Juozas Vaišnys, S.J.
Devintasis lituanistikos seminaras jau septintą kartą buvo suruoštas toje pačioje studentų labai pamėgtoje vietoje — Loyola of the Lakes. Dar niekuomet nėra buvę tiek daug dalyvių, kaip šiais metais: 37 studentai ir 10 lektorių. Buvo pilni namai, daugiau jau nebūtų tilpę. Kai kuriems lektoriams ir studentams atrodė, kad ši grupė buvo per didelė — su mažesne lengviau dirbti ir daugiau galima pasiekti. Taip pat, kai grupė mažesnė, visi labiau susigyvena, susidraugauja, būna šeimyniškesnė nuotaika. Šiais metais buvo nemaža pirmą kartą dalyvaujančių studentų, užtat jie buvo ramesni, nedrąsesni. Kai kas sako, kad šis kursas buvo pats ramiausias ir tyliausias visoje šių seminarų istorijoje.
Kaip kiekvienais metais, taip ir šiais, baigiantis seminarui, buvo studentams užduota įvertinti seminarą. Čia pateiksime charakteringesnes jų mintis. Daugelis studentų nusiskundė, kad buvo nepakankamai laiko studijoms, nes reikėjo perskaityti daug knygų ir kitos lektorių pateiktos medžiagos. Jie pageidauja, kad toji perskaitytina medžiaga būtų nurodoma kaip galima anksčiau prieš seminarą, kad būtų galima namie perskaityti.
Rasa Krokytė. Tai buvo mano pirmas susitikimas su Loyola of the Lakes. Po ilgos kelionės iš Ročesterio pagaliau įsukome į vingiuotą kelią, vedantį prie tikslo. Pakilo mano entuziazmas, nekantrumas, bet kartu ir baimė. Vieta buvo nepaprastai rami ir graži. Pagalvojau, kad tokioje gamtoje nebus lengva studijuoti. Tikrai lengva nebuvo, bet tos dvi savaitės maloniai ir greitai prabėgo. Labai daug išmokau. Manau, kad iki kitų metų neužmiršiu. Kitą vasarą vėl manau grįžti, nes čia man labai patiko ir žinau, kad dar daug turiu išmokti.
Devintojo Lituanistikos seminaro dalyviai.
Regina Vilkaitė. Jau trečią kartą atvykau į šį seminarą. Atvykusi pasijutau, lyg sugrįžtanti į namus. Tuojau įžengus pro duris, pasitiko mane visada mielas lektorius kun. J. Vaišnys, S.J., paskui kiti lektoriai, draugai ir pažįstami. Malonu buvo susitikti su dr. A. Klimu ir dr. R. Šilbajoriu, su kuriais jau buvau susipažinusi prieš šešerius metus kituose seminaruose. Buvo keli jau iš pirmiau pažįstami studentų veidai ir daug daug naujų entuziastų. Visi kalbėjomės, juokavome, lyg būtų kokia didelė šeimos susibūrimo metinė šventė. Visur girdėjosi juokai ir tik lietuvių kalba.
Atvykau čia sustiprinti tai, ką jau moku ir žinau, ypač patobulinti savo lietuvių kalbą ir jos rašybos pagrindus. Ko norėjau, ko tikėjausi, tai ir gavau. Truputį esu nusivylusi, kad šiais metais atvyko tiek daug studentų. Gal toks pasakymas kiek ironiškai skamba, bet taip iš tikrųjų nėra. Kai yra tiek daug studentų, tai šiek tiek trūksta intymumo ir draugystės; per daug susiskirstymo į mažas grupeles.
Arnoldas Kungys. Gal kai kurie lektoriai mano, kad nereikėtų į šį seminarą priimti tokių studentų, kurių lietuvių kalbos mokėjimas gana silpnas. Aš norėčiau su tokia nuomone nesutikti. Juk ir mums, kurie mažiau mokame už kitus, šie kursai nurodo aukštumą, į kurią turime kopti; idealą, kurio turime siekti. Kun. Vaišnio kursas buvo daug reikalaujantis, bet jis buvo ypatingai įdomus ir naudingas. Man asmeniškai būtų daug padėję, jeigu lektorius būtų turėjęs daugiau laiko plačiau paaiškinti apie padalyvius ir pusdalyvius. Dr. Klimas buvo labai malonus, jis visuomet taip elgiasi, kad aš blogai nesijausčiau net ir tada, kai netaisyklingai sukirčiuodavau labai lengvus žodžius.
Aras Grakauskas. Daugiausia jėgų įdėjau į gramatikos, rašybos ir kirčiavimo pamokas, Nors padarydavau daug klaidų, bet daug ko ir išmokau. Žinau, kad visų taisyklių neatsiminsiu, bet padariau gerą pradžią. Stengsiuosi tobulintis ir toliau. Norėčiau kitais metais vėl grįžti.
Ginta Palubinskaitė. Atvažiuoti į seminarą buvo verta. Matau, kad padariau pažangą, Svarbiausia jaučiu, kad mano lietuvių kalba pagerėjo. Vis rečiau ir rečiau užspringstu už lietuviškų žodžių ir nebesi jaudinu, kalbėdama su lektoriais, nors jie ir taisytų kas antrą mano žodį. Kun. Vaišnio kurse daug išmokau. Išmokau vengti klaidų, kurios iki šiol buvo priimtinos lituanistinėje mokykloje ir jau seniai puošusios mano rašomuosius darbus. Pradedu suprasti, kur reikia kabinti kablelius, kur tinka ir netinka nosinės. Man patiko, kad kun. Vaišnys užduodavo daug pamokų ir mus džiaugsmingai terorizuodavo sunkiais diktantais. Dabar aiškiai matyti, kad darome mažiau klaidų.
Dr. Maziliauskienės paskaitos patiko, bet būtų buvę geriau, jei būtume daugiau diskutavę. Dr. Klimo kirčiavimo pamokos buvo grynas džiaugsmas. Iš pradžių maišiau kirčių ženklus, bet dabar jau pradedu susigaudyti.
Tikrai nesigailiu, kad atvažiavau. Džiaugiuosi susitikusi su lektoriais, kurie nevengė kursantų, jų klausimų ir kompanijos.
Gaja Pemkutė. Po vakarienės visi lektoriai yra laisvi, tad ne vieną kartą esu su jais kalbėjusi. Kartais apie mokslo medžiagą, o kartais tik dėl to, kad galėčiau prisiartint ir nebijot ko nors paklausti. Niekad nėra pasitaikę, kad lektorius būtų nenorėjęs kalbėtis su kursantais. Tai man labai patiko, nes mažino tarpą tarp lektorių ir kursantų.
Seminare daug išmokau. Atrodo, kad išdykauju ir niekad nedirbu. Bet kai visi nueina miegoti, aš išsitraukiu popieriaus ir ruošiu pamokas ar skaitau knygą. Man yra lengviausia taip daryti, nes niekas tada netrukdo.
Rima Šilėnaitė. Visai netikėtai ir nelauktai radau žmonių, kuriems lietuvybė ir lietuviškumas yra esminis kasdieninis gyvenimas. Nemaniau, nors vis tikėjaus, kad gyvenime sutiksiu tokių žmonių. Įdomu, ar bus įmanoma šia patirtimi pasiremti ateityje, kai nuotaika vėl nusmuks...
Jonas Matulaitis. Čia turėjau progą ne tik patobulinti lietuvių kalbos žinias, bet geriau pažinti save ir kitus bei pabendrauti su nepaprastais žmonėmis.
Jūratė Raulinaitytė. Gyvendama "laukiniuose vakaruose” — San Franciske, kur labai maža lietuvių kolonija, retai gaunu progą kalbėti lietuviškai. Šį pavasarį pradėjau jausti, kad kalbu jau ne taip sklandžiai, kaip grįžus iš pereitų metų seminaro. Man būtinai reikėjo lietuviškos aplinkos, kad atgytų mano lietuviškoji asmenybės pusė. Tad ir atvažiavau. Gavau net daugiau, negu tikėjausi. Pasiryžau ne tik dažniau lietuviškai skaityti, bet ir daugiau gilintis į ankstyvąją Lietuvos istoriją bei proistorę. Paklausiusi dr. Mickūno ir dr. Gimbuties paskaitų apie proistorę ir mitologiją, labiau įvertinu lietuvių kultūros senumą bei grožį ir labai didžiuojuosi, kad esu lietuvaitė.
Gailė Šaltmiraitė. Čia atvažiavau pirmą kartą. Man labai patiko. Manau, kad čia daugiau išmokau negu per trylika metų lituanistinėje mokykloje Toronte. Mano nuomone, nebaigus šio seminaro, negali sakyti, kad baigei kokius nors lituanistinius mokslus. Bet vieno karto neužtenka — manau grįžti dar bent vieną kartą.
Edmundas Putrimas. Darbo čia yra gan daug: dienos ilgos, naktys trumpos. Visi lektoriai yra puikiai pasiruošę. Keli gal reikalauja daugiau iš studentų negu kiti, bet dažniausiai tokie yra labiau vertinami. Mano nuomone, kiekvienas lietuvių kilmės universiteto studentas turėtų bent kartą pereiti šiuos kursus, nes jie tikrai naudingi.
Joana Adamonytė. Pati nepastebėjau, kaip greitai prabėgo tos dvi savaitės. Darbo yra, bet yra laiko ir atsikvėpti. Daug išmokau. Vakarinėse programose kiekvienas galėjo pasireikšti, kaip norėjo ir kiek norėjo. Man labai patiko, kad visi visą laiką kalbėjo lietuviškai. Jeigu kokią taisyklę ir užmirštu, bet jaučiu, kad padariau didelę pažangą.
Nerija Gureckaitė. Kuo daugiau aš čia išmokau, tuo labiau supratau, kiek mažai moku. Tobulinimosi procesas turi būti nuolatinis. Atvažiavusi į seminarą, aš tikėjausi pasitobulinti tik mokslo atžvilgiu, bet aš čia įsigijau ne tik geresnį lietuvių kalbos ir kultūros pažinimą, bet ir sustiprintą pažiūrą į savo lietuviškumą, į reikalą išlaikyti savo tautybę.
Monika Spudaitė. Nuo pasaulio atskirti ūkių, pievų ir miškų, visai negirdėjome anglų kalbos. Kalbėjom, rašėm ir galvojom tik lietuviškai. Per dvi savaites daugiau išmokau, negu per daug metų lietuviškose mokyklose.
Mindaugas Pleškys. Einant lituanistikos seminarui prie galo, viduje kyla nerimas, nes pastebi daug trūkumų savo žinių bagaže. Pagrindinis nusivylimas buvo lietuvių kalbos rašyba. Nors atrodo, kad iškalei taisykles, bet kai reikia jas praktiškai pritaikyti, pamatai, kad jos jau išgaravusios iš galvos.
Kalbant apie trūkumus, tuoj galima pastebėti laiko stoką, norint giliau įžvelgti į dėstomus dalykus. Pamatai šaltinių trūkumą. Turima biblioteka nepajėgia aptarnauti visų reikalavimų. Šiais metais pasigedome Lietuvos istorijos kursų.
Rasa Kaminskaitė. Iš pat ryto pradėjau pirma paskaita — lietuvių kalbos kultūra. Tai sunkių diktantų rašymas ir klaidų ištaisymas. Man tai buvo pakartojimas visų taisyklių, kurias buvau pamiršusi, ir įsidėmėjimas kai kurių naujų. Tad buvo gera praktika. Tačiau kyla toks klausimas: lietuvių kalbą ir rašybą aš taisyklingiau moku negu anglų; ar man, gyvenant Amerikoje, yra iš to naudos ir vertės? Taip pat kai kurso darbų beveik neįmanoma atlikti taip, kaip lektorius reikalauja ar nori, praeina noras tikrai stengtis, nes vis tiek neįstengsi. Kai motyvas mokytis yra tik baimė, kad tave klasėje sudirbs, tai tik išmoksti kaip papūga atkartoti tai, kas reikalaujama.
Redaktoriaus pastaba. Į šį Rasos pasisakymą verta atkreipti dėmesį. Čia jos pareikštos mintys, kaip ji pati kartą pasisakė, buvo padiktuotos tokios nuotaikos, kuri greitai užeina ir greitai praeina. Rasa yra gera studentė, puikiai mokanti lietuvių kalbą, papratusi rašyti be klaidų. Tačiau mes norime, kad seminare gautų naudos ir tie, kurie "viską moka”. Tuose diktantuose, kurie duodami seminare, klaidų padarytų ir lituanistinių mokyklų lietuvių kalbos mokytojai. Tad kartais vieną kitą klaidą padarydavo ir Rasa. Bet ji be reikalo jausdavosi "sudirbta”, jeigu lektorius nurodydavo tas klaidas ir norėdavo, kad ateity jau jos nesikartotų.
Rūta Pakstaitė. Didžiausiam savo nustebimui radau didesnę grupę žmonių, negu būdavo bet kuriais metais pirmiau. Atvyko iš įvairių JAV, Kanados ir Europos vietų. Kaskart atvažiavusi randu naujų kursų, naujų lektorių su žavingomis žiniomis ir gerai paruoštomis paskaitomis. Taip pat ir mūsų lektoriai veteranai visuomet pateikia naujos medžiagos. Studentų akiračiai kasmet plečiasi. Su daugeliu studentų šiais metais susipažinau pirmą kartą.
Andrius Valevičius. Dažnai gyvenime taip atsitinka, kad gauni daugiau, negu tikėjaisi. Taip buvo ir šiame seminare. Turbūt man pati naudingiausia seminaro dalis buvo lietuvių kalbos kursai. Jaučiu, kad čia tikrai ko nors konkrečiai išmokau. Man buvo įteiktas savotiškas įrankis, kuriuo ateityje teks naudotis, ypač rašant mamai laiškus per Atlantą iš Vokietijos. Kaip tik šie kalbos kursai mane galėtų pavilioti atvykti čia dar ir kitą kartą.
Norėčiau šiek tiek pakritikuoti tik kursų organizavimą. Mano nuomone, "Seminaro vadovas” turėtų būti anksčiau paruoštas ir išsiuntinėtas studentams, kad kiekvienas žinotų, ko bus reikalaujama, kokias knygas reikia perskaityti. Jeigu tai būčiau žinojęs, būčiau geriau pasiruošęs tiems kursams (pvz. romano kursui), kurie reikalauja daug skaitymo. Kai iš anksto pasiruoši, gauni daug daugiau naudos.
Zita Kripavičiūtė. Atvažiuodama į šį seminarą, tikėjausi išmokti tai, ko jaunystės dienomis neišmokau. Tai aukšto lygio tikslas! O kodėl gi taip norėjau šj tikslą pasiekti? Paskutiniaisiais dvejais metais esu įsijungusi į Lietuvių bendruomenės veiklą. Pasijutau šiam darbui nepakankamai pasiruošusi, nes mano lietuvių kalbos mokėjimas per silpnas. Neturėjau pakankamai pasitikėjimo savimi. Pajutau, kad mano žodynas per menkas, kad nelabai laisvai lietuviškai kalbu ir netaisyklingai rašau. Pajutau, kad reikia atšviežinti ir patobulinti lietuvių kalbos pagrindus. Žinojau, kad šis seminaras bus tik pradžia, kad čia visko neišmoksiu, kad toliau jau pati turėsiu tobulintis. Ar pasiekiau tai, ko tikėjausi? Manau, kad taip. Dabar man jau truputį lengviau rašyti ir kalbėti. Jau per posėdžius galėsiu drąsiau kalbėti.
Taip, šis seminaras yra nepaprastai naudingas ir reikalingas. Vienas iš geriausių dalykų yra, kad čia vieni kitus taiso: lektoriai kursantus, kursantai kitus kursantus, o kartais ir lektorius. . . Niekas dėl to neužsigauna, bet visiems tai naudinga.
Pamačiau, kad per tas dvi savaites galima labai daug išmokti, jeigu tik nori ir stengiesi. Nežiūrint sunkaus darbo, labai daug pasisėmiau iš seminaro: ne tik kalbos, literatūros ir istorijos pagrindų, bet ir lietuviškos dvasios. Susipažinau su naujais žmonėmis, kurių tikslai yra tokie pat, kaip ir mano. Susikūrė naujos draugystės ne tik tarp studentų, bet ir tarp lektorių.
Norėčiau padėkoti visiems lektoriams, kad su mumis praleido tiek laiko, paaukodami savo atostogas ir norėdami mums padėti. Jų darbą mes labai įvertiname, nors gal jiems patiems ne visuomet tai yra aišku.
• Vengrijoje yra apie 100 jėzuitų vienuolių, daugiausia vyresnio amžiaus, nes krašto vyriausybė draudžia į vienuolyną priimti naujus narius.
• Lenkijoje yra apie 600 jėzuitų vienuolių. Krokuvos jėzuitų provincijoje yra apie 140 klierikų, besiruošiančių kunigystei.