JONAS MIŠKINIS
Mokslininkai mano, kad viena didžiausių gyvosios gamtos paslapčių yra žmogaus atmintis. Informacijos kaupimas, išlaikymas ir atkūrimas — svarbi žmogaus smegenų funkcija. Atmintis — tai pagrindas, ant kurio formuojasi žmogaus psichinės veiklos pasireiškimai: elgesys, mąstymas, sąmonė ir t.t.
Žinoma, daugelį domina atminties problema. Kyla klausimas, dėl ko vieni sugeba atmintinai operuoti daugiaženkliais skaičiais, prisimena ištisas skaičių aibes, faktus, o kiti neprisimena net būtiniausių dalykų. Vyrauja nuomonė, kad gerą atmintį turintys žmonės pasižymi dideliu intelektu. Pasaulyje žinoma nemaža fenomenalinės atminties atvejų. Pavyzdžiui, XVIII amžiuje gyvenęs anglas Bakstonas galėdavo atmintinai sudauginti aštuoniaženklį skaičių su septyniaženkliu ar šešiaženkliu ir žaibiškai pasakyti atsakymą. Bet vis dėlto jis nepasižymėjo kokiu dideliu protu. Fenomenalia atmintimi pasižymėjo ir daugelis žymių matematikų. Nors ši jų savybė gerokai jiems pasitarnavo, tačiau toli gražu tai nebuvo jų genialumo priežastis. Vis dėlto galima sakyti, kad atmintis ir intelektas yra glaudžiai susiję.
Elektrinio galvos smegenų stimuliavimo ir per hipnozę įteigimo reiškiniai liudija, kad atminties pėdsakai gali išsilaikyti nepaprastai ilgai. Kanados neurochirurgas V. Penfildas neurochirurginių operacijų metu atliko žmogaus galvos smegenų elektrinio stimuliavimo eksperimentus. Dirgindamas vienos savo pacientės galvos smegenų didžiųjų pusrutulių smilkinių srities žievę elektros srove, jis padėjo jai atsiminti ankstyvos vaikystės įvykius. Jų vaizdai buvo tokie ryškūs, kad ligonė juos išgyveno taip ryškiai, kaip juos iš tikrųjų buvo išgyvenusi vaikystėje.
Kitas ligonis "pamatė” save drauge su giminaičiais savo gimtinėje — Pietų Afrikoje. Jam atrodė, kad jis girdi, kaip jie juokiasi ir kalba. Šią sceną jis taip aiškiai išgyveno, tarsi nuo to laiko nebūtų praėję tiek daug metų.
Elektrinio smegenų stimuliavimo sukelti išgyvenimai visada atitinka realius praeities įvykius. Dažniausiai tai būna kasdieniški įvykiai, neturėję ligoniui didesnės reikšmės praeityje. Elektros srovė lyg iššaukia atsitiktinius momentus iš praeities. Elektrinio stimuliavimo sukeltų išgyvenimų ryškumas visada skiriasi nuo įprastinės atminties vaizdų. Pasak Penfildo, jo tiriamieji nežiūri į savo išgyvenimus ir kilusius vaizdus kaip prisiminimus. Jiems tai reiškia iš naujo matyti, iš naujo girdėti, t.y. vėl pajusti praeities akimirkas. Bet vis dėlto ligoniai suvokia, kad jie yra operacinėje, atsakinėja į gydytojų klausimus. Taigi jie būna lyg "dvejopoje būsenoje”. Įdomu ir tai, kad elektros srovės sužadinti praeities įvykiai vyksta nuosekliai, akimirka po akimirkos, lyg visa tai kažkada būtų buvę įrašyta į magnetofono juostą.
Tad galimas dalykas, jog visi pojūčiai, įgyti per visą žmogaus gyvenimą, išlieka mūsų atmintyje, tarsi magnetofono ar filmo juostoje. Užrašoma visa į smegenis patenkanti informacija. Atrodo, kad šios hipotezės naudai kalba fenomenalios atminties atvejai ir tie reiškiniai, kuriuos galima stebėti hipnozės metu.
Šios rūšies literatūroje yra aprašytas šešiasdešimt metų mūrininkas, kuris hipnozės būsenoje atsiminė prieš 30-40 metų sudėtas atskiras plytas ir jose esančius nelygumus.
Mokslininkai skiria dvi atminties rūšis: trumpalaikę ir ilgalaikę. Trumpalaikės atminties pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kas mokosi ar mokėsi svetimų kalbų, gerai žino, kad iš pradžių dažnai pasitaiko tokių atvejų, kad žodyne 2 ar 3 kartus ieškomas tas pats žodis, kuris sakinyje jau buvo. Taip pat žmogus blogai prisimena telefono numerius, jeigu ne taip dažnai jais naudojasi.
Trumpalaikės atminties trukmė siekia tik kelias minutes.
Neurofiziologas O. Hebas paskelbė hipotezę apie ilgalaikės atminties mechanizmą. Pasak jo, informacija, patekusi į smegenis, nerviniais impulsais pereina per daugelį nervinių celių ir sudaro vadinamuosius reverberacinius ratus. Uždaras reverberacinis ratas sudaro engramą — atminties pėdsaką.
Pėdsakai, kartą užsifiksavę ilgalaikėje atmintyje, ilgainiui tampa vis stipresni. Pastebėta, kad žmogaus galvos smegenų traumų (sutrenkimų, sukrėtimų) atvejais iš atminties iškrinta tam tikras laikotarpis. Tačiau atgavę sąmonę, ligoniai gerai prisimena senesniuosius įvykius, bet neprisimena įvykių prieš pat traumą. Sveikstant ligonio atmintis atsistato, bet pirmiausia atsistato ankstyvesniojo laikotarpio įvykiai. Jie yra patvaresni ir atsistato anksčiau. Taigi laikotarpis prieš pat traumą gali ir visiškai iškristi iš atminties.
Kai kurie mokslininkai teigia, jog šie atsitiktiniai impulsai nenutrūkstamai eina nervinėmis grandinėmis ir automatiškai stiprina atminties pėdsakus. Taigi kuo ilgiau egzistuoja atminties pėdsakai, tuo jie darosi patvaresni.
Visa informacija, nerviniais impulsais patekusi į žmogaus smegenis, sukelia pakitimus celėse ir palieka cheminį pėdsaką. Vėliau, kai iš aplinkos atėję signalai vėl sukuria tokią pačią cheminę-elektrinę situaciją, anksčiau susidariusios cheminės medžiagos sujaudina celę. Vienu metu panašios reakcijos vyksta daugelyje celių ir tai įgalina mus atsiminti. Taip tvirtina mokslininkai.
Mokslininkai tyrinėtojai jau senokai ieškojo atminties mechanizmų. Tačiau ne iš karto jie susiprato tyrinėti nervines celes. Dar šio šimtmečio pradžioje atminties pėdsakų išsaugojimas buvo aiškinamas mechaniniais neuronų dydžio ir formos pakitimais.
• Portlando vyskupijos kunigai savo susirinkime nusprendė skatinti JAV vyskupus, kad būtų pradėta planuoti šventinti į kunigus vedusius vyrus.