Mama Ada
Mūsų dienos slenka kasdieniškai. Einam į darbą, parėję gaminamės valgį. Skaitom spaudą, knygas. Atliekam to mažo butelio ruošą, bet vis abu, šalia vienas antro. Randam apie ką kalbėti. Jei nekalbam, tai Jonas švilpauja. Jis iššvilpauja visokias melodijas, kurių man taip malonu klausytis. Žinau, kad jis švilpauja, kai yra patenkintas, net laimingas. Mes esame kviečiami ir lankom draugus, gerus kaimynus. Pasikviečiam vieną kitą pas save išgerti kavos. Iš pradžių varžiausi, kad nuėjus į svečius, šeimininkė supažindina: "Čia mūsų jaunavedžiai”. Ilgainiui jaunavedžių vardas pradėjo nubyrėti.
Pradėjau apsiprasti su kaimynėmis, kurios, man grįžtant iš darbo, susistabdžiusios mėgsta išsipasakoti savo šeimų bėdas. O kiek tų šeimyninių bėdų! Argi ir manoji šeima įbris į tokią vargo ir ašarų balą? Ar sugebėsiu šeimos valtelę išlaikyti nesudaužytą, neapverstą per visas audras? Dieve, padėk man. Kai bus mano pečiams nepakeliama, šauksiuosi Tavo pagalbos.
Taip kažko neramu. Nenoriu nieko valgyti. Toks tamsus pasaulis. Su manim kažkas negerai. Aš ligonis. Neišvalgytą pusryčių lėkštę pastumiu taip smarkiai, kad net pati nusigąstu.
— Kas tau yra, mergaite? Ar nesergi, kad tokia nervinga? — klausia Jonas. — Neik šiandien į darbą, o gerai išsimiegok.
— Dar pribūsiu namie po 8-9 mėnesių, o dabar noriu dirbti.
— Ką?!
— Taip, — aš atsakau.
Jonas suima mano rankas ir bučiuoja.
— Koks aš laimingas, mūsų šeima padidės.
Jis švilpaudamas išeina į darbą. Tą dieną, kai valgėm pietus, ant stalo žydėjo baltos rožės.
Naujas rūpestis. Kaip pavadinti tą, kuris jau yra mūsų šeimos narys, bet negalim nustatyti jo vardo. Nutarėm pavadinti "Bū-želiu”. Nuo dabar daugumas mudviejų kalbų sukasi apie Būželį. Koks jis bus, kaip šypsosis, kaip lakstys, šauks mama, tėte. A, jau mudu "mama, tėtė”. Juokiamės abu, kaip vaikai.
Dabar reikia parūpinti naujajai būtybei kraitelį. Perkam, tvarkom ir vis kalbam, kaip sutiksim naują šeimos narį, kai neturim supratimo, kaip jį auginti, auklėti. Skaitom knygas apie vaikų priežiūrą. Gal jos mums padės.
"Vargas nėščioms ir gimdančioms”, prisimenu evangelijos posakį. Argi tikrai paskutinioji pasaulio diena atėjo? Tie skausmai, baisūs skausmai, varsto nugarą, šonus. Aš ligoninėj, ant gimdymo stalo visą naktį kankinuosi. Kokie geri dežūruojanti seselė ir daktaras. Jie gailisi manęs, glosto veidą ir vis ragina garsiai, visa gerkle rėkti.
— Ponia, kai užeina skausmai, rėk, labai rėk, — ragina sesuo.
Kaip aš rėksiu? Tegul nors mirtinai skauda, gėda rėkti. Kol galiu, meldžiuosi. Sušaukiu visus šventuosius į pagalbą, bet jie, matyt, per daug užsiėmę džiaugsmu, kad gimsta naujas žmogus, ir manęs negirdi.
— Ponia, rėk, bus lengviau, — vis ragina sesuo, šluostydama nuo mano veido ašaras, kurios prieš mano norą išriedėjo. Deja, aš visai neturiu balso, aš negaliu nė žodžio ištarti.
Aš iškentėsiu. Aš turiu iškentėti... Tuomet už mane suriko tas, dėl kurio kentėjau. Suriko tokiu stipriu balsu, ir man staiga pasidarė gera. Birželio mėnesio sekmadienio rytas. Saulutė skaidriai apšvietė kambarį. Skamba bažnyčios varpai, o laikrodis ant sienos rodo 8 val. Kur aš pirma buvau, kad visa to nemačiau, negirdėjau?
— Ponai, jūs turite 8 svarų sūnų, — sako daktaras.
Kokia brangia kaina aš jį pirkau. Viešpatie, į Tavo rankas sudedu savo vaiko gyvenimo kelią. Laimink jį, o man duok sveikatos ir kantrybės išauginti jį geru savo krašto ir Bažnyčios sūnum. Peržegnoju ir bučiuoju gležnutę kaktytę. Pirmas motinos pabučiavimas.
Aš palatoj. Baltutėlėj lovoj valgau pusryčius. Kokie jie skanūs.
— O dabar, ponia, miegok. Per naktį išsikankinai, reikia pailsėti, — kalba, mane apklostydama, seselė.
Taip, aš miegosiu. Jaučiu, kaip limpa akys. Įeina Jonas. Jis atrodo labai išvargęs.
— Kas tau yra, Jonai? Sergi?
— Nesijaudink, mergaite, sakyk, kaip tu jautiesi?
— Puikiausiai. Sveikinu, esi tėvelis, turi sūnų.
— Man sesuo jau rodė. Aš dabar susirūpinęs tavimi. Ilgai svarsčiau, turiu prisipažinti, — aš per naktį negalėjau sudėti akių; šito vaiko mudviem užteks. Aš nenoriu, kad tu tiek daug kentėtum.
— Klausyk, Joneli, aš nuo savo plano neatsisakysiu. Mūsų grįčioj turi knibždėti vaikai. Kur vaikai, ten Dievo palaima.
— Nespėjai iš ligoninės išvažiuoti, o jau svajoji apie didelę šeimą. Nesuprantu tavęs, mergaite. Tavo pasiryžimai didesni negu tu pati, — juokauja jis.
Mes visi trys namie. Tas mažas padarėlis kelia didelius rūpesčius suaugusiems. Rėkia visa gerkle, o ko rėkia, nežinai. Taip ir tūpčiojam apie jį. Aš jau pradėjau apsiprasti: pavalgydinu, ir miegok. Kai pareina tėvas iš darbo, vaikeliui pakanka tik balsą paleisti, tėtis prie jo lovytės kalbina, paėmęs ant rankų supa.
— Leisk tu jam balsą pamiklinti, gal bus dainininkas, — bandau juokauti. Kur tau, ar dėl vaiko gausime pyktis, kad Jonas jį taip lepina?
Vaikelis auga, ir jo "ožiukai” auga. Na ir gudrėja. Tokio gudraus vaiko niekur nesamę matę. Ką kitų vaikai? Mūsų tai kas kita, ypač tėtei...
Daktaras dažnai aplanko. Liepia leisti išsirėkti, jeigu neserga, pamaitintas, sausas. Žinoma, aplanko kaimynės. Patarimų — kiek tik nori. Viena liepia vaiką girdyti aguonų arbata, tai miegos. Kita pataria man porą stikliukų "išmesti”, tai taip pat vaiką migdo. Jei jų patarimų klausyčiau, kas liktų iš mudviejų su vaiku? Tik kai paprašau mūsų bute nerūkyti, kad nereikėtų vaikui nikotinu kvėpuoti, tuoj rūkorės nešdinasi namo ir negali suprasti, kodėl aš "rūkymo malonumo” netoleruoju. Tie rūkoriai nekreipia dėmesio į nerūkančius. Koks didelis jų egoizmas! Geriau tegul tokie svečiai pas mus nesilanko.
Mūsų šeima kas antri metai didėjo. Jau negalėjome apie kitus taip tupinėti, kaip apie pirmgimį, nes nebuvo laiko.
Kiekvienam vaikui gimus, vis Dievas laimino mūsų namus. Tačiau prabangaus gyvenimo svajones turėjome išmesti iš galvos. Gal ir gerai. Kaip skaniai srėbėm vos pražilintą pienu kruopų sriubą, o sausos duonos riekutę suvalgę, pirštus aplaižėm. Tiesa, dėdė mums padėjo nusipirkti kuklų, mažą namelį. Kaip gera nuosavam kampe. Nereikia bijoti, kad vakai smarkiau palakstys, pašūkaus. A, tie vaikai, kiek daug jie turi energijos! Kol dar neina į mokyklą, tik spėk jiems sugalvoti žaidimų, išklausyti jų sumanymų. Vienas kitą užkliudo. Nuo ryto iki vakaro triukšmo pilnas namas.
Joninės. Iš darbo grįžęs, tėtis randa vardinėms gražiai padengtą stalą, su gėlėmis. Kiekvienas pagal savo išgales padedam dovanėles. Net mūsų "pipirai”, kurie vos parėplioja, dovanoja bent mažą smulkmeną tėtei. Jauku ir linksma švęsti tėvo vardadienį šeimoje. Ilgai sėdim prie stalo. Atsiranda kalbų ir juokų.
Šiemet kitokios Joninės. Jonas skambino iš darbo, kad namie nelauktume, nes Jonai-bendradarbiai nutarė, nors porai valandų susimetę Jonines švęsti. Gerai. Palinkiu: "Tik nenusigerk per daug, lauksiu”.
Taip, aš laukiu. Sutemo. Seniai vaikus suguldžiau. Mėginau jiems pasakas sekti — nesisekė. Nemoku taip gražiai ir vaizdžiai pasakoti, kaip tėvas pasakoja.
Aptvarkiau būtinus ir nebūtinus darbus. Jau į vidurnaktį artėja, o jo vis nėra. Kur jis galėtų būti? Jau seniai po vidurnakčio. Girdžiu kiekvieną garsą gatvėje, kiekvieną žingsnį, bet jis ne Jono. Noriu nurimti, noriu užmigti. Gal jį kas užpuolė ar kita kokia nelaimė ištiko? Jis niekad taip ilgai neužtrunka. Man taip ilgu laukti. . .
Tau, Dieve, dėkui, rakina duris. Jis jau namie.
Užsikloju galvą ir mėginsiu neparodyti, kad iki šiol nemiegojau. Bet kas yra? Jis neina į miegamąjį. Girdžiu, kad gula gretimam kambary ant sofos. Jau aš tavęs, vyruti, neisiu žiūrėti. Jeigu tiek prisigėrei, kad nežinai, kur miegamasis, pūpsok tenai, kur esi. Nepajutau, kaip užmigau.
Kietai ir ilgai miegojau. Vaikai žadina mane. O kaip su tėte? Jam reikia į darbą eiti. Jo namuose jau nėra ir negirdėjau, kada išėjo. Matyt, jis nenorėjo manęs žadinti.
Vėl kasdieniniai motinos-šeimininkės dienos darbai užima visą laiką, tik spėk suktis. Ta diena, kaip visos kitos dienos, taip greitai prabėga, net stebiuosi pati, kai dirsteliu į laikrodį — laikas gaminti pietus, pareis vyras. Verdu kopūstus, skanius, riebius, tokius jis mėgsta ir bevalgydamas prisimena, kaip mama jam virdavo. Šiandien pagirioms jis bus kopūstais patenkintas.
— Labas, mergaite, ar neturi pasukų ar rūgščių kopūstų? Taip po krūtine negerai.
— Aš žinojau, kad po Joninių tau reikės rūgščių kopūstų, pasukų. Visko gali gauti, — bandau juokauti.
Kai pažiūriu į Joną, jis toks pasikeitęs, išblyškęs, plaukai suvelti, vengia mano žvilgsnio. Net drabužiai atrodo, kaip ne jam siūti. Noriu paklausti: "Kas su tavim yra?”, bet vaikai subėgę apiberia klausimais:
— Tėtuli, kur tu buvai? Tėte, aš norėjau arkliuku joti, zik, zik, o tavęs nebuvo...
Man nėra vietos įkišti savo klausimo.
— A, vaikai, šiandien man skauda galvą, kitą kartą jums papasakosiu.
Nors vaikai čiauška nesustodami, bet gyvos nuotaikos prie stalo nėra, nes tas, kuris ją palaikydavo, "serga”.
Kai suguldžiau vaikus ir atėjusi virtuvėn užbaigiau vakaro ruošą, tartum ne savom kojom įslinko Jonas.
— Aš noriu su tavim pasikalbėti, mergaite, dėl praeitos nakties.
— Nori atlikti išpažintį, Joneli? — bandau juokauti.
— Būsi teisingai pasakiusi. Noriu tau būti atviras. Po darbo susimetėm klube prie baro. Kiek valgėm, neatsimenu, tik labai daug gėrėm. Kur degtinė, ten velnias pradeda lizdą sukti į pagalbą pasikvietęs "linksmąsias moterėles”, jų tarpe ir Liucę. Ji pristojo prie manęs. Niekad tu manęs neklausei apie ją. Nežinau, kodėl man šiandien yra noras papasakoti. Tu girdėjai, kad mudu draugavome ir ta draugystė galėjo baigtis vedybomis. Bet vieną dieną meilės siūlas trūko. To aš nesigailėjau ir nesigailiu. Ji turtinga, graži, vienturtė, išlepinta dukrelė. Kai mudu su motina atsikėlėm į šią vietovę, Liucė man patiko. Su ja susidraugavau ir jos namuose buvau nuolatinis svečias. Jos motina ir ji pradėjo apie vedybas užsiminti. Viena tik esanti sąlyga: mudu turėsime gyventi atskirai nuo mano motinos. Ši žinelė man buvo skaudi. Motiną, kuri jauna palikusi našlė netekėjo, kad man nereikėtų turėti patėvio, sunkiai dirbo, nustojo sveikatos ir dabar, kada senatvėj jai reikalingiausia mano pagalba, turiu palikti ir eiti su mergaite, kad mums būtų smagu! Toks buvo Liucės užsispyrimas, kurį "įsakė” patenkinti. To buvo per daug. Visada svajodavau motinėlei surasti savo namuose patį geriausią kampelį, kad galėtų be rūpesčių baigti amžių. Maniau, kad bent tuo būdu būsiu palūkanas užmokėjęs už jos meilę. . . Negana to, mano motina susirgo. Vieną dieną su aukšta temperatūra ji atsigulė lovon. Liucė panoro nueiti į šokius. Aš, žinoma, nesutikau ir pakviečiau tą vakarą su manimi pasėdėti prie motinos lovos. "Ką manai, ar aš slaugė? Pasamdyk kaimynę, tegul sėdi”. To buvo per daug. Trenkiau durimis ir iš jos namų išėjau. Ji per daug pasitikėjo savimi, manė, kad grįšiu, bet daugiau negrįžau. Jos motina mėgino mane susigrąžinti, bet mano sprendimas buvo tvirtas. Matydamos, kad nieko neišeina, pradėjo leisti visokias apkalbas. Man buvo vis tiek. Toliau tu pati žinai. Palaidojau motiną, buvau vienišas, sutikau tave. Ilgai stebėjau, klausinėjau kitų apie tave, ypač dėdės, bet nesiryžau pradėti draugauti. Bijojau, kad tu gali nenorėti su manim viešai rodytis, ypač kai visokius liežuvius leido Liucės šeima. Tačiau vieną dieną, kaip žinai, savo nedrąsą nugalėjau. Liucė ištekėjo už turtingo senbernio, bet abu gėrė, puotavo, kol viską prašvilpė. Jie abu yra nuolatiniai baro lankytojai. Liucė labai apsidžiaugė, mane sutikusi. Aš buvau girtas, todėl taip pat džiaugiausi. Gėrėm, bučiavomės, o paskui važiavom į jos butą. Jos vyras nusilakęs knarkė kampe. Mergaite, kaip visa tai šlykštu prisiminus. Kai pagalvoju, kokį velnią vakar buvau pasirinkęs... Kišenėje nė cento. Pinigus, kuriuos turėjau sumokėti už vaikų vasaros stovyklas, pragėriau, pamečiau ar išvogė. Nieko neatsimenu. Duok man kopūstų, man taip graužia po širdim. . .
Nežinojau, ar paleisti turimu puodu Jonui į galvą, ar paleisti gerklę, kad visa gatvė skambėtų. Rankos kaip surištos, o liežuvis prie gomurio priaugęs, neištariu žodžio. Bijau, kad galiu nepavilkti kojų ir čia pat viduryje virtuvės sudribti. Sukaupiu visas jėgas, paduodu jam kopūstus ir kaip numirėlė išslenku pro duris. Liuce, tu triumfuoji. Tu vakar nugalėjai mane... Štai ką reiškia, kai vyras nemyli ir nemylėjo manęs ta didžiąja meile, apie kurią kalbėjo draugės. Išskaičiavau visus savo vargus, kurių iki tol nemačiau. Jų prisirinko visas kalnas. Kodėl jų anksčiau nemačiau? Tikėjau, kad esu mylima, todėl ir kasdienybė buvo tokia lengva. Ilgai ilgai verkiau. Nei tą naktį, nei kelias kitas šalia vyro miegamajame nenakvojau.
Prasidėjo kančios dienos, sunkios, tikro vargo dienos. Kasdieniniai darbai, kuriuos tartum pūku skraidydama atlikdavau, dabar stovi nepajudinti. Kojos ir rankos tartum švininės. O galvoje jokia šviesesnė mintis neužklysta. Vaikai ir tie užkliūva. Kokie jie negeri. Vienas aplupamas, kitas apibaramas, trečias pro duris išstumiamas, kad nesimaišytų po kojomis. Kantrybės dvasia paliko namus. Visi darbai atliekami lyg atbulom rankom. Kai grįžta Jonas iš darbo, pietūs neparuošti, netvarkytas butas, vaikai murzini. Štai šeimininkė, štai motina. .. Abu tylim. Atrodo, jau jį apstumdysiu, aprėksiu lyg vaikus, bet lūpas kažkas laiko užrišęs, negaliu žodelio pratarti.
Aš užmiršau melstis. Užmiršau prašyti stiprybės sau ir tam, šalia kurio gyvenu. Viešpatie, atleisk mudviem suklupusiem. Ar aš mažiau kalta už jį, su kuriuo prisiekiau prieš Tavo altorių dalintis laime ir vargais?
Kada jis suklupo, atstumiu, nepaguodžiu meiliu žodeliu, nepadedu atsikelti. Viešpatie, grąžink šiems namams savo malonę. Kodėl buvau užmiršusi melstis? Jei būtų gyvas dėdė, jis mano skausmą suprastų, man padėtų. Abu su dėdiene prieš porą metų mirė. Dėde, ten danguje užtark mano šeimą. Matai, aš esu visai bejėgė. Palengvėjo. Atėjo Jonas išsiaiškinti.
— Klausyk, mergaite, jeigu tau būčiau nieko nesakęs, o skleidžiamus gandus paneigęs, žinoma, šito nesusipratimo tarp mūsų nebūtų. Ar nuodėmė sumažėja, kai nuslepiama nuo žmogaus, prieš kurį nusidedama, o pasitikėjimas perkamas apgaule? Aš manau priešingai. Geriau karti tiesa, bet tarp vyro ir žmonos negali būti veidmainystės. Aš atėjau pas tave atvira širdimi, atėjau nepasididžiuoti savo blogu darbu, bet prašyti atleidimo. Jei tu būtum šaukus ant manęs, išmetus pro duris, būtų manyje iššaukę užsispyrimą. Gal net būčiau pradėjęs teisintis, kad buvau girtas. Tavo tyli kančia parbloškė mane. Šias kelias dienas aš daug kentėjau. Atleisk man, prašau. Smuklės lankytojas daugiau niekados nebūsiu.
Argi galėjau ilgiau pykti ant savo vyro, savo vaikų tėvo? Tačiau nuo to laiko daugiau nešvenčiam jokių vardinių, o tik gimimo dieną, nes joks kaimynas ar draugas metrikų nėra matęs, gimtadienių datos nežino. Gimtadieniai švenčiami jaukioje šeimos aplinkoje. Tegul mielieji patronai danguje nepyksta, kad mūsų šeimoje nepaminimi. Jie žino kodėl.
Vaikai augo, bėdos augo. Pradžioje materialinės. Reikia vaikus aprengti. Siunčiant į geresnes mokyklas, mokslapinigius apmokėti. Vasarą stovyklos, jaunimo suvažiavimai ne vienam vaikui, bet visiems.
Kai visi vaikai pradėjo lankyti mokyklas, aš išėjau dirbti, kad palengvinčiau Jonui materialinę naštą, bet apsikroviau dvigubais darbais. Grįžusi iš darbo, turėjau atlikti visus šeimininkės ir motinos darbus, kuriuos atlikdavau anksčiau, kai dar nedirbau įstaigoje.
Apie mudviejų su Jonu atostogas negalėjo būti kalbos. Džiaugėmės turėdami laisvo laiko apsitvarkyti namie. Taip ir nepastebėjome, kaip vaikai užaugo, išsiskirstė, pradėjo savarankiškai tvarkytis, sukūrė savas šeimas...
• Ispanijoje pirmame šių metų pusmety kovai prieš alkį pasaulyje katalikai surinko aukų 6 mil, dolerių.
• Kardinolas Antonio Samorė šiemet švenčia 50 m. sukaktį savo diplomatinio darbo Vatikano tarnyboje. Jis yra dirbęs ir Vatikano nunciatūroje Lietuvoje ir reiškia lietuviams daug draugiškumo. Yra gimęs 1905 m.
• Niujorke, Šv. Patriko katedroje, buvo įšventintas pirmas JAV-se negras vyskupas Emerson Moore, 44 m. Jis jaunatvėje perėjo į katalikų tikėjimą.