(Mintys iš Sibiro Kristaus Karaliaus šventės proga)
“Atėjau ugnies atnešti
ir ko norėčiau, jei ne kad degtų. .
Darbo diena baigėsi. Prieš mus naktis ir tolimas kelias namo. Bet argi tai namai! Tai pastogė nuo vėjy mums, darbo jėgai. . .
Kirvių ir pjūklų triukšmas nutilo — liko tik tyla ir sušalusi taiga. Jei šauktum, sušalęs balsas, atrodo, lyg sniego gniūžtė nukristų šalia, nieko nepasiekęs. Bet ir ką gi tu galėtum prišaukti? Nežinai, greičiausiai niekad nesužinosi, nuo kada privalai vadintis našlės vardu. Tik spėlioti gali, kas atriekia duonos mažiesiems. O kokio storumo toji riekelė — ir spėlioti bijai.. .
Kur tavo ugnys? Juk niekada nebuvome labiau alkani ir sušalę. Nuo vėjo ištrykšta ašara ir sušalusi skambtelia į pjūklo metalą. Viešpatie, betgi tai ne metalas. Tai Tavo varpų aidas! Labai tylus, greičiau širdim pajustas, negu išgirstas, bet jis skamba, jis šaukia!
Varpas šaukia, ir aš einu, mintim brendu per metus ir pusnynus. Dieve, kokia didelė Tavo dvasia — minties laisvė! Niekieno nesulaikyta ir neklaidžiodama ji mane veda j aną dieną, didelę ir gražią, gražesnę už viską, ką gali žadėti gyvenimas.
*
Dvi žvakės prie pravirų Tavo namelio durų. Tik dvi šiandien, Tavo — Karaliaus — dieną minint! Atrodo, visas šviesas pasisavino žemės galingieji, krauju ir gaisrais pažymėję savo pergales. Tau beliko tik šitos vargingos žvakelės. Jų šviesa neapšviečia mūsų veidų, ji miršta, susidūrusi su rudens naktimi už lango. Kaip ji apšvies mūsų takus? Juk atėjome čia pasiklydę ir išsigandę. Juk stovime ant svyruojančios žemės. Mūsų gyvenimas — lyg ant plaukiančios ledo lyties. Niekada nežinai, kada ir į ką ji atsitrenks, bet aišku, kad po to iš visko liks tik šipuliai. Nežinai, kurią naktį pasigirs beldimas į duris, bet atidaryti teks, o po to liks tik atsisveikinimo pabučiavimas. Į Tavo namus mes ėjome per aikštę, kur suversti lavonai, ir mes neturėjome teisės ten atpažinti savo brolių. Krauju persunktas kiekvienas mūsų žemės grumstas. Dieve, mums neliko kito kelio, kaip tik čia. Bet pasigailėk. Viešpatie! O kokia maža Tavo žvakių šviesa...
Žvakių šviesa krinta ne ant mūsų, o ant Tavo kelių, Viešpatie, ant tremties, dykumos, Golgotos kelių. Ir visur Tavo rankose matome ugnį. Suprantame kainą, kuria ji apmokėta. Ir šitą ugnį Tu palikai žmogiškoms rankoms, ne visada geroms, ne visada ištikimoms, bet visada silpnoms ir klystančioms. Žmogų Tu kvieti savo bendradarbiu.
— Karaliaus ugnys turi degti, Karaliaus varpai turi skambėti! — tai sako Hiavata, Tavo darbininkas, į darbą pašauktas pačią ankstyviausią dienos valandą.
Savo planams vykdyti Tu dažniausiai pasirenki patį silpniausią įrankį. Šitas Tavo darbininkas labai jaunas, greičiausiai ir neprityręs, o labai galimas daiktas, kad nelabai ir protingas, jei drįsta mesti iššūkį žemės galingiesiems, bet kokia kaina pasiryžusiems užgesinti Tavo ugnis. Jis nei nenujaučia, nei galvoja, greičiausiai net nesirūpina, kokia kaina jis pats turės apmokėti savo ryžtą — statyti užtvanką nešvariems žemės sriautams. Sakau, jis labai jaunas, bet jo valia nepalaužiama ir, kai kalba, atrodo, kad kartoja Tavo žodžius, girdėtus dar ir šiandien. Jis taip panašus į legendų Hiavatą, savo valia valdžiusį valtį ir norėjusį atnešti laimę savo tautai ir žmonijai; šitas vardas lengvai pakeičia tikrąjį Marijaus vardą.
Karaliaus ugnys turi degti. Tavo žvakių šviesa krinta ant mūsų takų. Į mano namų duris nakčia dar niekas nesibeldė. Savo rankose dar jaučiu šiltus mažųjų kumščiukus. Ir sunkesnę valandą visada galiu atsiremti į stiprią ir gerą ranką, niekad neapvylusią ir neišdavusią. Ir visa tai laikau neginčijama savo nuosavybe, už kurią ne visuomet prisimenu Tau padėkoti. Ir šitos mažos laimės man visiškai pakako.
Bet žemėje degamos ne Tavo ugnys. Jose žus bet kokia laimė. Jų šviesoje bus klaidus kiekvienas kelias, ir mano vaikų kelias. Žemę semia ne Tavo vandenys. Jų sriautai užgesins Tavo ugnis. Ką paliksime savo vaikams?. .
Karaliaus ugnys turi degti. Taip, jos turi degti. Jei galiu kuo nors padidinti jų liepsnas, leisk man, Viešpatie. Laikyk mane savo nuosavybe. Paversk savo įrankiu. Paimk viską — dabartį ir ateitį. Norime eiti per gyvenimą, savo žingsnius statydami į Tavo pėdas. Jei reikia, paliksime viską: įpusėtą rašinį mokykloje, nebaigtą pasaką vaikams namuose. Eisime, kur siųsi; dirbsime, ką liepsi. Tik tegul dega Tavo ugnis mano krūtinėje, tegul Tavo šviesa apšviečia mano kelius.
Tą vakarą nepagydei kurčio nebylio. Ir nesutikome stabu ištiktojo, nešančio savo patalą. Ne, Tu tik palaikei savo rankose mano širdį, ir ji pajuto akivaizdų Tavo artumą. Taip pajunta aklasis saulės šviesą. Tavo artumo pajutimas — sauja Taboro šviesos ir džiaugsmo. Dieve, kokį patikimą palydovą Tu mums davei mūsų tremties, mūsų golgotų keliams! ..
*
Tavo šviesa, Viešpatie, krinta ant taigos kelių, ir jie neatrodo neišbrendamai sunkūs.
Kirvis ir pjūklas, Viešpatie, — tai Tavo darbo įrankiai. Ir Tu skalsinsi duoną, kurią vaikams šitais įrankiais uždirbame. Namuose — barakuose kūrenasi ugnis, ir prie jos visada atsiras vietos paskutiniam iš darbo grįžusiam. Duona ir apšalusi bulvė — ji visada skanesnė, kai ja daliniesi su labiau alkanu.
Tavo ugnys dega, Viešpatie — gerumo, atlaidumo, pasigailėjimo ugnys. Jos šildo šitą žemę. Ir mes norime ją užkariauti Tau. Juk pažadėjai žemę romiesiems.. Ir mes esame romūs. Jei krinta ašara ar skundas, tai tik silpnumo ir nuovargio akimirka. Mūsų keliai Tavo rankose, ir mes esame ramūs. Jei laimėsime šitos žemės tik tiek, kiek reikalinga mūsų kapui, ji bus pažymėta Tavo kryžiumi. Ji bus laimėta Tau.
*
Hiavata, mano broli, tu tikrai negalvojai apie kainą, kuria apmokėsi savo ryžtą. Tu tikrai buvai neprotingas — kaip tie trys, kurie, pamatę žvaigždę, paliko viską ir išėjo į tyrus ieškojimo keliais. Kaip anie dvylika, kurie paliko valtis su gausiu laimikiu ir sekė paskui Jį. ..
Mano rankose tavo žodžiai, stebuklu praėję Vorkutos spygliuotas užtvaras ir stebuklu perkeliavę Sibiro tolį: "Per skurdžius tyrus, dykumas, neužmatomais rūsčių sniegynų plotais tiesiasi ilga kolona. Neregima jos pradžia gūdžių metų glūdumoje, neregima pabaiga skausmo marių bekraštybėje. Kolona ilga, graudi, lyg Čiurlionio procesijos motyvas. Dažnai susimąstau: kiek neapykantos, kiek tulžies, kiek juodos žmogaus sąžinės krinta ant palinkusios kolonos. Teka ir leidžiasi saulė, krinta ir švinta žvaigždės, eina dienos, metai, potvyniai neša žmones, tėviškės vartus, gimtos galulaukės takelį prie kryžiaus, o kolona vis eina ir eina. Kur? Gal į juodą nežinią neša vandenis ši juodoji upė? Kur veržiasi patvinę vandenys? Užgniaužti sopulio? Kaip pakreipti šiutos vandenis Karalių ieškojimo keliu? Didžioji ieškojimo, Dievo ilgesio šviesa pašviesti tiems, kurie in umbra mortis sedent (kurie sėdi mirties pavėsyje). Pakreipti kelius! Tegul gyvenimas kaip medis sudega, kad tik ilga, per kančių tyrus einanti kolona surastų Betliejų... Mano širdies ir mano dienų Karaliau, susimąstau šiandien
— kas tikėjo, kad išvesi mane į tokį didelį kelią! Prisimenu — prieš devynerius metus pirmą kartą kopiau į Aukos kalną. Mano kunigystės horizonte buvo daug saulės, daug šviesos. Horizonte dar nebuvo išryškėjęs mano kelias. Kalbėjau tada: ecce ego — mitte me (štai aš — siųsk mane)... Šiandien mano kunigystės horizontas platus. Uždegtos Karaliaus ugnys dega ant visų kelių, ant visų pasisukimų. Į Viešpaties taurę surenku koloną, lyg aukos vyno srovę, ir atnašauju — jiems nežinant, keičiu jų dalią, kreipiu jų sielas į ieškojimą, į ilgesį, į Dievą. Suklumpu prie Tavo kojų, Dieve. Kas tikėjo, kad išvesi mane į tokį didelį kelią, duosi tokią didelę dalią. . . Čia, kur niekam nevalia, aš rymau prie Jo Širdies ir kartoju: Viešpatie, eik šalin, aš žmogus nusidėjėlis. .. O jūs, mano kelio žmonės, kuriuos man davė Karalius, jūs mano dalia. Jus aš kasdien keliu prie Dievo, mano rankomis kyla jūsų ilgesiai, jūsų dienos, ieškojimai, svyravimai ir meilė. Šiandien jūs stovite šalia manęs. Mano kunigystė — ji yra jūsų. Pridėkite rankas ir neatimkite. Šviesa iš Kristaus, mūsų brolio, taurės švies jums visur ir visada, o Jo malonė darys jus mano ostija — ji turės būti Hostia pura, Hostia sancta et immaculata”.
*
Ir mane Tu išvedei į didį kelią, Viešpatie. Tegu sustojau jo pusiaukelėje, tegul lyg dulkė kritau jo pakrašty, vis tiek regėjau Tavo šviesą, vis tiek kartoju, iki mirties kartoju: Karaliaus ugnys turi degti. Tegul gyvenimas lyg medis sudega...
Bet kur jos, kur Tavo ugnys? Jos nedega mano namuose. Prie jų netiesia savo rankų mano vaikai. Kur Tavo ugnys?.. Tai argi mano dienos buvo tik tuščių girnų sukimas? Betgi ir Tu nematei savo pergalės. Tu ją žinojai, bet nematei. Buvai miręs, kai pagaliau suprasta — tikrai šitas buvo Dievo sūnus.
Ir aš žinau, tikiu — Tavo ugnys dega nematomos. Jos rusena paslapčia. Jas kursto netgi tie, kurie Tave neigia. Legijonai tų, kurie dirba Tau, to nežinodami.
Tavo ugnys rusena. Skaidria liepsna suliepsnos, kai Tu prie savo laužų pridėsi savo ranką. O aš, Viešpatie, taip nedaug smiltelių turiu savo gyvenimo laikrodyje. Su kiekviena krintančia noriu kartoti: Karaliaus ugnys turi degti. ..