Marija Stankus-Saulaitė
ŠALTMETIS
Pavargę ir mes
ledėjimu:
debesų vietoj
sustirę garai.
Gruodo neguodžiami,
pasitraukiant:
žemė trumpam
ne motina.
Tik su savim kalbam,
tik sau prisipažįstam
ir vėl suabejoję
linkme.
TARPKALNĖ
Kalnas prieš langus
prieblandą slepia,
kol katalpos perima
sargybą.
Tamsėja kitur-
už kalno ar už šakų,
bet čia vien diena
ir staigi naktis,
vien sąmonė aštri
ar gilus
sauginio miegas.
JAI VIENAI
Kai trūko oro,
o medžiai svaigo
nuo deguonies,
Kai buvau silpna,
vaislapiams sprogdinant
vasarą,
Kaip dar pajėgei
mums atskleisti
žemės džiaugsmą?
LAISVĖS
pravėrus debesį,
palietus saulę,
staigią, skaudžią,
būtiną,
nebeužmiršti
ir nepriprasti,
kol sutema atvės
ir kol atslūgs širdis. . .
KELRODIS
Tavo vardas
džiaugsmingas,
Tavo mintis gaivi.
Dienos lengvesnės,
T avo žodžiui jas lydint
tolyn.