CHIARA LUBICH
"Kas nori man tarnauti, tegul seka manim: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas” (Jn 12,26).
Tikriausiai atsimenate, kai Jėzus, kalbėdamas apie savo mirtį, lygino save su kviečio grūdu, kurs tik mirdamas duoda gausių vaisių; taip, Jis sakė, bus ir su Juo. Toliau tęsdamas Jis priminė, kad kas myli savo gyvybę, praras ją, bet kas prarastų, atras ją amžinajam gyvenime.
Pradžioj minėtais žodžiais Jėzus kviečia tuos, kurie nori Jam tarnauti, sekdami Jo pėdomis. Jis sako: "Kas nori. ..” Į ką gi Jis kreipiasi? Aišku, kad ne į kurią nors žmonių kategoriją, bet į visus. Jo žodžiai skirti kiekvienam tikinčiajam, todėl taip pat tau ir man. Jo paskirtis, kuri Jį vedė per mirtį į garbę, yra paskirtimi ir Jo mokinių; taip pat tavo ir mano. Visi žmonės, sekdami Jėzumi, turi siekti savo pilnatvės ir pašaukimo išpildymo.
Jėzaus vartojami žodžiai .. mano tarnas” reiškia kiekvieną krikščionį esant Kristaus pasiuntiniu pasaulyje, Jo bendradarbiu, Jo įgaliotiniu. Krikščionis, norėdamas būti tikru Kristaus tarnu, turi pasirinkti Jėzaus kelią, kelią Jo meilės. Gali būti, kad vieną dieną reikės net gyvybę duoti, kaip Jėzus davė, už mūsų brolius ir seseris. Bet tikriausiai reikės mirti sau kiekvieną dieną. Iš tikrųjų nėra įmanoma tikrai mylėti be savęs atsižadėjimo ir marinimosi.
Tokia meile mylėjo pirmieji krikščionys, taip mirdami ir prisikeldami. Ir pagal tokią meilę jie buvo atpažįstami kaip Jėzaus tarnai, Jo mokiniai. Tikriausiai girdėjote šiuos Jo žodžius: "Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13,35).
Jei mes seksime Jėzumi, mūsų kelias, kaip ir Jo, nuves mus į dangų. Mes būsime Tėvo pagerbti, kas reiškia, kad dalinsimės su Jėzumi ta garbe, kuria Tėvas Jį pagerbs. Panašiai Jėzus žadėjo apaštalams, su jais atsisveikindamas. Jis sakė, kad eina paruošti jiems vietos ir grįš jų paimti, kad jie būtų drauge su Juo.
Kaip tad turime pagal šiuos žodžius gyventi? Jėzaus pažadai tokie dideli, ateitis tokia puiki ir didinga, kad mes, pradėdami eiti Jo nurodytu keliu, neturėtumėm abejoti net akimirkos.
Kiekvieną asmenį kasdien pasitikime, būdami pasiruošę ir gyvastį už jį atiduoti. Jei taip darysime, kiekvienas pasiaukojimas bus savaimingas, o mirimas sau ir mūsų savanaudiškumui ateis kaip natūrali pasekmė. Tada būsime Jėzaus tarnai, Jo mokiniai, ir mūsų lauks pažadėtas dangus ir amžinybė su Juo.
Dar daugiau. Jei taip elgsimės drauge su kitais, tarpusavio meilė žydės ir tos meilės vaisius bus ypatingas: Kristus nelauks busimojo gyvenimo, norėdamas mus apdovanoti savo draugyste ten. Jis bus mūsų tarpe jau dabar, ką Jis ir sakė: "Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu jų tarpe” (Mt 18,20).
Tada mūsų džiaugsmas bus pilnas jau čia žemėje.
Pažadai per dideli, kad galėtumėm leisti tokiai progai dingti jos nepanaudoję. Tad turėkim drąsos!
Iš italų kalbos išertė kun. Antanas Sabas