Praėjusį kartą rašėme apie Kristiną, kuri, atvykusi į Čikagą, aplankė mane ir papasakojo apie savo motinos meilės ryšius su kitu vyru ir planuojamas skyrybas. Ji buvo pasamdžiusi detektyvą, kuris sekė slaptus motinos pasimatymus ir įrašė į juostą jų meilės pasikalbėjimus.

     Kyla klausimas, ar tai daryti legalu, ar nėra nuodėmė, nusikaltimas? Be to, Kristina turi savo gyvenimo vingių, paklydimų, išgyventą tragediją.

     Vieną vakarą, baigę pasikalbėjimą, mudu nutarėme kreiptis į kunigą, kuris yra ir advokatas, turįs teisės doktoratą.

     Taigi po ankstyvų Mišių mudu su Kristina nusivežėme kunigą į restoraną pusryčių. Laimei, radome pusryčiaujantį Valparaiso universiteto psichologijos profesorių, aktyvų mūsų bažnyčios narį, prie kurio stalo ir mes atsisėdome. Mūsų tikslas buvo su jais pasikalbėti, kaip būtų galima išgelbėti Kristinos šeimą. ,

     Pasikalbėjimas buvo nuoširdus, nors daug laiko neturėjome. Vienas skubėjo į teismą ginti bylos, kitas — į universitetą. Profesorius gretimame miestelyje turi savo kabinetą, tad sutarėme, kad Kristina nuvyks pas jį pasikalbėti. Išklausę mūsų kalbas, davę daug gerų patarimų, abu pasiūlė mums nuvykti į mūsų diecezijos rengiamas vedybinio gyvenimo paskaitas, kurias veda kunigas, talkininkaujant įvairiems specialistams. Su šia institucija aš esu gerai susipažinęs. Ji turi keturis skyrius. Vienas skyrius skirtas išsiskyrusioms šeimoms, kitas tiems, kurie ruošiasi skirtis, kiti du — atskirai moterims ir vyrams. Būdamas "Laiškų lietuviams” bendradarbis, su tinkamomis rekomendacijomis, aš galiu dalyvauti visų skyrių rengiamose paskaitose-pasitarimuose. Kursui skiriamos dvi valandos. Pirmiausia apie 15 minučių kalba vedėjas, po to pakviečiamas kalbėti vedybinio gyvenimo konsultantas. Paskui vyksta paklausimai, diskusijos.

     Dabar pora žodžių dėl tų Kristinos mamos ir jos mylimojo slapto pasikalbėjimo užrekorduotų juostelių. Detektyvas išviliojo iš Kristinos daug pinigų. Tokiu atveju visados reikia pasirašyti sutartį. Kristina, girdėjusi gandus, norėdama išgelbėti savo ir kitą šeimą, norėjo tik sužinoti, ar tikrai mama turi slaptus pasimatymus ir ar ji ruošiasi skyryboms. Būtų užtekę, jei detektyvas būtų užrekordavęs įtariamųjų telefoninį pasikalbėjimą (žinoma, tai yra nelegalu). Taip pat būtų užtekę, jei detektyvas būtų juos sekęs, kur jie eina, susitinka, ką daro. Dabar detektyvo sąskaitoje, kurią parodęs jis sudraskė, buvo užrašytas penkių dienų sekimas, kai užteko vienos dienos. Reikėjo sumokėti už penkių dienų motelio kambarį, už kyšius motelių tarnautojams, už sienose skylių gręžimą, vielų įvedimą, dar pridedant vakarienę ir t.t. Visas tas reikalas yra nelegalus, laužąs įstatymus, žalojantis žmogaus privatų gyvenimą. Baisu ir pagalvoti. Reikia to vengti. Bet.. .

     O vis dėlto mes tai darome, nežiūrint, kad tai nuodėmė. Einame prieš savo sąžinę, laužome įstatymus. Ir klausiame tada save: ar tai mes darome tik iš smalsumo, pasismaližiavimo, noro sužinoti kito žmogaus paslaptis? Ne! Ir dar kartą ne!

     Kristina, išgyvenusi jaunystėje didelę tragediją, kuri, kaip ji pati sako, nepažinojo laimės, jaunystės džiaugsmo ir meilės, norėjo visa tai matyti bei išgyventi savo šeimoje. Ji pasiryžo gelbėti savo šeimą.

     Detektyvas Kristiną apgavo. Jis galbūt persistengė. Bet tokia yra jų profesija. Tai pamoka mums visiems. Tokiais atvejais pirmiausia reikia ieškoti patarimo pas kunigus, pas vedybinio gyvenimo žinovus. Kiekvienas skubėjimas dažniausiai atneša daug klaidų. Atsargumas — išminties bokštas.

     Visa tai, ką Kristina padarė, norėdama išgelbėti savo tėvų santaiką, buvo klaidinga. Aš, spaudos žmogus, galiu išklausyti slaptai užrekorduotas juostas. Negaliu ištisai pasikalbėjimo užrašyti, negaliu pažodžiui panaudoti ištisų frazių bei sakinių. Rašydamas spaudai, turiu taip pakeisti, kad skaitydami paliestieji asmenys pagalvotų: "Lyg apie mus rašo. Labai panašiai”.

     Dalyvavimas vedybinio gyvenimo sekcijos paskaitose, diskusijose mums abiem su Kristina daug padėjo, ir mes pradėjome veikti pagal sudarytą schemą: atsargiai, planingai, pergalvotai.

     Daugiausia padėjo kunigai. Paskui — vedybinio gyvenimo konsultantai, gydytojai, psichiatrai, psichologai, alkoholikų gydymo institucija. Kristinai visa tai kainavo dar septyni šimtai dolerių. Anas tūkstantis, sumokėtas detektyvui, buvo bereikalingai išleistas. Planingai veikiant, būtų užtekę dviejų šimtų dolerių (jeigu iš viso tai būtų reikalinga).

     Po kelių mėnesių dvi šeimos grįžo į normalų, sutartinį gyvenimą. O kaip su tomis paliktomis nuosėdomis?. . Meile ir ištikimybe?. .

     Prisimename pasakėčią "Žmogus ir liūtas”. Žmogus, sutikęs liūtą, sviedė į jį kirviu ir dar negražiu žodžiu pavadino. Po kiek laiko vėl juodu susitiko. Tada liūtas pasakė žmogui:

     Žaizdos skausmą užmiršau,
     nors ir daug kentėjau,
     bet pikto žodžio,
     kurį iš tavęs girdėjau,
     kol mirsiu — neužmiršiu.

     Ar tie pasakyti pikti žodžiai gali nugrimzti praeitin?.. Ką gi sako sąžinė? Nuodėmė! Nuodėmė! .. Nuodėmė upės srove nuplaukė. O Šv. Rašte skaitome, jog palaidūnas sūnus sugrįžo namo, ir tėvas jį pasitiko išskėstomis rankomis. Taigi. ..

     Angelė. Su Angele rišosi mano nerūpestingos vaikystės dienos. Graži, spalvinga, žodžiuose dantyta. Ją vadindavome vyrų širdžių ėdike. Mėgo šėlti, siausti. Tėvas buvo banko direktorius, ir vienturtė dukrelė pinigų vertės nežinojo. Studijavo meną, metėsi muzikon, griebėsi medicinos studijų. Taip už mokslo diplomo ir neužsikabino. Mes ją mylėjome, ir ji mus mylėjo, bet ar ji buvo ką nors iš mūsų įsimylėjusi — nepatyriau. Ar kas nors ją buvo įsimylėjęs — vėl klaustukas.

     Karo vėtrai artėjant prie Vilniaus, vienas mano geras draugas žurnalistas paskambino telefonu ir pakvietė užsukti pas jį. Ten radau ir Angelę. Jų lagaminai buvo paruošti. Jie rengėsi kelionei į Vakarus. Visi trys sutarėme, kad jiedu susituoks, pirmai progai pasitaikius.

     Gyvendamas Vienoje, Austrijoje, gavau iš jųdviejų laišką. Kvietė atvykti į Drezdeną ir būti liudininku jų vestuvėse. Turi lašinių gabalėlį ir stipriosios butelį, atsivežtą iš Lietuvos. Išsirengiau kelionėn. Anglų bombonešiai greičiau pasiekė Drezdeną, ir, man esant pakelyje, miestas skendėjo liepsnose.

     Po to susitikau juos Hamburge. Jiedu rengėsi vykti į Braziliją. Su jais kartu ir šeimos draugas. Kvietė ir mane kartu vykti į Pietų Ameriką, kur gyveno mano draugo dėdė, ten gana gerai įsikūręs.

     Hamburge būdamas, buvau šeimos kivirčų liudininku. Angelė laukėsi kūdikio. Ji norėjo skirtis su mano draugu, su kuriuo gyveno. Ji nebuvo ištekėjusi nei bažnyčioje, nei civiliškai. Pokario metais, nesant administracinės tvarkos, patys galėjo vedybinius raštus sutvarkyti. Parašei, pasirašei, ir laikinai buvo viskas sutvarkyta.

     Gimė Kristina, panaši į mano draugą, kaip du vandens lašai. Liko Angelei pasirinkti, su kuriuo ji nori tęsti vedybinį gyvenimą. Nepasakysiu, kad kuris nors iš jų būtų buvęs labai ją įsimylėjęs. Bent man taip atrodė. Ji pasirinko Vytautą, o mano draugą Juozą paliko viengungiauti.

     Angelė blaškėsi jaunystės dienomis, blaškėsi ir vedybiniame gyvenime. Žiūrėk, pūstels koks vėjelis, ir ji nori skirtis su esamu legaliu vyru ir grįžti prie pirmojo. O tarp jos varstomų durų dažnai būdavau aš pastatytas. Angelė visados mėgo lėbauti. Išgerdavo saikingai, kaip ji mėgdavo sakyti, rimtai moteriai deramai. Bet lašeliai daugėjo. Stikliukas lenkė stikliuką. Susirado tokį pat draugą. Nežinia, kas ką kurstė, bet liepsnelė užsiliepsnojo. Sekė slapti pasimatymai, išgertuvės, pasimylėjimai, sąmokslas. Apsvaigę mėgino kurti naują gyvenimo kelią. Namie velniukai virė smalą. Angelė pasidarė pikta, nervinga, nerami. Įgimtas jaunystės siautimas dabar pasidarė raganiškas. Šeimos nariai jautėsi esą įnamiai, susitraukę į kriaukles. Visi bijojo rytojaus, kuris galėjo būti blogesnis negu ši diena. Ir staiga. . . nuslinko juodi debesys, prašvito graži diena. .. Džiaugsmui nebuvo galo.

     Kristinos planai išsipildė. Angelė po ilgos kovos prisipažino, kad ji yra alkoholikė. Grįždama namo iš ligoninės, parsivežė taiką, ramybę.

     Angelės vyras Vytautas. Ramus, tylus, taikus, lėtas, mažakalbis. Tokio pat būdo buvo ir jos pirmasis vyras Juozas. Angelė juos abu vadino lepšiais. Kartą ji man skundėsi, jog norėtų, kad vyras būtų vyriškesnis, reikalui esant, ją gerokai supurtytų, nepasiduotų jos įgeidžiams. O dabar vienas vis kartojo: "Gerai, Pupyte, daryk, Pupyte, ką nori, kas tau patinka”. O antrasis kaip papūga vis sako: "Širdele mano, brangioji mano, kaip tu padarysi, taip bus gerai, kaip tu pasakysi, taip pat aš pritarsiu”. Ir kočiojo Angelė juos abu, kaip minkštą tešlą.

     — Per geri tie vyrai, — ji ne kartą nuogąstavo. — Tas gerumas taip apsaldina jų širdis, kad jie nemoka žmonos paglamonėti, pabučiuoti. Jei prisiglaudžia, tai lyg akmenį prie tavęs priridena, jei apsikabina, tai taip ir jauti, lyg jie šaltą varlę delne laikytų.

     Ar mylėjo Vytautas Angelę? Mylėjo ir labai pavyduliavo. Atrodė, lyg jis norėjo ją laikyti namuose su užrakintomis durimis.

     —    Miško paukštis vis į mišką žiūri, — dažnai Vytautas priekaištaudavo Angelei. Žinoma, bereikalingai, akiplėšiškai! Kai ji norėdavo išeiti pasisvečiuoti, tai jis visokiais būdais atkalbėdavo, pasiūlydamas likti namie su juo, išgerti konjako. Nebuvo jis girtuoklis, bet nuo stiklelio neatsisakydavo. Tada gerdavo su juo ir Angelė. Vienam nepakenkė, bet kitą į alkoholikų eiles įrikiavo.

     Dabar Vytautas su Angele labai gražiai sugyvena. Jiedu daug keliauja. Jis mėgsta fotografuoti, filmuoti, o ji — piešti. Kai po susitaikymo grįžo iš ilgesnės kelionės po Azijos kraštus, jis laiške rašė: "Vedybiniame gyvenime medaus mėnesiai būtini. Tada išsikalbi, vienas kitą labiau pažįsti. O kaip žinai, pokario metais mes jų neturėjome. Todėl ir vedybinio gyvenimo ratai braškėjo. Dabar, po 37 vedybinių metų, mudu grįžome iš medaus mėnesio kelionės. Ak, kokia ji buvo graži, džiaugsminga. Mudu pirmą kartą prisipažinome vienas kitą labai mylį, įsimylėję.. .”

     Kristina. Jos kūdykystės dienoms tiktų pasakymas: "Tarp dviejų auklių — vaikas be galvos”. Tėvas ir patėvis pasiliko gyvenimo filmo ekrane. Motina—filmo žvaigždė, atsidėjusi vaidybos menui.

     Kristina, atvažiavusi manęs aplankyti, atsivežė du paveikslus. Mamos — tinkle išsiuvinėtas Nemuno pakrantės vaizdas. Antroje pusėje įrašas: "Ar prisimeni?.. — Angelė”. Prisimenu! Aš ten su ja susipažinau. Kristinos paveikslas aliejinis, tamsių spalvų, dominuoja raudona.

     Svečiuodamasi ji paklausė, ar aš sutikčiau, jeigu ji pertvarkytų sienose kabančius paveikslus ir surastų vietą savo kūriniui. Ji lyg atspėjo, ką aš seniau rengiaus padaryti.

     Vieną vakarą mudu su Kristina sėdėjome prieš jos paveikslą, gurkšnojome kavą, pasigardžiuodami jos mamos man padovanotu midum.

     —    Šiame paveiksle aš piešiau savo gyvenimo tragizmą, — giliai įbedusi į jį akis, nervingai kalbėjo Kristina. — Tai vienas iš triptiko. Kitame paveiksle vaizduoju savo jaunystę. Trečiame — meilę. Jis nebaigtas. Jį vis perdažau, vis naujų spalvų surandu.

     —    Apie kokį tragizmą kalbi? — net užspringdamas midumi, paklausiau.

     —    Klausyk! Užsirūkyk pypkę ir klausyk. Kai mudu susitikome ir po pasisveikinimo tau pasakius, kad aš turėčiau būti laiminga, nes j tėvą panaši, aš atšoviau, kad laimė ne man skirta. Taip ir buvo nuo kūdikystės dienų. Atrodo, lyg laimės žiedai vis vyto. Prasiskleis pumpurai, bet nepražydės. Gal dėl to, kad aš labai ilgėjaus laimės, ieškojau jos, lyg paparčio žiedo. Turbūt laimei reikalinga saulėtų, gražių dienų. O manąsias vis gaubė ašarų lietus, tamsūs debesėliai. Turbūt reikia, kad laimę lydėtų džiaugsmas. Bet ir džiaugsmas bėgo nuo manęs. Rodos, vis vejuosi, bet nepagaunu.

     —O man atrodo, kad tu laiminga, kad džiaugsmas tavo palydovas, — pertraukiau ją.

     —    Oi ne, oi ne! — atsakė, lyg dejuodama.

     —    Tad gal meile apsivylei?

     —    Nė nespėjau meile apsivilti, nes mirtis ją pasiėmė.

     —    Mirė sužadėtinis?

     —    Aš šiandien turbūt būčiau laiminga, jeigu jis būtų miręs, — lyg skubėdama, atsakė. — Jis nusižudė! ..

     —    Kodėl? Gal dėl tavęs?..

     P.S. Kitame numeryje rašysime apie Kristinos gyvenimo tragizmą.

     Ačiū B.A. už labai įdomų laišką, gautą iš Vokietijos. Mes juo pasinaudosime artimiausioje ateityje. Gaila, kad Jūsų vyras taip "žiauriai suvokietėjo”. Prašomus "Šeimos” straipsnius padauginęs pasiųsiu Jums. Prašome nesiųsti "kvepiančios vokiškos kavos”. Jei norite atsilyginti, atiduokite auką kun. Vaclovui Šarkai, kuris švenčia 60 metų gimtadienį. Jūs laiške rašote, kad "Laiškų lietuviams” žurnalą "pasivogėte” iš kun. Šarkos kabineto ir perskaitėte "Šeimos” skyrių. Ačiū už gražius žodžius, jie atstos "kvepiančią kavą”. Būtų džiugu, kad ir daugiau lietuvių, gyvenančių V. Vokietijoje, užsiprenumeruotų "Laiškus lietuviams”, tai nereikėtų "vogti” iš kun. Šarkos.

     Prašome perduoti kun. Šarkai sveikinimus bei linkėjimus gimtadienio proga. Aš jam esu skolingas. Jis labai maloniai priėmė mano sūnų Marių ir jo draugą Raimondą, kai jiedu lankėsi Vokietijoje.

Jūsų Vytautas Kasniūnas