Alė Rūta
"Lietuviai Sibire” — Amerikos lietuvių bibliotekos, kuriai vadovauja Algimantas Kezys, S.J., leidinys. Spaudė M. Morkūno spaustuvė 1981 m. Kaina 20 dol.
Tai meniško albumo išvaizdos knyga, informuojanti, sukrečianti, liūdna, tačiau lietuviams ir visam pasauliui labai reikalinga. Kad pasaulis sužinotų, jog lietuvių tauta — kankinių šventovė, kur žemelė buvo prisotinta krauju, nuožmiam smurtui pasipriešinant ir prieš jį sukylant; kur iš gimtinės tremiamų lietuvių ašaros ir šauksmai pasaulio nebuvo išgirsti, bet Dievo amžinose knygose ir mūsų tautos istorijoj, reikia tikėtis, neliks be prasmės ir atpildo. Partizanai, tremtiniai, kalėjimų kankiniai — ar tai neparodo lietuvio charakterio tvirtumo — kentėti ir net žūti už savo principus, už savo žemę, tautą, kalbą, tikėjimą. ..
Knygos viršelyje — nyki sibirinė scena, o antroj pusėj — vienas iš daugelio baisių trėmimo vaizdų, kur nekaltus žmones grūda į grotuotą sunkvežimį, kur okupanto šautuvų buožės atskiria areštuotus nuo pasaulio, nuo laisvės ir teisybės, nuo žmogiško gyvenimo. Ir knygos viduje, be autentiškų nuotraukų iš Sibiro gyvenimo, yra tokių piešinių (pvz. 25, 50 ir ypač 211 psl.), kurie turėtų būti viso pasaulio muziejuose, parodose su užrašais: "Nekaltai ištremtųjų kančia”.
Knygos redaktorius kun. dr. Juozas Prunskis, nuostabusis aukštaitis, pats daugelio knygų autorius ir nuolatinis spaudos rėmėjas, šios knygos medžiagą sutelkdamas ir suredaguodamas, atliko milžinišką darbą, tartum pastatė paminklą beviltiškoje būklėje kenčiančiam lietuviui, šio šimtmečio nuožmiausio despoto, Sovietų Rusijos, nekaltai aukai. Šiam despotui galėjo prilygti tik hitlerinė Vokietija, bet jos viešpatavimas buvo trumpesnis, ir jos baisūs darbai jau gana plačiai, dokumentuotai parodyti ir pasaulio pasmerkti. Bet Sovietų Sąjungos galybė dar kaip reikiant nepajudinta, ir jos kruvini darbai ne visam pasauliui dar žinomi. Ši knyga, nors tik iš lietuvių tautos žvilgsnio, jau yra nemažas spragtukas sovieto-ruso sąžinei (jeigu jis ją turi) ir nemažas langelis, atvertas į žmogaus kančią, į nekalto žmogaus gyvenimo sugriovimą.
Ar negalėtų ši knyga pasirodyti ir angliškai? Ar nereikėtų dar kitos laidos, kur būtų sudėta daug daugiau medžiagos, daugiau vardų paminėta, daugiau sulaužytų gyvenimų įamžinta? O gal turėtų pasirodyti šios knygos bent keli tomai? Juk buvo ištremta maždaug dešimtadalis visos tautos! Vartau, skaitau šią knygą ir nerandu nė vieno iš savo giminių, nė vieno, kuriuos pažinojau savame krašte ir kurie dingo taigų sniegynuose ar baisiuose Sovietų kalėjimuose. Ar mes patys nesame dėl to kalti, apsileidę? Galėjom daugiau medžiagos, daugiau laiškų ir nuotraukų sukaupti, savuosius paminėti, lietuviui daromas neteisybes ir kančią plačiau parodyti. Tai padaryti dar nevėlu.
Knygos redaktoriaus įžanginė kalba (lietuviškai ir angliškai) bei E. Juciūtės ir Mečislovo Mickevičiaus straipsniai gerai nušviečia bendrą Lietuvos pavergimo ir ištremtųjų beteisiškumo vaizdą. Toliau knygos medžiaga lyg ir pasklinda be ypatingo plano; taip pat be ypatingo plano sudedamos nuotraukos. Bet argi šio pobūdžio knyga gali būti planinga, logiška? Redaktorius lipdė puslapį po puslapio, dėdamas gal visa, ką iš žmonių buvo gavęs. Jo paties šeima didžiai nukentėjusia tėvas žuvęs, motina šešerius metus išbadavusi ir šalusi Sibire... Redaktorius objektyvus, visiems vienodai skiria knygoje vietos, spausdina tik autentiškus laiškus, po nuotraukomis užrašai santūrūs, be sentimentų. Visa tai kelia knygos vertę.
Ar galėjo būti knyga planinga iš chaotiškų trėmimų vaizdų? Taip pat ar knyga išsemtų, ar parodytų visa, kas dėjosi, iš gimtųjų namų išvežant ir tremtinius numetus sunkiems darbams, kol jų jėgos išseks ir sukris?
Nors padaryta Sibire apie 200 nuotraukų (rusams draudžiant fotografuoti), vis tiek tai tik detalės ir gal dar geresnės, negu iš tikrųjų buvo tame gyvenime. Viename paminkle taip įrašyta:
Mes esam iš gintaro krašto,
iš garbingos gimtinės Lietuvos.
Kas išskaitys vargus be rašto,
ką iškentėjo didvyriai jos?
Ši paveiksluota knyga palieka apytikriai aiškų vaizdą, ką lietuviai ir kitų pavergtų tautų žmonės iškentėjo nuo sovietų-rusų valdžios.
Man padarė skaudžiausią įspūdį moterų išgyvenimai: Marijos Skipitytės-Garbačiauskienės (34-48 psl.), Onos Gineitytės-Prunskienės, Eugenijos Jackevičiūtės-Keresevičienės (108-119 psl.), Dalios Grinkevičiūtės, ištremtos tik 14 m. amžiaus, neįsivaizduojamai baisios kančios Jakutijos šiaurėj, negyvenamoj saloj, ir kt.
Serganti moteris negalėjo eiti į darbą, tai ją prievarta įtempė, pririšo prie vežimo, ir ji turėjo bėgti paskui smarkiai traukiamą vežimą, o nutempta turėjo dirbti. Ir didesnei ironijai bei vidinei kančiai, kai kam po daugelio metų kalėjimo ar tremties buvo oficialiai valdžios pripažinta, kad per klaidą, nekaltai buvęs tas žmogus nuteistas. Pavyzdžiui, Odinas (120 psl.) ir kiti. O juk mes žinome, kad visi tie žmonės nekalti, visi jie buvo naikinami užtat, kad buvo darbštūs, kad buvo susitaupę, kad turėjo ūkį, kad priklausė kuriai nors patriotinei lietuvių organizacijai. . . Gal tik patys sovietų aukštieji partiečiai žinojo okupantų užmačias ir tikslus, kam ištremti, vergų darbams pasmerkti, tūkstančius išnaikinti.
Iš tremtinių pasipasakojimų knygoje aiškėja, kad lietuviai Sibire visų kitų tautų, net ir rusų, gerbiami už jų žmoniškumą, dalijimąsi maistu ir kitkuo, už jų pagarbą mirusiems, kapų prižiūrėjimą... Pavyzdžiui, našlaitis lietuvis berniukas, nukritęs darbo metu nuo didelės mašinos, ratams sutriuškinus jo galvą, miręs. Rusai ten vietoje jį užkasė. O lietuviai, naktį atkasę lavonėlį, nuplovė, pašarvojo ir pasimeldę gražiai palaidojo, net ir kryželį ant jo kapo pastatė. Lietuvių religingumas ir visada rodoma pagarba seneliams, mirusiems stebinę ir kėlę pagarbą tarp žiauriose aplinkybėse dažnai jau užkietėjusių kalinių.
Knygoje minimi kaliniai ir tremtiniai (pvz. E. Juciūtė), kurių teisinė padėtis skirtinga, tačiau iš jų vargų aprašymo skaitytojas labai daug skirtumo nepamatys — visur didelis vargas, šaltis, badas, ligos, parazitai, neteisybės, tėvynės ilgesys, tos pačios fizinės ir moralinės kančios.
Sesut, manoj širdy kas dedas?
Aš žodžiais neišreiškiu, ką jaučiu.
Geriau širdies vietoje būt ledas.
Bet juk ir jis ištirptų nuo kančių.
Ištirptų vietoje širdies ir plienas,
Ištirptų ir kiečiausia geležis.
Tą skausmą čia supras ne vienas.
Ramumo širdžiai nieks nesugrąžins.
Šiais gana sklandžiais eilėraščio posmais rašė 1962 m. jauna Ona Skurvydaitė savo sesutei į Čikagą (204 psl.). Su tėvais ištremta. Tėvai mirė, liko viena baisiame Sibire. Ir tik sesutė iš tolimos Amerikos, tik jos siuntinėliai tebuvo tremtinei paguoda ir šiokia tokia pagalba šaltyje bei skurde.
Tokių kančių dienose stebina tremtinių-kalinių dvasios stiprybė: jų draugiškumas, kantrumas, pagalba nusilpusiems, jų švenčių bei tradicijų išlaikymas, vaikučių mokymas poterių ir lietuvių kalbos po sunkių darbų dienos, jų grožio ieškojimas... rankdarbiai, pačių pasidarytos maldaknygės, rožančiai, kryželiai (203 psl.). Stebina jų religinės mintys ir maldos. Štai kad ir Danutės (Čikagoje gyvenančios E. Jakubkienės sesers) laiškuose 1961-1962 m.:
"Krikščionio gyvenime viskas turi būti sąmoninga ir šventa. Net pati mirtis turi būti sąmoningas valios aktas: 'Aš noriai ateisiu, Tėve, kai Tu pašauksi mane. .. Net jeigu pašauksi pačiame jėgų žydėjime, pačioje darbo bei kovos įtampoje, pačiame gyvenimo brangume. Tu taip sutvarkei, Viešpatie, kad žmogui retai tetenka džiaugtis savo darbo vaisiais. Dažniausiai jais džiaugiasi kiti žmonės, vėlesnės kartos. Tegul ir būna taip’ ”. Arba vėl Danutė rašo apie mirusią Staselę (203 psl.): "Ėjai ir pailsai, Sesele, palikai mus, nelaukusi pavasario. Kantriai ėjai Tu kryžiaus kelią bei aimanų, be ašarų. Mažai Tau atnešėme gyvai gėlių — neatnešėme nė mirusiai. Ilsėkis ramybėje. Jau vėlu, saulutė vakarop pasvirusi. Neverkite, sesės, neliūdėkite — ne gedului gyvi gyventi ateina. Tebūna sielvartas juodasis skaidrus, kaip ašara, ir tvirtas, tartum deimantas”.
Ši knyga tikrai nepaprasta. Kiekviena lietuvių šeima turėtų ją įsigyti.
Ispanijoje 12 vienuolijų turi po daugiau kaip 10.000 narių. Pirmauja jėzuitai su maždaug 4.000 narių, antroj vietoj — saleziečiai su 2.400 vienuolių, trečioj maristai — su daugiau kaip 2.000. Stipriai veikia ir mažesnės vienuolijos: krikščionių mokyklų broliai, pranciškonai, augustinai, domininkonai, kapucinai, karmelitai.