ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Kai mums koks nors žmogus labai brangus, bet ne su mumis, pasikabiname ant sienos ar pasistatome ant stalo jo paveikslą, kad mums tą asmenį primintų. Tai savo būdu reikia sakyti ir apie Dievą. Kadangi jo paties mes negalime tiesiogiai matyti, kitais žodžias, kadangi jis mūsų žvilgsniui toli, turime jo paveikslą. Tas Dievo paveikslas yra žmogus, sukurtas į jį panašus, kaip skaitome pirmuosiuose Šv. Rašto puslapiuose. Bet visi žinome, kad mene ne kiekvienas paveikslas lygiu ryškumu išreiškia savo vaizduojamą dalyką. Taip ir ne kiekviena žmogaus rūšis atspindi Dievo bruožus tuo pačiu laipsniu. Gegužės mėnesį dera pažvelgti į vieną, kuriame Dievas ypatingai ryškiai yra savo panašumą įspaudęs, būtent motiną. Žinome, kad Dieve yra trys asmenys. Tad galima sakyti, kad motina yra gyvas Švč. Trejybės atspindys. Pažiūrėkime į kiekvieną tų asmeny arba, tiksliau išreiškus, į kiekvienam priskiriamą veikimą.
Dievas Tėvas kuria ir saugo.Tikėjimo išpažinime, pradėję nuo Dievo, savo visagalio Tėvo, pridedame, kad jis yra dangaus ir žemės, visos regimosios ir neregimosios visatos Kūrėjas. Jis kiekvienam daiktui duoda būtį. Svarbiausia, jis duoda tą paslaptingą ir nuostabų būties laipsnį, kurį vadiname gyvybe. Kai žvelgiame į motiną, matome, kad pati jos esmė yra atnešti į pasaulį naują gyvybę. Mergaitė tampa motina tuo, kad ji iš savęs pačios suformuoja ir duoda iki tol nebuvusią gyvą būtybę.
Sakėme, kad Dievas ne tik kuria, bet ir saugo tai, ką sukūrė. Tik pažiūrėkime, pavyzdžiui, į gyvą kūną, tokį kaip mūsiškis. Jis Dievo aprūpintas planinga sistema išlaikyti gyvastį, strateginiu gynybos aparatu pastoti kelią ir išmesti lauk viskam, kas svetima ir kenksminga; aprūpintas jis taip pat ir mokėjimu, ir medžiaga susitaisyti, kai sužalojamas. Visa tai įruošta saugoti
Atėnai: Akropolis (viršuje) ir Dionizo teatras (apačioje).
gyvybei. O kai paimame žmogų su jo kūnu ir siela, kaip asmenį, Šv. Raštas yra pilnas vietų, kaip jis Dievo stropiai saugomas. Pavyzdžiui, visa 90-ji psalmė yra himnas žmogų nuostabiai saugojančiam Dievui.
Pažvelgę į motiną, matome joje atsispindintį Dievą kaip būties saugotoją. Argi ne tiesa, kad stipriausias motinos instinktas yra saugoti ir ginti savo vaiką nuo kiekvieno galimo pavojaus? Tai matome jau gyvulių pasaulyje. Sakysime, gamtos tyrinėtojai ir ekskursantai miškingose ar kalnuotose vietose stengiasi kuo skubiausiai atsitolinti iš ten, kur užtinka meškiukus ar panašių žvėrių vaikus, nes žino, kad netoli turinti būti motina nedelsdama puola kiekvieną įsibrovėlį, įtardama pavojų savo mažyčiams. Gyvuliai, kurie nepajėgia savo vaikų apginti jėga, saugo juos gudrybe, kaip dažnai pastebima paukščiuose. Žmogaus motinoje, aišku, šis instinktas yra sąmoningas ir apima ne vien vaiko kūną, bet ir jo sielą bei dorą. Joks kitas žmogus nesijaučia taip saugiai, be baimės, kaip kūdikis ant savo motinos rankų. Trumpai, motina yra kuriančio ir saugojančio Dievo Tėvo tartum koks veidrodis.
Dievas Sūnus myli ir atperka. Nesunku matyti, kodėl jis siejamas su mylėjimu. Juk ne ko kito vedamas, kaip meilės, jis nužengė iš dangaus ir priėmė žmogiškąją prigimtį. Tad galima sakyti, kad meilė stovi Įsikūnijimo paslapties centre. Žvilgsnis į motiną rodo, kad jokia kita dorybė taip iš jos nešviečia, kaip meilė. Taip tvirtina pats Dievo žodis Šv. Rašte, nes kur tik nori išreikšti jautrią meilę mums, žmonėms, ten daugiausia ima paveikslu motinos meilę savo vaikui.
Sakėme, kad Dievas Sūnus ir atperka. Atpirkimas vykdytas ir tebevykdomas kentėjimu. Argi ir čia motinoje neatsispindi antrasis Švč. Trejybės asmuo? Kas sudaro motinos dalią? Dyglių dūriai jos kojoms, plušos kalnai rankoms, dažnos ašaros akims, rūpesčiai širdžiai, laiko trūkumas ramiam poilsiui, neretas sielvartas sielai: štai ką pasišventusi motinystė atneša moteriai. Galima sakyti, kad kiekvienoje motinoje yra dalis Marijos, Sopulingosios Motinos, kuri padeda Kristui atpirkti pasaulį. Trumpai, motina yra mylinčio ir atperkančio Dievo Sūnaus atšvaitas.
Liko pažvelgti į Dievą Šv. Dvasią, kuri veda ir stiprina. Šv. Dvasia yra Bažnyčios vadovė. Ji veikia, kad Dievo Sūnaus įsteigtoji Bažnyčia neklaidžiodama eitų tiesos keliu. Kalbėdamas apie ją savo mokiniams už Paskutinės vakarienės stalo, Jėzus sako, kad, kai bus atsiųsta, visko išmokys, ves į tiesos pilnatvę. .. Šv. Dvasia, vedanti Bažnyčią, gyvai atsispindi motinoje kaip savo vaiko vadovėje. Ji veda savo vaiką, laikydama už rankų arba kviesdama ateiti pas save, kai šis bando žengti pirmuosius žingsnius. Veda vaiko bundantį ir viskuo besidomintį protą į tiesą apie pasaulį ir jo daiktus. Ji sodina pirmuosius tikėjimo daigus.
Toliau, Šv. Dvasia stiprina. Kartodamas savo pažadą Dangun žengimo dieną ją atsiųsti, Kristus savo mokiniams sako: "Kai ant jūsų nužengs Šv. Dvasia, jūs gausite jos galybės” (Apd 1,8). Dėl tos priežasties antrasis septynių sakramentų, ypatingai susijęs su Šv. Dvasia, yra vadinamas Sutvirtinimu. Bet ši tvirtumą teikianti jėga veikia su nepaprastu švelnumu. Sekminių dieną ji nužengia į mokinius kaip ūžianti vėtra. Bet veikia jų širdyse švelniai, kaip gaivus dvelkimas, gražiai išreikštas tos šventės sekvencijoje prieš evangeliją. Ten apie ją kalbama kaip sielos ramintoją, mielą atgaivintoją, kuri darbe poilsis, kaitroje atvėsis, liūdesyje paguoda...
Čia irgi motina yra tartum Šv. Dvasios veikimo veidrodis, nes yra švelnumu dvelkianti stiprybės nešėja. Gal tai geriau įžvelgsime, pakeitę stiprybės žodį kitu, būtent atrama, nes šis išreiškia ir stiprybės teikimą, ir jos reikalingumą. Juk kas remiasi, tam stiprybės reikia, o kas yra atrama, tas stiprybės teikia. Žvelgdami į motiną, visi sutiksime, kad ji yra gyvybinė atrama kūdikiui, kuris dar negimęs. Žmogus šioje savo gyvenimo stadijoje net neįmanomas galvoti be šios atramos. Motina nesiliauja būti žmogaus atrama, nors kitokiu būdu, kai jis gimsta ir net kai darosi subrendęs.
Pavyzdžiui, dažnas yra reiškinys fronte, kad kareivis, sužeistas arba persigandęs mūšio ugnies, ima balsu šauktis motinos. Tai rodo, kad giliai jo viduje motina tebėra likusi galutinė ir didžiausia atrama. Pagaliau motina, kaip galima pagrįstai galvoti, įžengs kaip mūsų atrama, kai būsime mirties patale. Priežastis taip galvoti yra žmonės, kurie išgyveno mirimą, bet buvo atgaivinti. Tokie pasakoja, jog jiems pasirodo arba jų pajuntamas asmuo, kuris gyvenime buvo artimiausias, kad padėtų žengti per slenkstį į anapus. Daugumai mūsų toks asmuo, ateisiantis tą atramos gal visų reikalingiausią valandą, bus savoji motina. Tad galima sakyti, kad motina yra žmogaus tvirčiausia ir švelniausia atrama nuo meto, kol dar negimęs, iki valandos, kuri yra jo gyvenime paskutinė. Tuo ji atspindi Šv. Dvasią, kuri yra švelni stiprybės teikėja.
Gegužės mėnesį, ypač švenčiant Motinos dieną, tinka pajusti padėką dieviškiesiems Švč. Trejybės asmenims už tai, kad suplanavo tokį įstabų savo pačių paveikslą motinoje ir tą paveikslą mums dovanojo. Tinka dar ir kitas dalykas: prisimenant savo motiną, gyvą arba jau Dievo pasiimtą, pasistatyti prieš akis traukliausią jos būdo bruožą — gal kantrybę, gal maldingumą, gal ištikimybę, gal tvirtą ranką, gal pasitikėjimą Dievu ir žmogumi — ir jį perkelti į savo gyvenimą, jei to dar rimčiau nedarome,
Mes, lietuviai, turėtume Dievui dar už tai būti didžiai dėkingi, kad mūsų tautoje motinos paveikslas dėl Lietuvai tekusių istorinių aplinkybių ir dėl paties tautos būdo yra išlikęs labai gražus ir kilnus, mažai te-sudrumstas to, ką su gailesiu matome darkant nemaža motinų kitose šalyse, įskaitant dabartinę Ameriką.
• Šv. Pranciškaus gimimo 800 m. sukakties proga JAV paštas išleis specialų pašto ženklą spalio mėn. Tai paskelbė gen. pašto viršininkas W. F. Balger.
• Niujorke, Citicorp teatre, Broadway rajone, gruodžio 28 d. bus pradėta vaidinti muzikinė drama iš šv. Pranciškaus gyvenimo, pagerbiant 800 metų sukaktį nuo to šventojo gimimo.