JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Pasibaigus vasaros atostogoms, vėl atsidaro mokyklų ir darboviečių durys, vėl susitinkame su tais pačiais, o kartais ir su naujais draugais, kolegomis, partneriais. Jau šie trys paminėti žodžiai sako, kad ne su visais mūsų ryšiai yra vienodi. Partneriai ir kolegos tai yra tokie žmonės, su kuriais mus riša tik ta pati mokykla ar ta pati įstaiga, kuriose drauge mokomės ar dirbame. Tai yra grynai išoriniai ryšiai. Kas kita yra draugas. Tikrai draugystei jau reikia vienokių ar kitokių vidinių ryšių. Į draugystės sąvoką jau turi į-eiti ir meilė. Gal bus naudinga šiek tiek panagrinėti, kokie yra ryšiai tarp draugystės ir meilės.
Tikra draugystė turi būti meile paremta. Meilė yra pagrindinė tikros draugystės žymė. Čia gali kilti klausimas, ar draugystė ir meilė nėra tas pat, ar tarp draugystės ir meilės yra koks nors skirtumas. Norint į tai atsakyti, reikia turėti aiškias draugystės ir meilės sąvokas. Bet tai nėra taip lengva. Daug kas bandė aptarti ir apibrėžti meilę, bet niekam pilnai nepasisekė.
Fr. Mauriac sako, kad meilė yra pamišimas. Meilė — pamišimas! Tikrai paradoksiškai skamba. Bet šitas trumpas ir paradoksiškas pasakymas, gerai suprastas, ar tik ir nebus geriausias ir teisingiausias meilės aptarimas? Juk ir pats Kristus, didžiausios ir tikriausios meilės įsikūnijimas, ar nebuvo daugelio laikomas pamišėliu? Ar tokiais daugelis nelaiko mūsų didžiausių šventųjų, pasižymėjusių heroiška meile?
Nors meilėje dalyvauja ir protas, ir valia, ir jausmai, bet vis dėlto joje svarbiausią vaidmenį vaidina ne protas, o valia ir jausmai, arba vienu simbolišku žodžiu sakant — širdis. Kiekviename žmogiškame veiksme, taigi ir meilėje, turi būtinai dalyvauti protas. Kiekvienas žmogiškas veiksmas prasideda iš proto — iš pirmosios savo priežasties, bet paskui, stipriau ar silpniau,
Edmundas Arbas Miško properša (aliejus ant drobės)
paima tą veiksmą tvarkyti valia, jam suteikia savotišką atspalvį jausmai — ir štai mes matome jau galutinai užgimusi ir susiformavusį žmogišką veiksmą. Jeigu kuriame nors veiksme labai stipriai pasireiškia valia ir jausmai, tai protas lyg ir nustelbiamas. Paviršutiniškai žiūrint, toks veiksmas gali atrodyti neprotingas, bet jeigu giliau į jį pažvelgsime, pamatysime, kad už taip efektyviai pasireiškiančios širdies vis dėlto slypi protas. Protas davė tam veiksmui pradžią, tik paskui jį papildė, pagyvino ir išryškino valia ir jausmai. Taigi meilė nėra nei proto, nei širdies išdava, bet proto ir širdies drauge. Tik širdis, kaip jau minėta, daug stipriau pasireiškia, kartais nekreipdama daug dėmesio į šaltus logikos apskaičiavimus, nors, žinoma, tikroje ir protingoje meilėje niekados iš esmės ji logikos dėsniams nesipriešina.
Kalbant apie proto ir širdies vaidmenį meilėje, reikia pasakyti, kad įvairiai jie gali pasireikšti. Sakoma, kad vyrų meilė (kaip ir kiekvienas jų pažinimas ar sprendimas) daugiau remiasi protu, o moterų — širdimi. Ar tai yra tiesa, ar tik šiaip sau žmonių išsigalvota? Atrodo, kad čia yra daug tiesos. Kiekvienas pažinimas, kaip šv. Tomas Akvinietis ir daugumas kitų filosofų sako, prasideda protu, o tik paskui pereina į valią ir jausmus, arba kaip mes čia simboliškai sakėme — į širdį. Širdis protu suvoktą dalyką pagyvina, duoda jam tam tikrą toną, jį, galima sakyti, lyg realizuoja, padaro gyvą, egzistuojantį, praktišką.
Vyrai daugiau pažįsta, proto veiksmais analizuodami dalykus ir paskui darydami atitinkamas išvadas. Moterys daugiau į kokį nors dalyką kreipiasi ne tik protu, bet lyg visa savo prigimtimi: ir protu ir širdimi, kitaip sakant — intuicija. Tad galima sakyti, kad vyrai pažįsta ir vertina daiktus protu, o moterys — intuicija. Vyras iš protu pažintų atskirų dalykų eina prie bendrų, o moteris iš intuityviai suprastos visumos eina prie atskirų visumos dalių.
Tai turi didelės reikšmės ir praktiškame gyvenime. Vyras mano mylįs žmoną, jeigu uždirba pinigų, kad ji galėtų patogiai gyventi. Jam atrodo, kad tai yra esmė, o visa kita — tik nereikšmingos smulkmenos, į kurias neverta kreipti dėmesio. Moteris savo intuicija pirmiausia pagauna gal ne esmę, bet išorę. Ji taip pat supranta, kad yra labai svarbu turėti pinigų, užtikrinti sau ir vaikams ateitį, bet vis dėlto jai atrodo, kad vyras jos nemyli, jeigu, parnešdamas savaitės uždarbį, neparneša jai puokštės gėlių ar kokio nors kito menkniekio, kuris jai suteiktų didelį džiaugsmą. Dėl to šeimoje dažnai kyla daug bereikalingų diskusijų ir ginčų. Moteris vyrą vadina neturinčiu širdies materialistu, nežinančiu, kas yra meilė, nesuprantančiu, kas jai malonu, ko ji laukia, kas jai suteikia džiaugsmo. O vyras atkerta, kad ji yra vaikas, kad kreipia dėmesį tik į menkaverčius blizgučius, o neįvertina jo darbo, jo aukojimosi dėl jos ir dėl vaiky. Vyras tikrai vyriškiau pasielgtų, jeigu atsižvelgtų į moters norus, parneštų jai gėlių ar kitokių mažų dovanėlių, pasakytų jai švelnų žodelį arba nuoširdžiai pabučiuotų. Sakai, kad ji yra vaikas? Gerai, sakykim, kad taip. Bet žinok, kad su vaiku reikia vaikiškai ir elgtis. Kaip tik tau truks vyriškos logikos, jeigu jos moterišką intuiciją norėsi palenkti savo šaltam protavimui.
Meilė visados turi žiūrėti ne savęs, bet kito. Reikia daryti ne tai, kas tau patinka, bet kas patinka kitam. Meilė reikalauja ne gauti, bet duoti. Duoti kitam tai, kas gera, skleisti gėrį. Proto objektas yra tiesa, o valios objektas — gėris. Kai žmogaus valia pasiekia nuo kiekvienos klaidos proto apvalytą gėrį ir tą gėrį ne sau pasilaiko, bet duoda kitam, jį aplink save skleidžia — tada jis myli. Tad galima dabar sakyti, kad meilė yra gėrio skleidimas. Meilė yra davimas kitam to, kas gera.
Meilė nori būti mylima. Meilė turi būti abipusė. Jeigu mylinčios širdies nepasieks kitos širdies meilės aidas — meilė nebus tobula. Tik paviršutiniškai žiūrint atrodo, kad toks noras, noras būti mylimam, yra egoistiškas, todėl prieštaraująs tikrai meilei, kuri negalvoja apie "gauti”, bet vien tik apie "duoti”. Žinoma, gyvenime tobulos meilės tarp žmonių nėra. Visuomet prie meilės būna daugiau ar mažiau egoizmo priemaišų. Bet jeigu mes įsivaizduosime tobulą meilę, pamatysime, kad norėti iš kitos pusės susilaukti meilės arba norėti būti mylimam, ne būtinai reiškia egoizmą. Jeigu aš kitą asmenį tikrai myliu, tai trokštu jam visa to, kas yra gera. Trokštu, kad jis turėtų visas dorybes, visas geras ypatybes. O juk didžiausia ir gražiausia dorybė yra meilė, todėl aš ir noriu, kad jis turėtų meilės dorybę, kad jis mylėtų. Bet čia gali kilti visiškai protingas klausimas: dėl ko jis būtinai turi mylėti mane? Gal jis moka mylėti ir labai myli, bet ne mane, o ką nors kitą? Taip, jeigu aš trokštu, kad jis mane mylėtų, atrodo, kad čia tikrai yra mano egoizmas. Bet dar toliau protaujant, galima tą mano tariamąjį egoizmą apginti ir įrodyti, kad tai nėra egoizmas, o altruizmas. Jeigu aš tą asmenį tikrai myliu, jeigu aš jam gera darau, tai būtų negražu, jeigu jis neparodytų jokio dėkingumo. Kadangi savo mylimajame asmenyje aš nenoriu matyti jokios ydos, bet vien tik dorybes, todėl ir liūdžiu, jeigu jis už meilę neatsilygina meile. Juk ir Dievas nori, kad mes Jį mylėtume. Tai nėra egoizmas, bet grynas altruizmas.
Žmogus egoizmą parodo tada, kai jis iš kito laukia to, kas jam nepriklauso, į ką neturi jokios teisės. Jeigu koks nors berniukas įsižiūri mergaitę ir nori ją vesti, bet ta mergaitė visiškai apie tai negalvoja, tai dar nereiškia, kad ta mergaitė yra nedėkinga. Ji būtų tikrai nedėkinga tada, jeigu už jo parodytą mandagumą, švelnumą ir nuoširdumą atsilygintų tik šiurkštumu ir storžieviškumu. Jeigu jis yra su ja nuoširdus, tai ir ji turi būti nuoširdi. Jeigu ji mato, kad jis svajoja apie vedybas, o ji tos intencijos visai neturi, tai nuoširdumas reikalauja nekankinti ir neapgaudinėti to žmogaus, bet kokiu nors tinkamu būdu parodyti savo nusistatymą ir jam duoti suprasti, kad jiems į vedybas nėra pakeliui, kad jie gali būti geri draugai, bet nieko daugiau. Tai nebus už jo meilę atsilyginta nedėkingumu, bet tikra meile.
Čia ilgiau apsistojome prie meilės nagrinėjimo dėl to, kad norėjome parodyti, kokie jos ryšiai su draugyste. Dabar būtų galima padaryti išvadą, kad tarp meilės ir draugystės didelio skirtumo nėra. Jeigu kalbame apie tikrą draugystę, tai turime pasakyti, kad ji yra ne kas kita, kaip abipusė meilė. Meilė yra dieviška melodija. Visą savo grožį ji pasiekia tada, kai jos balsas nenuskamba tuščiai ir nežūsta be aido tyruose, bet atsimuša į kitą mylinčią širdį, iššaukdama iš jos meilės aidą. Šie du meilės balsai susijungia ir sudaro nuostabią simfoniją. Toji simfonija tai ir yra draugystė.