SOFIJA STASIŠKIENĖ
ĖVŲ santykiai su vaikais visuomet buvo aktuali tema, bet ypatingai ji yra svarbi dabar, kai gyvename tarp svetimųjų, kur visokios pašalinės įtakos labai smarkiai veikia vaikus ir kreipia eiti tais keliais, kurie yra visai nepageidaujami tėvams. Tačiau nereikia pamiršti, kad tas visas pašalines blogas įtakas gali ir turi atsverti auklėjanti tėvų įtaka. Tai yra pagrindinė tėvų pareiga savo vaikams. Šią svarbią pareigą jiems yra uždėjusi pati prigimtis, įsakęs Dievas ir įvairiais atvejais yra pabrėžę popiežiai. Pijus XII savo enciklikoje "Corporis Christi Mystici" labai aiškiais žodžiais primena tėvams vaikų auklėjimo pareigą: "Mes negalime nutylėti, neprisiminę tėvų ir motinų, kuriems mūsų Išganytojas yra patikėjęs trapiausius savo Mistinio Kūno narius. Kristaus ir Bažnyčios meilės vardu nuoširdžiai jus prašome didžiausiu rūpestingumu budėti ir saugoti jūsų ištikimoms rankoms patikėtus vaikus nuo įvairių blogybių, kurių aukomis jie šiandien taip lengvai tampa."
Kiekviename krašte mūsų jaunimas įgauna kitokį atspalvį, veikiant to krašto įtakai gatvėje, mokykloje, organizacijose. Vis dėlto daugiausia įtakos vaikams turi šeima, nesvarbu kokiame krašte begyventum. Jeigu tėvai vaiką užmiršta ir pradeda daugiau mylėti pinigą negu savo vaiką — vargas jiems. Tegul jie turi gražų namą, važinėja puikiausiu automobiliu, bet jie neturės vaiko, nes jis bus pakeistas į šaltą pinigą. Ir jų vaikas bus taip pat šaltas, nes vaikystėje jis negavo motiniškos širdies, kuri jam taip buvo reikalinga. Vakare mamytė jo neapklostydavo savo švelnia ranka, neperžegnodavo, ir niekad jis negirdėjo lopšinės, kurią dabar kartais išgirsta lietuviškuose koncertuose, bet ji yra dabar jam taip svetima. Mamytė tada tokiems dalykams "neturėjo laiko", nes savo ranka turėjo braukti nuo įstaigos stalų dulkes, ir ne tik tam, kad užsidirbtų sau ir vaikams reikalingiausių pragyvenimo dalykų, bet taip pat norėdama įsisupti į prabangius "minkus". Bet nei brangiausio "minko" švelnumas nepakeis motinai to vaikų meilės švelnumo, kurio ji nejaučia, nepatiria. Gal ji dažnai dėl to kenčia, jaudinasi, ieško vaikų šaltumo priežasčių, kaltina aplinkos įtaką, bet pagrindinę priežastį supras tada, kai nuoširdžiai padarys savo sąžinės sąskaitą...
Jaunuoliai, bręsdami fiziniai, bręsta ir dvasiniai. Tiek fizinių, tiek ir dvasinių problemų atsiranda labai daug. Kas pirmiausia jiems turi ateiti į talką? Tėvai. Jie turi rasti gražią formą išaiškinti rūpimiems klausimams. Duok vaikams meilės, ir užsitikrinsi jų pasitikėjimą. Pripažink ir jų laimėjimus, o ne visada bark tik už jų silpnybes. Vaikai turi būti pripažinti kaip individai, turį tam tikrų teisių kaip ir suaugusieji. Šeimoje jie turi būti skaitomi tikrais šeimos nariais, su jais turi būti pasidalinama šeimos rūpesčiais ir džiaugsmais. Tegul jūsų vaikai žino ir visas šeimos finansines problemas, tada jie bus daug taupesni ir daug ko pasimokys gyvenimui. Reikia turėti "šeimos posėdžius" bent kartą į savaitę, pasikalbėti, padiskutuoti politiniais, ekonominiais, organizaciniais ir religiniais klausimais. Būtų naudinga išdiskutuoti visos šeimos matytą filmą ar perskaitytą knygą. Iš tokių pasikalbėjimų tėvai geriau pažintų savo vaikus, pamatytų, kuo jie domisi, su kuo draugauja, ką skaito, ko siekia, o taip pat paaiškėtų, kaip galima vieną kitą vaikų pasaulėžiūros spragą užtaisyti ir jų trūkumus užpildyti. Tokiuose "aukštesnio stiliaus" pasikalbėjimuose vaikai turės gražios progos daugiau išmokti ir lietuvių kalbos, įsidėmės kai kuriuos retesnius posakius ir terminus, kurių neturi progos girdėti, jeigu su tėvais kalba tik apie paprasčiausius kasdieninius namų ar virtuvės reikalus.
Reikia būtinai nustatyti taisykles žiūrėti televizijai ir griežtai reikalauti, kad vaikai jų laikytųsi, tada televizija gal nebus toks nuodas vaikų auklėjimui, kaip dažnai atsitinka dabar. Labai gražus ir naudingas dalykas — tai bendra malda, kuri stipriai suriša šeimą. Patartina turėti šeimos sekmadienį. Jeigu tą dieną visa šeima negali drauge priimti šv. Komunijos, tai bent turėtų stengtis visi drauge išklausyti Mišias.
Draugų pasirinkimą reikėtų palikti patiems jaunuoliams. Tėvai jiems gali duoti tik vieną kitą atsargų patarimą, gali taktiškai ir atsargiai draugą pakritikuoti, bet tik neužgauti. Kai jaunuoliai pradeda įsimylėti, tampa vis paslaptingesni, o jeigu dar kokiu neatsargiu žodžiu ar netinkama pastaba juos užgausi, tada tėvams jų širdies durys bus visiškai užtrenktos. O jeigu vaikai yra atviri, tada tėvams auklėjimo darbas tampa kelis kartus lengvesnis.
Reikėtų vaikus įtikinti, kad kartą į savaitę užtenka išeiti su mišria grupe. Pasimatymas yra žingsnis į vedybas. Jeigu vaikai tam dar nėra pasiruošę ir pribrendę, tai tų dažnų pasimatymų būtų geriau vengti. Tėvai turėtų labai daug dėmesio kreipti ir vaikus saugoti nuo per ankstyvo poravimosi, kiuris niekad nieko gero nežada. Pastovi dviejų priešingos lyties jaunuolių draugystė patartina ne jaunesniems 17-18 metų.
Tėvai jau nuo pat mažens vaikus turėtų pratinti priimti skausmą, kaip ir džiaugsmą, ir žiūrėti į gyvenimą su humoru. Tik susiklausymas, tarpusavis supratimas, tolerancija, humoras ir pasidalinimas džiaugsmais bei nepasisekimais šeimą riša ir išlaiko pastovioje harmonijoje. Tokiu būdu ir toji bedugnė, kuri atsiranda tarp tėvų ir vaikų brendimo laikotarpyje, nebus tokia gili ir neperžengiama.
Tėvų reikšmę vaikui šeimos gyvenime labai aiškiai pabrėžia ir Johann Schmidt: "Yra žmonių, kurie su džiaugsmu ir dėkingumu prisimena tėvų namus. Juose subrendo jų jėgos ir išsiskleidė jų dvasia. Tačiau daug, be galo daug yra tokių, kurie šitos palaimos tėvų namuose negavo. Jie išėjo į gyvenimą tušti ir dvasiškai suskurdę. Daugybė jaunų žmonių ir šiandien bastosi be tikslo gatvėse ir aikštėse. Kodėl tiek daug jų tampa įvairių vilionių aukomis? Kodėl laukiniškumas ir nesantūrumas juos užvaldė? Atsakymas labai paprastas: daugumai šių jaunų žmonių šeima nedavė į rankas ginklo būsimo gyvenimo kovai, neparuošė kietiems tikrovės bandymams. Štai kodėl jie pasiduoda be kovos!"