ALGIMANTAS KEZYS, S.J.
Viena žalingiausiųjų bendruomeniniam sugyvenimui žmogaus emocijų yra nepagrįsta viens kito neapykanta. Ši neapykanta yra bene pati skaudžiausioji rykštė, plakanti mūsų visuomenę, ardanti gerus draugijų santykius, žlugdanti tautinio susipratimo vienybę.
Kai žmogus be pagrindo neapkenčia kokio asmens ar asmenų grupės, jo veiksmuose galima rasti daug iracionalumo, neprotingumo. Ir pati neapykantos emocija tada tampa paini, sunkiai suprantama, neturinti protu apčiuopiamo elemento. Gal tik vieno anglų materialistinės pakraipos filosofo Hobbes sistemoje tarpusavio neapykanta (kol žmogus gyvena jo vadinamame "gamtos stovyje”, t.y. prieš jam įsijungiant į bendruomeninį gyvenimą) yra laikoma "natūralia”, plaukiančia iš pačios žmogaus prigimties, ir dėl to protu pateisinama. Bet kai žmogus išeina iš "gamtos stovio” ir sukuria bendruomenę, jis turi, sako Hobbes, savo įgimtąjį žvėriškumą nugalėti bendrojo sugyvenimo labui. Atseit, ir Hobbes sistemoje tarpusavio neapykanta bendruomenėje neturi vietos, protu yra nepateisinama.
Mūsų laikų psichologai ir psichiatrai randa, kad šios emocijos pagrinde glūdi kartais tam tikra iliuzija, kuri pasižymi subjektyviu ir iracionaliu kito asmens elgesio aiškinimu. Nekęsdamas kurio nors asmens, žmogus vaizduotėje sukuria iliuziją, kad ir jo tas žmogus nekenčia. Tokiu būdu net ir nekalčiausieji ano asmens gestai ar žodžiai atrodo jam lyg būtų antagonizmo ženklai, daromi iš neapykantos jam. Šis įsivaizdavimas pasireiškia dažniausiai tik paprasto įtarinėjimo forma. Bet yra asmenų, kurie išvysto įtarinėjimo maniją iki tokio kraštutinumo, kad turi būti uždaryti psichiatrinėje ligoninėje. Kai kurie kenčia visuotinio persekiojimo kompleksą: jiems atrodo, kad visas pasaulis yra sukilęs prieš juos, ir jie jaučia pareigą nuo visų gintis. Šitokius psichinius ligonius vadina paranoikais. Visuomenėję jie yra nepageidaujami, nes jie ne tik įtarinėja visus, bet ir reaguoja į savo iliuzijų sukurtą savęs persekiojimą nepagrįstu pykčiu, aštriais žodžiais ir veiksmais.
Vaza iš Senojo Korinto muziejaus (II a. pr. Kr.).
Kol šitas kompleksas nėra išėjęs gerokai iš kraštų, tol paties žmogaus nelengvai pastebimas. Nekaltų asmenų įtarinėjimas neapykanta sau yra toks gyvas ir įtikinantis, kad paranoikas nelaiko jo jokia iliuzija. Jam atrodo, kad tai yra tikras dalykas, pagrįstas faktais ir sveiko proto išvadomis. Už tai paranoikui, esančiam net ir pradinėje ligos stadijoje, yra sunku psichopatiškuosius simptomus atpažinti ir pradėti gydytis. Šiame dalyke paranoikas skiriasi nuo kitos rūšies psichinio ligonio, būtent to, kuris serga kokios nors rūšies fobija arba nepagrįsta baime. Yra žmonių, kurie išvysto, pavyzdžiui, tamsių vietų fobiją ir dėl to bijo eiti įtamsų kambarį, arba pradeda rūpintis tokiais dalykais, į kuriuos normalus žmogus nekreipia daug dėmesio. Šitoks, vos pažinęs savo fobiją, tuojau stengiasi nuo jos išsigydyti. Bet taip nedaro paranoikai. Paranoikai įtarinėja, neapkenčia ir, rodos, nori ir toliau įtarinėti ir neapkęsti. Jie nerodo jokio intereso savo nepagrįstąja neapykanta atsikratyti ar iš jos išsigydyti. Dėl to, žiūrint iš protinės sveikatos taško, neapykanta yra pati pavojingiausia emocija. Ji apakina net ir kitais atžvilgiais sveiką protą. Kartais asmuo paklaustas, ar jis ko nors neapkenčia, atsako, gink Dieve, nieko. O iš tikrųjų kiekvienas jį pažįsta kaip žiaurų kurios nors draugijos iškoneveikėją. Jis tos draugijos nenori nė iš tolo matyti. Tegul kas pabando pasiūlyti, kad jis darytų žygių iš tos ligos pasigydyti. Kaip? Ar nuo dabar reikės man tą draugiją mylėti?
Ir taip neapykanta lieka nepagydoma. Ji, kaip ir kiekviena neprižiūrima liga, plečiasi, didėja, auga. Jeigu iki šiol nekentei vieno asmens, tuoj pradėsi nekęsti to asmens draugų; jeigu nekenti jo draugų, tuoj nekęsi visos tautos, kuriai tas asmuo priklauso. Neapykanta siaurina žmogaus akiratį. Ji mažina ir mažina draugų ratelį, kol pagaliau žmogus pasijunta esąs vienas, visų neapkenčiamas ir persekiojamas. Pasaulis sukilo prieš jį, ir jis neturi, kur glaustis. Jis reflektuoja savo neapykantos emocijas į tuos, kurie iš tikrųjų galbūt visai apie jj negalvoja. Nei jie jo nekenčia, nei jiems jis rūpi. Jis yra apgautas savo paties iliuzijų. Jis tapo paranoiku.
Paranoiškų simptomų randama ne tik pavieniuose asmenyse, bet ir asmenų grupėse. Istorijoje užtinkame visą eilę socialinių iškrypimų, kuriuos galima klasifikuoti kaip paranoiškus neapykantos pasireiškimus. Štai kad ir negrų rasės neapykanta Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Šaltai pagalvojus, negrai yra žmonės kaip ir visi, kai kuriais atžvilgiais dar patvaresni ir sumanesni už baltuosius. Tačiau jie yra nekenčiami. Kažkokia paslaptinga iracionali jėga verčia vieną žmonių grupę nekęsti kitos žmonių grupės, būti viena kitos priešais, įžiūrėti skilimą ten, kur jo turėtų visai nebūti. Kiti atvejai: visame pasaulyje paplitusi žydų neapykanta, tautinių mažumų nepageidaujamumas, nekaltų ir bejėgių grupių persekiojimai.
Lietuvių tarpe irgi randame panašių reiškinių. Kaipgi kitaip turėtume aiškinti tam tikrų grupių tarpusavio antagonizmą ir neapykantą, jei ne paranoiškumo simptomais? Savo ideologija ir siekimais tos grupės yra giminingos, viena kitai neprieštaraujančios. Abi viena kitą papildo, siekiant to paties tikslo. Tačiau kiek rašalo išliejama, kiek burnos priaušinama stengiantis viena kitą apšmeižti, iškelti nepageidaujamus faktus, nuvertinti. Naudos iš to jokios, nes, viena kitos nekęsdamos, jos tik kenkia greitesniam tikslo pasiekimui, kurio abi nori. Nesant pagrindo tikrai neapykantai, viena grupė sukuria iliuziją, kad yra kitos nekenčiama, ir tada morališkai jaučiasi įpareigota atidaryti ugnį savo garbei apginti. Antagonizmas tarp mūsų lietuviškųjų organizacijų kartais yra toks didelis, kad, iš šalies žiūrint, gali atrodyti, jog visa tauta pergyvena savo grupiniuose santykiuose kažkokį persekiojimo kompleksą. Kad politinės partijos viena kitos nekenčia, tai dar yra suprantama, bet kad ir draugiškosios ideologijos organizacijos ir net savo prigimtimi "nekovingi” kultūriniai sambūriai įtarinėja vieni kitus, tai neperdėsim pasakydami, kad čia turime pavojingą psichopatijos apraišką, kurią verkiant reikia šalinti iš savo tarpo.
Emocijos, kaip žinome, nėra visuomet lygios ir pastovios. Jas galima palyginti svarstyklėms, kurios pakrypsta į vieną ar į kitą pusę, arba stovi pusiausvyroje. Normalaus žmogaus emocijos nuolat keičiasi, persisverdamos tai aukštyn, tai žemyn. Šiandien jis yra linksmas, rytoj bus liūdnas, ryte yra geras, vakare piktas. Nėra tokio žmogaus, kurio emocijos būtų visuomet vienodos. Jeigu tokį ir užtiktume, jį pavadintume greičiau nenormaliu, negu normaliu. Normalumas nereiškia emocijų lygumo, bet racionalų jų kontroliavimą. Pačią emociją arba vidinį jos išgyvenimą suvaldyti ne visada pasiseka, dažniausiai visai neįmanoma. Todėl emocijų balansavimą suprantame ne kaip jausmo suvienodijimą, bet kaip suvaldymą išviršinės jų išraiškos. Mes galime justi pyktį, neapykantą, bet susivaldyti nuo pykčio veiksmų.
Neapykantos priešingybė yra meilės dorybė. Meilėje paprastai skiriame meilės jausmą nuo meilės dorybės. Pirmasis yra tam tikras juslinis patraukimas prie malonaus objekto, o antrasis yra nusistatymas daryti kitam asmeniui gera. Tad tikroji meilė nėra jausmo išgyvenimas, bet valios veiksmas. Tai nėra emocinis malonumo pergyvenimas, bet valios nusistatymas daryti kitam, nors kartais ir nelabai patraukliam asmeniui, gera. Tas pat galioja ir neapykantos pasauliui. Čia irgi reikia skirti neapykantos jausmą nuo valios sutikimo tam jausmui pasiduoti. Spontaniškas antipatijos pajutimas dar nėra tikroji neapykanta, o tik jos jausmas. Už šį žmogus nėra morališkai atsakingas. Neapykanta yra valios sutikimas su jaučiama antipatija, noras ją išreikšti.
Norint atstatyti psichinę pusiausvyrą, daugiausia dėmesio reikia kreipti į proto ir valios veiksmus. Protas padiktuoja, kas yra teisinga, o valia nori, kas yra gera. Šaltas protavimas pasako, kad neteisingai ko nors nekęsti yra neprotinga. Jeigu valia paklauso šio dėsnio, sakome, kad žmogus elgiasi pagal principus; jeigu nepaklauso, sakome, kad žmogus elgiasi neracionaliai, paveiktas vien tik jausminių impresijų. Ką valdo jausmai daugiau negu protas, tas niekad neįsigys balansuoto būdo. Toks lengvai gali tapti paranoiku ar kitokiu psichiniu ligoniu. Įsisiūbavę jausmai suparaližuoja proto galią, ir žmogus pasidaro netinkamas tvarkyti savo privatų gyvenimą, ir a fortiori bendruomeninį gyvenimą. Nevaldomi jie tampa destruktyviąja galia, kuri ardo ne tik asmeninę žmogaus sveikatą, bet ir socialinį žmonijos gyvenimą. Bendruomeninės tvarkos viltis glūdi pačiame individe, ir mes kartais daugiau pasitarnausime bendram labui, suvaldydami savo emocijas, negu pasiduodami jų akstinui nuolatos ieškoti teisybės, tuo labiau, kad toji ieškoma teisybė kartais gali būti grynai subjektyvi.