Zenta Tenisonaitė
a.
Vyno spalvos nužydėjo.
Mintyse pražydo šviesios saulėtos dienos.
Tavo žodžiai paliko man kartų skonį,
kaip užkimus naktis . . .
AŠ parduosiu savo veido kaukę,
kad pragyvenčiau mirtį . . .
b.
Laikrodis išbaido mėnulį,
parodydamas jam
nuogą ryto valandą.
c.
Saulės šventykloje—
papuoštas gėlių girliandomis —
nepasiekiamas tirpsta laikas,
šnabždėdamas meilę
naujiems horizontams . . .
d.
Plevėsuojantis vėjo apsiaustas.
Vakaras uždaro duris.
Ilgai nedrįsau rašyti . . .
Užmiršties jūroje plaukia
mano nuskendę žodžiai
apie meilę ir vėją . . .
e.
Valanda sustoja.
Mano praėjusių dienų sniegas
yra be balso ir sielos.
Naktis plaukia sidabrinėje šviesoje.
Alkana saulė slepiasi
už oro vandenyno.
Aš nebelaukiu saulės dovanų.
Mano mėlyno paveikslo
sapno veidrodis man rodo
įplyšusį praeities aidą.
f.
Už langų juoda naktis.
Dirbtinėje šviesoje mano
sapnų vėjas glosto
vienišą rožę.
Nežinau, kodėl sunkėja dienos. . .
Kodėl mano žodžiai
netenka pavidalo, ištirpdami
valandų vandeny . . .
g.
Lietaus lašai lūžta,
kaip trapi gyvybė.
Mano pirštai paišo piešinius
ant nakties juodos nugaros.
Viešpatie, uždėk savo pirštą
nors ant vieno mano paveikslo,
kad būčiau žemės dulkė.