Vytautas Kasniūnas
I. AŠ BUVAU GYVA LĖLĖ . . .
Laidotuvės, kaip ir visos laidotuvės, maišėsi su maldomis, liūdesiu, ašaromis, ilgomis atsisveikinimo kalbomis, laidotuvininkų susitikimais, garsiais šnabždesiais, tyliais juokų garsais. Paskui — bažnyčios smilkalų kvapas, ceremonijos kapinėse, su viską apvainikavusiais pietumis ir išgėrimais.
Birutė Juozaitytė, grįžusi namo, atidarė visus langus, duris ir norėjo sušukti: "Duokite man šviežio oro, saulės spindulių, tegul skersvėjai išpučia prirūgusį užkernotą šeimos orą... Aš noriu pradėti naują gyvenimą, gyvo žmogaus gyvenimą!”
— Vaikeli, Birutėle, mūsų mažyte, — ji išgirdo tėvo balsą ir pajuto jo ranką, uždėtą ant pečių. — Tu sušalsi, paukšteli, susirgsi, kas mane tada senatvėje prižiūrės... juk aš likau vienas...
— Gana, tėti, gana! — sušuko Birutė.
— Aš esu trisdešimt trejų metų, aš nebenoriu daugiau būti jūsų mažytė, bijanti šviežio oro, kad vėjas neperpūstų; bijanti saulės, kad oda nenudegtų; bijanti lietaus. .. visko bijanti, kad tik nesusirgtų, kad tik būtų jūsų senatvės paguoda...
— Taip, taip, vaikeli, bet mama nustatė mūsų gyvenimo kelią, mes tik juo turime eiti. Atsimeni, ji viską pasakė prieš mirtį.. .
— Mama nustatė! — sušuko Birutė. — Bet mamos nebėra, tėti. . .
Pasakiusi tuos žodžius, ji sukniubo minkštasuolyje.
— Jos nebėra... ji mirusi, — šnabždėjo, vis kartodama tuos žodžius.
— Ji labai mylėjo tave, vaikeli, — guodė tėvas. — Ji norėjo užsiauginti sau senatvės paguodą, ją mylintį vaikelį. . .
— Taip, sau senatvės paguodą. Sau ir tau. Bet jai nerūpėjo, kas mane senatvėje paguos, kas mane mylės...
— Ką darysi, vaikeli, tokia jau buvo jos valia. Darėme, ką ji norėjo, juk aš nieko negalėjau padaryti, negalėjau kitaip pasakyti, nes labai ją mylėjau. Mudu su ja tave labai mylėjome. ..
— Ir padarėte iš manęs meilės lėlę, gyvą meilės lėlę...
— Ką tu sakai, vaikeli? Pakartok!
— Gyvą lėlę!
— Ar reikia dabar, tik po laidotuvių, skaudinti man širdį? Ar reikia. . . Kodėl tu man dabar visa tai sakai?
— Reikia! Ir kaip tik dabar, kai skauda mums širdis, tik dabar. Aš norėjau sudėti visus širdies skausmus į vieną skausmą, kad, jį išgyvenę, galėtume pradėti naują gyvenimą. Aš buvau ta lėlė, kuri viską darė, paspaudus mygtuką. Tu buvai tas, kuris parūpindavai spyruokles, kad jos nesusidėvėtų. . . Baikime tą lėlės žaidimą.
— Tai tu mudviejų nemylėjai?
— Mylėjau, bet ir ta meilė buvo mechaniškai spyruoklinė. Nebuvo draugystės jausmų, kurie turi būti tarp tėvų ir vaikų. Aš nuo lopšio dienų buvau išmokyta sakyti: taip, mama; gerai, mama; klausau, mama; darysiu, kaip tu sakai, mama; valgysiu, mama; miegosiu, mokysiuos. . . Ir taip be galo. Ar ne taip buvo, tėti? Sakyk, ar ne tame užburtame rate prabėgo mano gyvenimo trisdešimt treji metai: vaikystė: jaunystė, senmergystė?..
— Toks jau tavo gyvenimo likimas, tokia dalia. Juk ne mūsų kaltė, kad tu neištekėjai; ne mūsų, vaikeli, tikėk manimi. Mes ieškojome tau tinkamo vyro, bet ką darysi, kad neatsirado...
— Lėlei-mergaitei ieškojote lėlės-berniuko, ar ne? Bet tokio nė fabrikai negamina, tad nė tėvai neužaugino...
— Tikėk, vaikeli, mama girdi tavo žodžius, ji girdi iš dangaus. Nerūstauk, neužsitrauk dangaus bausmės...
— Išmeskime iš savo kūnų visas paliktas spyruokles, mygtukus ir pradėkime naują gyvenimą. Aš noriu tapti nauju gyvu žmogumi. Aš noriu pajusti saulės kaitros, vėjo audrų, žiemos šalčių, noriu pradėti kvėpuoti nauju, švariu, grynu oru. Noriu, jei tu gali mane suprasti, noriu... pajusti vyro rankos šilimą ir jėgą, noriu pamatyti vyro šypsenos spindulius, krentančius ant mano veido, noriu išgirsti vyro juoko garsus ir juoktis, juoktis... šypsotis vyrui ir juoktis su juo...
— Vaikeli, bijok dangaus keršto, juk ką tu sakai, tai labai baisu. Mes to ir labiausiai bijojome. Bijojome, kad tu nepajustum vyro jėgos ir jo juoko... O kas dar blogiausia — tai kad aš neteksiu tavęs, neteksiu, kas mane globotų...
— Užtenka, tėti! Užtenka. Mes nesusikalbame. Tu pasilik su savimi, supranti — su savimi. Aš taip pat su savo mintimis ir galvojimu, su savo jausmais. Aš persikeliu gyventi į antrąjį aukštą, tu pasilik šiame bute. Aš rūpinsiuos tavimi, kaip šeimininkė, kaip tarnaitė (paskutinį žodį pasakė tik mintimis).
— Kaip šeimininkė! — tėvas ištarė ir susiėmė rankomis galvą. — Tiktai kaip šeimininkė. .. bet ne kaip mylimas vaikas...
— Vaiko meilės metai praėjo. Dabar liko tik artimo meilė, kuri, tikiuosi, ateityje išsiplės. Daugiau nebekalbėkime apie praeitį, bet kiekvienas pasirinkime savo gyvenimo kelią.
Birutė, persikėlusi gyventi antrame aukšte, pradėjo naują gyvenimą. Pakeitė darbą. Vakarieniauti ji su tėvu važiuodavo į restoraną. Restoranus dažnai keisdavo. Taip nutarė daryti ilgesnį laiką. Ji ir valgio gaminti gerai nemokėjo. Su tėvu apie praėjusias dienas daugiau nekalbėjo. Artimiau pradėjo bendrauti su pažįstamais ir draugais, lankė įvairius renginius, pradėjo domėtis visuomeniniu gyvenimu.
Tėvui išvykus tarnybos reikalais, vieną vakarą betvarkydama jo butą, drabužinėje rado nuotraukų albumą, kuriame labai tvarkingai buvo sudėtos jos nuotraukos, suskirstytos metais. Pervertusi kelis puslapius, ji staiga numetė albumą šalin ir užsimerkė, lyg būtų išsigandusi matytų veidų. "Sudeginti!” — šoktelėjo galvon mintis. "Sudeginti praeitį! O gal ne?..”
Ji pradėjo versti albumo lapus. Kūdikystė, vaikystė.. . vis viena ir viena. .. Kiek ilgiau sustojo prie mokyklos klasių nuotraukų. Užsimerkė. Pro akis slinko metai, mėnesiai, dienos. Draugių neturėjo, nes mama sakė, kad jos labai blogos ir gali išmokyti negražių dalykų.. . Berniukai. Rodos, girdi skambančius žodžius: jie kvaili, asilai, besitaiką pagrobti mergaites... saugokis jų, saugokis! Po lituanistinės mokyklos pamokų ją pasitikdavo tai tėtis, tai mama. Skautai — juk tai miškų vilkai. Į ateitininkų susirinkimus atlydėta, po susirinkimų — pasitikta. Jaunimo šokiai — juk tai nuodėmių maišas!
Grįžusi namo iš mokyklos, turėdavo mamai atsakyti į šimtus klausimų: ką darei, kaip darei, kodėl taip, o ne kitaip? Taip prabėgo gimnazijos metai — kalėjimo metai. Universitetas. Gabi studentė, pasižymėjusi moksle. Verčia toliau. Puslapis po puslapio. Visur rimtas veidas, be šypsenos, kurios nemokėjo nė fotografui parodyti. Diplomo įteikimas. Su diplomu tarp tėvų. Tėvai laimingai šypsosi. Diplomantė — sučiauptom lūpom.
Dvidešimt penktieji gimimo metai, šeštieji, trisdešimt pirmieji, antrieji... Liūdesio dienos, išverktos naktys.. . Ji vis ta pati, mamos numylėta mergytė, laukianti pasakų princo. Tas bernelis šleivas, tas kreivas, tas mergišius, anas girtuoklėlis, o tas, mamytės išrinktasis, nesirodo. Reikia laukti, nėra ko skubėti. ..
Namų valdovė — mama. Ji gražiausia, protingiausia, motiniškiausia, geriausia žmona. Visos kitos: viena per stora, kita per plona, anai protelis maišosi, šioji tokia, anoji vėl. ..
Tėvas — duondavys, be balso namie. Nuolatinė kova dėl čekio. Anas tiek uždirba, tas pareigose prasimušęs, kitas moka pirkti, parduoti, tik ne tėvas. Mat jis pelų maišas.
Birutė numetė albumą, ir iš jo iškrito prirašytas lapas. Pažįstama rašysena... Juk tai Algio Povilaičio laiškas. "Mylimoji Birute. . .” — perskaitė tuos du žodžius, ir ėmė svaigti galva... "Jis mane mylėjo!” — ėmė šaukti nesavu balsu. Jos rankos drebėjo. Skaitė laišką kelis kartus, rodos, išmoko visus žodžius atmintinai. "Jis mane mylėjo. ..” — vis kartojo tuos žodžius.
Algis rašė, kad tai paskutinis jo laiškas. Minėjo apie paskutinius du gautus iš jos, apie piktus žodžius. . .
Aš juk negavau iš jo nė vieno laiško! Aš jam niekados nerašiau, nes mudviejų vos pražydusią draugystę nutraukė mama. Anot jos, jis dailininkas, nemokša, valkata, neuždirba duonos sau, neuždirbs nė šeimai.
Laiške rašo, kad pasiuntęs "amžinam atminimui” mylimai Birutei paveikslą, kuris tarptautinėje Briuselio parodoje laimėjo aukso medalį. Pradėjo kratyti drabužinę. Išvertė visus kampus. Paveikslą rado didelėje dėžėje, kur mama laikė vestuvinę suknelę, Birutės krikšto aprangą, mokyklų pažymėjimus. Albume rado dar du laiškus, užkištus už didesnių nuotraukų.
Birutė skubiai atverčia albume dvidešimt penktųjų amžiaus metų lapus. Jie abu universitete tada gavo magistro laipsnio diplomus. Algis buvo jos slapta pirmoji ir paskutinioji meilė. Susitikdavo tik universitete. Namuose ją aplankė tik vieną kartą, ir tą patį mamos nemaloniai sutiktas, kai sužinojo, kad jis ne daktaras, ne inžinierius ir net ne advokatas, bet "vargšas dailininkas”, kuriuo gali būti kiekvienas, nenorįs dirbti, nesirūpinąs ateitimi. . .
— Vargšė mergaitė, kuri išteka už menininko, — pasakė tą vakarą mama, labai nenoriai vaišindama svečią kava.
Namie viešpatavo taisyklė, kad tik mama gali atsiliepti, suskambėjus telefonui. Taip Algis net ir telefonu negalėjo pasikalbėti su Birute. O kai, pakviestas Houston meno institute dėstyti piešimo, iš ten parašė tris meilės laiškus, gavo tik piktus atsakymus. Žinoma, ne Birutės parašytus.
Už valandėlės Birutė kalbėjosi telefonu su Algiu. Šypsojosi sienoje kalbąs Algio paveikslas, namuose skambėjo juokas ir sklido džiaugsmingi žodžiai. Birutė net negirdėjo grįžusio tėvo žingsnių. Po kelių minučių:
— Algi, tėvelis siunčia tau linkėjimus, ir mudu lauksime tavęs šį savaitgalį.
Birutė džiaugėsi vyro rankos šiluma ir jėga, ant jos veido krito meilės šypsnio spinduliai, namuose skambėjo dviejų vyrų ir moters juoko garsai.
Pavasarį Birutė Juozaitytė pakeitė savo pavardę — Povilaitienė. Po metų suklykė mažasis Algiukas Birutis.