CHIARA LUBICH
"Jei tad aš — Viešpats ir Mokytojas — numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti” (J n 13,14).
Tai buvo prieš Velykas. Jėzus, nusiėmęs apsiaustą, apsijuosęs prijuostę, pripildęs dubenį vandens, pradėjo mazgoti savo mokiniams kojas. Petras nesutiko: "Viešpatie, tu mazgosi man kojas?” Bet Mokytojas jį įtikino, sakydamas: "Jei tavęs nenuplausiu, neturėsi dalies su manimi”. Tik tuo būdu Petras gali būti vienybėje su Jėzumi. Tada, užsiminęs apie Judo išdavimą, Jėzus numazgojo kojas visiems mokiniams. Ir kai grįžo prie stalo, Jis tarė: "Jei tad aš — Viešpats ir Mokytojas — numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti”. Tai pasakęs, Jis tęsė: "Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau... Jeigu, tai žinodami, taip darysite, būsite palaiminti”.
"Būsite palaiminti..." Toks tarpusavis patarnavimas, tokia tarpusavė meilė, kurios Jėzus moko tuo nepaprastu gestu, tai vienas iš Jėzaus skelbtų palaiminimų.
Mes, krikščionys, kai tik pagalvojame apie palaiminimus, tuoj prisimename ir tuos kitus, kartu paminėtus: "Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti... Palaiminti, kurie alksta..ir t.t. Tačiau šv. Jono Evangelija mini kitus du palaiminimus: vienas jų vadina palaimintais tuos, kurie tiki nematę, kitas — vadina palaimintais tuos, kurie myli vienas kitą.
Tą meilę Jėzus parodė savo pavyzdžiu. Mazgoti kojas... Tas Jėzaus gestas yra aiškus, konkretus ir stipriai veikiantis meilės parodymas. Jis norėjo duoti savo mokiniams to nusižeminimo pavyzdį, kurs yra meilės pagrindas. Kadangi tas gestas yra nuvalymo veiksmas, jis aiškinamas taipgi kaip sakramentų išraiška — pavyzdžiui, krikšto. Tikriausiai jis primena ir įsikūnijimo paradoksą: kad Dievas tapo žmogumi. Dar daugiau, Jėzus, mazgojantis apaštalams kojas, yra Dievo Tėvo panašumas, kurs apreiškia mums, kas yra Dievas — kad Dievas yra Meilė.
Jėzus atliko tokį patarnavimą, kurį tais laikais atlikdavo vergai: jie mazgodavo kojas savo šeimininkams arba laisviems piliečiams. Jėzus, būdamas Viešpats ir Mokytojas, aiškiai parodė, kad Jis atėjo ne būti aptarnaujamas, bet tarnauti. Jam iš tikrųjų mokinių kojų plovimas nereiškė tik atskiro meilės ir nusižeminimo veiksmo, bet buvo visos Jo elgsenos simbolis — išraiška Jo meilės, kurios viršūnė buvo atidavimas savo gyvybės.
Kadangi Jėzus yra Viešpats ir Mokytojas, Jo pavyzdys tampa Jo sekėjams standartu. Kaip krikščionių bendruomenės nariai, kiekvienas mūsų esame kviečiami tą standartą laikyti savo gyvenimo auksine norma. Vėliau, tą patį vakarą, Jėzus davė Bažnyčiai pagrindinį įstatymą: kiekvienas Jo mokinys turi mylėti kitus, kaip Jėzus mus mylėjo.
Sekant Jėzaus pavyzdžiu, pirmųjų krikščionių tarpe veikiai paplito paprotys plauti kojas svečiams. Krikščionės našlės vienas rūpesčių ir buvo, kad ji "plaudavo šventiesiems kojas” (1 Tim 5,1o). Didžiojo Ketvirtadienio liturgijoje toji tradicija dar tęsiama.
Kaip tad galime šiuo gyvenimo žodžiu gyventi? Sekti Jėzumi, ko Jis iš mūsų ir nori, nereiškia Jo pasielgimo tikslaus imitavimo, bet laikymo sau šviesiu ir nepalyginamu pavyzdžiu.
Imituoti Jėzų reiškia suprasti, kad mūsų krikščioniškas gyvenimas turi prasmę, jei gyvename kitiems, tarnaudami mūsų broliams ir seserims ir visą savo gyvenimą statydami ant to pagrindo. Taip darydami, vykdysime tai, ko Jėzus labiausiai trokšta. Tada mūsų gyvenimo centras bus Evangelijos esmė, ir mes tikrai būsime palaiminti.
Iš italų kalbos išvertė kun. Antanas Sabas