(Tėvų klaidos— vaikų nuodėmė)
Vytautas Kasniūnas
Vėlyvos nakties telefono birzgėjimai dažniausiai atneša nelauktas staigmenas. Andai viena moteris, skambindama vidurnaktyje, pasiklydo telefono numeriuose ir išpažino visą savo meilę, tikėdama, kad kalbasi su savo išrinktuoju. Aišku, ji buvo linksmos nuotaikos ir, nenorėdama, kad žmona išgirstų, prašė tik klausytis, ką ji sakė.
Šį kartą skambino mano gero draugo buvusi pirmoji žmona Angelė. Vyras esą po baliaus nuvirto "nuo koto”, ir ji dabar be baimės galinti su manimi pasikalbėti. Tratėjo dvi su puse valandos. Pažadintas iš gilaus miego, aš nesusigaudžiau, jog tai buvo išpirktinis skambinimas. Vėliau kalbėdama ji pasakojo, lyg kad atsiusianti čekį. Mat bijojo, kad vyras nesusektų telefono sąskaitoje, su kuo taip ilgai kalbėjo ir išleido vienuolika dolerių. Ji ruošiasi su vyru skirtis. Jis apie tai nieko nežinąs.
Kai baigiant pokalbį pasakiau, kad kada nors ir su jos vyru norėčiau pasikalbėti, ji ir gražiuoju, ir piktuoju prašė, kad jam neskambinčiau. Negelbėjo ir mano pasižadėjimai, kad mudviejų pasikalbėjimo paslapčių neišduosiu. Tvirtinau, kad man pasakyti žodžiai — taip kaip įdėti pinigai į kiniečių banką: jie nepražūva, bet jų ir atgal niekad negausi. Ir kai aš prisispyręs tikinau ją, kad aš vis tiek norėčiau su juo pasikalbėti, ji papildomai paleido visą tiradą niekinančių žodžių apie savo vyrą. Tie žodžiai mane dar labiau pakurstė su juo pasikalbėti. Aš ją gerai pažinojau. Pirmasis jos vyras man apie ją daug pasakojo.
Po aštresnių žodžių mudu vėl tęsėme jau švelnesnį pokalbį. Ji mane vadino nepataisomu užsispyrėliu, koks aš, girdi, esąs nuo jaunystės dienų. Aš jai tuos žodžius grąžinau.
Po to mūsų pasikalbėjimas nukrypo kita tema. Kalbėjome apie jos dukterį Kristiną, mano draugo ir buvusio kaimyno krikšto dukrą, kuri netrukus atvažiuosianti į Čikagą ir norinti su manimi susitikti. Ji turinti atvežti du paveikslus: vieną jos, išsiuvinėtą tinklą, kitą dukters — aliejinį. Aš turėjau būti Kristinos krikšto tėvas, bet tuo metu dėl susidariusių darbo sąlygų negalėjau pas juos nuvykti.
Į kiemą įdardėjo dvi mašinos ir pradėjo pypčioti. Šuo Tara puola plaukus pastatęs ir pakeleivių neįsileidžia.
— Kristina! Kristinute? — šaukiu rankas išskėtęs.
—Visą jūsų kaimą išvažinėjau, bet tavo gyvenamosios gatvės nesuradau, — pribėgusi pabučiavo mane. — Ir apsigyvenk tu man miško viduryje! Matai, kelią parodė geri žmonės.
— Tu vis tokia pat išdykėlė, nenuorama, — sakau, paėmęs už rankos ir vesdamas į namų vidų.
— Tėtis mane gražiai vadindavo — drigne, o mamai tai aš tebesu drigante, — juokėsi ji. — Tik patėviui esu gera mergytė, nors, kaip žinai, esu sena panelė, o mamos žodžiais — sena merga. Nors ir prašau, ji manęs vis tiek nevadina "sena mergaite”. Ji kerta iš peties ir labai grubiai.
— Tu esi labai panaši į savo tėvą, turėtum būti labai laiminga.
— Oje! .. Laiminga! . . Laimė ne man skirta.
— Išvaizda tėvo, bet būdas mamos.
— Mama gi sako, kad aš į ją panaši, o būdas tėvo.
Eidamas į vidų, nužiūrėjau į ją. Graži. Labai graži. Prisiminiau, kaip jaunystėje susipažinau su jos mama. Ji taip pat buvo graži. Mes ją vadindavome vėjavaike, vyrų širdžių ėdike. Įėjęs į kambarį, juokaudamas pasakiau, kaip mes ją vadindavome.
— Širdžių ėdikė! — ji net šūktelėjo. — Kodėl?
— Dėl to, kad ją daug kas buvo įsimylėjęs, — atsakiau. — Juk ir tave greičiausiai daug kas įsimylėjo. Atstumtieji nukentėjo. Taip jau būna.
— Tai ir aš esu širdžių ėdikė? — šūktelėjo, kad net cigaretės žiebtuvėlis iš rankų iškrito.
Po tylos minutės, kuri man nerimastį sukėlė, ji sušuko:
— Taip, taip, aš esu širdžių ėdikė, aš sudraskiau žmogaus širdį. Aš.. . aš esu...
Ji sukrito minkštasuolyje. Aš išsigandau. Ką darysiu, jeigu ji apalps? Žmonos nėra namie. Pagalvojau apie kaimynus, kuriuos iš jų galėčiau greičiausiai prisišaukti. Kartais pasimaišo gydytojas Vytautas. Priėjęs prie lango, apsidairiau, bene pamatysiu jį ar ką nors kitą. O ko gero aš pats galiu apalpti. Reikės pasimokyti, ką daryti apalpimo atveju. Prisiminiau kaubojų filmus, kai numuštą atgaivina vandeniu. Viena ranka tikrindamas savo pulsą, kita griebiau konjako butelį ir atsidūriau prie Kristinos. Jeigu ji tik pradės atmerkti akis, supilsiu į burną konjako.
Ji, matyt, sekė mano sumišimą, nes, prisiartinęs su konjaku, pamačiau ją besišypsančią.
— Negi aš gersiu iš butelio! — sako ji juokdamasi.
O aš, dar neatsipeikėjęs iš nerimasčio, teisinaus, kad noriu paklausti, ar patinka "Hennessy”.
— O kur žmona? Kada ji grįš? — paklausė.
— Ji budi ligoninėje, — atsakiau. — Po to lankys tetą senelių namuose. Grįš po keturių ar penkių dienų.
— Tai tau reikalinga šeimininkė, — ji atsistojo, paėmė konjaką, padėjo ant stalo.
— O dabar marš į virtuvę! Parodyk, kur viskas sudėta, ką turi paruošta vakarienei. Aš mėgstu virti ir kepti. Pamatysi mano skonį.
Virtuvėje ji sukosi, kaip vijurkas. Darbas lipo prie rankų. Tik čiūkšt — puodas virė, tik kyšt — keptuvė kvepėjo. Kad ją kur galas. Net malonu buvo žiūrėti. Aš prisiminiau, kaip ne kartą ruošė vakarienę man ar abiem su mano draugu jos mama. Papasakojau Kristinai, kaip ji kepė mano vardinių proga pyragą. Bandė gautą naują receptą. Mudu su draugu jai padėjome. Vienas tryniojo, kitas maišė, trečias plakė. Kažkaip atsitiko, kad ji įmaišė į pyragą stiklinėje buvusius indų valymo miltelius. Tik žiūrime, kad mūsų pyragas pradėjo putoti. Juokėmės, kaip tas puodas, kad katilas juodas — vienas kitam sumesdami kaltę.
— Tu, Kristina, man labai primeni savo mamą, — atsistojęs ėmiau vaikščioti po virtuvę. Mat ji man liepė nesimaišyti jai ir, atnešusi kėdę, prašė sėdėti kampe.
— Kol paruošiu vakarienę, tu man papasakok apie mamos jaunystę, o aš vėliau papasakosiu apie jos vedybinį gyvenimą su abiem vyrais. Ar tau neatrodo, kad jai nereikėjo tekėti?
— Kodėl tu taip manai? — paklausiau.
— Todėl, kad ji gal ir mylėjo pirmąjį ir antrąjį vyrą, bet niekados nebuvo jų įsimylėjusi. Kitos moterys pasiaukoja, susigyvena, net vėliau įsimyli savo vyrus, bet ne mano mama. O abu jos vyrai — tai tikri angelai. Ji juos vedžiojo už nosies ir darė, ką nori.
— O kaip sugyvena su antruoju vyru? — įsiterpiau.
— Pasakysiu paslaptį — ji ruošiasi su juo skirtis, — iškėlusi samtį, degė pykčiu.
— Dabar tik melžia pinigus iš mano patėvio. Kai jį paleis elgetauti, parodys saujoje iškištą nykštį ir pasakys sudie.
— Ar patėvis nenujaučia, kas darosi?
— Ne, nė per nago juodymą!
— Ar tu esi tikra, kad ji ruošiasi skirtis?
— paklausiau prisiminęs jos mamos man pasakytus žodžius, kad vyras nesugyvenamas, kad ji su juo nebegyvens.
— Daugiau negu tikra. Kai aš sužinojau apie jos naują meilę, slaptus pasimatymus, pasamdžiau detektyvą. Jis man pateikė penkių mamos susitikimų su nauju mylimuoju motelyje užrekorduotas juostas. Jos man kainavo tūkstantį dolerių. Jei norėsi, galėsime pasiklausyti. Aš atsivežiau savo gyvenimo problemas, dėl kurių noriu pasitarti, bet dabar reikia skubiai aptarti, ką turime daryti, kad išgelbėtume mano ir tą kitą šeimą.
— Ar tą kitą šeimą pažįsti, kurios vyrą mama vilioja?
— Labai gerai, artimai.
— Juk tavieji vyresnio amžiaus, slenkstyje į pensiją, o kokio amžiaus ta kita šeima?
— Mano mama 62 metų, patėvis — 63. Tos kitos šeimos žmona — 59, o jis — 62. Aš dar suprantu, jei skiriasi jaunos šeimos, bet kai išgyvenę 30-40 metų skiriasi, man atrodo, kad jie sukvailioja, daugiau nieko. Kai pasiklausai tų jųdviejų pasikalbėjimų, įrašytų juostose, nesinori tikėti, kad čia kalbasi vyresnio amžiaus žmonės. Jie burkuoja, kaip balandėliai; atrodo, labai įsimylėję vienas kitą.
— Matai, tiek jaunos, tiek vyresnio amžiaus šeimos labai dažnai skiriasi dėl mažmožių, sakytum, dėl mažų garstyčios grūdelių, iš kurių pasėlio išauga dideli medžiai. Žiūrėk, įsiskverbia kur nors vandens lašeliai ir po kurio laiko didžiausias skyles padaro.
O, rodos, taip buvo lengva pradžioje sustabdyti tą lašėjimą. Žinoma, būna skyrybų, kurias reikia pateisinti. Kartais ir didžiausio pasiaukojimo nebeužtenka. Bet dabar grįžkime prie tų slaptai užrekorduotų meilės poros pasikalbėjimų. Ar tu nemanai, kad tai daryti yra nusikaltimas?
— Žinoma, kad nėra nusikaltimo. Juk norėjau tik sužinoti tikrąją padėtį.
— Bet tu dabar žinai jų slaptą pasikalbėjimą. Juk tai nusikaltimas.
— Niekas nežino, ką aš padariau. O, be to, aš noriu išgelbėti dvi šeimas.
— Pasikalbėjimą žino detektyvas, žinai tu, žinau aš.
— Ar yra nusikaltimas, jei sugausi vagį, kuris, slapta įslinkęs, pavagia?
— Bet juk jie nėra vagys. Jie, kaip tu tvirtini, tik du įsimylėję žmonės.
— Jie, mano manymu, yra ne tik vagys, bet ir sielžudžiai.
— Kaip tai?
— Pirmiausia, mano mama neteisėtai ima pinigus iš patėvio. Skyrybos sužalos mano sesers, mano ir patėvio sielą. Nukentės kitos pusės žmona ir trys vaikai su šeimomis.
— O ar tu nepagalvoji apie būsimą laimę dviejų žmonių, kai jie kartu gyvens?
— Ne, nepagalvoju! Aš galvoju apie kitų septynių žmonių laimę, nes du laimingieji padarys kitus septynis nelaimingus.
— O gal tavo patėvis kaltas, kad žmona nori skirtis, gal anoji žmona kalta, kad jos vyras nori skirtis?
— Dėl to aš ir žengiau vieną žingsnį pirmyn, norėdama turėti tikrus duomenis, kad jie nori skirtis nuo savo šeimų ir dėl ko nori skirtis.
— Bet tu dabar girdėjai dviejų įsimylėjusių žmonių kalbas, jų pasimylėjimus, žinoma, ir jų kaltinimus kitoms pusėms. Ar tiki tais kaltinimais?
— Tikiu, nes jie tikri. Tėvas turi daug kaltės, ir anoji žmona kaltėmis apsupta. Bet jos jau nėra atominės bombos galingumo.
— Bet ar tu girdėjai nusiskundimų iš savo patėvio, nusiskundimų iš tos kitos ponios?
— Iš patėvio taip, iš tos ponios ne. Netiesiogiai apie jos kaltinimus savo vyrui patyriau iš jos vaikų, mano draugų.
— Kuo kaltina patėvis savo žmoną?
— Daug kuo. Pirmiausia neištikimybe. Paskui — kad jis yra tikras, jog žmona jo nemyli. Toliau — išdidumas, besaikis puošimasis, lėbavimai.
— Ar jis dėl neištikimybės yra tikras?
— Ne, jis tik taip galvoja.
— Kodėl?
— Jis pažįsta jos temperamentą.
— O koks jo nusistatymas?
— Jis mano, kad jaunystės pomėgiai pasibaigė. Dabar jis nori ir ieško ramaus gyvenimo. Jis daug skaito, studijuoja, atsidavęs savo elektronikos inžinieriaus profesijai.
— Tai jie labai skirtingų polėkių?
— Labai! Vienas — minusas, kitas — pliusas.
— Jie nesutardavo pokalbiuose?
— Amžinai bardavosi. Geriau pasakius, mama jį vis bardavo ir bardavo. Jis gana ramus, tylus. Pripratęs prie barimų, kad viskas bloga, ką tik jis padaro. Bet jis nusišypso pro ūsus ir nukiūtina į savo darbo kambarį. Ten užsideda ausines ir klausosi muzikos.
— Kodėl jis vedė. Ar nebuvo progos paklausti?
— Jiems besibarant, daug kartų girdėjau, kaip patėvis sakydavo, jog ji prilipo prie jo ir nedavė ramybės nei dieną, nei naktį. Pričiulbėjo gražiausių meilės žodžių, kaip jį mylinti, negalinti be jo gyventi.
— O ką mama sakydavo?
— Ji vis jį pelų maišu vadindavo. Sakydavo, kad, nesuradusi geresnio, pasimaišius tam pelų maišui po kojų, nutarusi jam pasiaukoti, padaryti jį laimingą.
— Ar manai, kad pavyktų juodu vėl kaip nors sulipdyti?
— Manau, kad pavyktų. Vienas nusileis, kitas nusileis ir susitars. Kaip girdėsi iš pasikalbėjimų juostos, mamos trečioji meilė yra degantis laužas, kuris greitai gali išblėsti.
— Dėl tų užrekorduotų juostelių išklausymo štai ką padarykime. Mūsų kunigas turi du magistro laipsnius, yra advokatas, turi savo kabinetą. Aš jam paskambinsiu ir paprašysiu, kad jis mus priimtų ir duotų patarimų.
Mudu iki vidurnakčio valėme pelenines, pro langą dūmai keliavo, konkuliavo kavos virdulys. Kitai dienai atidėjome pasikalbėjimą apie jaunystės meilę ir. .. mirtį.
P.S. Dėkojame skaitytojams už savanoriškai teikiamą medžiagą asmeniškuose susitikimuose, laiškais, telefonu. Ačiū tiems, kurie atsako į laiškus. Ačiū Niujorko skaitytojui, kuris žada visus straipsnius padauginti ir surinkti į vieną knygutę.
Ateityje rašysime, kodėl skiriasi jaunos ir ilgus metus drauge išgyvenusios šeimos.