(Kun. K. Garucką, S.J., prisiminus)
O. GRT.
Visame pasauly aidi skaudūs mūsų žingsniai
visų šalių, visų dienų, visuos keliuos —
artyn, artyn prie mirties atverto slenksčio
ir niekad, niekad atgalios.
Bernardas Brazdžionis
Mintimi ateinu prie tavo kapo, slapčia paglostau jo smėlį ir neverkiu. Tai kas, kad tą slenkstį peržengei pernelyg anksti! Yra kažkas nepavaldus kapui nei kategoriškam "niekados”. Jei užgestų žvaigždė, mes dar šimtmečių šimtmečius regėtume jos šviesą. Ir tu, lyg ta užgesusi žvaigždė — tavęs nėra, o tavo žodžių šviesa ir dabar šviečia mano takams. Lygiai taip, kaip švietė tuos mūsų pažinties kelis dešimtmečius.
Prisimenu. Pirmutiniai pokario metai. Koks vienišas, bejėgis pasijunti Vilniaus griuvėsiuose, kai ateini iš nuniokotų namų, nežinai, kur ir kaip susirasi darbą, pastogę, kada vėl savo rankose pajusi mažųjų delnukus.. . Tiesiog iš neturėjimo kur eiti paklausai tavęs, kviečiančio pereiti Viešpaties kančios kelią.
Kalvarijos — ne pirmutinį kartą eini šitais takais. Ir vis tiek kiekvieną kartą jie prabyla nauja prasme. Ir pačia reikalingiausia tuo metu.
Getsemanė. Kartybės taurė. Ji virsta paguodos taure, kai ištari: "Teesie Tavo valia”. Atrodo, išgirdai pačią didžiąją gyvenimo paslaptį, girdėtą daug kartų, tačiau tik dabar suprastą. Galėtum toliau nebeeiti, visam gyvenimui ir jo negandams pakelti pakaktų šito — Teesie...
Bet taip tik atrodo. Gyvenimas toks išsekinantis. Kova už duoną, už darbą, už pastogę. Ateina diena, kai pasijunti toks menkas, bejėgis, niekam nereikalingas. Kai bijai prie Viešpaties stalo eiti, kad neišgirstum: "Kaip čia atėjai..
"Nereikia bijoti savo menkumo. Juo arčiau šviesos, juo ryškiau matyti dėmės. Juo labiau artėsi prie Dievo, juo labiau jausi savo menkumą. Tačiau jis turi žadinti pasitikėjimą Dievo gerumu. Nevertieji turi didesnę teisę į Dievo gailestingumą..
Dievo pasigailėjimas priklauso silpniesiems. .. Taip. O vis tiek pati jaunystė, jėgų brandumas. Tiek daug neišsakytų žodžių. . . Norėtųsi daryti kažką didelio ir gražaus. Siūbuoti Karaliaus varpus. Degti Karaliaus ugnim — kad pasaulis išgirstų, kad pamatytų, kur jo išgelbėjimas. Norėjai daug, o negalėjai nieko. Jauteisi lyg bedarbis, kurio rankos nereikalingos niekam.
"Dievas neturi bedarbių. Ir Jis žino valandas, kada darbininkus šaukti. Paskutinės valandos darbininkai gauna ne tik vienodą atlyginimą su tais uoliaisiais, dirbančiais nuo pat ryto, bet jie dar laimi Viešpaties pasigailėjimą. Nes šeimininkas žino: darbo laukti ir jo ilgėtis nėra lengviau už patį darbą. Ir jis atlygina ne už darbo rezultatus, bet už gerą valią”.
1948 metų gegužės pabaiga. Tavo žodžiai iš Aušros Vartų: "Marija tremtyje Egipto žemėje. Be namų, be šventyklos. Neaišku, kaip suras pastogę Kūdikiui. Bet ji rami ir pilna pasitikėjimo. Tremtis padės jai susikaupti, visa svarstyti savo širdyje...”
Kas padiktavo šituos žodžius aną lemtingą dieną? Nuojauta? Žinojimas? Vis tiek. Šitų žodžių mums prireikė jau tą pačią naktį, kai užkalti vagonai pajudėjo į nežinią, tolyn nuo šeimos, nuo tėviškės, nuo visko, kas brangiau už gyvenimą... Šventoji Motina, tu pirmiau už mus patyrei tremties dalią. Ir mes — Tavo kelio dalyviai.
O paskui — Sibiro taigų platybės. Kirvis, pjūklas, dalba. Ką galima pasakyti žmogui, kuris neteko visko, net vilties. O tu ir neieškojai žodžių. Senų laikraščių banderolėje tu atsiuntei Tobijo giesmę: "Aš išblaškiau jus tarp svetimų tautų, kad liudytumėte stebuklingus mano darbus”.
Dievo liudininkai... Tai ką mums reiškia alkis, nuovargis, pasiilgimas, jei esame Dievo liudininkai ... Jei esame Dievo liudininkai, tai mūsų gyvenimas turi liudyti visa Žinantį, visa Galintį. Naujos šeimos gyvenimas atrodė negalėtų būti laimingas, jeigu jo nepalaimintų tavo ranka. Ir mirusiam, atrodė, būtų nepakeliamai sunki ištrėmimo žemė, jei nežinotum, kad tavo "Requiem” palydės kiekvieną. Tu buvai mums tikras, nors jokiais dokumentais nepaskirtas, tarpininkas tarp žemės ir dangaus. Per tūkstančius kilometrų mus pasiekdavo tavo žodžiai, ir jie mums buvo duona.
*
Mintimi ateinu prie tavo kapo. Slapčia paglostau jo smėlį. Ir džiaugiuos — gerai, kad tu pirmas peržengei mirties slenkstį. Mintis, kad esi anapus, padrąsins mano paskutinius žingsnius. Ir tikiu — tu būsi liudininkas, bendro kelio dalyvis. Pirma negu šeimininkas paklaus: "Kaip patekai čia, neturėdamas. ..”, tu pasakysi: "Tai kelio dulkės, Viešpatie, tai nelengvo kelio dulkės...”