SARONIKOS ĮLANKA, gegužės 11 d.
Šiandien mes visi — Odisėjai! Anksti rytą išvykom į marias pakeliaut narsiojo Ulyso mėlynais "takais”. Aišku, sirenų, kiklopų nesutiksim ir nereikės veržtis pro Skilę bei Charibdę. Nebent mūsų vyrai susipažins su kokia juodaplauke Nausikaja ant turistinio laivo denio...
Nors odisėjiškų nuotykių nenuimtom, bet diena skaisti. Saronikos įlanka blyksi saulės veidrodėliais, o Pirėjaus uostas rąžosi plieniniais raumenim ir žiovauja ūkiančiais laivų signalais.
Mūsų laivas vardu "Hermis”, bet toli gražu jam nuo dieviškojo grakštumo ir greičio! Sunkus, storas ir didelis, pastatytas sutalpint kuo daugiausiai turistų, jis man primena automobilių keltus Puget Sound vandenyse Vašingtono valstijoj.
Susispietę prie bortų, žiūrim į nutolstančius Atėnus. Baltų namų dėžutėm ir stiklu blizgančiais hoteliais nusėti kalnai greit pranyksta gelsvam industrinės taršos debesy. Nestebėtina, kad Partenonas irsta: ne tik žmogaus plaučiai, bet ir meno paminklai kenčia nuo žmogiškų kiaulysčių.
Kuo tolyn, tuo oras grynyn. Netrukus aplink mus tik vanduo, saulė ir vėjas. Pasiutęs vėjas: vėsus ir landus. Slepiantis nuo jo, gera proga pasibastyt po "Hermio” vidų.
Valgykla, salonas, laiptinės ir perėjos pilnos kaleivių. Graikiškai kalbant nesigirdi. Iš visų pusių tik — vokiškai ir angliškai. O garsiakalbiai blerbia paaiškinimus net penkiom kalbom: angliškai, vokiškai, graikiškai, prancūziškai ir lenkiškai. Atrodo, čia keliauja didelė lenkų ekskursija.
AEGINA
Iš mėlynės išnyra žalsvai pilkas kauburys. Artinamės prie Aeginos. Skubu viršun ant denio ir, vėjo plakama, žiūriu į vis didėjantį spalvotą atviruką. Taip. Atviruką iš patikimiausio kelionių biuro, nes Aeginos sala atrodo, kaip vienas iš kelionių įstaigas puošiančių egzotiškų "posterių” : žalia jūra, cukraus kaladėlėm išsibarstę namukai, kalnuota sala, raudoni, mėlyni žvejų laivai, baltos burės.. . Ir tiek šviesos, net akys raibsta!
Iš "Hermio” į salą mus nuplukdo bukanosiai keliukai. Žiūriu į žalią vandenį, taip tyrą, kad smėlėtas dugnas atrodo čia pat. Žuvys šmižinėja ten tartum paukščių būriai žaliam ore. Jaučiuos lyg žvelgčiau pro pasakišką langą į Žilvino menes. Bet ne Žilvino čia vandenys, o Medūzos ir sirenų, ir dievo Poseidono...
Aegina didžiausia iš trijų salų, kurias šiandien lankysim. Jos pakraščiai nusagstyti jaukiais viešbučiais, o patį miestelį sudaro šimtai krautuvėlių ir tiek pat užkandinių su kvapia, drumzlina "cappuccino”, su "moussaka” ir "spanakopetta”.
Užplūstam krautuvėles. Laiko mažai, o suvenyrų — marios! Šiltas vėjas plaka lauke sukabintas vasarines sukneles ir sijonėlius su graikiškų vazų geometriniais raštais; šalia supasi eilės vyriškų marškinukų, išpieštų plunksnuotais šalmais, skydais, karžygiais, išrašytų — "Aš lankiausi Aeginoj”, "Achilas”, "Graikija”. Išrenku vienus žentui, papildyt jo gausią kolekciją, ir jau girdžiu "Hermį” ūkiant.
Stebiu nuo denio, kaip Aegina paskęsta mirguliuojančioj jūroj. Kaip nuostabu būtų toj saloj atostogauti! Nors tris dienas tose pakrantėse, tame smaragdo vandeny!
HYDRA
Hydros vardas nieko bendro neturi su jos išvaizda. Niekas čia neprimena mitologinės šimtagalvės pabaisos. Sala artėja tartum šviesoj įrėmintas paveikslas. Nestebėtina, kad ji dailininkų numylėtinė. Iš visur suplaukia jie čia piešti, tapyti arba lankyti pagarsėjusią meno mokyklą, "House of Tombasis”. XIX a. pradžioj ši sala buvo anglų laivyno mėgstamas uostas. Tų laikų atminimui pakrantėse tebekėpso pajuodusios angliškų kanuolių tūtos.
Hydros uostas gilus: "Hermis” priplaukia prie krantinės ir stenėdamas atsiremia. Jau iš tolo matau delegaciją visokio plauko kačių, atvykusių mūsų (o gal manęs?) pasitikti. Raitosi iškeltos uodegos, šiaušiasi nugaros, širdį graudena elgetaujantys balseliai: alpstu, miau! Duok ką nors greičiau!
Hydros krantinė ir promenada išlenkta lyg pjautuvas. Kiek akis užmato, mėlynuoja - raudonuoja lauko kavinių skėčiai. Visi stalai ir staliukai turistų apsėsti, visos krautuvėlės pilnos žmonių. Kepina karšta saulė, bet Hydros biznis eina pilnu tempu. Čiabuviai turbūt nepertraukia jo nei siesta.
Kaip gaila, kad mes neturim laiko pakeliaut po salą; pavaikštinėt siaurom gatvytėm tarp tų baltų raudonstogių namukų, pasimaudyt grožiu pagarsėjusiam Miramare paplūdimy arba užsikart ten ant aukštos uolos, kur stovi baltas aštuonsparnis malūnas, gaudydamas jūros vėją. Įdomu, kad malūnai, kaip ir žvejų laivai, skiriasi kas kraštas. Pavyzdžiui, jokiu būdu nesumaišysi Nilo žvejų burės su Kuršių marių... Taip ir šis baltas cilindras — sparnai lyg skėčio griaučiai — tipingas vėjuotoms graikų saloms. Tai ne mano vaikystės žaidimų draugas, Bočiulio malūnas, didžiulių akmenų kūgis su apvalia raudonikio galva ir simetrišku sparnų kryžium, pritikęs tik šiaurės laukų peizažui.
Vaikštau Hydros krantine, užsukdama į krautuvėles. Jos mažos, švarios ir vėsios. O grožybėms, kurias pardavinėja, apibūdint trūksta žodžių — nuo aukso ir sidabro puošmenų raibsta akys.
Uostas grūste prigrūstas žvejų laivelių. Dauguma jų motoriniai, apkabinėti geltono nailono tinklais. Nudžiugtų čia narsiojo Odisėjo širdis: su tokia "magija” laive nebūtų jam reikėję klaidžiot po marias 10 metų! Tačiau... argi Homeras būtų galėjęs apdainuot "outboard” motorą ir nailono tinklus?
POROS
Paskutinė sala, kurią lankom — Poros. Ji dar kartą patvirtina, kad graikiškų salų atvirukai nemeluoja: jos taip žavios, kaip skelbiama.
Po mėlynais skėčiais, žydrioj pakrantėj valgom žalius ledus ir kaip senovės achajai
Poseidonas iš Artemision
Auksinė mirusiojo kaukė (16 a. pr. Kr.)
skaičiuojam salų "grobį”: plastikinius maišelius su megztukais, suknelėm, vazelėm, su pigiais ir su brangiais suvenyrais.
"Hermis” šniokščia pirmyn Pirėjaus uostan, tartum neraginamas arklys į savo kiemą. Visos salos ištirpo akinančioj žydrynėj. Mus plaka vėjas, taško purslai ir lydi debesis žuvėdrų.
Užpakaliniam deny mažiau vėjo, todėl visi suolai ir kėdės užsėstos, užtūptos. Įvairiataučiai "Hermio” keleiviai, atlošę galvas į saulę, dalinasi įspūdžiais mažiausia septyniom kalbom. Susirandu čia kamputį ir aš. Karšta saulė ant veido, ant rankų, šaltas vėjas plaukuos; vokiškų, angliškų, lietuviškų pokalbių nuolaužos ausyse... Ir žuvėdrų riksmas, aštrus kaip šukė, neišvengiamas kaip bangos ir vėjas.
Pasigendu čia savo tėvo. Jam patiktų kelionė Odisėjo mariomis, nes buvo labai pamėgęs tą gudrų jūreivį ir jo fantastiškus nuotykius.
"Mūza, pagarbinki vyrą ilgąmet jūroj patyrusį vargo didžiausio.. prisimenu tėvą atmintinai deklamuojant ne vieną "Odisėjos” puslapį. Sužavėta eiliuota pasaka, kojas parietusi, tūnodavau šalia ant sofos, laukdama išgirst tą šiurpulingą nuotykį, kada iš maišo pabėga Eolo vėjai ir — trichta-ta-trach-ta-ta — sulaužo Odisėjo laivų stiebus.
Ak, vien tik Homero būtų pakakę graikams pagarsėt per amžius. O dar kiek didžių genijų jie išaugino: Aristotelį, Platoną, Sofoklį, Archimedą... begalinė eilė. Mane ima pavydas. Kodėl kai kurioms tautoms duota su kaupu, kada kitos turi kautis už trupinius?
Jau artėja Atėnai, jau leidžiasi saulė,
Pakyla banga,
Bėgdama didėja;
Putos apakina,
Saulė ją nutviskina,
Banga lūžta
Ir aidėdama griūva.
Narsi jūra, žalia jūra, putojanti jūra!
(Joan Maragall)
ATĖNAI, gegužės 12 d.
Paskutinė diena Periklio mieste. Išnaudojam ją kaip tik išmanom. Irena, Gina ir aš sutariam aplankyt archeologinį muziejų ir Atėnų senamiestį — Plaką. Prie mūsų prisideda Janina, Alfa, Augustas ir tėvas Vaišnys. Sudarome penkių "kariatidžių”—dviejų "Panų” draugiją ir anksti rytą, drachmas bei miesto planus saujose spausdami, sulipam į atėnišką autobusą. Jis panašus į visų didmiesčių autobusus, bet neprisigrūdęs. Be to, palyginus su nuožmia Čikagos susisiekimo kaina, labai pigus: už 15 drachmų apsukam didelę miesto dalį ir, Leoforos Alexandras-Patission 28 Oktovriou kryžkelėj išlipę, atsirandam prie "Archaiologikon Mouseion Athini”.
Didžiulėj skoningai išplanuotoj aikštėj balti raudonstogiai rūmai su karališka kolonada — tinkama pastogė senosios Vakarų kultūros lobiams. Viduje-—erdvios, šviesios, baltos salės ir meniškai išdėstyti antikiniai turtai. Nežiūrint lankytojų gausybės, įvairių kalbų lalėjimo, čia ilsisi mano vakarietiška siela: niekas čia nesugrūsta, nieko nėra per daug. Tiesių, švarių linijų fone senovės meistrų ir genijų kūriniai atviri nuostabai ir pasigėrėjimui.
Muziejus be galo didelis. Žinau, kad nesuspėsiu peržvelgt nė trečdalio, todėl skubu pamatyt, kas man įdomiausia: bronzos amžiaus Mikėnų iškasenos, klasikinio periodo statulos ir geometrinio periodo vazos.
Ilgiausiai užtrunku Mikėnų salėje. Čia stiklo spintose išdėstytas pasakiškas aukso lobis. Stebėtina, ką sugebėjo padaryti auksakaliai 1600 m. prieš Kristų!
Negaliu atsitraukt nuo pomirtinių aukso kaukių. Didžiausia jų vadinama Agamemnono. Ar iš tikrųjų ji vaizduoja Homero apdainuoto karaliaus-karvedžio veidą, nežinia. Tačiau plonytėje aukso plokštėje bruožai karališki: tiesi nosis, ryškūs antakiai, vešlūs ūsai, sarkastiškas siaurų lūpų šypsnys. Šitokį įsivaizduoju mūsų Mindaugą. Nors tūkstantmečiai tuos karalius skyrė, bet abu buvo didelių užmojų, įtemptos veiklos vyrai. Ir abu savųjų klasta nužudyti...
Mikėnų akropoly surasti auksiniai papuošalai — apyrankės, sagės, medalionai, puodeliai, karoliai, grandinėlės — pagaminti meistriškai. Kiekviena detalė — mažas šedevriukas. Visur vyrauja ramunėlės žiedo motyvas, jaučių galvos ir ąžuolo giliukai. Užtinku ir auksinę Atėnos pelėdą ir net auksinę varlę. Nepaprastai turtingi turėjo būt Agamemnono Mikėnai. Nors, kaip muziejaus brošiūra aiškina, tas auksas atplaukęs iš Egipto — dovana graikams už karinę pagalbą prieš hyksų invaziją.
Iš statulų labiausiai apžiūrima Varvakeion Atėna. Tai Atėnos Partenos kopija. Aukso ir dramblio kaulo originalas, dingęs amžių būvyje, buvo sukurtas garsiojo skulptoriaus Fidijo ir stovėjęs Partenono viduje. Ši marmurinė kopija gana majestotiška. Deivę Fidiją vaizduoja karvedžio aprangoj: didžiulis skydas, šokančiais žirgais papuoštas šalmas, ant pečių trumpa pelerina, priraityta gyvačiukių. Deivės veidas gražus, bet kažkoks tuščias, negyvas.
Man kur kas gražesnė 1959 m. Pirėjuj rasta bronzinė Atėna. Jos veidas — klasiškų bruožų sintezė; žvilgsnis šiltas, raumeningų rankų mostas draugiškas. Vešlūs plaukai vilnija iš po atsmaukto šalmo, kuklus apdaras dengia atletišką kūną. Ši Atėna man atrodo tokia jauna, sveika ir sportiška, kaip moderniųjų olimpiadų plaukikė. Jai į porą geriausiai tinka dievas Poseidonas. Jei žmogaus kūriniui galima pridėt epitetą "dieviškas” tai dieviškas yra šis Poseidonas iš Arte-mision. Šaltas metalas alsuoja karšta gyvybe; tobulų formų atleto kūnas sustingęs gracingo judesio sekundėj; veidas vyriškas, susikaupęs ir giedras. Genijai buvo tie Atėnos ir Poseidono skulptoriai, sugebėję metale išreikšt sveiko kūno - sveikos dvasios nuostabią pusiausvyrą.
"Archeologicon Mouseion” galėčiau praklajot ne vieną dieną. Bet jau laukia manęs balti Atėnai, "kariatidės” ir "Panai”. Išeinu, lydima statulų žvilgsnių, nes daugelis jų turi akis. Įpratus matyt graikiškas skulptūras su tuščiom akių duobėm, tie gyvi žvilgsniai iš marmuro ir bronzos veidų mane sumaišo. Jaučiuos, lyg turėčiau jiems pasakyt — sudie, kyrios!
Pamatyt ir nors truputį pažint svetimą miestą geriausia pasivaikščiojant. Eidamas matai, ko pravažiuodamas nepastebėsi; sutinki žmones, stabteli, kur nori, o kai nuvargsti, užsuki į kavinę. Taigi, apžiūrėję muziejų, keliaujam į Plaką pėstute. Pakeliui sustojam bizantiškoj Kapnikarea bažnyčioj. Čia kvepia pievom ir medum, nes dega, mirga, plevena daugybė vaškinių žvakyčių, žvakių ir milžinžvakių: nuo pieštuko iki raumeningos rankos storio. Bet mums visiems labiau patinka mažytis bizantiškas šedevriukas — Agios Eleftherios koplytėlė, kukliai prisiglaudusi prie graikų ortodoksų katedros. Raudonų čerpių stogas, "meduolio” kupoliukas, arkom išlenkti langučiai man primena pasakų namelį iš pyragaičių.
Atėnai, išskyrus Akropolį, modernus miestas, tad ir jo senamiestis iš tikrųjų visai nesenas (maždaug XIX a.). Nors Plaka ne tokia spalvinga, kaip Cairo Kahn el Khalili bazaras, tačiau jos gatvėse gyvenimas smarkiai kunkuliuoja.
Pirmučiausia į akį krenta... braškės. Beveik ant kiekvieno kampo pūpso jų raudonos kvapios kaugės, suverstos į vienragius vežimėlius. Noriu nusipirkt bent kilogramą, bet mano antiseptiški bendrakeleiviai gąsdina, esą neplautų privalgiusi susirgsi, o nuplaut nėra kur. Taip ir neparagauju graikiškų braškių...
Jų vietoj valgom pietus jaukiam restoranėly anglišku "Eden” vardu. Valgomasis antram aukšte, labai paprastutis. Baltai užtiesti stalai, medinės kėdės su aukštom atlošom ir langai su "T” rėmais nukelia mane į tolimą vaikystę Lietuvos miesteliuose, kur panašiuose kambariuose būdavo valgomi žalibarščai, pirmieji vasaros agurkėliai su medum ar saldinis sūris. Čia valgom kimštus pomidorus ir nenusibostančią "spanakopetta”, užgerdami karčiu "Retsina” vynu.
Papietavę ir Plaką apžiūrėję, nutariam keliaut į Lycabettus kalną. Dieną jis atrodo kaip veltinė kepurė su bokšteliu, naktį —kaip šviesių langelių eile apsijuosęs UFO.
Varvakeion Atėna
Nuo Plakos iki Lycabettus — geras galas. Bet ką mums tokiems keliauninkams reiškia pora mylių, t.y. kilometrų, šen ar ten! Energijos pilni žygiuojam pagal miesto planą, bandydami išskaityti gatvių vardus: čia Apolonos, čia Xenofonos, čia Adrianou, ten Dedalou. .. Bet Nikodimou bulvaras nuveda mus į didžiulį pavėsingą, apelsinų ir gėlių priželdytą parką. Vingiuotais takeliais, pro tvenkinius ir baltas gulbes, pasiekiam prezidento rūmus. Soduose ir žalumynuose sunku juos gerai apžiūrėti, bet užtat sargybiniai Peloponeso drabužiuose labai dailūs vyrukai ir leidžiasi fotografuojami. Pamatę aparatus, jie mirkteli vienas kitam, išpučia krūtines ir užima šaunias pozas. Vanitas vanitatum nugali net Homero karžygių palikuonis. . .
Kai pasiekiam Plutarcho gatvę, kuri šauna stačiai į Lycabettus viršūnę, mūsų entuziazmas žygiuot nesumažėja, bet pradeda streikuoti kojos. Vis lėtėja mūsų tempas, vis dažniau sustojam atsipūsti. Bet Plutarcho gatvė verta savo kilmingo vardo: koks vaizdas žemyn į miestą pro tuos baltus namus ir žydinčius balkonus!
Plutarcho gatvė baigiasi funikulierium. Į patį Atėnų "kepurės” spurgą pakylam vagonėliu, lyg muilo burbulu, greit ir lengvai. Nesigailim toli ėję, aukštai kopę, uždusę ir nuvargę, nes nuo Lycabettus viršūnės atsiveria nuostabūs vaizdai. Po išgiedrėjusiu popietės dangum, j visas puses išplitę, baltuoja Atėnai, pamarginti žaliomis parkų salomis. Toli vakaruose sidabro rūke mirguliuoja Saronikos įlanka.
Kalno viršūnė apjuosta terasomis. Aukščiausioje stovi mažytė baltutė šv. Jurgio bažnytėlė, Vilniaus baroką primenanti varpinė ir vienišas vėjų nugairintas medis. 0 vėjas čia nesiliauja: ir šlama, ir švilpia, ir ošia, plaka ir plazdena. Tikra Eolo karalystė!
Jaučiuosi tarytum įkopusi į patį Atėnų sostą: baldakimas — ryškiai mėlynas dangus, maršas — vėjas, karališkas ženklas — balta su mėlynu kryžium Graikijos vėliava. O aplink, kiek akis užmato, begalinė erdvė. . .
Į "Aukso amžių” grįžtam temstant, jausdamiesi pasiekę ne tik aukso, bet ir deimanto amžių, taip kojas gelia. Tačiau nuotaika puiki: apžiūrėjom Atėnus iš apačios ir iš viršaus. Ilgai prisiminsim šį baltą miestą ir smagią "kariatidžių-panų” septyniukę.
Gegužės mėn. 13 d.
Vėl stiklu ir plienu blizgantis Atėnų areodromas. Mes jau pakeliui į Romą. Koks
Hydros sala.
būsi man, Amžinasis Mieste, niekada nematytas, bet pažįstamas iš paveikslų ir istorijos knygų? Ar išbluks man prieš tave Jeruzalė, Atėnai, piramidės?
Šių dienų Atėnų vaizdas. Viršuje matyti Licabetto kalva.
Jau šaukia mus į lėktuvą. Žybčioja parašai ant išėjimo durų: Anachoreseis! Exodos Athini!
Parafrazuojant senovės graikų posakį, nesu stuobrys, nes mačiau Atėnus, nei asilas, nes susižavėjau šiuo miestu, deja, nepasilieku čia gyvent, todėl nenorom turiu prisiimt kupranugario vardą...
Ir vėl neapsakomai žemai mėlynuoja Egėjaus vandenys, baltuoja salos — marmuro gėlės. Skaisti gegužės diena. Nors ir 13-toji, bet kas blogo gali įvykt, kai taip gražu?
Sudie, Ellada! Visą gyvenimą džiaugsiuos šia trumpa pažintim. Kelionė baigta.
Jūsų Nijolė
POST SCRIPTUM, 1982 m. liepos mėn.
Gyvenimas — tai kaip graži kelionė —
Išsirengi, keliauji ir grįžti atgal...
Vieni laivais — bures ištempęs vėjas —
Kiti gi pėsti eis per miestus ir šalis.
Ir nors sakais, kad tu ne Odisėjas,
Bet nežinai, kiek tu papasakot gali!
(J. Aistis)
Nors mano viešnagė pas Ramzį, Dovydą ir Atėną buvo trumpa, bet pasakoti apie ją galėjau ilgai. Į tuos ypatingus kraštus teko užmest tik mažą žvilgsnį, bet ir tai paliko nepamirštamus įspūdžius.
Nepretenduoju į gerą pažintį su tų kraštų gyvenimu ir žmonėmis. Ta galimybė turistui nepasiekiama. Turistas — keistas sutvėrimas: nutrūkęs nuo kasdienybės grandinės, jis mėgaujasi savo trumpa laisve, norėdamas viską pamatyti, paragauti ir sužinoti. Deja, pamato tik pačius ryškiausius lankomo krašto paminklus ar žmones; paragauja, retai autentišką, greičiau turisto gomuriui gamintą maistą ir, jei tikrai nori žinoti, skaito knygas apie svečius kraštus, prieš išvykdamas.
Tačiau jokia knyga ir jokia fotografija neatstoja tikrojo vaizdo -— trijų dimensijų iškarpos iš mūsų fantastiškos planetos vieno kito kampelio. Kada esi pats tos iškarpos dalis, apsuptas garsų, kvapų, spalvų ir oro, kada matai ir lieti tai, kas buvo negyvas vaizdas ar parašytas žodis, tada pajunti Žemės dydį ir savo mažumą; pradedi suvokt jos geografines ir istorines keistenybes; apsvaigsti nustebintas žmogaus kūrybos galia ir kultūrų įvairybe. Galbūt keliaudamas stipriausiai pajunti, kaip brangi ir ypatinga mūsų Žemė — vienintelė, tokia nepakartojama Kūrėjo dovana žmogui. N.