ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Jau kelintame Laiškų numeryje žvelgiame į Odisėją, kurio kelionėje, it kokiame veidrodyje, matome save pačius. Pamąstykime apie vieną tolimesnių tos kelionės nuotykių. Odisėjui ir jo vyrams reikėjo praplaukti pro sirenas. Sirenos buvo gražios mergaitės. Ant jūros kranto susėdusios, taip užburiamai dainuodavo, kad niekas negalėdavo išsilaikyti, nešokęs iš laivo ir neplaukęs pas jas. O tai reiškė žūtį, nes išlipusį Į krantą jūreivį tučtuojau negyvai užsmaugdavo.
Ir šis dalykas yra neblogas mūsų gyvenimo kelionės paveikslas. Sirenos gerai vaizduoja, kas nė vienam iš mūsų nesvetima — pagundas. Vilioja mus tos pagundos savo apgaulingomis dainomis. Nuodėmės pagunda atrodo tokia traukli. Bet vos tik žmogus išlipa į jos krantą, kur žavėdama stovi, tuojau mirtinai užsmaugia sielos gyvybę.
Viena deivė Odisėjui patarė, kaip pro sirenas nenukentėjus praplaukti. Patarimas buvo toks: užlipink savo vyrų ausis vašku, kad jų dainos negirdėtų, o save patį, jei nori klausytis, pririšdink prie laivo stiebo, kad sužavėtas negalėtum eiti prie vairo ir sukti laivo į tų viliūgių krantą. Salai priartėjus, taip ir buvo padaryta. Paaiškinęs saviesiems apie pavojų, užlipino jiems ausis vašku. Save patį prieš tai įsakė pririšti prie stiebo ir pagrasė tol neatrišti, kol sala nebus dingusi iš akių. O jei prašytųsi atrišamas, įgula turėjo ne tik neklausyti, bet, atvirkščiai, pritvirtinti dar storesnėmis virvėmis. Tokiu būdu visi išmintingai ir laimingai išvengė žūties. Šiame įvykyje yra keletas gerų pamokų apie pagundas.
Visų pirma jis moko, kad jausti pagundų žmogui nėra gėdinga. Ką gi graikai buvo kalti, kad jų kelias ėjo pro sirenų salą ir kad šios stengėsi juos suvilioti? Tą pat turime sakyti apie save. Toks jau žmogaus gyvenimo kelias, kad jo laivui skirta plaukti pro pagundų salas. Gundomi buvo šventieji; gundomas buvo tyruose pats Kristus. Iš to šventųjų, ypač Atpirkėjo pavyzdžio visiškai aišku, kad būti gundomam nėra jokia gėda. Gėda yra ne pro pagundą važiuoti, o prieš ją kapituliuoti; ne pagundų turėti, o leisti joms save nugalėti. Pagunda, net bjauriausia, žmogaus nesutepa, kol jis nesutinka daryti, ką toji šnibžda. Turime gerai įsidėmėti, kad nuodėmė yra ne pagundos mojimas, o valios apsisprendimas į ją žengti.
Tad anas įvykis moko, kad pagundų neprivalome gėdytis. Toliau jis moko, kaip su pagundomis elgtis. Odisėjo vyrai, kaip matėme, iš anksto pasiruošė. Aiškiai žinojo, ką darys, kai sirenų salą išvys, ir šios savo viliojančias dainas pragys. Ir mes privalome būti pagundoms pasiruošę. Pridėtina, kad svarbu būti pasiruošus ne kokiu nors bendru, o sau pritaikytu būdu. Iš bendro pasiruošimo naudos nedaug; jis turi būti specifiškas. Kieno dėmesys išblaškytas po visur, tas gerai nežvelgia nė vienur. Kitais žodžiais, turime ruoštis ne išblaškytai, o koncentruotai, tai yra ne žvelgti po visas, o kaupti dėmesį į tas, kurių vilionei kiekvienas ypatingai atviras. Juk išmintingas karo strategas ar pilies gynėjas visada taip elgiasi: nors priešas gali pulti iš bet kurios pusės, didžiuma gynybos jėgų laikoma paruošta prie silpniausios.
Truputėlis atviro žvilgsnio į save kiekvienam parodys, kur jo silpnoji vieta. Štai pora pavyzdžių. Gal kas yra nepaprastai ambicingas, garbėtroška? Tuokart bus ypatingai sunku laikytis nestumdžius kitų (arba nepjausčius jiems gerklių), veržiantis į pasisekimą. Gal kas yra linkęs visa daryti tobulai? Tuokart labai dažnai susidurs su pagunda būti perdėtai griežtas kiekvienam ir sau pačiam. Kai kurie su šiuo polinkiu visa daryti tobulai, ypač jei turi silpnesnę valią, labai atviri kitokiai pagundai: prie pasirinkto ar paskirto darbo amžinai tupinėti, vis ką nors dailinti ir niekada nebaigti. O gal kas nors yra linkęs nusiminti, būti nepatenkintas gyvenimu? Tuokart labai traukliai gali žavėti pagunda sėsti į alkoholio ar panašių priemonių balną ir bėgti nuo tikrovės.
Anas Odisėjo kelionės įvykis yra gera pamoka ne tik pasiruošimo faktu, bet ir būdu. Įgulos vyrų ausys buvo užlipintos vašku. Panašiai ir mes turime užsilipinti savo dvasios ausis tokiu vašku, tai yra nusistatymu pagundos balso neklausyti. Tas nusistatymo vaškas turi būti įdėtas į dvasios ausis iš anksto ir jokiu būdu neįmamas lauk, netaisomas tuo metu, kai pagunda dainuoja. Šv. Ignacas Lojolą savo Rekolekcijų knygutėje (iš kurios kilo visas rekolekcijų sąjūdis) nurodo didžios išminties taisyklę: kai žmogus jaučiasi prislėgtas ar gundomas, turi nekeisti savo prieš tai padarytų pasiryžimų, nes tuo metu nepajėgia blaiviai, bešališkai spręsti. Mūsų vaizdų vaškas, kuriuo užlipinome ausis, pagundos metu dažnai ima rodytis nepraktiškas, negeras, keistinas ar taisytinas. Turime sau sakyti: kai pagunda bus praėjusi, tada pažiūrėsime, ar kas nors keistina, tik ne dabar. Jei to dėsnio laikysimės, tada, pagundai praėjus, jausime vidinį džiaugsmą. Atvirkščiai, jei pagundos metu savo ankstyvesnius pasiryžimus keisime, jai praėjus, jausimės sumenkėję, o ne kartą iš gailesčio graušimės pirštus.
Save Odisėjas liepė pririšti prie laivo stiebo. Iš to irgi galime pasimokyti, kaip su pagunda kovoti, netgi keleto dalykų. Viena, tai gražiai vaizduoja, jog kovoje su pagunda turime nepasitikėti savo jėgomis. Odisėjas nepasitikėjo savimi, kad galės sirenoms atsispirti ir nesukti laivo į jų krantą. Todėl liepė save pririšti ir išvengė nelaimės. Evangelija mums pateikia priešingą pavyzdį — apaštalą Petrą, kuris savo jėgomis pasitikėjo ir puolė. Paskutinės vakarienės metu Kristui sakė: "Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš! Jeigu net reikėtų man su tavimi mirti, aš vis tiek tavęs neišsižadėčiau” (Mk r4,29—31). Dar tą patį vakarą Petras graudžiai verkė, savo Mokytojo gėdingai išsigynęs net tris kartus.
Toliau tai rodo, jog kovoje su pagunda pravarti draugų pagalba. Odisėjui išvengti sirenų padėjo plaukę vyrai, pritvirtindami jį virvėmis. Kovoti su pagunda draugai pravartus svarbiausia dėl dviejų priežasčių: pokalbio ir pavyzdžio. Daug padeda pokalbis — atskleidžiant pagundą dvasios vadui ar šiaip geram bičiuliui, kuris moka blaiviai galvoti ir laikyti už danty liežuvį. Daug padeda ir pavyzdys — bendraujant ypač su tokiais, iš kurių šviečia pagundai priešingas dalykas: kas gundomas apsileisti — buvimas su darbščiais, kas ištvirkauti—su skaisčiais ir panašiai.
Pagaliau prisirišimas prie laivo stiebo mus moko dar viena. Ypač buriniame laive stiebas yra tartum jo centras, į kurį viskas orientuota. Odisėjas ir buvo prie jo pritvirtintas. Tas stiebas vaizduoja Dievą. Kur jis yra asmens orientacijos centras, kur pagrindinė kryptis elgsenai, galvosenai ir sprendimams yra dora ir jo šventoji valia, ten pagundų vilionės labai nesėkmingos. Tad kovoje su jomis didžiai svarbu, kad mūsų pamatinis nusistatymas arba, kitu vaizdu, mūsų vidaus šaknys būtų giliai suleistos į dorą ir Dievą.
Kad kova su pagundų sirenomis būtų sėkmingesnė, galime taip pat pasvarstyti, kas mus gundo ir kaip. Būtų klaidinga galvoti, kad visos pagundos kyla iš velnio. Ir Šv. Raštas, ir gyvenimo patirtis moko, jog yra trys pagundų versmės. Vienas jų šaltinis yra mūsų pačių geismas. Apaštalas Jokūbas savo laiške tai nurodo trumpais, bet vaizdžiais žodžiais: "Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę, o užbaigta nuodėmė gimdo mirtį” (Jok 1, 14 -15 ).
Antras pagundų šaltinis yra pasaulis. Tiesa, pasaulis yra išėjęs iš Kūrėjo rankų ir skirtas vesti mums į gėrį. Bet ne mažesnė tiesa, kad į jį yra įsibrovęs ir blogis. Tai matome savo akimis. Iš pasaulio mums šviečia Kūrėjo išmintis, grožis ir darna. Bet tuo pačiu metu iš jo į mus liejasi ir sugedusi dora, netikęs pavyzdys, Dievo neigimas. Trumpai, pasaulis yra dviveidis: jis ir Dievo draugas, ir priešas. Kiek yra išėjęs iš Kūrėjo rankų ir atsidaro Atpirkėjo malonei, tiek ir jis pats kyla, ir kitus veda aukštyn. Bet kiek į jį yra įsibrovęs blogis ir kiek jis Atpirkėjo malonei užtrenkia duris, tiek ir pats slysta, ir kitus plėšia žemyn. Todėl ne vienoje Šv.
Rašto vietoje pagrįstai liepiama pasaulio ir jo pinklių saugotis.
Pasaulis yra ir jame esantys daiktai, ir žmonės. Tad ir mes patys, kaip pasaulio dalis, galime būti suvedžiojanti pagunda kitam. Todėl gera prisiminti Kristaus įspėjimą: "Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje... Vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina!” (Mt 18, 6—7). Kas čia sakoma apie nekaltą vaiko sielą, galioja apie kiekvieno tyrą širdį: vargas tam, kuris yra jos puolimo priežastis!
Trečias pagundų šaltinis, aišku, yra velnias. Jis buvo prislinkęs net prie Kristaus ir gundė. Evangelijos pasakojimas apie tai neblogai parodo būdą, kuriuo velnias gundo. Apie tą būdą galima pasakyti tris dalykus.
Vienas štai koks. Kaip gundymo progą jis naudoja mūsų pačių polinkius bei poreikius. Kitais žodžiais, groja tokios pagundos smuiku, kuri žmoguje randa didžiausią atgarsį. Jėzus buvo išalkęs. Todėl ant gundymo kablio velnias užmovė, kas išalkusį žmogų didžiai traukia: kepalus duonos. Pastebėjo, kad Jėzus cituoja Šv. Raštą. Tuojau ir pats apsimeta esąs pamaldus ir į savo spąstus kaip jauką deda Biblijos vietas, aišku, iškraipytas.
Popiežius Leonas Didysis tą velnio taktiką gražiai nupiešė viename pamoksle. "Žino velnias, kuriuose geriau kurstyti godumą, kuriems diegti nesivaldymą, kuriuos masinti ištvirkavimu, į kuriuos skiepyti pavydo auglius. Žino, kurį drumsti liūdesiu, kurį apgauti džiugesiu, kurį slėgti baime, kurį suvedžioti sėkme. Jis nagrinėja kiekvieno įpročius, apžiūri rūpesčius, tiria polinkius. Ir ten ieško įkelti koją, kur mato žmogų labiau įsitraukus”. Todėl čia labai naudinga prisiminti dėsnį, pabrėžtą jau senovės graikų: pažink save! Kiekvienas turėtų žinoti savyje vietas, pro kurias piktasis taikstosi įkelti kanopą; kaip tik ten privalu koncentruoti gynybos dėmesį ir pajėgas.
Antras dalykas apie gundymo būdą štai koks. Pradeda velnias nuo mažų, beveik nekaltai atrodančių dalykų, paskui jau eina prie didesnių ir baigia visai pražūtingais. Jėzui pradžioje pataria iš akmens pasidaryti duonos. Tai galima be jokios nuodėmės. Paskui jau siūlo pulti žemyn nuo šventyklos stogo. Su tuo jau susietas ambicingas Dievo apvaizdos provokavimas. Pagaliau baigia, kviesdamas parpulti ir jį pagarbinti, taigi sukilti prieš patį Dievą.
Taip šėtonas elgiasi su kiekvienu žmogumi. Nerodo iš karto savo tikrojo veido, nes jo bjaurumas išgąsdintų ir atstumtų. Neatidengia visų savo kortų. Bet, jei jau truputį sunarpliojo prie mažų dalykų, tuojau veda prie didesnių. Kaip mūsų priežodyje: nuo peiliuko ant arkliuko, nuo virvelės prie kumelės. Iš pradžių visada ramina: čia nieko daug, tik truputėlis, atsisakyti vėliau galėsi visada. Glosto džiaugsmu. Bet kai jau turi auką savo naguose, užgieda priešingą giesmę — smogia nusiminimu: jau per vėlu, nebenusikratysi; liko tik viena — eiti iki paties galo, smukti iki paties dugno. Todėl čia naudinga prisiminti kitą seną dėsnį: priešinkis pradžioje! Tada lengviausia. Juo toliau uždelsiama, juo kovoti sunkiau.
Trečias dalykas apie gundymo būdą štai koks. Jis ypač ryškus trečiojoje pagundoje: kur parodė Kristui visas pasaulio karalystes bei jų didybę ir žadėjo visa tai duoti. Velnias pažada džiaugsmą, garbę, turtus, malonumus, bet nerodo su jais susietų vargų, rūpesčių, pavojų, graužiančios sąžinės, pragaro bausmės. Kas miela, rodo; kas nemalonu, slepia. Meta meškerę, rodydamas pagundos masalą, bet ne po juo slypintį nuodėmės kablį. Todėl čia naudinga prisiminti dėsnį, paimtą iš romėnų išminties: žiūrėk, kuo visa baigsis! Jei žvelgsime į priekį, devynis iš dešimties kartų pamatysime, kad pagundos nešami nuostoliai žymiai persveria momento pelną. Štai, kaip pavyzdys, pora mažų, įprastų pagundų. Ar už tą keletą virš saiko išlenktų stiklelių verta mokėti rytojaus dieną skausmo plėšoma galva, sergant pagiriomis? Arba ar akimirksnio malonumas, drėbtelint kitam į veidą kandžią pastabą, vertas draugystės praradimo, kurį atneša, labai dažnai net visam gyvenimui?
Šis trečiasis gundymo būdas atsispindi lietuvių liaudies pasakose apie velnio dovanas. Naktį žmogus mainais gauna iš velnio kokį nors vertingai atrodantį daiktą. Rytą žiūri — užuot dailios tabakinės, belaikąs rankoje kokį maitkaulį; užuot pinigų, prisidėjęs į kišenes sausų lapų; užuot laimėto smuiko, kurį net išbandė, pasidėjęs prie šono pastipusio arklio galvą; užuot gražios lovos, kurią velnias svečiuose paklojo nakvynei, atsibunda begulįs pelkėje ant kupsto. .. Ką čia sakėme apie būdą, kuriuo gundo velnias, daugiau ar mažiau galioja ir kitiems dviem pagundų šaltiniams: pasauliui ir mūsų pačių geismui.