Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
TIESIOGINĖS KALBOS SKYRYBA
Per paskutiniuosius dvylika metų šiame skyriuje kiekvieną mėnesį rašėme apie įvairius kalbos klausimus: apie taisyklingą linksnių bei prielinksnių vartojimą, apie vengimą nelietuviškos kilmės žodžių bei posakių, apie įvairias rašybos problemas. Dar nesame rašę apie skyrybą, tad šiais metais panagrinėsime kai kuriuos skyrybos atvejus. Šiame numeryje pakalbėsime apie tiesioginės kalbos skyrybą, nes ji kai kam sukelia neaiškumų.
Tiesioginė kalba, ypač ilgesni pasikalbėjimai, paprastai skiriama brūkšniais, bet jeigu yra tik vienas ar pora sakinių, galima skirti ir kabutėmis. Autoriaus žodžiai, įterpti į tiesioginę kalbą, visuomet atskiriami kableliu ir brūkšniu,nesvarbu ar tiesioginė kalba bus skiriama brūkšniais, ar kabutėmis. Įsidėmėtina, kad ši skyryba skiriasi nuo anglų kalboje vartojamos skyrybos.
Kai tiesioginė kalba skiriama brūkšniais, tai kiekvieno kalbėtojo žodžiai visuomet pradedami iš naujos eilutės. Norint ilgesnę kurio nors asmens kalbą skirstyti pastraipomis, prieš kiekvieną pastraipą (pradedamą brūkšniu) reikia įdėti kokius nors autoriaus žodžius. Jeigu jų neįdėtume, tai reikėtų suprasti, kad iš naujos eilutės pradėtas brūkšniu sakinys jau yra kito asmens pasakojimas, o jeigu tą naują pastraipą pradėtume be brūkšnio, tai reikštų, kad čia jau yra autoriaus žodžiai.
Tiesioginės kalbos, skiriamos brūkšniais, atvejai:
a) Kai autoriaus kalba eina prieš tiesioginę kalbą, po autoriaus kalbos rašomas dvitaškis, o tiesioginė kalba keliama į naują pastraipą (rašoma naujoje eilutėje) ir pradedama didžiąja raide. Prieš tiesioginę kalbą dedamas brūkšnys, o po tiesioginės kalbos — toks skyrybos ženklas, kokio reikalauja jos turinys bei intonacija (taškas, klaustukas, šauktukas, daugtaškis), pvz.: Tėvas paklausė sūnų:
— Dėl ko, sūneli, šiandien taip vėlai grįžai iš mokyklos?
b) Tiesioginė kalba, einanti prieš autoriaus žodžius, rašoma naujoje pastraipoje. Prieš tiesioginę kalbą dedamas brūkšnys, o jos gale — toks skyrybos ženklas, kokio reikalauja tiesioginės kalbos turinys bei intonacija. Kadangi šiuo atveju tiesiogine kalba visas sakinys nepasibaigia, o seka dar autoriaus kalba, tai po neemocingų sakinių dedamas ne taškas, o kablelis. Prieš autoriaus kalbą, kuri rašoma toje pačioje pastraipoje ir pradedama mažąja raide, dedamas brūkšnys. Pvz.:
— Dėl ko, sūneli, taip vėlai grįžai iš mokyklos? — tėvas paklausė sūnų.
— Buvau užsukęs pas draugą, — atsakė sūnus.
c) Kai tiesioginė kalba yra įterpta į autoriaus kalbą, jos sakinys taip pat keliamas į naują pastraipą; po autoriaus kalbos (prieš tiesioginę kalbą) dedami tokie skyrybos ženklai, kaip pirmuoju (a) atveju, kai autoriaus kalba eina prieš tiesioginę kalbą, o po tiesioginės kalbos — kaip antruoju (b) atveju, kai tiesioginė kalba eina prieš autoriaus kalbą. Pvz.:
Martynas išsiplėšė iš Viliaus rankų ir, šaltai taręs:
— Aš būsiu pas Anskį, jeigu manęs jums prireiktų, — išėjo pro duris, jas gana stipriai užtrenkdamas. (I. Simonaitytė)
Mackevičiui rūpi Petro reikalas, ir jis kreipiasi į senius:
— Tai sakykit man, tėvai ir mamyte, ar palikti jums Petras, ar vežti į dvarą parduoti? — klausė juokaudamas. (V. Mykolaitis-Putinas)
d) Kai autoriaus kalba yra įsiterpusi į vieną tiesioginės kalbos sakinį, tiesioginė kalba pradedama, kaip antruoju (b) atveju, kai ji eina prieš autoriaus kalbą, o jos antroji dalis tęsiama mažąja raide toje pačioje pastraipoje ir baigiama tokiais skyrybos ženklais, kaip pirmuoju (a) atveju, kai tiesioginė kalba eina po autoriaus kalbos. Prieš įsiterpusią autoriaus kalbą ir po jos dedamas kablelis ir brūkšnys. Pvz.:
— Žiūrėk, — sakau Baltrui, — ar tik ne žvaigždė žiba? (J. Biliūnas)
Jei autoriaus kalba įsiterpia tokioje tiesioginės kalbos vietoje, kur reikalingas dvitaškis, tai po autoriaus kalbos dedamas dvitaškis ir brūkšnys, bet tiesioginės kalbos antroji dalis vis tiek tęsiama mažąja raide. Pvz.:
— Nėra baimės, kad lytų, — tęsė ponelis: — mūsų rugeliai suvežti, sienas suvalytas. (Žemaitė)
Po autoriaus kalbos, įsiterpusios tarp dviejų to paties asmens tiesioginės kalbos sakinių, dedamas taškas. Sekantis tiesioginės kalbos sakinys rašomas toje pačioje pastraipoje, pradedamas didžiąja raide ir atskiriamas nuo autoriaus kalbos dar ir brūkšniu. Pvz.:
— Tai šitaip... — puse burnos tarstelėjo senis. — O aš maniau, kad tu šiaip sau pasisvečiuoti. .. (V. Myk.-Putinas)
Jeigu autoriaus kalba, įsiterpusi tarp dviejų tiesioginės kalbos sakinių, yra sudaryta iš dviejų dalių, kurių pirmoji apibūdina pirmąjį tiesioginės kalbos sakinį, o antroji — sekantį, tai po tokios autoriaus kalbos dedamas dvitaškis ir brūkšnys, o antrasis tiesioginės kalbos sakinys pradedamas rašyti toje pačioje pastraipoje didžiąja raide. Pvz.:
— Taigi! — atsakė Petrienė ir pašaukė atsigręžusi savo vaikus: — Eikite trobon, vaikeliai, nors valgyti jums duosiu, o tai badu padvėsite... (V. Krėvė)
Tiesioginės kalbos, skiriamos kabutėmis, atvejai:
a) Kabutėmis išsikriama tiesioginė kalba, kai ji reiškia balsu nepasakytas mintis. Pvz.:
"Prasnaustu iki ryto, — galvojau, — o kai praauš — surasiu viską...” (J. Balt.)
"Kuris galas atnešė tą bobą jau taip anksti? — pamanė jis susierzinęs. — Ar ne gana ji prišnekėjo Katrei ausis?! Visada, kai susitinka Tūmaitienę, Katrė pasirodo tokia keista, lyg jai kas sviestą nuo duonos būtų nulaižęs”. (I. Simon.)
Kabutėmis išskirta tiesioginė kalba į naują pastraipą nekeliama. Po autoriaus kalbos dedamas dvitaškis, o tiesioginė kalba pradedama rašyti didžiąja raide. Tiesioginės kalbos sakinio gale, prieš kabutes, dedamas toks skyrybos ženklas (klaustukas, šauktukas, daugtaškis), kokio reikalauja sakinio turinys bei intonacija. Tik taškas, kai viso sakinio užbaigiamasis ženklas, dedamas po kabučių.
Jei autoriaus kalba eina po tiesioginės kalbos arba yra į ją įsiterpusi, tai kabutės dedamos prieš tiesioginę kalbą ir jai visai pasibaigus, o autoriaus kalba skiriama lygiai taip, kaip ir tais atvejais, kai skiriame brūkšniais.
Pastaba. Lietuvių kalbos rašybos papročiu, pradžioje sakinio kabutės dedamos žemai, o pabaigoje — viršuje. Ne visos rašomosios mašinėlės turi taip sutvarkytus ženlus. Tad, rašant tokia mašinėle, toleruotinas ir kitoks būdas.