ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Kaip graikų Odisėjas, keliaujame per gyvenimą į savo tėviškę. Ir mes, kaip jis, sutinkame kliūčių, netgi paspęstų pinklių. Į vieną kliūtį jau pažvelgėme loto valgytojų saloje. Dabar eisime prie kitos. Po kiek laiko vėl priplaukė salą. Paėmęs su savimi būrį vyrų ir dovanų, Odisėjas nuėjo pažiūrėti, kokių ten gyvenama žmonių. Kiek paėję, pamatė didžiulę olą. Žiūri — joje pridėta daugybė sūrių, pasienyje stovi pilni kibirai pieno ir kitokių gėrybių. Toje saloje gyventa milžinų kiklopų. Graikams besistebint, tik šliapu šliapu bepareinąs pats olos savininkas — vienakis milžinas, pargindamas namo savo bandą. Buvo daugiau panašus ne į žmogų, o medžiais ir krūmais apaugusią grubią uolą. Angą užrito dideliu akmeniu — tokiu, kad nebūtų galėję pajudinti nė dvidešimt pakinkytų jaučių. Pamelžęs savo avis ir ožkas, ėmė gamintis vakarienę. Tada pamatė svečius. Pastvėręs du, tėškė į olos grindinį. Paskui, supjaustęs ir išsiviręs, su pasigardžiavimu suvalgė, nepalikdamas net nučiulptų kaulų. Rytą atsikėlęs, vėl suėdė kitus du pusryčiams ir išsivarė į ganyklą savo bandą. O kad svečiai nepabėgtų, ant angos užrito tą patį didžiulį akmenį. Taip būtų visi žuvę, jei jiems nebūtų atėjusi gera mintis. Kai milžinas vakare parginė bandą ir vėl du surijo vakarienei, Odisėjas iš savo atsineštų dovanų davė jam atsigerti vyno. Jo veikiamas, kiklopas kietai užmigo. Tada graikai, pačiupę iš laužo liepsnojantį smailų baslį, išdūrė juo savo baisiojo šeimininko vienintelę akį. Paskui, palindę po avinais, kad apakęs milžinas jų neužgriebtų, leisdamas į ganyklą bandą, išnešė savo kudašių.

     Šiame nuotykyje matome kitą savo pačių gyvenimo kelionės tiesą. Tamsos galybė, tartum koks milžinas kiklopas, stengiasi uždaryti kuo daugiau žmonių į savo gyvenamą urvą, kur nėra nei pasigailėjimo, nei vilties išeiti. Bet plačiau prie šios tiesos čia apsistoti nebūtų tikslinga, nes apie piktąsias dvasias ir jų buvimą jau kalbėta per kelis šių metų Laiškų numerius. Dera su Odisėjo vyrais tęsti kelionę toliau.

     Ištrūkę iš Kiklopo olos, graikai laimingai plaukė namo. Vienas svetingas karalius dar jiems įteikė labai naudingą dovaną. Tas karalius vadinosi Ajolas. Jam dievai buvo pavedę valdyti vėjus. Kad netrukdytų keliauti, tuos visus vėjus sugaudė, sukišo į jaučio odos maišą ir užrišęs atidavė Odisėjui. Paliko pūsti tik zefyrą, kuris graikus švelniai, bet sparčiai nešė į tėviškės pusę. Jau matė iš tolo gimtuosius krantus. Tik čia įvyko nelaimė. Kareiviai galvojo, kad maiše Odisėjas vežasi kokių brangenybių. Jam miegant, maišą atrišo pažiūrėti. Vėjai šūst išlakstė ir kaukdami vėl nudangino laivus toli nuo gimtinės. Kai, audrų plakama, jūra liovėsi šėlus, pamatė vėl atsiradę, kur buvo prieš tai — netoli Ajolo salos. Ką daryti? Odisėjas nuėjo pas svetingąjį karalių iš naujo prašyti pagalbos. Išgirdęs, kas atsitiko su duotąja dovana, vėjų valdovas jį rūsčiai pavarė šalin.

     Mums irgi visokie vėjai neleidžia plaukti tiesia kryptimi į tikslą, dažnai gainiodami šen ir ten. Tokie priešingi vėjai yra žmogaus blogi įpročiai. Įprotis — galinga jėga. Ne veltui sakoma, kad jis darosi antrąja prigimtimi. Tai ryšku, žvelgiant tiek į gerus įpročius, tiek į blogus. Ką matome, kai žmogus dar nėra pratęs dirbti kokio nors darbo? Įrankis neklauso, krinta iš rankų, nepataiko, kreivoj a. Pats dirbėjas varvina prakaitą, netikras, įtemptomis ir drebančiomis kinkomis, ypač jei šalia stovi ir stebi kiti. O kai įpratęs, visa plaukia kaip per sviestą, net miela žiūrėti.

     Tai regime visur, ar imsime sportą, ar muziką, ar meną, ar bet kurį kitą darbą, atliekamą tiek ranka, tiek mašina. Tokia didelė įpročio jėga — gero įpročio. Geras įprotis taip veikia ne tik darbo srityje, bet ir doros. Tačiau lygiai taip pat, tik atbulai, veikia blogas. Kaip geras įprotis — didelė paspirtis, taip blogas yra kliūtis. Geras galingai neša pirmyn, blogas — nuolat kreipia nuo kelio šalin. Žmogus pasiryžta žengti geru taku, bet blogas įprotis ką nors daryti, žiūrėk, jau vėl nuvedęs į šunkelius, į balą, ne į tą pusę, kur nori važiuoti, o į priešingą.

     Ajolas sukišo priešingus vėjus į maišą ir paliko pūsti tik zefyrą, kuris graikus švelniai, bet sparčiai nešė į tikslą. Taip ir mes turime elgtis su savo įpročiais: blogus šalinti, o gerus palikti ir puoselėti. Šie švelniai ir sparčiai neš į tikslą. Apie tai galima būtų kalbėti plačiai ir naudingai, bet nėra daug vietos. Tad sustokime tik prie vieno dalyko: jog turime saugotis, kad mūsų blogi įpročiai, kai jais nusikratome, tartum sukišame į maišą ir užrišame, vėl iš jo neišlėktų, nes tai didelė nelaimė.

     Vienoje evangelijos vietoje skaitome: "Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda. Tada ji sako: 'Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau’. Sugrįžusi randa juos iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau, negu pirma” (Mt 12,43—45; Lk 11,24—25). Tai Kristaus žodžiai. Kas su netyrąja dvasia, tas ir su blogu įpročiu: jei, kartą atsikratytas, vėl ima žmogui viešpatauti, tokio asmens padėtis darosi blogesnė, negu buvo prieš įprotį metant. Palyginimas su blogio dvasia juo labiau pagrįstas, kad blogas įprotis jai svarbiausia ir tarnauja. Į Dievo karalystę jis žmogaus tikrai neveda; tempia į velnio.

     Panašiai, ir gana stipriais žodžiais, kalba savo laiške apie atkritusius apaštalas Petras: "Jeigu, ištrūkę iš pasaulio purvyno Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu, jie ir vėl jame susipainioję pralaimi, tai jiems paskui darosi blogiau, negu pirma. Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio, negu, jį pažinus, nusigręžti nuo jiems duoto šventojo įsakymo. Jiems yra nutikę, kaip teisingai sako patarlė: 'Šuo sugrįžo prie savo vėmalo’, ir: 'Išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne’ ” (2 Pt 2,20—22).

     Šie žodžiai labai teisingi. Nuo kartą atsikratyto, bet vėliau vėl užvaldžiusio blogo įpročio pabėgti jau daug sunkiau — ir dėl savęs, ir dėl kitų. Viena, sunkiau dėl savęs, nes tai labai smukdo dvasią. Joje, it juodi varnai, ima suktis gūžtas ir krankti tamsios mintys, psichologiškai labai pagrįstos. Tiek pavažiuota pirmyn, ir štai po tiek darbo vėl nuslysta atgal. Tai pakerta ryžto sparnus. O ryžtas žmogui didžiai svarbus. Italų rašytojas Petrarka pagrįstai sako: "Kai griūva ryžtas, tai dar blogiau, nei griūtų mūrai”. O čia su ryžtu taip ir įvyksta. Atkrytis gena į nusiminimą, apatiją, norą į visa moti ranka. Tokiu būdu blogas įprotis, it vampyras, dar giliau suleidžia į žmogų savo nagus. Aišku, kad, patekus į tokią dvasios padėtį, prie to blogo įpročio dažnai prisijungia ir kiti. Visai kaip evangelijoje, kur netyroji dvasia, grįždama į žmogų, pasiima dar kitas septynias, netgi piktesnes.

     Bet nuo kartą atsikratyto, vėliau vėl užvaldžiusio įpročio daug sunkiau pabėgti ir dėl kitų. Antrąkart pas Ajolą nuėjęs pagalbos, Odisėjas jos nebegavo; buvo rūsčiai pavarytas šalin. Tai neblogai vaizduoja, ką į blogą įprotį atkritęs asmuo patiria iš kitų. Ar daug kas tokiu patikės? Ar vertins duodamą garbės žodį, kai pats jiems savo veiksmu parodė, jog yra silpnavalis? Ar paves ką atsakinga? Ir už tokį elgesį kitų negalima peikti. Atvirkščiai, jie net girtini, kad vadovaujasi gera taisykle: atsarga gėdos nedaro. Toji taisyklė išmintingai diktuoja pavesti reikalus tokiems, kurie rodo patvarą ir patikimumą, o ne tokiam, kuris atkryčiu demonstruoja savo nepastovumą.

     Vaikų knygelėje vysk. Valančius pasakoja apie Mikę melagėlį. Ganydamas gyvulius, kartą tyčia ėmė šaukti, jog į bandą įsisukęs vilkas. Artojai, metę žambius, išsilaužė pagalius ir atskubėjo gelbėti. Bet atbėgę pamatė esą prigauti. Po kiek laiko vilkas iš tiesy įsisuko į bandą. Mikė šaukė pagalbos, bet gelbėti niekas nebebėgo, nes dėl ano karto juo nebepasitikėjo. Toks žmonių elgesys visiškai suprantamas. Kaltintini ne jie, o Mikė; ne Ajolas, o graikai; ne kiti, o pats į blogą įprotį atkritęs asmuo.

     Tą atkrytį pavadinome didele nelaime. Istorija su Ajolo vėjais ją gerai vaizduoja. Odisėjo vyrai, zefyro atnešti, jau matė tėviškės krantus. Bet neatsargiai išleisti vėjai visą kelionę pavertė niekais, vėl nudangindami į tolimas marias. Viešpats Kristus mums liepė būti tobuliems, kaip tobulas mūsų dangiškasis Tėvas. Atsikratęs blogais įpročiais, žmogus gerųjų priartinamas prie savo tėviškės — to tobulumo, kuris joje viešpatauja. Atkritęs į bloguosius, jų vėl nunešamas tolyn, dargi skurdžiau sumenkėjęs, kaip sakėme, ir savo paties, ir kitų akyse. Kelionė vėl ilga, tik dabar dar to dvigubo sumenkėjimo slegiama.

     Iš to, ką matėme, vertėtų pasidaryti tokią išvadą: pavyko blogu įpročiu nusikratyti, mūsų vaizdu, įkišti jį į maišą — laikyk gerai užrišęs, kad nereikėtų, kaip Odisėjo vyrams, iš kartaus gailesio krimstis pirštų. Bet ką daryti, jei — nelaimei — tas maišas atsiriša ir iš jo pasprūdęs blogas įprotis mus vėl užvaldo? Į tai kaip tik liko žvilgterti. Atsakymą, ką tokiu atveju daryti, galime paimti iš Odisėjo vyrų. Ką gi jie darė, kai iš maišo išleisti vėjai vėl nudangino toli nuo gimtinės krantų į marių tolumas? Iš naujo plaukė tėviškės link, skausmingai, bet naudingai pasimokę. Toks kelias nubrėžtas ir į blogą įprotį atkritusiam žmogui: turi iš naujo stengtis pakilti.

     Nusiminimas dėl atkryčio slegia. Tai aišku. Kartais jis taip užsmaugia valią ir jėgas, kad norisi beviltiškai numoti ranka į tėviškę ir tikslą. Bet būtina nepamiršti, kad, taip elgiantis, bus dar didesnis nusiminimas, kai reikės stoti prieš Teisėją, kuris dabar savo pagalbos niekada neatsako net žemai puolusiam ir giliai įklimpusiam, kol jame tebešvyti bent kibirkštėlė pasitikėjimo. Pats Atpirkėjas sakė neužgesysiąs gruzdančio dagčio, bet jį pataisysiąs, kad iš naujo sutviskėtų šviesa; tvirtino nenulaušiąs sutrintos nendrės, bet ją pakeisiąs, kad vėl stiep-tųsi aukštyn (Mt 12,20).

     Toks nusiminimo ir bejėgiškumo slegiamas asmuo į gruzdantį dagtį ir sutrintą nendrę tikrai panašus. Bet kol jame teberusena, nors ir menka liepsnelė vilties, tebeglūdi, nors ir skurdus, pluoštelis ryžto, Dievas stovi šalia su savo įstabia atstatymo galia. Toks asmuo taip pat turėtų prisiminti vienus Kristaus žodžius ir žiūrėti į juos, kaip pasakytus sau. Tie žodžiai štai kokie. Paskutinės vakarienės metu, išpranašavęs Petro puolimą, Jėzus jam tarė: "Pakilęs stiprink brolius!” (Lk 22,31). Į blogą įprotį vėl puolusio žmogaus laukia uždavinys, misija — stiprinti į panašią nelaimę patekusius savo brolius, parodant pavyzdžiu, jog galima pakilti, apsigręžti, išsivaduoti net iš kalbėto vampyro replių ir vėl džiugiai kvėpuoti gaiviu tėviškės oru.

     Pridėkime dar vieną: jog rimtas darbas vaduojant save iš slydžio atstato kitų žmonių pasitikėjimą. Ir ne tik atstato, bet dažnai netgi padidina. Žmonės mato, kad dėl klaidos dabar yra pasimokęs atsargumo. Dėl savo puolio nebešoks tuojau smerkti kito. Jiems taip pat parodė, — ir tai bene svarbiausia, — su kokia ištverme ir uolumu dabar geba darbuotis ir nugalėti kliūtis. Toks, trumpai, yra kelias eiti, blogam įpročiui iš maišo pabėgus ir nudanginus atgal: iš naujo sukti laivą į tikslą. Tai vienintelis, vertas ir garbingas kelias, dažnu atveju vedantis į aukštumas, kurios be to puolio gal nebūtų pasiektos.

     Kadangi įpročiai vaidina tokią svarbią rolę žmogaus gyvenime, tampa tiesiog jo antrąja prigimtimi. Palyginti ilgokai likome mąstydami prie Ajolo vėjų maišo, tai verčia tolimesnius Odisėjo nuotykius kelti į kitą Laiškų numerį.