ANDRIUS VALEVIČIUS, S.J.

     Per Kalėdų šventes prisimename Dievo įsikūnijimą Jėzuje Kristuje. Bet kas tuo šiandien tikrai gali tikėti? Ar negyvename modernioje, apšviestoje visuomenėje? Kai išgirstame apie Kalėdų religinę reikšmę — Dievo nužengimą iš dangaus ir tapimą žmogumi, ar neskamba tai daugiau kaip mitologija, kaip kokia nors liekana iš praėjusiųjų šimtmečių? Ar nėra iš tikrųjų taip, kad tokie žodžiai mums atrodo šiandien tušti, bereikšmiai.

     Daugeliui gal taip ir yra. Ir vis dėlto gal atsirastų žmogus, kuris, išgirdęs tokius žodžius, sustotų ir pagalvotų, nors turbūt ir pats nežinodamas kodėl. Gal atsirastų vienas ar kitas žmogus, kuris, išgirdęs tokius žodžius, susimąstytų; kuris, nesuprasdamas pasaulio, kuriame gyvena, bet ir tuo pačiu nenorėdamas atsižadėti vilties, stengtųsi ir tokiuose žodžiuose surasti bent kiek šviesos, stengtųsi bent kiek tikėti.

     Gal tai toks žmogus, kuris visą gyvenimą ieško ir neranda, bet vis toliau ieško, nes jis nori tikėti, kad jo ieškojimas jį prie ko nors atves.

     Gal tai toks žmogus, kuris yra turėjęs savo atsakymus į gyvenimo paslaptis, bet kuriam visi atsakymai sudužo, nors jis nujaučia, kad tas sudužimas nebuvo beprasmis, nes jis jį verčia atsakymo toliau ieškoti.

     Gal tai toks žmogus, kuris yra kentėjęs, nesuprasdamas, kodėl turėjo kentėti, bet kuris neprarado vilties, matydamas kad jo kančia atvėrė jam duris į paslaptingą gyvenimo sferą; kuris jaučiasi dabar kažkaip išaukštintas, tvirtesnis, nors yra buvęs palaužtas ir leisgyvis.

     Gal tai toks žmogus, kuris nėra aklas, kuris mato visą gyvenimo neteisybę ir žiaurumą, tokių dalykų beprasmybę, bet kuris tiki, kad ir tokiame neprasmingume slepiasi prasmė.

     Gal tai toks žmogus, kuris yra bandęs ir melstis. Ne vieną, du kartus, bet daug kartų savo gyvenime, ir kuriam dažniausiai atrodė tarsi jis veltui kalbėtų savo maldas; kuriam atrodė, kad visos maldos lieka neišklausytos ir neatsakytos; kuris melsdamasis nuolat atsimušė į tą, kaip vokiečių teologas Karolis Rahneris sako, "tylinčiąją Nesu-vokiamybę”, bet kuris vis tiek jaučia, kad toji Nesuvokiamybė jį ir toliau neša.

     Ir galų gale gal tai toks žmogus, kuris yra bandęs Dievą net mylėti, bet kuriam, kaip Karolis Rahneris yra pasakęs: "Iš šitos tylinčiosios Nesuvokiamybės, atrodo, neateina joks atsiliepimas j jo meilę; kuris daugiau jokių sužavėjimo bangų nebenešamas; kuris nebegali laikyti Dievo savo gyvenimo troškimu; kuris mano, kad mirtų nuo tokios meilės, nes ji jam pasirodo kaip mirtis ir pilnutinė niekšybė, nes jam atrodo, kad su tokia meile jis tiktai šauktų į tuštumą”. Bet taip pat gal ir būtų toks žmogus, kuriam ta tuštuma nėra galas, kuris kažkaip nujaučia, kažkaip savo buvimo gelmėse žino, kad jis tą tuštumą vieną dieną nugalės. Ir todėl, kai išgirsta apie Kalėdų šventę, apie jos religinę prasmę — Dievo tapsmą žmogumi, kai išgirsta tą vardą, kuris visur girdimas šiuo laikotarpiu, tą vardą, kuris visur tariamas, tą vardą, kuris visur atskamba, nes visur giedamas — Kristus, — jis sustoja, nuščiūva, susimąsto ir visa tai, ką yra pergyvenęs, staiga jam nušvinta ir susijungia su tuo vardu: tušti žodžiai — Kristus, reikšmė — Kristus; nesuprantamybė — Kristus, šviesa — Kristus; ieškojimas — Kristus, atradimas — Kristus; sudužimas — Kristus, atsakymas — Kristus; kančia — Kristus, viltis — Kristus; neteisybė — Kristus, atsiteisimas — Kristus; nesuvokiamybė

     — Kristus, prasmė — Kristus; tuštuma — Kristus, nugalėjimas—Kristus; Dievas tarp mūsų, dalyvaujantis žmogaus likime. Ir tada gal atsiras toks žmogus, kuris tyliai susimąstys ir atidžiau įsiklausys.

Namai be tikėjimo yra daug liūdnesni, negu stalas be duonos.

C. Delacroix