Klemensas Jura
VALANDĖLĖ
besugrįš valandėlė žavinga
Po tiek daugelio, daugelio metų!
Kai mamytė niūniavo prie lingės,
Kada suposi dienos verpetais. . .
Graudžiai gaila jaunatviško ryžto,
Neišskleistų erelio sparnų. . .
Nusirito su vėjais— negrįžta
Net ir aidas dainuotų dainų.
Kur jaunystės draugai? Dar atmenu—•
Kvapiu žiedu norėjom žydėti. . .
Lyg Sizifas, sunkiausiąjį akmenį
iš paleidau pakalnėn riedėti.
Nėra Petro, Kęstučio, Pranciškaus. . .
Likau stuobriu senu— pamary;
O kadaise— prie ošiančio miško,
Valandėlė buvai nemari!
Nesugrįši, žinau, valandėle,
Nė jaunystės draugai— jus menu. . .
Ją likimas sumynė, kaip gėlę,
Kaip tuos tūkstančius mano dienų!
Dabar— laiką kremtu, lyg pipirą. . .
O jis— dulkėm nukloja dienas.
Ir galva, tartum varpa nusvyra. . .
Nesugrįš valandėlė ana.
PAUKŠTELIUI
Ateis diena, kai aš prarasiu žodi
Ir nežinosiu, ką, tau atsakyt- - -
Veltui spoksosi, paukšteli juodas,
Čirpsėsi vienas, galbūt jau ryt?
O aš— sunkios naštos prislėgtas metų-
Erdvynų skrisiu toliais begaliniais,
Tenai, kur ritas-tarška Gryžulo Ratai,
Minties nesiekiamais žvaigždynais. . .
Tu neliūdėk manęs, paukšteli juodas,
Ateis kiti prakalbinti tavęs. . .
Suklupsiu aš į kietą žemės gruodą,
Kitiems giedosi tu savo giesmeles.
Tai neliūdėk, kai aš prarasiu žodi
Ir nežinosiu, ką tau atsakyt. . .
Kartais išsiskiria keliai labai vienodi,
Nesusieina niekad — antrąsyk!
Sukrauni praeitį į laiko skrynią,
O ateities tikrai nežino nieks!
Kada nutrūksta silpnas laivo lynas•—-
Matai, kad ženklo dienų nebeliks!
Kai laikrodis pavargs senoj krūtinėj
Per daug dešimtmečių tiksėjęs—
Išmuš paskirtą sekundę paskutinę,
Užklostys pėdas dulkėm vėjas.. .