P. DAUGINTIS, S.J.
Ar tarp jų yra koks ryšys? Ar Dievo įsakymai veda į Kristaus paskelbtųjų palaiminimų laimę? Juk paprastai įsakymai mums neatrodo malonūs. Jie ko nors iš mūsų reikalauja. O duoti ir dėti pastangas mums sunkiau, negu gauti.
Tačiau šeimoje tėvų įsakymai vaikams paprastai nėra sunkūs. Vaikai žino, kad tėvų įsakymai eina iš mylinčios širdies, kad tėvai jiems tik gero nori. Tie įsakymai duodami tik jų naudai, ir, juos vykdant, bus pasiekta šeimos laimė ir džiaugsmas.
Taip ir Dievas, mus mylintis Tėvas, įdiegdamas savo įsakymus į žmogaus prigimtį ar paskelbdamas juos žodžiais, siekia ir žmogaus — tų įsakymų vykdytojo laimės, ir žmonių bendruomenės gerovės bei savo garbės.
Dievas to siekia ne prievarta, ne jėga, bet paties žmogaus įsitikinimu ir noru, kad protingasis jo kūrinys — žmogus laisvai juos vykdytų, pasitikėdamas, žinodamas ir pajusdamas įsakymų vykdymo jam teikiamą naudą ir palaimą.
PALAIMINIMŲ ŽADAMA LAIMĖ
Panašiai darė ir Naujojo Testamento įstatymdavys Jėzus Kristus. Jis nepanaikino 10 Dievo ir kitų įsakymų, bet reikalavo ne raidiško, o tikro, nuoširdaus jų vykdymo. Jis paskelbė: "Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: 'Nesvetimauk!’ O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. .. kiekvienas, kuris atleidžia žmoną... — skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda — svetimauja” (Mt 5,27-32).
Panašūs, dideli savo reikalavimais yra ir kiti N. Testamento įsakymai. Bet už jų vykdymą Kristus Kalno pamoksle paskelbė didelius pažadus: "Palaiminti dvasingieji vargdieniai, romieji, gailestingieji, liūdintieji, tyraširdžiai, persekiojamieji. Būkite linksmi, paguosti, jūs paveldėsite žemę, jūsų yra dangaus karalystė, jūs būsite vadinami Dievo vaikais, regėsite Dievą! (plg. Mt 5,3-12).
Daugelis tų palaiminimų ir pažadų įvyksta jau šioje žemėje, bet jie visi yra ir eschatologinio pobūdžio — bus atlyginta kitame gyvenime, ten jie susilauks palaimos ir džiaugsmo. Tačiau kad visi tie palaiminimai gali būti vykdomi jau ir šioje žemėje, matyti iš Kristaus žodžių: "Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli... Ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu. .. ir mano Tėvas jį mylės. Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jn 14,21-23).
Taigi tyraširdžiai, Dievo įsakymų vykdytojai, dideli Kristaus mylėtojai turės kažkokį pojūtišką dvasinį Dievo patyrimą. Gal tai būtų kokia nors vizija ar palaimingas vidujinis pergyvenimas, Kristaus artumo pajautimas, o gal kokia nors Dievo meilės ekstazė.
PALAIMINIMAI GAUNAMI SIEKIANČIŲJŲ
Ne vienas galbūt pagalvos: kažin ar palaiminimų dalyviu gali tapti kiekvienas eilinis tikintysis? Galbūt tai pasiekiama tik dvasininkams, vienuoliams, švento gyvenimo žmonėms. Bet nėra ko čia abejoti. Kiekvienas tikintysis gali ir turi vykdyti Dievo įsakymus ir tapti mylimu Dievo vaiku, supamu visokios dieviškos palaimos. Reikia tik norėti ir su Dievo pagalba ryžtingai siekti. Juk "Dievo karalystė kenčia prievartą — ir stiprieji ją gauna”.
Tėvas šeimoje, duodamas vaikui įsakymus, siekdamas padėti jam išvystyti turimus talentus ir išauginti savo giminės vardo vertu geru žmogumi, sudaro ir sąlygas, suteikia priemonių, leidžia jį į mokslus ir duoda išmintingų patarimų bei savo asmeniškos pagalbos. Taip ir Jėzus Kristus jį mylinčiam vaikui suteikia tinkamų priemonių ir pagalbos, tik dar daugiau ir gausiau. Per Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus tikintysis drauge su pašvenčiamąja Dievo malone gauna ir kitas pastoviai įlietas malones — tikėjimo, vilties ir meilės dorybes ir į antgamtinį lygį pakeltas moralines protingumo, teisingumo ir susivaldymo dorybes, o taip pat ir Šv. Dvasios dovanas bei pačią Šv. Dvasią, dievišką globėją ir padėjėją.
Vaikui, turinčiam iš prigimties gero balso ir klausos talentą, nesunkus tėvo liepimas mokytis groti kokiu nors instrumentu arba dainuoti. Kitų padedamas, jis greitai pramoksta gerai dainuoti ar groti, o paskui toliau lavindamasis, tampa muziku ar dainininku, žavinčiu savo menu klausytojus ir pats juo grožėdamasis. Lygiai taip pat ir gimimu gauti polinkiai bei galios ir Krikšto bei Sutvirtinimo sakramentais gautos dorybės — tie antgamtiniai talentai padeda tikinčiajam Dievo vaikui nesunkiai vykdyti Dievo įsakymus. Pradžioje gali būti kiek sunkiau, bet paskui, Dievo malonei padedant, vis lengvėja, įgyjamas geras paprotys arba dorybė, pvz. gerbti savo tėvus ir jų klausyti. Taip įsigyjama paklusnumo dorybė. Paskui, ilgiau tai praktikuojant, jau pradedama gyventi paklusnumo dvasia, pradedami jausti šio įsakymo vykdymo vaisiai: sugyvenimas, tarpusavio pagarba, meilė, ramybė. Užviešpatauja džiaugsmas ir laimingumas.
Tokie palaimingi įsakymų vykdymo vaisiai ir yra aštuoni palaiminimai, Kristaus paskelbti Kalno pamoksle. Tad palaiminimai yra iš dorybių ir iš Šv. Dvasios dovanų kilę vaisiai, vykdant Dievo įsakymus, patarimus ir ¡kvėpimus. Palaiminimai neša didelę palaimą ir kitiems žmonėms.
Pavyzdžiui, tokia palaiminimų dalyvė yra ir motina Teresė. Ji plačiai vykdo gailestingumą. Taip pat skelbdama sugyvenimą tarp kastų, rasių ir tautų, ji tapo taikdare. Visų ji vadinama Dievo dukra, vargšų motina. Už savo veiklą ji yra įvertinta ir Nobelio premija.
PALAIMINTI ROMIEJI
Trumpai pasvarstysime, kaip yra praktiškai siektinas vienas iš Kristaus palaiminimų: "Palaiminti romieji — jie paveldės žemę”. Šiame palaiminime "žemės paveldėjimas” labiau suprantamas bibline prasme. Taip tvirtinama 36-oje psalmėje:
Būk Dievui ramus, juo pasitikėki.
Nesikarščiuok, matydamas žmogų, kuriam viskas sekas,
kuris kitam spendžia žabangas...
Kurie pikta daro, bus sunaikinti,
o pažadėtąją žemę valdys, kas Viešpačiu vilias...
Tuo tarpu romieji valdys pažadėtąją žemę
ir džiaugsis gražiausia ramybe.
Palaiminimas suprantamas taip pat platesne prasme. Su žeme, su žemės paveldėjimu ar valdymu yra susijusi nuosavybė, turtas, įvairios medžiaginės gėrybės, pinigai, apdraudos, o taip pat garbė, autoritetas, valdžia.
Romumas statomas prieš piktumą, kylantį įvairiomis formomis iš neapvaldytos rūstybės aistros. Rūstybė yra didelė emocinė žmogaus galia, padedanti ryžtingai apsiginti nuo tikro ar tariamo priešo, nugalėti didelę sunkenybę ar gresiantį pavojų.
Siekiant romumo, vienos iš susivaldymo dorybės formų, pirmiausia reikia mokytis iš Kristaus. Jis nesierzino dėl turto, vardo, garbės ar galios. Neparodė savo pranašiškos ar dieviškos galios, kaip pvz. nazaretiečiai norėjo jį nustumti nuo kalno ar kai fariziejai jį užsipuldavo, niekindavo, grasindavo. Tada jis pasitraukė iš Judėjos į Galilėją. Ir kai buvo suimtas, kalamas prie kryžiaus, išjuoktas, jis meldėsi: "Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką daro!” Tad jis galėjo ir savo pavyzdžiu, ir žodžiu mokyti: "Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą”.
Dabar aiškėja ir tolimesnis kelias, kaip siekti romumo, kokią programą savo kasdieniniame gyvenime vykdyti ir kaip savo dvasinį gyvenimą romumu bei kitais palaiminimais pagrįsti. Reikia svarstyti, apmąstyti, įsijausti į Kristaus pavyzdį ir žodžius apie palaiminimus. Reikia Dievą prašyti romumo malonės. Stengtis parodyti romumą savo šeimoje, darbovietėje, santykiuose su kitais. Nesierzinti, kai kiti užgauna mūsų garbę. Pabandyti susivaldyti, ko nors aštraus nepasakyti, bet toliau ramiai bendrauti.
Kartais reikia vaikams ar kitiems žmonėms parodyti rūstybės, kaip tai padarė ir Kristus, išvarydamas pirkliaujančius iš Jeruzalės bažnyčios šventorių. Bet jeigu mes kartais parodėme perdėtą rūstybę, nesusivaldymą, tai reikia mėginti kaip nors atsiprašyti. Vakarinėse maldose naudinga prisiminti apaštalo žodžius: "Rūstaukite taip, kad nenusidėtumėte! Tegu saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės. Ir nepalikite vietos velniui” (Ef4,26). Vienas žmogus pasakojo, kad vaikystėje, išpažinčiai baigiantis, klebonas vis jį paklausdavo: "Ar neturi prieš ką nors piktų, šiurkščių jausmų?” Jam tada būdavo lengva atsakyti, kad neturi, bet suaugus jau būtų sunkiau į tą klausimą neigiamai atsakyti.
Mes ne kartą prieš tą ar kitą asmenį jaučiame antipatiją, pyktį, esame užsigavę. Nereikia tokios nuotaikos ilgai laikyti, bet pagalvojus ir suradus priežastį, Kristaus akivaizdoje atleisti ir save pabarti už savanaudiškumą, puikybę, garbės troškimą.
Sunkesniais atvejais reikia bandyti vykdyti Kristaus nurodymus apie reikalą susitaikyti su broliu, net paliekant auką prie altoriaus ar einant pas teisėją (Mt 5, 23-26). Įdomu, kad Lietuvoje teisėjai būdavo vadinami taikos teisėjais. Jie pirmiausia stengdavosi sutaikyti susikivirčijusius.
Mes, tikintieji žmonės, neturime niekad vartoti fizinės ar moralinės prievartos; priešingai, visiškai ramiai pripažinti kitų šeimos narių, kitos grupės, partijos, rasės, tikybos žmonių teises. Padėkime tas teises jiems apginti. Leiskime jiems tomis teisėmis naudotis šeimose, darbovietėse, visuomenėje.
Kristus ragina siekti dar didesnio tobulumo — nesipriešinti net piktam žmogui: mušančiam atsukti kitą žandą, melstis už persekiotojus, daryti gera savo priešams.
Žinoma, ne iš karto ir negreit galima pasiekti tokio tobulumo laipsnio, bet su Dievo pagalba ir malone reikia stengtis siekti, nuolat nugalint savo palinkimus. Nereikia per daug vertinti turtus, garbę, galią, bet atsiminti Kristaus žodžius: Pirmiausia rūpinkitės Dievo karalyste ir jos teisybe, o visa kita bus jums pridėta”. Tad bus pridėta ir palaiminimais teikiama laimė.