(Mano trečiasis vyras, bet. .. ne paskutinis)
Vytautas Kasniūnas
SKAITYTOJŲ TEIRAVIMASIS, KLAUSIMAI, PASTABOS
"Kaip Onutė atrodo?.. Mes ją pažįstame! . . Netiesa, kad jos vyras mirė — ji išsiskyrė. .. Daug tiesos pasakyta apie Onutę, bet ir nuklydimų yra. Ji graži, labai gabi ir vyrus keitė, kaip skrybėlaites. .. Onutės pirmasis vyras mirė, su antruoju ji gyveno susidėjusi, su trečiuoju išsiskyrė... Onutės pirmąjį vyrą ištrėmė į Sibirą, antrasis mirė Vokietijoje (jį iš meilės keršto nušovė vokietė), su trečiuoju išsiskyrė, peržengusi 60 metų, o dabar turtingai gyvena Floridoje... Aš buvau antrasis Onutės vyras, bet esu gyvas ir vedęs. Be reikalo mane numarinai... Aš buvau pirmasis jos vyras ir dar esu gyvas. Tiesa, kad ji turėjo keturis vyrus. .. Prašau atsakyti, ar Onutė nėra kilusi iš Širvintų? Aš buvau (jei ta pati) su ja susižiedavęs. Ji buvo pradžios mokyklos mokytoja. ..”
PORA ŽODŽIŲ DĖL “HAPPY ENDING”
Žurnalistas Alfonsas Nakas "Darbininke” (Nr. 11) rašo: "Su dideliu malonumu skaitau Vytauto Kasniūno, šeimų ir meilės eksperto, beletristiką. Didelių dalykų jo draugijoj prie Michigano ežero atsitinka, bet ir didžiausios tragedijos ten turi "happy ending”, nes miršta kažkas kažkur toli, o novelečių herojai su mumis gėrioja konjaką, šoka tangus ir atsikvėpdami vėl ką svarbaus pasakoja..
Aprašytieji šeimų vaizdeliai neatsitinka miške, prie Michigano ežero. Jie čia tik aprašomi. Atsitinka kažkur kažkada. Pavyzdžiui, vieną naktį skambino iš Niujorko, ir mes kalbėjomės telefonu porą valandų. Pasakojo vyras. Dabar bandysiu susirišti su jo buvusiąja. Daug padeda tėvų raginimas skaityti "Laiškus lietuviams”. Iš Australijos atvykusi ponia sako, kad jie žurnalo straipsnius skaito ir platina, padauginę perfotografuodami.
Dėl tos laimingos pabaigos skaitytojai yra pasiskirstę pusiau. "Nereikėjo nudailinti ir nusaldinti”, rašo vyras. Kiti pasisakymai: "Duok man milijoną, vis tiek pas jį negrįšiu... Dabar sugalvojai laimingą pabaigą. .. Buvau taip užpykusi, jog norėjau parašyti "Laiškams lietuviams”, kad, palikusi jį, tą mergininką, dabar esu labai laiminga, ištekėjusi už kito, turėjusio taip pat nelaimingą vedybinį gyvenimą. O tu išsigalvojai nebūtą pabaigą...”
Yra ir dėkingų. Spaudos baliuje viena ponia viešai prie būrio svečių padėkojo, kad "Laiškai lietuviams” išgelbėjo jų šeimą. "Perskaitę pamatėme, kad iki šiol krėtėme kvailystes, tad susitaikėme”. Viešą padėką teko išgirsti ir "Paramoje”. "Nėra šeimos, kurioje nebūtų dūmų. Visa tai atidengia "Laiškai lietuviams”. Kai perskaitai laimingą pabaigą, ir pats nori būti dalyviu”.
Esame dėkingi skaitytojams už bendradarbiavimą. Laukiame paskambinant telefonu, laukiame laiškų, pasikalbėjimų susitinkant. Telefonas: (219) 872-0214. Adresas: P.O. Box 475, Beverly Shores, Indiana 46301.
ONUTĖS CHARAKTERISTIKA
Onutė vidutinio ūgio, pasinešusi į aukštumą. Liekna, labai dailių veido bruožų. Laisvai susidraikę plaukai užkritę ant akių.
Gilios žalsvos akys. Jos vieta turėtų būti tarp kino žvaigždžių, pirmaujančių modelių. Lengva eisena, manieringi judesiai. Šypsena įaugusi į veidą. Mėgsta vandens sportą ir jodinėjimą. Kai kitos moterys badmariauja, besirūpindamos savo svoriu, ji valgo už kelis, daug rūko ir neatsisako kokteilių. Rengiasi labai skoningai. Jai tinka visos spalvos, bet labiausiai jos mėgstamos — juoda ir raudona. Sakosi esanti alergiška veidrodžiams ir dažams. Kalboje labai santūri, atsargi, atrodo, lyg kiekvienas pasakytas žodis apgalvojamas. Daug skaito, gražiai rašo, piešia, mėgsta muziką.
* * *
Onutė pasitraukė savo kėdę prie ugniakuro, užsirūkė cigaretę ir nusijuokusi pasakė:
— Dabar norėčiau užtraukti stipraus cigaro dūmą arba pypkę su naminiu tabaku, kad apsvaigtų galva ir paskęsčiau svaigulyje. Matote, kokia baisi narkomanė eš esu!
— Nepyk, Onute, — įsiterpė Stasys, — bet tada atrodytum, kaip kiaulė su ragais. Kur matyta, kad moteris trauktų cigarą ar pypkę!
— Gražiai priminei ragus, — kvatojo Onutė. — Mano senelė, kai ką nors piktai sakydavo apie moteris, visuomet pridėdavo, kad ji su velnio ragais. O apie blogus vyrus kalbėdama, sakydavo, kad tas ar anas velnio uodegą prisikabinęs.
— Šimtas nemato tuos ragus ir tas uodegas, — pertraukiau juokavimą. — Anksčiau tave klausiau, kas atsitiko su tavo globėju mokytoju Juozu?
— Kas atsitiko? — lyg sukrutėjo Onutė. — Atsitiko blogiausia, kas galėjo mano gyvenime atsitikti.
— Tai ką, negi susilaukei v. ..? — nebaigiau žodžio.
— Na, tu ir besarmatis! — šūktelėjo Onutė. Po to ji brūkštelėjo pirštais per plaukus ir sako:
— Jeigu tai būtų įvykę, mano gyveninio kelias būtų pakrypęs kitur... Bet apie tai vėliau.
— Atsiprašau, bet draugai nemoka pykti, — kreipiausi į Onutę. — Mat pasidariau nekantrus. O tavo gyvenimo istorija degina padus.
— Vokietijoje begyvendama, nenumatydama galimybių emigruoti su būriu vaikų, nežinojau, kaip reikės verstis, — tęsė toliau savo pasakojimą Onutė. — Emigravo Birutė, Vytenio brolis; jie žadėjo man padėti, mane ramino ir guodė. Bet aš nenorėjau būti kieno nors našta. Padėjo daug ir mano buvęs mokytojas Juozas, už mane vyresnis penkiolika metų. Atsiradus tuščių butų, jis atsikėlė kaimynystėje gyventi. Bet aš nenorėjau per daug jo išnaudoti ir nenorėjau nuo jo priklausyti.
— Bet juk tu sakei, kad jis gimnazijoje prisipažino tave mylįs? — paklausiau.
— Teisybė, jis tada mane pabučiavo ir lyg išstenėjo, kad labai myli, bet ką tada gimnazistei reiškė mokytojo, seno viengungio, pasakyti žodžiai? O tas pabučiavimas buvo lyg katės uodega perbraukimas per kaktą.
— Bet jis per visą gyvenimą neatsitraukė nuo tavęs? — paklausiau.
— Dabar papasakosiu, kaip dar kartą jis prisipažino mane mylįs ir paprašė, kad sutikčiau būti jo žmona, — tuos žodžius pasakius, susiraukė jos kakta. — Tai išgirdusi, rodos, susmegau į žemę. Žiūriu į jį, ir gailestis taip suspaudė širdį, jog ašaros riedėjo skruostais, kaip pupos. Atsimenu tik, kad taip galvojau: ką dabar darysiu, ką darysiu? Šaukiaus pagalbos visų savo šventųjų. Ir aš apsvaigau. Jis paėmė mane ant rankų ir, nunešęs į miegamąjį, paguldė lovon; švelniai, bet ne vyriškai meiliai.
— Ir tu sutikai būti jo žmona? — paklausė Stasys.
— Oi ne, oi ne, daug vėliau, daug vėliau, — lyg dejuodama atsakė Onutė. — Bet kai jis mane nešė, apglėbęs stipriomis rankomis, aš pajutau vyrišką jėgą, šilimą, artumą, globą. Jeigu jis tada būtų mane pabučiavęs, turbūt būčiau prie jo prisirišusi... net nežinau, kaip ir pasakyti... O dabar stovėjo, kaip stuobrys. .. bejausmis. ..
— Sakyk, sakyk, — nekantravau, — tai jis buvo tavo trečiasis vyras?
— Mūsų dainose pilna žodžių, kad netekėk už nemylimo, netekėk už seno, — ji padainavo paskutinius kelis žodžius. — Netekėk ašaromis išprašyta! ..
— Ir vis dėlto ištekėjai už jo? — lyg auksą pelenuose suradęs, sušuko diakonas.
— Man labai sunku susigyventi su tais žodžiais: "ištekėjai”, "sutikai būti jo žmona”, "prisirišai”, "pripratai”, — kalbėjo Onutėj dūmų kamuoliuose paskendusi. — Jis išverkė sau žmoną, kaip vaikas išverkia žaisliuką. Gal geriau pasakius, išbliovė, nes bliaudavo nuo ryto iki vakaro.
— Kaip jis atrodė, ar buvo gražus? — pertraukė diakonienė.
— Aukštas, atletiškos išvaizdos, stiprus, juodbruvis, pailgo veido, gana dailus, — rankų mostais rodydama jo išvaizdą, kalbėjo Onutė, — moterims jis patikdavo, bet jos greitai nuo jo atšokdavo, vadindamos jį bejausmiu.
— Ir tu už jo ištekėjai? — net keli balsai kartu pasigirdo.
— Iš gailesčio, iš gailesčio, — atsiduso Onutė. — Atidaviau jam save, kaip elgetai išmaldą. Išsiverkiau, netekau jėgų. Pati būdama nelaiminga, norėjau, kad jis būtų laimingas. Jis kas vakarą atsisveikindamas palikdavo man laišką. Tomus prirašė. Vis apie meilę ir meilę. Grasino nusižudyti, skundėsi savo nedalia.
— Tai kodėl jis rašė? — paklausiau.
— Skundėsi, kad jam sunku žodžiais išsakyti, ką jaučia, — atsakė Onutė.
— Girdėjom, kad jis buvo turtingas, teta daug pinigų paliko, — įsiterpė Stasė. — Ar tavęs negundė pinigai?
— Jis tai slėpė nuo manęs, — nusišypsojusi atsakė Onutė. — Jeigu jis būtų prisiminęs, kad turi pinigingus giminaičius, iškart būčiau atmetusi jo pasiūlymą būti žmona.
— Kodėl? — nustebo keli.
— Dėl to, kad tada nebūčiau turėjusi to gailesčio jausmo, — juokėsi ji. — Atvykę į Niujorką, radome mums paruoštą butą, naują automobilį garaže. Senutė teta mus globojo, mumis rūpinosi, o mirdama paliko namą ir savo santaupas.
— Kur įvyko judviejų vestuvės?
— Vokietijoje.
— Teta žinojo, kad jis tavo trečiasis vyras?
— Ne! Tik plaukiant laivu jis man daugiau pasakojo apie tetą, kad ji mus priims, kad jai jis rašė, jog aš jo žmona ir jo vaikai.
— Na, ir ką? Pripratai ir gyvenai. Lietuvos kaimuose dauguma vedybų įvykdavo piršlių pagalba. Vyrai vesdavo dėl pasogos arba kad jiems reikėjo šeimininkės. Mergaitės ištekėdavo, piršliui tarpininkaujant, nes tam ateidavo metas, namuose jos jau būdavo nereikalingos. Vienas kito gerai nepažinę, eidavo į bažnyčią, apie meilę nekalbėdavo, vienas prie kito priprasdavo ir gražiai sugyvendavo.
— Ir aš norėjau priprasti. Ir aš tikėjau, taip maniau. Bet mano galvojimo galai nesusidūrė. Visi bandymai atsimušdavo, kaip žirniai į sieną. O aš norėjau, kad žirniai nukristų ant žemės ir iš jų atsirastų daigai.
— Tai moterų kaltė! — riktelėjau.
—Ne, tai vyrų kaltė!
— Tu pasakodama prisiminei, kad jį moterys vadindavo bejausmiu. Sakytumei, kad jis buvo šaltas?
— Jūs, vyrai, viską, visą vedybinį gyvenimą matuojate tik karščiu ir šalčiu. Tai jūsų šeimos termometras, kuriuo nustatote šeimos gyvenimą, jį rūšiuodami.
— Bet juk taip yra, nori ar nenori.
— Oi ne, oi ne! Klystate, jei miegamąjį kambarį pasirinkote kaip pagrindinį šeimos rūmo kambarį. Jis reikalingas, bet šeima turi ir daugiau kambarių. Vyras turi būti meilus visuose kambariuose: ir virtuvėje, padėdamas žmonai, ir valgomajame, kartu valgydamas, ir salonėlyje, besikalbėdamas, kartu laisvalaikį praleisdamas.
— Negi meilikausies su žmona visą dieną? Tam juk yra vakarai.
— Nereikia meilikautis taip, kaip jūs suprantate. Bet jūs užmirštate žmonai nusišypsoti, kaip nusišypsote kitai moteriai, savo simpatijai, artimai draugei. Užmirštate būti meilūs, švelnūs, ko nepasigailite kitoms. Žinai, kad daug moterų sutiktų iškeisti miegamuosius kambarius (išskyrus vaikų auginimą) į meilias, švelnias, jausmingas valandas per visą šeimyninį gyvenimą.
Į mudviejų su Onute pasikalbėjimą įsikišo gydytojas, pasakydamas, kad ji mane suvarė į ožio ragą, būdama teisi. Jam pritarė ir visi kiti, o moterys — karščiausiai.
— Gerai, gerai, sutinku su Onute ir jumis visais, — prisipažinau. — Pasakok, Onute, toliau apie savo trečiąjį vyrą.
— Po vestuvių mes pradėjome ruoštis emigracijai į Ameriką, — tęsė pasakojimą Onutė. — Jis pasiliko gyventi savo bute, kuris buvo kitoje koridoriaus pusėje, prieš mūsų duris. Bet kas man buvo svetima ir keista, kad jis niekada arti manęs neprieidavo neapsikabindavo. Laikėsi tokio pat atstumo, kaip prieš vedybas. Aš ėmiau jaustis esanti jam nereikalinga, nebetikėjau jo žodžiais, kad jis mane myli ir be manęs negali gyventi.
— Gal jis buvo labai nedrąsus, — įsiterpiau į jos pasakojimą, — aš daug tokių vyrų pažinojau. Gal jis laukė, kad tu parodysi jam savo jausmus.
— Gal ir netiktų mokyti moterį, turėjusią tris vyrus, — garsiai nusijuokė Onutė.
— Aš, kaip teisėta žmona, mokėjau, kaip reikia vyrus vilioti. Mane nustebino, kai jis padarė užraktus naktiniam staliukui prie lovos. Paklaustas atsakė, kad saugojasi nuo vaikų. Man rodant didesnį aktyvumą, pastebėjau, kad jis užsklendžia miegamojo duris.
— Nesuprantu, kodėl jis tave vedė? — paklausė Stasys. — Atrodo, kad jam moters nereikėjo.
— Nereikėjo moters, geriau pasakius — moterų, bet aš jam buvau reikalinga, — atsakė Onutė. — Aš mėginau su juo išsikalbėti, išsiaiškinti, bet jis nesileido į kalbas. Aš mačiau, kad jam trūksta kai ko, ką turi normalūs vyrai, bet buvau bejėgė padėti. Galėjom eiti pas gydytoją, pas psichiatrą, vedybų konsultantą ar savo tarpe išsiaiškinti, išsikalbėti. Bet kur tau! Jis nesutiko. Mačiau, kad jis kenčia, pasidarė labai nervingas. Pasidariau ir aš liguista, įsimetė migreniniai galvos skausmai.
— Kiek metų su trečiuoju vyru išgyvenai? — paklausiau.
— Apie dešimt.
— Kas su juo atsitiko?
— Mirė vėžio liga.
— Po to vėl ištekėjai?
— Palauk, turėk kantrybės, — ji pradėjo juoktis. — Kai Juozas mirė, ir mes atidarėme jo spintelę, kurią jis laikė užrakintą, radome labai daug įvairių vaistų ir užrašų knygutę. Tuos vaistus jis gaudavo iš senuko lenko vaistininko. Jis tą vargšą Juozą ir nukankino, duodamas įvairius vaistus, mokydamas, patardamas, kaip išsigydyti nuo impotencijos.
— Tokie vyrai turėtų nekurti šeimos! — suriko diakonas.
— Ir taip, ir ne! — atkirto Onutė. Bet kiekvienu atveju turėtų prieš vedybas išsiaiškinti. Reikia, kad ir antroji pusė su tokiu gyvenimu sutiktų. Aš pažinojau vieną mūsų profesorių, kuris labai gražiai su žmona sugyveno, kaip brolis su seseria. Girdėjau, kad tokios vedybos yra vadinamos "šv. Juozapo vedybomis”. Kunigai galėtų patvirtinti, ar iš tikrųjų yra tokio vardo vedybos.
— Aš maniau, kad impotentai neįsimyli moterų? — paklausė Stasys.
— Įsimyli ir dar kaip! — atsakė Onutė.
— Bet jų meilė dažniausiai būna slapta. Jie žino, kad negali vesti, ir neveda. Išimtis buvo Juozas, Jis greičiausiai galvojo, kad aš turėjau du vyrus ir man užteko intymaus gyvenimo.
— Ne taip lengva, Onut, rasti gerą vyrą, kaip aš, — glostydamas krūtinę, juokėsi diakonas.
— Atsirado pagyrūnas, — atšovė jo žmona, — džiaukis, kad gerą žmoną turi, o kitaip į nuostolius būtum nurašytas! Dėl tavo gerumo patylėsiu.
— Vedusiųjų statistika rodo, kad apie 75% vyrų veda, nes įsimyli moterį, o tik apie 50% moterų išteka, labai įsimylėjusios vyrą, — nutraukiau šeimos ginčą.
— O kodėl kita pusė moterų išteka? — paklausė Stasė.
— Kita pusė dalinasi į penkias grupes: išteka iš reikalo, dėl pinigų, dėl garbės, nežinodamos kodėl, iš pasigailėjimo, — atsakiau. — Kiekviena grupė vėl dalinama į penkis meilės leipsnius: nuo susigyvenau — pripratau iki nemyliu.
— Įdomu, ar yra laimingesnė šeima, kai vyras labai myli žmoną, o ji jį mažiau, ar ta šeima, kai žmona labai myli vyrą, o jis nelabai? — įsiterpė šeimininkė.
— Turiu daug pavyzdžių,—atsakė Ona, — bet apie tai kitą kartą.
— Tu, Onute, neatsakei į mano klausimą, kas yra tavo paskutinis vyras, — sustabdžiau besirengiančius eiti namo.
— Ar tu girdėjai anekdotą apie linksmosios našlės paskutinį vyrą? — juokdamasi paklausė Onutė. Jei ne, tai aš jums kitą kartą pasakysiu. Jis labai juokingas ir kartu pamokantis.