GUNDA KODATIENĖ
KELIONĖ Į HUELVĄ liepos 7 d.
Po pusryčių išvažiuojame iš modernaus Lutecia viešbučio, apleidžiame Lisaboną ir važiuojame 376 mylias į pietus — į Huelvą, romantišką Ispanų miestą prie Atlanto.
Dar paskutiniai apsipirkimai prie autobuso: siūlomi atvirukai, vėduoklės ir gražiausios rankų darbo staltiesės — siuvinėtos ir megztos. Daugiausia perkamos staltiesės — spalvotai išsiuvinėtos (po 15-25 dol.). Nepaprastai gražios ir rankomis megztos, po 35-45 dol. Tos, kurios neatsilaikė pasiūlai, įsigijo net po kelias. Ne viena dar paskutiniu momentu šoko iš autobuso ir nusipirko. Gražiausią megztą staltiesę nučiupo Alfa.
Prieš pajudant autobusui, vadovė mus suskaičiuoja, kad kuris nepasiliktų Portugalijoje. Sudiev, Lisabona, daugiaaukščiai namai ir malonūs žmonės! Važiuojam prieš 25 metus statytu kabančiu tiltu, perkirsdami 4 kilometrų platumo Tėjo upę. Tiltas apmokamas, o taip pat ir greitkelis, į kurį mes įsukom.
Kaimelyje prie upės Sado sustojome atsigaivinti. Visi giria nepaprastą kavą. Gaila, jos negeriu. Išeinu apsidairyti. Aukštai ant kalno matau arabų pastatytą 11-12 šimtmečio pilį. Aplink tolumoje daugybė lyg prisėtų baltų raudonais stogais namelių. Čia pat pakalnėje, kur sustojome, prie gatvės mūrinė, masyvinė su dviem stambiais, kampuotais bokštais bažnyčia. Visų akį patraukė ant bokštų kampų gandrų lizdai su iškištomis gandriukų galvytėmis. Virš jų skraidė būrys gandrų, o vienas, kaip statula, stovėjo ant kryžiaus viršūnės. Kai kas tikrai manė, kad tai buvo statula, kol gandras nenulenkė galvos žemyn.
Ir vėl skubiai į autobusą. Artėjam prie Ispanijos sienos. Seniau ją pažinau tik iš knygų, iš Bizet operos "Carmen”, iš gracingų matytų šokių. Kokia laimė dabar savo akimis matyti tą svajingą kraštą! Privažiavus sieną, sustojome prie muitinės. Mūsųvadovai nuneša surinktus pasus užantspauduoti. Formalumai paprasti ir greitai atliekami.
Esame žavingoje Ispanijoje. Pravažiuojame didžiules kamštinių ąžuolų plantacijas. Ir vėl matome aplupta oda medžius, kaip ir Portugalijoje. Toliau privažiuojame ir daugybę pušų su prikabintais indeliais sakams. Įmantrus žmogus visokiais būdais išnaudoja gamtą. Pramonei reikia korkos, terpentino, o jūs, medžiai, kentėkite, kad gyviems oda lupama ar sakai nuleidžiami. Gerai dar, kad jie nuo tų "egzekucijų” nemiršta. Privažiuojam saulėgrąžų laukus. Toks žydėjimas, toks spalvų ryškumas, tartum jose saulė žėrėtų. Visur įkalnėse auga vynuogės. Baigia prinokti ir javai: avižų, miežių,, rugių ir kviečių laukai. Matyti ir alyvmedžių plantacijos. Išnaudojama kiekviena žemės pėda. Jaučiama nepaprastai darbšti ūkininko ranka. 55% gyventojų verčiasi ūkininkyste, ir pusė valstybės pajamų yra iš žemės ūkio. Ypač daug eksportuojama alyvos. Restoranuose ir šeimose virimui ir kepimui vartojama alyva.
Privažiuojame miestą Beje, už jo kaimą Serpa. Matome aukštesnį kalną su gražiu, didingu dviejų aukštų pastatu. Čia turistų sustojimo vieta — Pansada Inn. Pastatyta valdžios lėšomis turistų patogumui su viešbučiu ir restoranu. Viduje švaru, erdvu, modernu. Žemos kainos — nakvynė su pusryčiais 23 dol. asmeniui. Nuo kalno — pasakiškas apylinkės vaizdas. Labai erdvi terasa, nuo kurios matyti miškas, nusitęsęs lyg žalias kilimas. Girdėti melodinga svirplių muzika, oras grynas, ramu. Norėtųsi tos muzikos klausytis ir klausytis...
Deja, svirplių muzika sotus nebūsi. Susėdome puikiame restorane užkąsti. Prašmatnūs patiekalai. Bet mus vilioja storomis riekėmis supjaustyta juoda duona. Tepame ją sviestu ir valgome pasigardžiuodami. Matyt, visos skaniosios bandelės kelionėje jau buvo nusibodusios.
Gerai pasisotinę, vėl pirmyn. Jau ne kalneliai, bet tikri kalnai prasideda. Vidutinis Ispanijos paviršiaus aukštis nuo jūros lygio yra 66o m. Išskyrus Šveicariją, kurios vidutinis aukštis yra 1300 m, Ispanija yra aukščiausia Europos valstybė. Kalnai vis aukštėja, kelias raitosi lyg gyvačiukas. Kalnai, pakalnės be perstojo... Mano vyras žiūri į žemėlapį ir klausia vadovę, kodėl nevažiuojame tiesiai, o per tuos aukštus kalnus ir aplink. Bet vadovės nepamokysi... O kas mums tie kalnai, kai nuotaika tokia gera! Dana su Aldona dainuoja romantiškas dainas, o mes klausomės ir plojame, kad tik ilgiau dainuotų.
Norisi pasiklausyti ir ispanų muzikos, kuri turi labai senas ir turtingas tradicijas. Juk 16-tasis šimtmetis vadinamas ispanų muzikos aukso laikotarpiu. Tas amžius davė geriausius muzikos meistrus vargonų ir instrumentalinės muzikos srityje. Į ispanų muziką yra įsijungę daugelis kitataučių kompozitorių. Liaudies muzika ypač turtinga įvairiais savitais šokiais: bolero, habanera, sarabanda ir kt.
Mūsų dainininkės nori atsikvėpti. Pradedame prašyti vadovę, kad norime pasiklausyti ispaniškos muzikos. Vadovės ir mūsų dainininkių rūpestingumo dėka atsirado kasetės, ir mes galėjome pasiklausyti ispaniškos ir lietuviškos muzikos bei dainų, nematydami nei kalnų aukštumo, nei pakalnių pavojingumo.
Kai pakilo dvasinė nuotaika, tai kai kam pasidarė per šilta. Užstato vėsinimą, pučiantį iš viršaus. Kiti to pūtimo bijo. Prasideda pūtimo angų sukinėjimai. Kiti tas angas kamšo popieriumi. Prasideda gyva, linksma šilimos ir šalčio kova...
Būdami tokios pakilios nuotaikos, kalnais ir pakalnėmis vingiuodami, pasiekiam šios dienos tikslą — privažiuojam Huelvą, gražų kurortinį miestą su 50 tūkstančių gyventojų. Mūrinė statyba. Namai daugiausia 5-6 aukštų, bet pasitaiko net iki dvidešimt. Gatvės plačios, daug žalumo, parkų. Pavakarys, žmonių pilnos gatvės, niekas neskuba, jaučiama kurortinė, poilsinga dvasia.
Atvažiavę sužinojome, kad mes tikrai buvome paklydę, važiavome per kalnus, o kitas mūsų autobusas važiavo tiesiu keliu ir atvažiavo žymiai anksčiau.
Apsistojome puikiame Luz Huelva motelyje. Paliekame motelio administracijai pasus, kiekvienas keliamės į paskirtą aukštą, susitvarkome ir skubame keltuvais žemyn. Išsikeičiame pinigų, gaudami už dolerį 105 pezetas. Keliaujame miesto gatvėmis į nuošalų ispanišką restoraną. Po dienos kelionės apetitas puikiausias. Gavome ir geros sriubos, ir žuvies, ir mėsos. Staliukai nedideli. Susėdame po keturis. Ant kiekvieno staliuko dar atnešė po lėkštę didelių sultingų slyvų, kurių mums niekad ne per daug. Gavome ir skaidraus vandenėlio, o kitus gėrimus reikėjo užsisakyti. Kai kurie taip ir padarė, Gurkšnojo vyną, alų ir dalinosi dienos įspūdžiais.
KELIONĖ Į SEVILIJĄ liepos 8 d.
Gerai pasistiprinę pusryčiais, skubame į autobusą. Vėl mūsų autobuso vadovė Barbara visus kaip aveles suskaičiuoja. Kelių trūksta. Po valandėlės pribuvusiems paplojame. Aleksas autoritetingu balsu garsiai perspėja, kad ateityje bus laukiama pavėlavusiųjų tik 5 minutes. Barbara atsiprašo už vakarykščią dieną, kad paklydo ir nusuko į kalnus. Mes jai triukšmingai paplojom, nes vingiuotas kelias ir kalnai labai patiko. Važiuojam apie 100 km į rytus, į istorinį Sevilijos miestą, kuris yra vienas seniausių Ispanijos miestų. Dar prieš įsiveržiant arabams, jis jau buvo svarbus muzikos kultūros centras. Vyskupaujant šv. Leandrui, o vėliau šv. Izidoriui, rasta, be eilės himnų, nemaža medžiagos, nušviečiančios to meto bažnytinę muziką. 1248 m. karalius šv. Ferdinandas čia įkūrė karalių būstinę. Sevilijos miestas ypač garsus tapo tada, kai Kolumbas po savo pirmosios kelionės čia apsistojo. Tada šis miestas įgijo ir prekybos monopolį su visu pasauliu. Net ir dabar, būdamas 55 km nuo vandenyno, jis yra aktyvus vandens uostas.
Miestas labai švarus, daug aikščių, žalumynų, gėlių. Po miestą važinėja vežikai su iškilmingomis lenktomis karietomis, o jų arkliukai su įvairiomis spalvotomis kepurėmis, kad neįkaistų jų galvos ir negautų saulės smūgio.
Aukštumoje, miesto viduryje, nepaprastai įspūdingas, didžiulis Geralda bokštas. Jis pastatytas 1184-1196 m. Į jį galima užlipti laiptais arba užeiti rampa. Bokšto statytojas Ibu Yusuf rampa užjodavo. Ji yra 305 pėdų ilgio.
Šv. Ferdinando katedra pradėta statyti 1402 m. Ją statė apie du šimtu metų. 1901 m. per žemės drebėjimą buvo labai nukentėjusi, bet viskas atstatyta. Ši katedra yra didžiausia Ispanijoje, o visame krikščioniškame pasaulyje trečioji didumu. Joje yra net 44 altoriai. Pagrindinis altorius yra ypatingai aukštas, įruoštas prieš 500 metų. Jame yra 1300 įvairaus dydžio statulų, išpjaustytų iš mahagoninių medžių, atvežtų iš Kubos. Vėliau tos statulos senovišku būdu buvo paauksuotos. Aukštai impozantiška Kristaus statula, šonuose — Marijos ir šv. Jokūbo. Neįmanoma aprašyti jų meninio grožio. Čia yra ir Kolumbo sarkofagas, labai puošnus savo graviūromis. Kolumbas buvo iškart Sevilijoje palaidotas, paskui kilnojamas iš vienos vietos į kitą. Buvo nuvežtas net į Kubą, bet 1898 m. vėl perkeltas į Sevilijos katedrą. Visų kitų altorių pailgos didžiulės nišos aptvertos geležinėm grotom ir užrakintos, matyt, norint apsaugoti nuo įsilaužėlių, nes čia visur labai brangūs istoriniai turtai.
Vienoje nišoje yra didžiulė trijų aukštų sidabrinė monstrancija, sverianti 350 svarų, trijų metrų aukščio. Ypatingomis progomis ji ir dabar nešama procesijose.
Alcazar — karalių rūmai, pastatyti arabų karaliui Abu Yakob 1181 m. Vėliau Ispanijos karalių Petro Žiauriojo, Henriko II, Izabelės, Karolio I ir kitų vis didinti ir gražinti, šie rūmai pasidarė tokie gražūs ir iškilmingi, kad prilygsta Alhambrai Granadoje. Jie naudojami ir dabar: čia vyksta koncertai ir kiti žymūs renginiai, o kai atvažiuoja karalius, tai čia ir apsistoja. Rūmų architektūra — arabų ir krikščionių stilių mišinys. Tai yra nuostabus, nepaprastai rūpestingas ir kruopštus anų laikų darbas. Čia yra visi modernūs patogumai. Beveik visose salėse kupolinės formos lubos, smulkiausiai bereljefiškai išpjaustinėtos iš kedro medžio. Ypatingai puošni yra priėmimų salė, o taip pat ir muzikos bei konferencijų salės, kurių sienos viršuje išpuoštos 200 metų senumo gobelenais, o apačioje — senoviškomis koklių plytelėmis. Dėl nepaprasto rūmų puošnumo čia vykdavo karalių vestuvės.
Rūmai yra dviejų aukštų su iškilmingomis baltomis kolonomis aplink. Koridoriuose ir prie įėjimų daug kalkakmenių graviūrų. Prūduose plaukioja auksinės žuvelės, aplink auga daug magnolijų ir palmių. Kai kurios net 300 metų senumo.
Laisvalaikis ir. . . nelaimė. Prisižiūrėję istorinių grožybių, buvome atvežti į senesnę miesto dalį poros valandų laisvalaikio. Visi išsiskirstėme po krautuves ir valgyklas. Mudu su vyru ir Onutė su Lidija nuėjome į valgyklą. Žmonių prikimšta. Staliukai maži, tik po du sėdėti. Valgių pasirinkimas didelis; už 5 dol. buvo galima gerai pavalgyti. Nuo pūtimo autobuse vyras jau čiaudėjo ir kosėjo, tad nuėjo nusipirkti "vyriškų vaistų” — butelį konjako už 3 dolerius. Paragavęs gyrė, kad labai geras.
Vadovės, dar prieš išlipant iš autobusų, visus perspėjo, kad ši vietovė garsi vagystėmis, tad reikia labai saugoti pinigus, dokumentus ir rankinukus. Tuoj buvo įsitikinta to perspėjimo tikrumu. Viena mūsų bendrakeleivė neteko savo rankinuko su pasu, dokumentais ir visais pinigais. Prieš išvažiuojant, ji stovėjo šaligatvyje su draugėmis ir šnekučiavosi. Staiga vienas jaunuolis, matyt, nusižiūrėjęs anksčiau, griebė jos rankinuką ir visu greičiu nudūmė. Nors arti buvusieji mūsų vyrai jį vijosi, bet vagišiaus jau laukė draugas su motociklu, ant kurio jis užšoko ir greitai dingo. Išsigandusią ir nusiminusią moteriškę visi guodėm, raminom ir, sugrįžę į Huelvą, sumetėm jai gražią sumą pinigų, kad bent kiek palengvintume jos nelaimę. Kitą rytą ji negalėjo su visais vykti į Tanžyrą, nes neturėjo paso. Turėjo pasilikti ir laukti, kol grįšime. Vėliau vadovai dokumentus sutvarkė. Ši nelaimė — tai labai gera pamoka visiems keliautojams.