Vytautas Kasniūnas
Ugniakure žaidė įvairiaspalvės liepsnos. Retkarčiais pasigirsdavo pykšt-pokšt šovimai, paskleisdami daugybę šokinėjančių žiežirbėlių. Kambaryje sklido deginamų vyšnių medžių žievių kvapas.
Po kalakutienos pietų mes sėdėjome pusračiu aplink ugniakurą, ragavome konjaką, užgerdami kava.
— Kaip maloniai svaigus degančių vyšnių žievių kvapas, — visiems besigrožėjant ugniakuro žaismingumu, prabilo Jautokas.
— Ar jūs kada nors esate buvę pavasarį, tuoj po Juozinių, vyšnių sode? — lyg deklamuodamas, rankomis gestikuliuodamas, kalbėjo Stasys Sargenis. — Saulei įdienojus, iš užšalusių vyšnių žievių lyg garu pasklinda toks maloniai svaiginantis kvapas, kad atsigėrėti negali. Atrodo, kad atsigauna net pavėsyje ir šaltyje nustipusi žolė, sulekia paukščių būriai.
Tai pasakęs, jis atsistojo ir, kiek paėjęs į šalį, pradėjo artistiškai deklamuoti savo kūrybos eilėraštį "Meilės svaigulys” apie susitikimą vyšnių sode. Įpusėjus deklamacijai, šalia manęs sėdėjusi Onutė susiėmė rankomis galvą ir prisiglaudė prie mano peties.
— Meilės prisiminimai svaigina? — paklausiau.
— Atspėjai, — lyg skausmingu šypsniu atsakė Onutė.
Po deklamacijos visi garsiai plojo, bet labiausiai Onutė, palydėdama įvairiais šauksmais. Jos veide grįžo natūrali šypsena, ir pabalęs veidas atgavo spalvą.
— Ačiū tau, Stasy, — pabučiavo poetą Onutė. — Aš buvau pažadėjusi jums papasakoti apie savo gyvenimą, atidengti praeities dienų uždangą, nusiimti nuo veido kaukę, kad jūs pažintumėte trijų vyrų našlę, ne tokią, kokia ji yra, bet tokią, kokia buvo. Jei ne Stasio eilėraštis, aš turbūt pasakojimus būčiau atidėjusi kitam laikui, nes nenorėjau sudrumsti šventiškos nuotaikos. Bet dabar jis su savo eilėraščiu sukurstė mane kalbėti.
Tai pasakiusi, užsidegė cigaretę ir, giliai atsidususi, pradėjo kalbėti:
— Aš susižiedavau žydinčiame vyšnių sode.
— Pirmą kartą? — paklausiau.
— Vytas paerzino našlelę, — ji karčiai nusijuokė. — Jam turbūt atrodo, lyg aš būčiau ta žiežula — pasakų raganėlė.
— O, ne! — teisinaus. — Tu greičiau esi pasakos meilės deivė.
— Jei gyvenime yra tik vienas medaus mėnuo, tai ir sužiedotuvės yra tik vienos, nes joms reikia jaunystės romantikos, — atsakė ji man. — Kitos sužiedotuvės yra pakartojamas veiksmas, tad netenka pirmykščio romantiškumo. Mano pirmasis vyras (dabar aš juos numeruosiu), — ji nusijuokė, — vardu Vytenis, atvyko pas mus, man būnant Žagarėje, tėvų ūkyje. Apie žagarines vyšnias turbūt esate girdėję. Tai nedideli krūminiai medžiai, labai vaisingi. Pavasarį žydi neužmatomi sodų plotai, o vasarą nuo uogų gausumo jie raudonuoja. Jis atvyko pavasarį, vyšnioms žydint. Mudu pynėme meilės vainiką iš baltų vyšnių žiedų. Ir vieną naktį, mums sėdint ant suoliuko ir grožėj antis besišypsančiu pilnutėliu mėnuliu, vienas kitam prisipažinom meilę. Jis paprašė būti jo sužieduotine. Kitą dieną pasisakėme tėvams. Jis paprašė, kad leistų mane vesti. Tėvai, žinoma, sutiko, o motina greitai nustatė vestuvių dieną. Vasarai baigiantis, Žagarėje yra dideli šv. Onos atlaidai, tad labai tinkama diena dukteriai dvigubai atšvęsti savo globėjos dieną. Vytenį aš mylėjau visu jaunystės įkarščiu. Tai buvo turbūt pirmoji didžioji meilė.
— Jei sakai "turbūt”, tai kiek prieš tai turėjai meilių? — paerzino Juozaitis.
— Ak, kas iš mūsų neturėjo net po keletą vaikystės vadinamųjų gimnazistiškų meilės romansėlių, — ji atsakė. — Vienų vardus rašiau kreida ant lentos, kitus tryniau lauk. Buvo ir tada daug svajota, kentėta, krūvos laiškų prirašyta ir meilės eilėraščių prikurta. Bet visa tai buvo pilki debesėliai, kurie, lengvam vėjeliui papūtus, nuplaukdavo nežinion. Jie nepaliko širdyje meilės žaizdų.
Paskui, pakėlusi ir pajudinusi pirštą, tęsė:
— Bet Vytenį tada buvau įsimylėjusi nejuokais. Kaip dabar prisimenu, jog tai buvo didelis meilės svaigulys, apsuptas aukštybėse skrajojančiomis svajonėmis, toli ir labai toli nuo žemiškos realybės. Aš tada buvau jauna, pirmametė studentė, o jis, keliais metais vyresnis, medicinos studentas. Aš tada troškau tik viena — paskrajoti meilės dausose. Apie vedybas negalvojau, ir jos buvo lyg ateities miražas. Aš tada troškau tik mylėti ir būti mylima. Savo svajonių pasaulį aprašiau dienoraštyje, kurį neseniai atsivežiau iš Lietuvos. Ten piešiau dienos išgyvenimus ir kūriau ateities planus.
Kurstydama ugniakurą ir sukėlusi žiežirbų debesį, kalbėjo toliau:
— Kai Vytenis pasiūlė susižiedoti, visa tai nukėliau į pasakų pasaulį ir vestuvių žvaigždę mačiau aukšto kalno viršūnėje, į kurį turėjo užkopti lauktasis princas. Sužieduotuvės man buvo lyg užtikrintos meilės tolima tąsa. Bet kas įvyko, tai buvo lyg pilno mėnulio išdaigingas svaigulys. Mamai nustačius net vestuvių dieną, aš turėjau įkąsti sau pirštą, lyg netikėdama, kad aš čia stoviu ir esu gyva. Vos, vos neapalpau.
Blizgančiomis akimis Ona pasakojo toliau:
— Mamai pasakius, laukiau pagalbos iš Vytenio, tikėdama, kad jis pasakys, jog dar reikia palaukti, nereikia skubėti su vestuvėmis. Bet mano į jį nukreiptą žvilgsnį, baimingą žvilgsnį, jis pasitiko su spinduliuojančiu džiaugsmu. Sužiurau į tėvą, kuris mane labai mylėjo. Maniau, kad jis mane užstos. O jis, lyg man džiaugsmą suteikdamas, tvirtina mamos skirtą laiką ir sako, kad užteks pasiruošimui nors ir labai didelėms vestuvėms. Nenorėdama įskaudinti tėvų, o taip pat padaryti nelaimingą Vytenį, šypsojaus sukandusi dantis. Naktimis ašaromis mirkinau pagalves. Kuo toliau, tuo labiau bijojau vedybų ir ištekėjusios moters dalios. Iš Kauno atsivežusi savo daiktus, likau gyventi tėviškėje. Vyteniui išvažiavus, labai daug laiko praleisdavau, besikalbėdama, besitardama su senele, kopiančia į aštuoniasdešimtuosius metus. Fiziškai ir dvasiškai guvi, ji buvo mano jaunystės dienų paguoda. Ji mane mokė, ruošė, kad mergaitė savo jaunystės gyvenimui turi paskirti 25 metus, kad nereikia jaunai tekėti. Moters gyvenimo metus ji taip skirstė: 25 metus reikia skirti jaunystės džiaugsmui ir meilei, kitus 25, išsižadėjus savęs, skirti vyrui ir vaikams, o likusius metus savam ir savaip sukurtam gyvenimui, be rūpesčių, be vargo. Ji tvirtino, kad ją taip mokė motina. Aš buvau ketvirtas šeimos vaikas — pagrandukas, tad mama norėjo, mane už vyro išleidusi, sulaukti nerūpestingo gyvenimo dienų. Žinai, duktė šeimoje vis daugiausia rūpesčių sukelia.
Užgėrusi šiek tiek kavos, toliau tęsė savo pasakojimą, visiems atidžiai klausantis:
— Vestuvės buvo labai iškilmingos, suvažiavo daug svečių. Medaus mėnesį praleidome prie Rukuižių pušynėlio esančioje dėdės sodyboje. Mums buvo paskirtas nedidelis namelis, skirtas vasarotojams, toli nuo kitų ūkio trobesių. Išverktos akys neatsigavo. Įsibauginusi vedybinio gyvenimo, praradau meilės jausmą. Iš karto pajutau, kad esu Vytenio haremo vergė. Aš buvau jo žaismo lėlė. Jis buvo neišsemiamas energijos mėgautojas. Apie tai sukosi ir visos jo kalbos. Kadaise pasibučiavimas, glamonėjimai buvo lyg graži, trumpa kelionė į dausų pasaulį, romantiška išvyka į pasakų kraštą, o dabar pasirodė, kad viskas taip dirbtina, banalu, siekiant vieno tikslo. Po to aš jausdavausi lyg manekenas, prekyvietės lango moteris, puikiai, viliojančiai papuošta, laukianti, kada praeivis sustos ir savo gašliomis akimis įkainos mano vertę.
Trupučiuką susijaudinusi, nuleidusi akis, patylėjo ir tęsė toliau:
— Kalbėdama su mama, apsimesdavau, kad esu laiminga, nes ji norėjo mane tokią matyti. Guodžiaus senelei, bet ji mane ramino, kad praeis, karščių potvynis, viskas atslūgs, sunormalės, kai susilauksime vaiko. Vytenis šeimos prieauglio klausimu vengė kalbėti. Palaukim, suspėsim — jis vis sakė. Bet aš mačiau, kad jis nenori vaikų auginti. Kai susitikdavome su sesers ar brolių šeimomis, vaikais, matydavau, kad vaikai jam nepatinka. Prisiskaitęs knygų, mane mokė, kaip vengti vaikų. Man kartais paprieštaravus, pagrasindavo, kad tos "kaltės” nepadaryčiau. Aš Vytenį apgavau, ir mes susilaukėme Vyteniuko. Mudviejų santykiai dar labiau atšalo. Aš vis graužiausi, kodėl taip jauna ištekėjau. Norint pažinti žmogų, reikia daug laiko. Dabar, netikėtai įpuolusi į balą, iš jos išsikrapštyti negalėjau ir toliau bridau į gilesnį ir nešvaresnį vandenį. Rengiantis krikštynoms, Vytenis norėjo, kad sūnelio krikšto tėvu būtų Gediminas Piknaitis, jo mokslo draugas, kurs buvo mūsų vedybose pirmasis pabrolys. Kai dar prieš vestuves aš su juo susipažinau, mūsų pirmieji žvilgsniai susikryžiavo džiaugsmo liepsnelėmis. Aš mačiau jo švytintį veidą ir jaučiau, kaip degė mano žandai. Po to vengiau tų žvilgsnių, bet kažkaip nejučiomis jie grįždavo prisiminimuose. Ir kai Vytenis užsiminė, kad jį norėtų pakviesti sūnaus krikštatėviu, aš kažkaip intuityviai pasipriešinau. O kai kartą Gediminas paskambino, o mano vyro nebuvo namie, mudviejų pasikalbėjimas buvo labai ilgas. Aš jį paprašiau, kad nesutiktų būti krikšto tėvu. Supratau, kad ir jis nelabai norįs, tik niekaip negalįs pasakyti Vyteniui ne. O Vytenis ne tik prašo, bet verste verčia ir apie kitus kandidatus nenori kalbėti. Jis kaip tik dabar tuo reikalu skambino ir norėjo pasikalbėti, nes kai su juo prieš kurį laiką kalbėjo, tai Vytenis pasakė: "Gediminai, tu esi mano artimiausias ir geriausias draugas, tai tik tu, o ne kas kitas turi būti mūsų sūnaus krikšto tėvas”. Tada Gediminas jam pasakęs, kad jeigu Onutė to nori, tai jis greičiausiai sutiksiąs.
Paskui Onutė, labai susijaudinusi, pasakė, kad Gediminas ją paklausęs: "Tad ką man dabar daryti?”
— Aš paprašiau, — tęsė Onutė, — kad jis šio mudviejų pasikalbėjimo nepasakytų Vyteniui. Ir jeigu jis nori būti mano draugas, tai kad nesutiktų būti krikšto tėvu. Tada jis, labai nustebęs, paklausė: "Kodėl?” Aš verkdama surikau: "Prašau, nesutik!” ir su trenksmu padėjau telefono ragelį.
P.S. Kitą kartą rašysime apie Onutės antrąjį vyrą.