ANDRIUS VALEVIČIUS, S.J.
Žodis liturgija dažniausiai kreipia žmogaus mintį į kokią nors formalią Dievo garbinimo apeigą. Apeigų esama įvairių: Mišios, Krikštas, Sutvirtinimas, Sutuoktuvės ir įvairios kitos maldos, kur žmonės susirenka draugėn. Tad paprastai liturgija ir yra suprantama kaip speciali apeiga, kurioje žmogus gali dalyvauti ar nedalyvauti ir kuri paprastai yra atliekama sekmadieniais.
Bet ką tai reikštų, jeigu sakytume, kad pats gyvenimas yra liturgija, kad kasdieninė žmogaus veikla, pvz. rytą valyti sniegą nuo šaligatvio, vakare nešti šiukšles į lauką, vykdyti daugybę kitų nuobodžių pareigų, kurios erzina, blaško mintis, gadina nuotaiką, gaišina laiką, kad visa tai taip pat yra šventa apeiga, t.y. liturgija?
Atrodo, kad pirmoji atoveika būtų stiprus, iš pačių sielos gelmių kyląs protestas. Žmogus, pasiruošęs ginčui, sakytų: kokia čia nesąmonė! Koks svajotojas galėtų taip tvirtinti? Jam nepatiktų girdėti, kad keltis anksti rytą, stovėti šaltame drėgname ore, laukiant autobuso, 8 valandas dirbti vis vienodai, žvilgčiojant į laikrodį, o grįžtant namo, grumtis už vietą perpildytame autobuse, — kad visa tai yra Dievo garbinimas! Ne, sakytų, tokie dalykai negali būti Dievo garbinimas. Kokia čia liturgija? Čia tik kasdieninės pareigos, kurias reikia atlikti — nori ar nenori!
Tad ar gali gyvenimas būti liturgija? Taip, gyvenimas yra liturgija, nes prisikėlęs Kristus jį naujai įprasmina. Prisikėlęs Kristus pašvenčia žmoniją: "O dabar, išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnai, jūs turite kaip vaisių — šventumą” (Rom 6,22). Gyvenimas su Prisikėlusiuoju tampa gyva liturgija, nes tai gyvenimas, nukreiptas į Dievą. Prieš Kristaus atėjimą žmogus buvo tam tikra prasme atitolęs nuo Dievo. Bet Dievas, tapdamas Kristuje žmogumi, patraukė į save ne tik žmoniją, bet ir visa, kas sukurta. Tokiu būdu Dievas įėjo į naujus santykius su tvariniais. Su Kristaus prisikėlimu taip pat ir visa tvarinija buvo su Juo prikelta, sugrįžo pas Tėvą, į naują gyvenimą — į naują bendravimą su Dievu. Tokiu būdu žmogus yra perėjęs į naują plotmę, kuri jį dabar skiria nuo profanutn. "Pats ramybės Dievas pilnai jus tepašvenčia ir teišsaugo tobulą bei nepriekaištingą jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui” (1 Tęs 5,23).
Todėl gyvenimas su Prisikėlusiuoju ir tampa liturgija, nes toks gyvenimas, pagal šv. Paulių, yra gyva auka—visas gyvenimas, visa veikla yra auka Dievui. Todėl šv. Paulius ir skatina romėnus: "Vardan Dievo gailestingumo aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus, kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą” (Rom 12,1). Nesvarbu, ką žmogus darytų; nesvarbu, kokia banali būtų jo veikla; nesvarbu, kiek ji atrodytų jam neprasminga, kiek ji jį slėgtų, ji nelieka be prasmės, nes jis pats, gyvendamas Kristuje ir būdamas pašvęstas Dievui, nėra be prasmės.
Antanas Maceina, filosofuodamas apie krikščionio pasiuntinybę pasaulyje, nors ir išeidamas iš kito taško, prieina taip pat prie tos pačios minties: ".. . pasauliškis nėra žmogus, kuris pasaulyje tik paprastai būna bei veikia; pasauliškis yra tikintysis, kuris buvimui bei veikimui pasaulyje yra pašvęstas bei pasiųstas” (Krikščionis pasaulyje, p. 93). Tokiu būdu ne tik gyvenimas, bet ir visas pasaulis įgyja naują prasmę. Nesvarbu, kokioje padėtyje žmogus dabar būtų, jis niekad nėra nuo Dievo atskirtas. Jis žino, kad Dievas arti; jis žino, kad dabar jis visur gali Dievą rasti, į Dievą kreiptis; jis žino, kad jo veikla yra prasminga. Jeigu mūsų gyvenimas yra surištas su prisikėlusiu Kristumi, tai visos dienos, valandos ir minutės yra pašvęstos ir kreipiamos į Viešpatį.
Tačiau gyvenimas, kaip liturgija, nėra tik gyva auka, bet ir nuolatinis religinis kultas. Šv. Paulius rašo: "Be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje” (1 Tęs 5,16-18). Tai reiškia: gyvenimas, kaip religinė apeiga, vyksta ne tik sekmadienį, bet kiekvieną dieną. Kiekviena diena virsta liturgija, tarnyba Dievui, maldos ir garbinimo diena. Kiekvieną dieną vyksta tiesioginis bendravimas su Dievu, nors žmogus dažniausiai to nė nejaučia ir sąmoningai apie tai negalvoja.
Vienas vienuolis trapistas yra šią mintį pavaizdavęs liturgine Bažnyčios tradicija. "Po Jėzaus Kristaus prisikėlimo, — sako jis, — mes gyvename nebepertraukiamą subatos dieną”, tai yra, pagal Senąjį Testamentą, nuolatinį šventadienį. Toliau tas vienuolis taip aiškina: "Brevijoriuje jau nuo šimtmečių kiekviena darbo diena yra vadinama šventės diena (feria). Sekmadienis savaime yra pirmasis savaitės šventadienis; pirmadienis yra vadinamas brevijoriuje antruoju šventadieniu (feria secunda), antradienis — trečiuoju šventadieniu (feria tertia) ir taip toliau ligi šeštadienio, kuris, kaip šventadienis, krikščionybės buvo pakeistas sekmadieniu arba Viešpaties diena (dies dominica). Jokios profaninės darbo dienos liturgija nepripažįsta. Ir čia ji sako tiesą, nes po Kristaus prisikėlimo esama ne tik atskirų Viešpaties dienų — tai septintadalis visų mūsų dienų — bet po šio įvykio visos dienos yra Viešpaties dienos”.
Dievas nėra uždaromas mažoje žmogaus gyvenimo dalyje; jis apima visą gyvenimą ir visą laiką. Gyvenimą, kaip liturgiją, nereikia taip suprasti, tarsi jis būtų tik vienos giesmės liturgija; ne, giesmių esama įvairių: džiaugsmo, liūdesio, padėkos, prašymo. Jų esama tiek, kiek ir mintim, kiek veiklos būdų, bet visos jos kyla prie Dievo, jos visos yra Jo garbei.
Šv. Augustinas yra rašęs: "Dabar mes garbiname Dievą, susirinkę čia, bažnyčioje. Bet kai išsiskirstome ir kiekvienas einame savo keliu, atrodo, kad Dievo garbinimas liaujasi. Tačiau nenustoję vesti padoraus gyvenimo, mes tuo pačiu nenustojame nė garbinę Dievo”. Tokiu atveju žmogus visuomet Dievą garbina, nes visa jo gyvenimas yra virtęs gyva liturgija.