CHIARA LUBICH
"Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume” (2 Kor 12,9).
Paulius, turėdamas gintis nuo visokių kaltinimų, antrame laiške korintiečiams sumini savo privalumus, parodančius jo apaštalavimo misiją. Paminėjęs darbą, triūsą ir kentėjimus, paskelbtus skelbiant Evangeliją, toliau kalba apie turėtus regėjimus, kuriais jam buvo apreikštos dieviškos paslaptys. Bet jis pabrėžia, kad jam buvo duotas "dyglys kūne”, idant neišpuiktų dėl tų apreiškimų. Tas dyglys reiškia kokią nors kūno kančią, galbūt malarijos sukeltą. Jis tris kartus meldė Jėzų tą kentėjimą atimti, bet Jėzus atsakė: "Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume”.
Dievo veikimas ir jėga geriausiai pasireiškia tuose Jo instrumentuose, kurie yra pilni žmogiško silpnumo ir trapumo. Ir kuo daugiau to įrankio "silpnumas” naudojamas, tuo labiau jame pasireiškia darbo didingumas to tikrojo autoriaus, kuris tą įrankio silpnumą naudoja. Paulius tą tiesą supranta, užtat sako: "Džiaugiuosi tad silpnumu” (2 Kor 12,10). Jis mini paniekinimus, įžeidimus, sunkenybes, persekiojimus ir priespaudą, kentėtą dėl Kristaus meilės.
Paulius pirmiausia galvoja apie sunkenybes apaštalo gyvenime. Tačiau yra "silpnumų”, kurių visi krikščionys gali patirti: nepasisekimas, kartojamos klaidos, meilės stoka, daugelis įvairių ribotumų ir visa, kas yra mūsų "senojo žmogaus” išraiška ir kas, žinant mūsų pačių nepajėgumą, verčia pasitikėti tik vienu Dievu. Žmonės, įsitikinę savęs pačių menkumu, yra išsituštinę ir atsipalaidavę nuo savęs. Tada Dievas juos gali pripildyti savo Gyvenimu.
Tad kaip mes turėtume žiūrėti į savo silpnybes, kentėjimus ir ydas? Visi tie trūkumai neturėtų būti suprantami kaip bausmė, prakeikimas ar kliūtis mūsų santykiuose su Dievu. Jie turėtų būti priimti ir net mylimi kaip aplinkybės, kuriose gali geriausiai pasirodyti Dievo galybė.
Toks blogis, kaip pvz. nuodėmė, yra tikrai blogis. Jis turi būti nekenčiamas. Tačiau skausmas, kurį jaučiame užgavę Dievą, suklupimo pajautimas, mūsų nuodėmingo žmogiškumo našta turėtų mums priminti nukryžiuotąjį Jėzų, Jo išvaizdos subjaurojimą už mūsų nuodėmes. Kenčiančio Kristaus prisiminimas turėtų mus paskatinti mylėti savo kentėjimus ir juos aukoti Dievui. Tada ir mūsų gyvenimas būtų sujungtas su Kristaus kančia ir su Jo mirtimi kiekvieną momentą. Tai suteiktų mums patiems ir daugeliui kitų tikrąjį gyvenimą.
Tad kaip reikia savo gyvenimui pritaikyti tuos pradžioje paminėtus Kristaus žodžius? Mūsų gyvenimo būdas turi būti priešingas tam, kurį paprastai žmonės renkasi. Čia mes tikrai turime eiti prieš srovę. Paprastai pasaulietiško žmogaus idealas yra jėga, pasisekimas, prestižas. Bet Paulius sako priešingai — mes turime girtis savo silpnybėmis. ..
Tad turime mylėti kiekvieną mus sutinkantį kentėjimą, kiekvieną mus ištinkantį skausmą. Kai pastebime savo silpnumą, pasiveskime Dievui, visiškai Juo pasitikėdami. Matydamas mūsų silpnybes ir menkumą, Jis pats veiks mumyse. O kai Jis veikia, būkime tikri, kad tie darbai bus vertingi. Jie bus nepranykstančio gėrio šaltinis, kurs yra reikalingas ir pavieniams asmenims, ir visai bendruomenei.
Iš anglų kalbos išvertė K.P.