JONAS MIŠKINIS
Atrodo, kad Antano Smetonos religinį nusistatymą daugiausia yra lėmęs tas faktas, kad jis gimė ir augo tikrai religingoje šeimoje. Jo tėvai Jonas ir Julė Smetonai buvo tokie krikščionys, kurie ne tik nuoširdžiai tikėjo, bet nuoširdžiai ir vykdė tikėjimo reikalavimus. Jie gyveno taikiai ir šeimoje, ir su kitais žmonėmis.
To nuoširdaus religingumo sėkla labai gerai prigijo jaunoje Antano širdyje. Jis mokėsi iš savo tėvų auklėjamojo žodžio ir dar daugiau iš jų pavyzdžio. Dar visai mažas būdamas, jis jau mokėjo poterius, kuriuos rytais ir vakarais kalbėdavo.
Tėvas turėjo nemažai lietuviškų knygų. Ypač didelėje pagarboje buvo laikomas odiniais viršeliais aptaisytas, vyskupo Giedraičio verstas Naujasis Testamentas. Busimasis Lietuvos prezidentas skaityti išmoko iš katekizmo. Pirmosios išpažinties eiti jis užsimanė, būdamas toks mažas, kad namiškiai net nenorėjo jo leisti. Bet pasirodė, kad jis puikiai žino visa tai, kas išpažinčiai reikalinga. Taigi atsistojęs prie klausyklos ant suoliuko, jis atliko pirmąją išpažintį.
Jis labai mėgdavęs melstis ir eiti į bažnyčią, ypač atlaidų dienomis. Jo religingumą lydėjo ir kiti geri savumai. Matant sūnaus gražius poelgius, tėvams kilo mintis išleisti jį į mokslus. Tiesa, jie nebuvo turtingi, bet buvo tvirtai įsitikinę Dievo apvaizda. Ja rėmė savo troškimus ir viltis. Motinos vaizduotę glamonėjo svajonė išvysti sūnų kada nors kunigu.
Antanas tikrai atrodė į tai linkęs. Kartą pamatęs zakristijoną, jis klausia savo motiną, kas, jis esąs. Šiai paaiškinus, Antanukas sako: "Mama, aš noriu būti zakristijonas”. Kitą kartą jis susidomėjo vargonininku ir vėl kreipėsi į motiną su klausimu. Supratęs, kad vargonininkas mokytesnis už zakristijoną, jis išsitaręs: "Mamyte, verčiau aš būsiu vargonininkas”.
Tad iš tokių jo pasisakymų aišku, kad jis buvo linkęs į mokslą. Tuos savo norus jis dar stiprino dažnai girdimais tėvo skaitymais iš Naujojo Testamento: "Prašykite, ir bus jums duota”. Lankydamas pradžios mokyklą, jis vis pasakodavo motinai, ką girdėjęs iš kunigo, kokias maldas išmokęs ir t.t. Aišku, pamaldžią motiną tai tik džiugino.
Antanas buvo religingas ir gimnazijos laikais. Iš Palangos jo parvežti motinai keturi religiniai paveikslai visą laiką tebekabojo ant sienos jų pirkioje. Baigus keturias klases, klebonas jam siūlė pašalpą, ragindamas stoti į kunigų seminariją. Tačiau nejausdamas pašaukimo dvasininko luomui, jis turėjo valios to pasiūlymo ir motinos patarimo atsisakyti. Tautai tarnauti jis ryžosi kitu būdu.
Būdamas Mintaujos gimnazijoje, buvo iš jos pašalintas dėl to, kad nesutiko kalbėti maldą rusiškai. Jis taip pasielgė ne tik iš lietuvybės meilės, bet ir dėl to, kad melstis kitatikių kalba jam atrodė nusikaltimas savo tikybai.
Jo religinių pažiūrų nesugriovė nei jaunystės laikotarpis, nei materializmo dvasia, kuri tada stipriai dvelkė aukštesniosiose ir aukštosiose Rusijos mokyklose. Daugelis lietuvių jose yra praradę iš savo tėvų pastogės išsineštą tikėjimą, tačiau Smetona savo katalikišką pasaulėžiūrą išsaugojo.
Baigęs universitetą, jaunas teisininkas A. Smetona grįžo į Lietuvą. Galėjo jis atsidėti pelningai advokato praktikai, tačiau jo tauri sąžinė ir čia suvaidino lemiamą vaidmenį. Jis tuoj pajuto, kad advokatūra jam nemiela. Verčiau jis pasiryžo dirbti banke už 50 rublių mėnesinės algos. Netrukus įsitraukia į literatūrinę veiklą — savo siekius ima reikšti raštu. Pavartę jo ano meto raštus, pamatysime, kad jo būta ne tik nuoširdaus religijos gerbėjo, bet kartais tikro apologeto. Savo redaguojamoje "Viltyje” jis išsitaria dėl sukto laisvamanių tvirtinimo, kad religija — privatus dalykas. Tuo klausimu pacitavęs kelių mokslininkų pažiūras, jis priduria: "Rimčiau pažvelgę gyveniman, matome, jog tai netiesa. Religijos reikšmę junta ne vienas kas, bet beveik visi... Ir kas žino, jeigu žmonija ūmai nustotų religijos, ar begalimi būtų visuomenės ir valstybės pamatai. .. Niekas neturi tiek bendro su gyvenimu, kiek religija” ("Viltis”, 1912 m., 141 nr.).
Kai pirmeiviškoje spaudoje buvo iškeltas klausimas, ar lietuviška mokykla turi būti su religija ar be jos, A. Smetona pasistengė supeikti tokio klausimo kėlimą, kaip neprotingą. "Gal mūsų visuomenė, — rašo jis, — nenori savo vaikų mokyti tikybos ir gal pedagogikos ir dorovės atžvilgiu tikyba prieštarauja lietuvių gyvenimui?... Man rodosi, kad reikalavimas mokyklos be tikybos skaudžiai ir be reikalo užgauna gilųjį mūsų žmonių religijos jausmą”.
A. Smetonos katalikiška pasaulėžiūra nebuvo siaura. Į viską jis žvelgė kritiškai ir, kas reikėjo papeikti, jis tiesos žodžio negailėjo. Dėl to rašęs ir apie kai kurių katalikų per daug piktą nusistatymą kitaip galvojančių atžvilgiu. Turbūt opiausias klausimas čia buvo religijos ir politikos arba Bažnyčios ir valstybės santykiai. Nelengva, žinoma išspręsti tai, kas tebėra neišspręsta nuo viduramžių. Užtat Smetona skundžiasi: "Kur prasideda politika, kur ji baigiasi, kur religijos ir tikybos organizacijos sritis, kur bendroji lietuvių gyvybės vaga, kur kurion galų gale turėtų susibėgti visos mūsų tautos srovės — mums vis dar neaišku. Visa tebėra surizgę” ("Viltis”, 1913 m., 43 nr.).
Benarpliodamas tą mazgą, jis įsitraukia į spaudos ginčus su tais, kurie kenkia tautos vieningumui. Jis mano, kad "bendro pamato, kurio nėra reikalo dalyti nei pirmeivybe, nei katalikybe, lietuviams yra labai daug”.
Nekartą užsistojęs už bendruosius krikščionybės reikalus, jis ypač daug yra pasitarnavęs katalikų Bažnyčiai Lietuvoje, padėdamas jai atsipalaiduoti nuo lenkiškumo. Šiuo požiūriu lietuvių katalikų teises ir katalikų kunigus jis yra gynęs, kaip retas kuris kitas, nuo lenkiškos dvasinės vyresnybės žygių, kuri Bažnyčią naudojo savo politiniams tikslams.
Mums įdomu, kaip A. Smetonos religinė pasaulėžiūra atrodė ir kaip reiškėsi tada, kai jis atsistojo mūsų tautos ir valstybės priešakyje. Būdamas savo tautinės ideologijos kūrėjas, jis, kaip valstybės galva, dažnai ir stipriai yra pabrėžęs religijos svarbą lietuvių tautai. Dėl religijos ir tautiškumo santykių daug anuomet keliant ginčų ir nesantaikos, o taip pat tais neaiškumais kai kam dangstant grynai savo politinius siekius, A. Smetona kartais primindavo: "Kas Dievo — Dievui, kas Cezario — Cezariui!”
Kalbėdamas pavasarininkų kongrese 1927 metais, jis džiaugiasi gausiu katalikiškojo jaunimo sambūriu ir iškelia religijos svarbą. Jis sako, kad auklėti galima dvejopai: su religija ir be religijos. Lietuva, sveikos nuovokos vedama, pasirinko auklėjimą su religija, dėl to mūsų mokyklose privalomas religijos dėstymas. Bažnyčia turi patirtį savo moksle, o tauta — savo tradicijose... Šitą mintį suprato "Pavasario” steigėjai, dėl to jie ir pasirinko šūkį "Dievui ir Tėvynei”.
Tais pačiais metais pasirašytas konkordatas ryškiai parodo, kiek A. Smetona, kaip valstybės vairininkas, įvertino katalikų Bažnyčios vaidmenį mūsų tautai. Reikia pasakyti, kad Lietuvos konkordatas labai draugiškas Bažnyčios atžvilgiu. Kai kuriose srityse pripažįstama Bažnyčiai net daugiau, negu reikalauja jos kanonai. Pavyzdžiui, pagal konkordatą katalikų Bažnyčiai išmokamos stambios sumos pašalpų, algų ir kitokiais pavidalais. Kanonai to nenumato. Taigi teisinę katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje reikia laikyti privilegijuota.
Prezidentas Smetona nuoširdžiai pasidžiaugdavo religine veikla. Štai kaip jis atsiliepia apie arkiv. Jurgio Matulaičio veiklą: "Jo organizacijos darbas prasideda nuo atskiros sielos organizavimo, kadangi tvarkingos sielos tegali sudaryti tvarkingą visuomenę, ant kurios gali statyti Bažnyčią ir Valstybę... Tik tas, kuris neišmano religijos svorio asmens ir visuomenės santvarkoje, gali kitaip matyti”.
Eidamas sunkias ir atsakingas valstybės pareigas, jis pasitiki ir dangaus palaima. Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio proga taip jis kalbėjo: "Dievo apvaizda ligi šiol lenkė mūsų tautos žingsnius gerovėn, lenks juos ir toliau, geresnio rytojaus siekiant, kol būsime ištikimi savo gerajai valiai”.
Taip pat labai aiškiai A. Smetonos religinę pasaulėžiūrą apibūdina jo kalba, pasakyta tautinio eucharistinio kongreso metu, šventinant kertinį Prisikėlimo bažnyčios akmenį. "Lietuvos atsikėlimą, — sako jis, — teprimena Prisikėlimo bažnyčia. Mūsų Išganytojas yra parodęs žmonėms ir tautos laisvės kelius, o jie yra kančių keliai. Lietuviai patyrė jų daug, dėl to ir buvo verti laisvės. Šiandien jie džiūgauja, parsigabenę akmenį iš Šventosios Žemės, kur Išganytojas yra gimęs, augęs, mokęs, kentėjęs ir stebuklingai iš mirusiųjų prisikėlęs, džiūgauja Šventosios Žemės akmenį padėję paminklinės Šventovės pamatan Lietuvos žemėje. Mūsų tautos atsikėlimas religiniais dėsniais stiprintas, sutelktomis jėgomis siektas”.
Kaip A. Smetona žiūrėjo į Bažnyčios vaidmenį lietuvių tautai praeities ir ateities atžvilgiu, parodo jubiliejiniais krikščionybės metais jo pasakyta kalba. Praeitį jis apibūdino posakiu: "Kristus daugiausia lėmė lietuvių buitį”. Kalbėdamas apie ateitį, jis sakė: "Bažnyčia, nebetekusi pasaulinės valdžios, paliko didis veiksnys tautos gyvenime, taigi ir dabar pavergtoje Lietuvoje tebelemia jos buitį labai sunkiose sąlygose. Amžinasis gyvenimas ir žemė sub specie aeternitatis ir su specia temporis—abu mastu skirtingu, bet ne prieštaringu. Tikėkime šią valandą, kad taip gali būti ir kad taip bus. Tatai nuo mūsų priklauso”.
Tai tokią religinę pasaulėžiūrą turėjo ir tokią pasaulėžiūrą reiškė pirmutinis ir paskutinis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.