Mama Ada
Šiandien parapijos šokiai. Dėdė vadina, tai reikia nueiti. Ar bus man kiek nors įdomu? Nors jaunimą mėgstu, bet ar mane jis mėgsta — nežinau. Visada paskutinę šokti išveda, gal kad nesu gera šokėja. Šaunesnieji vyrai praeina neužkalbinę, nes nesu gražuolė, esu tyli. Nesipuošiu pagal paskutinę madą. Daugumas mano vardo nežino, tiesiog vadina mergaite, o kai kalba už akių, sako — davatka. Gal dėl to, kad su dėdiene einu anksti sekmadieniais į bažnyčią, lankau vakarines pamaldas. Ar svarbu, kaip pavadina: mergaitė, davatkėlė — man vis tiek.
Kokie neįdomūs šokiai. Jaunimas pakampėmis stoviniuoja, muzikantai taip flegmatiškai groja, seniai alutį siurbčioja.
Cicilikėlis (šauniausią apylinkės vyrą Joną visi taip vadina), kuris niekuomet nenuobodžiauja ir jaunimo labai mėgstamas už gražų balsą, malonų sąmojų, stovi rankas į kišenes susikišęs, galvą nuleidęs. Matyt, vargšui meilė nepasisekė. Jei aš būčiau gražuolė, pasvilinčiau cicilikui padus — šoktų, kad net grindys linktų. Deja, ne man toks šokėjas...
— Mergaite, ar nenori su manim šitą šokį sušokti?
Pakeliu akis, šalia manęs stovi Jonas.
— Aš nesu šokėja, nemokėsiu, — bandau teisintis, bet stiprios rankos apkabina ir įsuka į vidurį salės. "Turbūt, vištele, labai išraudai”, galvoju apie save. Kodėl nepratariu nė vieno žodžio, o tiktai "taip, ne”? Nepaleidžia antrą ir trečią šokį. Man atrodo, kad visi į mudu žiūri...
— Ar nenori, mergaite, prasivėdinti?
— Taip, — įstengiu ištarti.
Vaikščiojam čia pat esančiam parke.
Gražus, šiltas pavasario vakaras. Aš turiu pradėti šnekėti. "Vištele, bandyk”, noriu įkalbėti save. Pasakau sakinį, ir tas, atrodo, ne vietoj. Jonas šneka. Jis turbūt mato, kad aš varžausi. Jo sakiniai taip pat padrikę.
— Atsisėskim čia, — sako jis, kai prieinam prie suolo.
— Taip, — atsakau. Geresnio sakinio nesugalvoju ir pykstu ant savęs. Jis atsisėda atokiau nuo manęs. Tyla. Žiūri virš medžių viršūnių.
— Ar žvaigždes skaitai? — išdrįstu paklausti.
— Taip, žiūriu, kuri žvaigždelė man sužibės.
Vėl abu tylim. Kur rasti žodžių? Tyliai atsidustu.
— Klausyk, mergaite, noriu tavęs paprašyti vieno, vieno dalyko...
Tyla. Ir kodėl negaliu paklausti, ko? Atsisuka į mane, apkabina ir prie pat veido sako:
— Tekėk už manęs.
— Jonai, ar tu girtas, ar. . . — nespėjau daugiau pasakyti.
— Ne, — papučia man į veidą ir staiga pabučiuoja į lūpas.
— Matai negėriau nė stikliuko, nes salėje laukiau tavęs. Aš apsisprendžiau šiandien su tavim pasikalbėti.
To tai per daug, kad mane bučiuotų. Ar trenkti jam į veidą, ar pabėgti? Jo stiprios rankos laiko mane. Sakoma, yra vyrų, kurie turi burtininko galią ir paralyžiuoja mergaitės valią. Ar su manim dabar ne taip atsitiko? Išvedė į parką, pasodino ant suoliuko, bučiuoja, o aš sėdžiu ir nereaguoju...
— Žinau, kad sunku taip greitai apsispręsti. Tegul šitas pabučiavimas būna mūsų sužiedotuvės, nors be žiedų. Žiedai tai tik išorinė priemonė, ar ne taip, mergaite?
— Taip, Jonai, bet aš negaliu tikėti, kad vestum mane. Aš bijau apgaulės, melo. Tu žinai, esu neturtinga. Iš savo kuklaus uždarbio pragyvenu. Kraičio nė pinigo man niekas nesukrovė. Aš nesu gražuolė, kuri būtų tavo pasididžiavimas. Aš neįstengiu tikėti tavo žodžiais.
— Nesijaudink, mergaite, man nereikia kraičio nei grožio. Man reikia širdies, žmonos, mano vaikų motinos. Tave ilgai stebėjau. Tu sutik kūrenti mūsų šeimos židinį. Aš neįvesiu tavęs į rūmus. Aš esu toks pat, kaip ir tu, be turto. Esam jauni ir turim darbus — sumanumu, bendromis jėgomis irsimės per gyvenimą. Kad nėra melas, aš noriu įrodyti pasiūlydamas ryt po darbo nueiti pas kleboną, sutvarkyti užsakus ir kitus formalumus.
— Taip...
O tas mano "taip” pražudys mane! Į šokius negrįžom. Palydėjo iki namų, ir persiskyrėm.
Po darbo nueinam į mažą valgyklėlę pietų, o paskui traukiam į kleboniją. Kaip dreba mano širdis. Oi, davatkėle, davatkėle, ką tau klebonas pasakys, pamatęs su ciciliku? Kuo arčiau klebonijos, tuo labiau linksta keliai. Duris atidaro jaunasis kunigėlis. Gal klebono nėra namie, vis būtų drąsiau. Bet kur tau, klebonas bevaikščiojąs po kambarį.
— Va, cicilikas bent kartą mane aplanko. O tu, davatkėle, kaip tu čia atsiradai?
Buvau pasiruošusi nors į žemę lįsti. Skubiai pabučiavau paduotą ranką ir lendu už Jono nugaros.
— Mes, klebone, norime tuoktis. Atėjom užsakų ir kitų formalumų sutvarkyti. Jūs geriau žinote, ko čia reikia.
— Ar poterius moki? Turbūt ciciliku vadina, kad Dievo nemyli.
— Tai, kad jūs, klebone, man tą vardą prilipdei.
— Tu prieš kunigus per daug kalbi.
— Klebonėli, prašai ir prašai kas sekmadienį pinigų. Pasakiau, jeigu taip daug ir dažnai prašo, tai reikia mažai duoti. Davatkos jums mano žodžius perdavė padai-lindamos. O jūs tuoj cicilikas, cicilikėlis, taip ir prigijo tas vardas. Ar manot, klebone, kad turėčiau už tą vardą jums dėkingas būti?
Aš kaip ant žarijų. Dabar tai mudu tikrai išvys. Ir reikia Jonui taip drąsiai kalbėti. Klebonas pradėjo kažką rašyti.
— Kada norite tuoktis? Skelbti užsakus, ar ne?
Po mėnesio vestuvės be viešų užsakų.
Jonas palydi tik iki namų. Rytoj po darbo ieškosim buto. Tas mėnesis netruks prabėgti, o mudviem reikia susisukti gūžtelę.
Tik spėju praverti duris, girdžiu iš virtuvės dėdienę šaukiant:
— Mergaite, užeik, noriu pakalbėti.
Džiaugiuosi, kad galėsiu pasakyti apie savo vestuves. Prieš gimines nenoriu turėti paslapčių. Dėdė valgo blynus, o dėdienė kepa. Ji išdidžiai prašneko į mane:
— Klausyk, mergaite, kodėl tu su cicilikėliu apie klebonijos tvoras zuliniesi? Ką tu galvoji, kad su tuo kvailiu atradai draugystę? Liucės motina jį išvijo. Sako, paskutinis chuliganas, visada nusigėręs, pinigo prie savęs niekada neturi. Aš neturėjau kur akių dėti, kai žmonės pradėjo pasakoti, kad tave su juo mato. Ar gali juo pasitikėti? Matysi, sudirbs tave į nieką, o paskui juoksis, lyg šėtonas.
— Nutilk, motin! — suriko dėdė. — Ką tu apie jį žinai?
— Neseniai buvo Liucės mama ir pasakojo.
— Ji pasakojo... Ar ji tau teisybę pasakojo? Aš su Jonu dirbu jau kelinti metai ir jį stebiu. Mudu nuoširdžiai pasikalbam.
— Jis į bažnyčią neina, jis cicilikas, — sako ji.
— Klausyk, motin, tu sekmadieniais porą valandų ilgiau pasėdėk bažnyčioje, tai ir jį pamatysi. O dėl nusigėrimo... Jis negeriantis. Neturi pinigo, dėl to, kad skolas mokėjo, kurias padarė prieš metus ligindamas ir laidodamas motiną. Ne Liucės motina jį išvijo, bet ji pati lakstė ir darė viską, kad Jonas vestų jos dukterį. Jonas pasakė: "Aš nenoriu gražios, išlepintos gėlės, manreikia žmonos”. Jis ilgai stebėjo mūsų mergaitę. Mudu daug apie tave, mano vaikeli, esame kalbėję. Tu teisingai padarei, sutikdama už jo tekėti. Neklausyk gandų, Jonas doras vyras.
Nepajutau, kaip ašaros pradėjo tekėti, ir pripuolus apkabinau dėdės kaklą, pradėjau bučiuoti nuo blynų taukuotą veidą...
Na, ir prasidėjo apkalbos! Kitą rytą, vos tik įėjau į darbovietę, priėjo geriausia mano draugė bendradarbė ir pradėjo pamokslą:
— Klausyk, mergaite, kur tu aną vakarą su tuo ciciliku iš šokių dingai? Matėm, kaip išėjai, bet nė viena nematėm grįžtant.
Norėjau papasakoti apie užsakus ir vestuves, bet tik spėjau ištarti: "Ėjom į parką pasivaikščioti”, o ji tuoj perkirto mane:
— Ką? Tu į parką su tuo rafinuotu donžuanu? Tu nežinai, jis su visomis taip vaikšto, o kitą rytą juokiasi. Su Liuce vaikščiojo ir vesti norėjo, bet jos motina jį išvijo. Jis gadinąs mergaitės vardą, buvęs neištikimas. Aš žinau, tu vyrų dar nepažįsti. Tau susuks galvelę, gerai apmaus, o paskui juoksis visiems, kad davatkėlę sudorojo. . .
— Kai tu su Algiu vaikštai visada ir visur, niekas neatsitinka, o aš vos spėjau išeiti į parką ir jau baugini. Mes tuoksimės.
— Tu kvaila. Ar jis tave myli? O be meilės, mergaite, nemanyk, kad tave kas ves. Mudu su Algiu jau mylimės kelinti metai. A, mūsų meilė, mūsų didžioji meilė.. . Tu nežinai, kokia ji saldi. Mes vakarais susitinkam, einam į kiną ar pas mane praleidžiam laiką. Jo pabučiavimai. .. Kokie aistringi jo pabučiavimai, — ji užsisvajojo ir užmiršo mane.
— Kodėl judu nesituokiat?
— Matai, tuoktis reikia turto. Aš noriu turėti gražų butą, brangius baldus, daugiau neiti dirbti. Kai visa tai pasakoju Algiui, jis sako, reikia palaukti, iki sutaupysime pinigų.
— Ilgai teks tau laukti, mieloji, — galvoju, bet darbo laikas nutraukia mudviejų pokalbį.
Susiradom kuklų trijų kambarių butą. Reikia baldų. Pagal savo kišenes nupirkom tik pačius būtiniausius, o mudviejų turimas "kraitis” taip pat suneštas į butą: po keliolika knygų, drabužiai. Geras tas mano dėdė, padeda sunešti, pataria, kur reikia ką pastatyti. Jonas palydi mane su dėde namo, bet į vidų neužeina. Gal vengia dėdienės aštrių akių, kuri vis šnairuoja ir netiki mūsų vedybomis. Girdi, o kur judviejų meilė? Ar gali žmonės, vedę be meilės, gražiai sugyventi? Ji tik dėdės varžosi ir prie jo apie Joną daug nekalba.
Prašiau bendradarbių, kad nedarytų man mergvakario. Nenoriu būti išskirta, sėdėti prie dovanom apkrauto stalo. Visuose kampuose tik šnibždės: "Žiūrėk, davatkėlė tylėjo, tylėjo ir visas apkirto, sugavo vyrą. Jonas jai per geras. Neduosiu progos joms liežuvauti. Be to, dovanos primena man elgetos išmaldą. Daiktas, pačios nupirktas, man yra brangesnis.
Vestuvės. Vestuvių rūbas kuklus. Dėdė, žiūrėdamas į mane apsirengusią vestuviniu rūbu, linguoja galvą ir sako:
— Kaip gražiai tinka tau šis vestuvių rūbas. Turėtum dažniau baltą spalvą dėvėti. Norėčiau šiandien būti Jono vietoje.
— A, dėde, tu man vis per širdį paglostai, — apkabinu, bučiuoju šviežiai nuskustą dėdės veidą.
Gražus vasaros šeštadienio rytas. Jokių iškilmių, jokių svečių. Dėdė su dėdiene, Jono draugas su Onute, — tai visa mūsų palyda. Ar reikia daugiau? Ar mūsų priesaika turi būti palydėta triukšmo, smalsuolių akių? Aš nenoriu, kad jaunasis, atvedus jaunąją prie altoriaus, išlįstų iš kampo. Mes iš šventoriaus visi kartu einam į bažnyčią, tik mane veda dėdė, o jaunąjį — dėdienė, kaip artimiausi mūsų giminės. Koks keistas jausmas, kai mane perduoda Jonui! Jis stipriai suspaudžia mano alkūnę. Jaučiu, kad galiu surikti. Klebonas išeina laikyti šv. Mišių. Jis atlieka vestuvių apeigas...
Man šalta. Vidury vasaros šalta. Bijau, kad nepradėtų kalenti dantys. "Ką tu darai? Kur tavo didžioji meilė?” skamba dėdienės ir draugių pastabos. "Dar laikas, dar nevėlu, tik apsisuk ir išbėk iš bažnyčios.
Skubėk, mergaite, skubėk”, — šnabžda pagunda.
Mes klūpom. Jonas laiko mane už rankos, o aš atsiremiu į jo petį, nes neturiu jėgų atsikelti.
— Tau blogai, tu visa balta, — šnabžda Jonas ir dar stipriau laiko ranką.
— Man tuoj praeis, — atsakau ir, pakėlus akis j altorių, galvoju: "Aš turiu į ką atsiremti, net ir dabar. Aš nebūsiu, kaip lapas, blaškomas vėjo, turėsiu užvėją. Dieve, Dieve, laimink mūsų santuoką”.
Kai klebonas klausia Joną: "Ar neapleisi jos?”, aš drąsiai pasuku į jo pusę akis ir žiūriu, ar jis tiesą sako, ar neapleis manęs. Savo priesaikos žodžius ištariu taip drąsiai, kad net pati stebiuosi.
Sumainyti žiedeliai. Jonas bučiuoja mane ir šnabžda į ausį: "Laimingas esu, kad turiu tave”. Atsakau: "Aš taip pat... Šypsausi. Taip giedra širdyje. Iš šventoriaus noriu skubiai prapulti, nes apstojo susirinkę "žiopliai”, lyg niekuomet vestuvių nematę.
Nuvažiavę su savo vestuvininkais į restoraną, pavalgom pietus. Jie išsiskirsto, o mudu važiuojam į savo butą. Povestuvinei kelionei pinigų neturime. Argi medaus mėnuo negali būti gražus ir namie? Visas oras prisipildo nematomo ir neapčiuopiamo džiaugsmo. Nors be didžiosios meilės, vestuvės kvepia jaunų rožių kvapu.
Rytoj sekmadienis. Norėčiau su savo vyru nueiti į bažnyčią, bet ar išdrįsiu jį kviesti? O gal cicilikėlio vardą jis nešioja dėl to, kad neina į bažnyčią? Aš turiu paklausti. Ne, to nepadarysiu. Tyliai atsikelsiu ir nueisiu viena.
Atsigulus girdžiu skubius Jono žingsnius. Jis atsisėda ant lovos krašto, suima abi mano rankas ir klausia:
— Sakyk, mergaite, kada tu nori rytoj eiti į bažnyčią?
— Aš eidavau 7 val. ryto, — atsakiau.
— Gerai, prikelk mane. Nuo ryt dienos ir aš eisiu su tavim iš ryto.
Kaip gerai, kad pirmąją šeimyninę problemą išsprendė jis be prikalbėjimų, be prievartos.
(Bus daugiau)