ŠIAME NUMERYJE:

Meilės pavyduliavimas
Psichinės vaikų silpnybės
Naujosios santvarkos beieškant
Meilė parodė kelią
Krikščionybės kelias Lietuvon
Psichologinės problemos
Iš filmų pasaulio

1959 M. BIRŽELIO MĖN. (JUNE) VOL. X. NO. 6

T U R I N Y S

Krikščionybės kelias Lietuvon — Z. Ivinskis 163

Naujosios santvarkos beieškant — P. Daugintis, S. J. 168

Meilės pavyduliavimas — A. Grauslys 172

Psichinės vaiku silpnybės — J. Miškinis 178

Meilė parodė kelią — Dr. J. Prunskis 183

Eilėraščiai iš Lietuvos ...... 186

Psichologinės problemos — J. Vaišnys, S. J. 187

Iš filmų pasaulio — J. Vaišnys, S. J. 191

“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.

Redaktorius—Juozas Vaišnys, S. J.

Admin. — Petras Kleinotas, S. J.

Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.

Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn.

Viršelis ir vinjetės A. Kurausko Immaculata Press

Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vidaus ornamentas

TĖVO REIKŠMĖ YRA TOKIA KAIP IR MOTINOS:

JUK IR BE JO, KAIP IR BE JOS, NEBŪTŲ ŽMONIJOS!

BET MŪSŲ LAIKAIS ŠI AIŠKI TIESA YRA UŽMIRŠTA.

MES TURIME IR ŠVENČIAME MOTINOS DIENĄ.

TAI YRA LABAI PRASMINGA IR GRAŽU.

TIESA, KAI KUR ŠVENČIAMA IR TĖVO DIENA,

BET ŠI ŠVENTĖ VIS KAŽKODĖL NEPRIGYJA.

ATRODO, KAD PASAULIS PASUKO JAUSMŲ KELIU,

ATRODO, KAD JIS DAUG NEGALVOJA IR NEPROTAUJA.

MOTINOS MEILĖS ŠVELNUMAS YRA LABAI PASTEBIMAS,

O TĖVO PASLĖPTAS DARBAS — LYG NEMATOMAS.

MOTINOS AKYS DAŽNAI NUO AŠARŲ PARAUSTA,

MES TAI PASTEBIME IR TEISINGAI ĮVERTINAME,

BET TĖVO PŪSLĖTŲ RANKŲ DAŽNAI VISAI NEMATOME.

TIKRAI GILIOS PAGARBOS IR MEILĖS YRA VERTAS

TAS TYLIAI ŠEIMOS NAŠTĄ NEŠĄS DARBININKAS.

ZENONAS IVINSKIS

XIX. Kritiški požiūriai į protestantizmo plėtimąsi Lietuvoje

PIE protestantizmo epochą Lietuvoje, apie reikšmingąjį jo kilimo ir žlugimo šimtmetį, jau yra nemaža rašyta. Protestantizmas paliko gilius pėdsakus Lietuvos kultūriniame ir religiniame gyvenime. Tačiau jo vertinime yra atsiradę eilė istorijos faktams priešingų teigimų, kuriuos bandysime patikslinti, stengdamiesi pasilikti ano meto versmių ribose.

     Kai reformatoriai ėmė skleisti savo mokslą Vakaruose, krikščionybė jau buvo ten išgyvenusi aštuonis ar devynis šimtmečius, t. y. maždaug tiek, kiek iki šiol yra praėję laiko nuo pirmojo lietuvių vardo paminėjimo Kvedlinburgo analuose 1009 metais. Lietuvoje iki reformacijos paplitimo katalikybės amžius buvo visai trumpas. Kai Liuteris 1517 m. kalė prie Vittenbergo pilies bažnyčios durų savo tezes, nuo Mindaugo pasikrikštijimo tebuvo praėję 266 metai, Vilniaus vyskupija tebuvo įkurta prieš 130 metų, o Žemaitijai skirtoji Medininkų diecezija dar tebuvo tik 100 metų amžiaus. Tokiu palyginamai trumpu laiku lotyniškoji Bažnyčia Lietuvoje dar nebuvo galėjusi pakankamai įsitvirtinti. Bet, antra vertus, ji nebuvo spėjusi pergyventi nė daugelio ano meto bažnytinių negerovių, dėl kurių vėliau ji buvo perdėtai puolama.

     Vakaruose naujoji banga, plūsdama įvairiais kraštais, iš senojo viduramžių Bažnyčios pastato daug ką nugriovė ir pakeitė. Atrodo, kad Lietuvoje reformacija būtų turėjusi daug lengviau nuplauti skubotai ir silpnai tesuręstą Bažnyčios pastatą. O vis dėlto protestantizmas čia Romos kryžiaus nepajėgė įveikti. Dėl ko taip atsitiko, nurodomos įvairios priežastys. Tarp jų reikia paminėti ir tai, kad reformacija negalėjo Lietuvoje pribaigti Katalikų Bažnyčios, nes liaudyje ji buvo jau įleidusi savo šaknis ir radusi tvirtesnę atramą negu paprastai manoma. Kaip faktai parodys, šitame jauname Kristaus vynuogyne XVI amžiaus pirmoje pusėje jau vyko nuostabių dalykų. Tačiau dažnai įprastu senu pamėgimu vis dar yra labai tamsiai piešiamas katalikybės vaizdas Lietuvoje prieš reformaciją. Tuo keliu buvo nuėję daugelis XIX amžiaus tyrinėtojų, rašiusių Lietuvos reformacijos klausimais. Tą kelią savo disertacijoje buvo pasirinkęs ir Juozas Purickis. Uoliai išrankiodamas iš gausių šaltinių žinias, jis Lenkijos bažnytinio gyvenimo negeroves perkėlė Lietuvon. Pastebima dar ir kita tendencija: įvairios užsilikusios žinutės apie pagonybės liekanas lietuvių liaudyje yra per daug sutirštinamos ir apibendrinamos, kokią nors grynai vietinę pastabą priskiriant visai XVI ir XVII amž. lietuvių liaudžiai. Neanalizuodami plačiau gausių tos rūšies pastabų, turime pažymėti, kad yra vis užmirštama viena įdomi psichologinė aplinkybė. Atsiminkime, kad dar ir žymiai vėliau, kai jau tikrai lietuvių liaudis buvo stipriai sukatalikinta, krikščioniški papročiai ir pagoniški prietarai ilgai gyveno vieni šalia kitų. Jie egzistavo, vieni kitiems neprieštaraudami arba bent nekliudydami. Kurioje nors vietoje užrašyti pagoniški burtai ar papročiai dar jokiu būdu nėra priskirtini visai Lietuvos liaudžiai. Jau ir daug vėliau, kai Lietuva skaitėsi katalikiškas kraštas, vis vienoje ar kitoje vietoje būdavo sutinkami dar neužmiršti prietarai, bet jų negalima laikyti absoliučiu rodikliu pažinti krašto religinei būklei.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje

Skaityti daugiau: KRIKŠČIONYBĖS KELIAS LIETUVON

P. DAUGINTIS, S. J.

AU esame šio laikraščio skiltyse rašę apie nelygstamą dirbančio žmogaus vertę, apie socialinį teisingumą ir meilę, apie visų žmonių solidarumą ir apie visų klasių bendradarbiavimą. Tai yra pagrindiniai katalikų socialinio mokslo principai. Jais remiantis, turi būti sukurta naujoji ūkiškai socialinė santvarka. Rašėme, kad naujosios visuomenės santvarkos esmę sudaro demokratiškai organizuotų ūkinių ir profesinių bendruomenių (korporacijų) laisvas ir atsakomingas viso šalies ūkinio ir socialinio gyvenimo tvarkymas.

     Nors ši naujoji santvarka taip degamai reikalinga, tačiau jos vykdymas vyksta labai iš lėto. Gal labiausiai jos vykdymą apsunkina galingi naujosios santvarkos priešai, kurie ją puola kryžmine ugnimi. Iš dešinės — konservatoriai. Jie galingi savo neaprėpiamais turtais ir šalies gyvenimą apsprendžiančia ūkiškai socialine padėtimi. Iš kairės — revoliucionieriai. Jie remiasi naujos geresnės santvarkos didžiomis viltimis ir plačiųjų masių senajai santvarkai neapykantos ginklu.

Dešinieji priešai

     Konservatoriai yra labai prisirišę prie dabartinės ekonominės santvarkos. Jie priešinasi viskam, kas galėtų atimti iš jų turimąją socialinę padėtį ir privilegijas ar sumažinti jų turimus turtus bei įtaką valdžiai, užtat jie nori išlaikyti (konservuoti) senąją padėtį ir santvarką. Dėl to jie smerkia sociališkai susipratusių katalikų kuriamą naująją santvarką, paremtą visų dirbančiųjų lygybe ir atsakomingumu. Jie ją lygina su fašistų, sindikalistų ar net socialistų bei komunistų peršamąja santvarka.

     Konservatorių yra visų pasaulėžiūrų, visų ūkinių ir politinių krypčių žmonėse. Ypatingai daug jų yra liberalizmo šalininkų tarpe. Liberalai, duodami individui neribotą laisvę, neigia bet kokią teisę darbininkams jungtis į draugijas ir sindikatus. Kitaip, laisvė, privati iniciatyva ir ūkinė konkurencija, ta jos išraiška ekonominiame gyvenime, galėtų būti sutrukdyta. Bendrasis gėris, ūkinė gerovė ir socialinė santvarka savaime atsiras, kiekvienam dedant pastangų kuo daugiau pagaminti, kad daugiau gautų pelno. Nematomoji Apvaizdos ranka taip sukurianti tvarką ir harmoniją žmonijoje, kaip augalų ir gyvulių pasaulyje. Profesinė bendruomenės santvarka tą harmoniją tik sugriautų ir sunaikintų ūkinę konkurenciją, duodančią galimybės gabiesiems susikrauti taip reikalingą sunkiajai pramonei stambų kapitalą.

Skaityti daugiau: NAUJOSIOS SANTVARKOS BEIEŠKANT (II)

ALFONSAS GRAUSLYS

ABAI retai erotinė meilė yra bandoma vertinti krikščioniškosios dorovės šviesoje. Ne vienam net gali atrodyti, kad meilė yra tokia gyvenimo sritis, kur dorovės principai neturi ko veikti. Bet jeigu giliau į tą sritį įžvelgsime, būtinai pastebėsime, kad retai kuriame nors kitame gyvenimo bare tiek daug nusikalstama artimo meilei kaip minėtosios meilės srityje. Jau pradedant nuo besimylinčiųjų vienas kitam siunčiamų priekaištingų žvilgsnių, einant prie įvairių nedraugiškų jausmų pareiškimo balso tonu, baigiant nuodinga neapykanta pritvinkusiomis tylėjimo dienomis ar savaitėmis, kartkartėmis prasiveržiančiomis meilės dramų scenomis, kiek daug čia nusižengiama artimo meilei! Visą tų nusižengimų rafinuotą subtilumą ir aštrumą pilnai žino tik tie du meilės dalyviai, ir tik dideli psichologai iš šalies gali nujausti, kokioje sunkioje atmosferoje toji pora gyvena. Nors tai paradoksiškai skamba, tačiau yra didelė gyvenimo tiesa: kiek maža meilės daugelio meilėje!

     Vienas tokių meilės aspektų, kur artimo meilei sunkiausiai nusikalstama, yra meilės pavyduliavimas. Atsakant į klausimą, kas jis yra ir kaip pasireiškia, reikia pirmiausia tuoj skirti ir svarstyti du meilės pavyduliavimo pasireiškimus: normalų, sveiką, ramiai pasireiškiantį mylimo asmens pavydėjimą kitiems ir nenormalų, liguistą, įvairiomis skaudžiomis scenomis prasiveržiantį pavyduliavimą.

     Normalus meilės pavydas yra beveik kiekvienos tikros meilės palydovas. Kaip yra visai natūralu, kad viskas, kas brangu, yra branginama, saugojama ir bijoma prarasti, taip ir saikingas pavydas yra mylimo asmens branginimo išraiška, tai yra noras meilę bei jos įtampą visam laikui išlaikyti ir išsaugoti nuo trečiųjų įsikišimo, nes šios rūšies meilė yra galima tik tarp dviejų. Žinant kad žmogaus prigimtis yra trapi ir nepastovi, toks saikingo pavydo ar tam tikros baimės jausmas, kad meilė neliktų sugriauta, nėra nesveikas reiškinys. Šitokio pavydo užkulisiuose yra ir to išmintingo bei aktyvaus susirūpinimo, kurs nekartą savęs klausia: ar mūsų meilės bendravimas yra taip savitarpy derinamas, kad kiekvienam meilės dalyviui būtų kuo mažiausia skausmo ir kuo daugiausia galimo džiaugsmo, kad tuo būdu liktų mažiausia priežasties tiesti rankas į trečiąjį, ieškant supratimo ir paguodos?

     Tiesa, gali būti retų atvejų, kai ne vienos poros gyvenime net ir saikingo meilės pavydo nepastebima. Tai poros, kurių meilė yra atremta į nekartą jau vienas kitam išbandytą visiško pasitikėjimo pilnumą. Tačiau toks elgesys gali būti ir ypatingo temperamento pasekmė. Kartais jis gali parodyti per didelio protinio prado vyravimą, o kartais net tam tikrą dvasios nepajėgumą liepsnoti stipresniu jausmu. Kartais nedaug dvasingi žmonės, turėdami artimo asmens kūną, jo dvasios laimėti visai nebando ir dėl to nesisieloja.

     Nesveikas pavyduliavimas — tai nepagrįstas arba per menkai pagrįstas nepasitikėjimas kito meilės ištikimybe. Tas nepasitikėjimas pasireiškia dažnom scenom, daromom kitam meilės partneriui. Liguistas pavyduliavimas — tai kankinimasis ir kito kankinimas. Jeigu kai kurie meilę vadina kančia, tai kaip tik dažniausiai dėl to nesveiko pavydo, kuris tokią meilę lydi ir temdo. Tokio pavyduolio vaizduotė tiesiog siaučia, kurdama mylimo asmens artumo vaizdus su kitu. Įtarinėjimai, tardymai, užgauliojimai — tai vis metodai, kuriais toks ligonis stengiasi savo partnerio meilę išsaugoti sau. Jis virsta žvalgybininku, sekiojančiu ir persekiojančiu kiekvieną mylimo asmens žvilgsnį ir šypsnį ir pasveriančiu jo vertę. Jis klausosi kiekvieno sakinio ir žodžio tono bei kirčiavimo, visur bandydamas sugauti, jo manymu, neištartus žodžius ir pajusti, kas slepiasi už ištartų. Jis seka mylimo asmens nuotaikas ir jų bangavimus, seka telefoninius pasikalbėjimus ir besikalbančio reagavimą, seka laiškus ir išėjimus iš namų, skaičiuodamas jų dažnumą ir ilgumą. Jo idealas būtų, kad kitas asmuo visai niekur neitų, nutrauktų su visais santykius, kad tokiu būdu būtų galima išvengti galimų jų meilei pavojų. Jis norėtų mylimą asmenį izoliuoti, atimti jam laisvę ir šeimos židinį paversti kalėjimu, kurio sargu būtų jis pats ir kurio durų raktai saugiai skambėtų jo kišenėje.

     Šitaip pavydo liguistumui vystantis ir augant, pradedama pavydėti ne tik atitinkamos lyties trečiųjų asmenų, bet visko, kuo tik mylimas asmuo susidomi, ką pastebi, ko pageidauja. Dėl visa to pavyduliaujantis nervinasi, nes galvoja, kad tokiu būdu kitas asmuo nukreipia nuo jo dėmesį, o juk tik jis vienas teturėtų jį užpildyti. Jis vienas norėtų užpildyti kito asmens vaizduotę, laiką ir energiją. Jeigu tik jis galėtų, savo beprotiškumu norėtų tapti mylimo asmens Dievas. Nenuostabu, kad liguisto pavydo priepuoliai nekartą primena beprotybę. Tokio pavydo apimti asmenys, anot J. Conrado, yra kankiniai, kurių sielos blaškosi jų kūnuose, tartum ant smeigtukų užmauti sliekai. Tokio pavyduliavimo metu "kraujas virsta ugnimi" (P. Buck).

Skaityti daugiau: MEILĖS PAVYDULIAVIMAS

   Šis “L. L.” numeris yra iliustruotas Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios architektūros kūriniais. Vilnius savo bažnyčių puošnumu ir įvairumu gali konkuruoti su daugeliu žymiausiu Europos miestų. Ypač turtinga barokinės architektūros puošmenimis yra Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Antakalnyje, pastatyta Mikalojaus Pociaus pastangomis 1668 m. dievaitės Mildos aukuro vietoje.

     Bažnyčios viduje yra apie 2000 įvairiu šventųjų gyvenimo momentus vaizduojančiu skulptūros marmurinių grupių. Šiuos papuošimus atliko iš Romos pakviesti menininkai, kurie čia darbavosi apie trisdešimt metų. Po bažnyčia yra palaidota daug žymių Lietuvos žmonių, ju tarpe ir pats Pocius, ant kurio kapo, pagal jo norą yra užrašas: “Hic iacet peccator” (čia guli nusidėjėlis).

Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vidus

JONAS MIŠKINIS

OKYTOJAI, ilgesnį laiką padirbėję mokykloje, pastebi kai kurių vaikų proto ir valios nukrypimų arba išsiskyrimų iš daugumos kitų vaikų. Vadinas, jau ir be gilesnių psichiatrijos žinių mokytojas greitai pastebi vaikų psichinius trūkumus.

     Tie vaikų nukrypimai, dažnai pasikartodami, mokytojams daug laiko sugaišina ir nemaža sveikatos atima. Jeigu jau visuomet būdavo tam tikras nuošimtis nenormalių vaikų, tai dabar, ypač po antrojo pasaulinio karo, jų skaičius žymiai padidėjo. Blogesnės karo metu gyvenimo sąlygos kūno ir dvasios brendimą pakirto. Senesnieji mokytojai ir prieglaudų bei įvairių auklėjimo įstaigų vedėjai gerai žino, koks didelis vaikų skirtumas prieš karą ir po karo normalumo atžvilgiu. Ne-davalgymas, išgąstis, užkrečiamos ligos, o taip pat ir paveldėjimas vos beaugantį vaiką prislegia visu savo sunkumu. Mokytojui ir tėvams reikia daug žinių ir takto, jeigu nori būti teisingi ir tinkamai nusivokti, teikdami vaikui pagalbą. Reikia gerai įsisąmoninti, kad yra įvairių įvairiausių trūkumų, dėl to kartais labai sunku nustatyti ribą, kur baigiasi normalumas ir kur prasideda nenormalumas.

     Įvairios nervų ligos, įvairiopai pasireikšdamos vaiko amžiuje, labai dažnai yra pereinamo pobūdžio, todėl, nors kartais ir atrodo aiškus ligos simptomas, reikia daug atsargumo, nustatant ligą. Ilgoje savo pedagoginėje praktikoje turėjau progos pažinti įvairius vaikų nenormalumus ir iškrypimus. Kai kurie psichiniai vaikų trūkumai, labai dažnai pasikartodami, duoda progos juos suskirstyti į atskiras grupes.

     Psichopatiški vaikų trūkumai yra įvairiai skirstomi. Pvz., Krepelinas skiria dvi rūšis: 1) paveldėti vaikų trūkumai ir 2) asmeninio pobūdžio trūkumai. Kiti visus trūkumus išveda iš nervų sistemos pairimo, o dar kiti trūkumus skirsto pagal išorines ir vidujines susirgimų priežastis. Bet retai pavyksta atrasti gryno tipo trūkumus. Dažniausiai šalia psichinių trūkumų reiškiasi ir fiziniai trūkumai. Dabar yra paplitusi teorija: skirstyti įvairias charakterio rūšis pagal kūno išvaizdą. Ir apie ligų priežastis kalbant, reikia pasakyti, kad dažnai drauge su paveldėjimu eina ir bloga priežiūra bei kitos netinkamos sąlygos. Proto ir valios iškrypimų yra labai daug. Čia trumpai susipažinsime tik su dažniausiai pasitaikančiomis ydomis.

Nervingi vaikai

     Dažnai atsitinka, kad normalių ir sveikų tėvų vaikai, neturėdami tinkamos priežiūros, sunyksta ir išauga netinkami darbui. Auklėtojams yra labai svarbu išsiaiškinti, kiek reikšmės turi sistemingas vaiko valios treniravimas arba pratinimas nuo pat mažens ištvermingai dirbti. Tačiau daug sunkesnis darbas su apsigimusiais psichopatais. Neurastenikų, psichopatų ir alkoholikų tėvų vaikai ateina į pasaulį jau su išsemta energija ir labai menka nervų sistema. Sunku iš jų reikalauti ištvermingo darbo, jie nepajėgia šalia kitų valandą ramiai išsėdėti, o apie atidumą nėra ko nė kalbėti.

Skaityti daugiau: PSICHINĖS VAIKŲ SILPNYBĖS

DR. JUOZAS PRUNSKIS

ASAULINIO garso yra pasiekęs Esme William Howard, mokslininkas, rašytojas, įgaliotas ministeris. Gimęs 1863 m. Anglijoje, Greystoke pilyje, išsimokslinęs tėvynėje ir užsienyje, perėjo į diplomatinę tarnybą Airijoje, Italijoje, Vokietijoje. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo įgaliotas ministeris Švedijoje ir daug pasitarnavo sąjungininkams. Taikos konferencijos metu jis buvo Britų delegacijos narys Paryžiuje, paskui buvo paskirtas ambasadoriumi į Ispaniją. Jo diplomatinė karjera pasiekė aukštumas 1924-1930 m., kai jis buvo paskirtas D. Britanijos įgaliotu ministeriu J. A. Valstybėse. Eilė universitetų čia jam suteikė garbės daktaro laipsnius.

Gyvenimo teatras

     Dar būdamas Romoje, vedė princo Bandini dukterį ir išaugino penkis sūnus. 1935 m. išėjo jo atsiminimai "The Theatre of Life" (Gyvenimo teatras). Tas dviejų tomų veikalas parodė jo sugebėjimus rašyti stilingai ir su humoru. Jis mirė 1939 m.

     Išaugęs protestantų tikyboje, jis susidūrė su religine problema, kai palinko vesti minėto princo dukrą. Ji panoro sužinoti, kokios jo pažiūros į religiją. Ji sakė, kad religija yra pats svarbiausias dalykas pasaulyje, ir ji netekės už žmogaus, kuris į religiją kitaip žiūri. "Aš jai atsakiau", rašo E. W. Howard, "kad nors aš labai gerbiu tuos, kurie taip jaučia, kaip ji, tačiau aš pats neturiu religinių įsitikinimų. Iš tikrųjų, aš buvau be jokio aiškaus tikėjimo, išskiriant mano įgimtą tikėjimą Dievu, kuris man atrodė esąs teisingas ir gailestingas; aš rengiausi ateitį palikti Jo rankose, pats tesistengdamas būti teisingas, padorus, malonus, pagal savo sąžinės jausmą... Aš pažadėjau nesikišti į jos religines praktikas nei į vaikų religinį auklėjimą.

Ryžtinga sužadėtinė

     Tačiau jo sužadėtinės tai nepatenkino. Ji manė, kad religija turi būti šeimos vienybės pagrindas. Ji taip jam kalbėjo: "Jeigu jūs neturite savo tvirtų religinių įsitikinimų, kodėl nenorėtumėte ištirti mano įsitikinimus ir pažiūrėti, kokie jie yra. Ar jūs ką nors žinote apie katalikų tikėjimą?" Howard prisipažino, kad nežinąs. "Tad jeigu jūs nieko apie tai nežinote, kodėl nenorėtumėte apie tai bent kiek sužinoti?" — vėl spyrėsi sužadėtinė, prašydama nors kiek patyrinėti katalikybę. Howard prižadėjo. Sužadėtinės pasiūlymu buvo nutarta, kad prel. Merry del Val, specialus popiežiaus Leono XIII bendradarbis, supažindins jos sužieduotinį su katalikybės tiesomis. Kada tik tas privatus popiežiaus sekretorius galėdavo rasti valandėlę laiko, ją pašvęsdavo tų tiesų aiškinimui.

Skaityti daugiau: MEILĖ PARODĖ KELIĄ

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

Gerbiamasis Redaktoriau,

NUOŠIRDŽIAI dėkoju už Jūsų man neseniai atsiųstą asmenišką atsakymą, į kai kuriuos klausimus, kurie mane labai vargino. Padrąsinta Jūsų gerumo, vėl rašau, nes tų neaiškumų niekad netrūksta. Į šį mano laišką galite atsakyti arba asmeniškai, arba "Laiškuose Lietuviams" (žinoma, neminint mano pavardės), jeigu manote, kad tai būtų ir kitiems skaitytojams naudinga žinoti.

     Tikrai aš esu laiminga, kad galiu studijuoti katalikiškoje kolegijoje, kur yra dėstoma ir religija. Religijos paskaitos mane labai domina ir išriša daug nuolat kylančių problemų. Šį kartą Jums noriu rašyti ne apie religinius dalykus, gal daugiau apie psichologinius, o gal ir šis pavadinimas nelabai tiks, bet iš laiško paaiškės, kas man rūpi sužinoti.

     Dažnai esu girdėjusi sakant, kad moteris yra mįslė, kad ją sunku suprasti, kad nežinia, ko ji nori, kas jai patinka ir t. t. Gal tai ir tiesa, nes kai pagalvoju apie save, tai kartais ir pačiai sau aš esu mįslė. Stengiuosi save pažinti, bet kartais man atrodo, kad kitas savo drauges geriau pažįstu negu save. Tačiau čia nesu pasiryžusi kalbėti apie moterų "mįslingumą". Kalbėsiu apie vyrus, kurie kartais atrodo ne mažesnės mįslės negu moterys.

     Jau praėjusį kartą Jums rašiau, kad draugauju su rimtu berniuku ir galvoju netrukus susižieduoti. Nuostabu, kad jis patinka net ir mano mamai, kuri buvusius mano simpatijas vis kritikuodavo. Jau beveik metai, kai su juo susipažinau. Dabar dažnai tenka susitikti, bet ar aš jį jau pakankamai pažįstu? Manau, kad ne. Kartais jis man atrodo tikra mįslė. Mes kalbėdamiesi atrandame tiek daug dalykų, kurie mudu jungia, bet atsiranda daug ir tokių, kurie skiria. Per ilgai turėčiau rašyti, norėdama išskaičiuoti visus panašumus ir skirtingumus, bet noriu paminėti tik vieną.

     Atleiskite, bet aš noriu būti labai atvira. Nežinau, gal aš ir negerai darau, kad kartais leidžiuosi jo paglamonėjama ar net pabučiuojama. Dažnai man teko ir girdėti, ir skaityti, kad tokių dalykų reikia vengti, nes jie sukelia daug pagundų ir veda į nuodėmę.

     Gal aš nesu normali, bet man nekyla jokių pagundų, tik jaučiuosi labai laiminga. Aš galvoju, kad ateis ta diena, kada aš būsiu amžinai jo, o jis mano. Man neatrodo, kad po tų pasimatymų su juo aš būčiau tapusi blogesnė, priešingai — aš tada jaučiu lyg kokį norą būti gera su visais, visus noriu mylėti, visiems skelbti, kad aš esu laiminga. O kaip su juo? Ar ir jis tą pat jaučia? Nežinau, bet manau, kad ne. Čia ir yra toji mįslė. Aš vyrų nepažįstu. Kai mes taip pabendraujame, kai gražiu būdu vienas kitam parodome meilę, aš jaučiuosi rami, patenkinta, laiminga, bet man atrodo, kad jis dažniausiai nebūna patenkintas, kad jam "kažko vis trūksta, kažko vis negana", kaip sakoma toje dainelėje. Ir ko jam trūksta, ir ko jam negana — man yra mįslė. Kartą šiuo klausimu kalbėjausi su gera savo drauge, kuri jau prieš keletą metų yra ištekėjusi. Ji man taip trumpai atsakė: "Tau daug kas dabar neaišku, bet paaiškės, kai ištekėsi. Žinok, kad vyro meilė kitokia negu moters — jam labiau rūpi biologija, o jai — romantika".

Skaityti daugiau: PSICHOLOGINĖS PROBLEMOS

Juozas Vaišnys, S. J.

THE DIARY OF ANNE FRANK

     Tai yra vienas geriausių bet kada pasirodžiusių filmų. Čia nėra kokia nors paprasta drama ar eilinis gyvenimo vaizdelis, bet dalis gyvenimo istorijos, kuri pasiliks kartoms. Ši istorija kalbės apie antrojo pasaulinio karo baisumą, apie dvidešimtojo amžiaus civilizuoto žmogaus laukinį žiaurumą, apie sukrečiantį persekiojimą po visą pasaulį išblaškytos tautos, kuri kadaise buvo Dievo išrinktoji. Čia visu tikrumu stoja prieš akis seno posakio teisingumas, kad “žmogus žmogui—-vilkas”. Bet žmogaus dvasia padvelkia tikru kilnumu, kai jaunos, žiauriai persekiotos ir koncentracijos stovykloje žuvusios mergaitės dienoraštis baigiasi jaudinančiais žodžiais: “Nežiūrint visko, vis dėlto žmonės savo širdyje yra geri!”

     Filmas suktas pagal jaunos žydelkaitės rašytą dienoraštį, kai jų persekiojama šeima buvo pasislėpusi Olandijoje, vienos įmonės palėpėje ir ten nuolatinėje baimėje išgyveno dvejus metus. Tetrūko kelių mėnesių iki Olandijos išlaisvinimo, kai jie buvo naciams išduoti ir išvežti į koncentracijos stovyklą. Iš dviejų ten pasislėpusių šeimų koncentracijos stovyklos žiaurų gyvenimą tepajėgė pakelti tik dienoraščio autorės tėvas, kuris, suradęs paslėptą savo dukters dienoraštį — tą jų šeimos tragedijos autentišką aprašymą, paskelbė jį pasauliui.

     Šis įdomus ir sukrečiantis dienoraštis tuoj buvo išverstas į daugelį kalbų, buvo pritaikytas teatrui ir vaidintas maždaug trisdešimtyje įvairių šalių, įskaitant ir Vokietiją. Šių metų pradžioje ši jaudinanti drama pasirodė ir ekrane. Filmas tęsiasi apie tris valandas, bet, jam pasibaigus, žiūrovas nenoriai keliasi nuo kėdės. Juk tai ne fantazija, bet tikrenybė. Labai paprastai filme parodytas vargingas dviejų šeimų gyvenimas palėpėje, iš kur jie negalėjo dvejus metus nė kojos iškelti. Maža to. Dienos metu jie negalėjo net garsiau kalbėti, kokio nors triukšmo sukelti ar laisvai toje palėpėje vaikščioti. Jiems nebuvo galima dienos metu net tualeto vartoti. Jie galėjo pro langą vogčiomis stebėti gatvėje vaikščiojančius nacių kareivius, girdėjo klaikius sirenų cypimus ir gaudomų žydų riksmą. Taip jie jautėsi vis dėlto dar laimingesni už kitus savo persekiojamus brolius ir pakilia nuotaika švęsdavo žydų šventes, dėkodami Dievui už globą.

Skaityti daugiau: IŠ FILMŲ PASAULIO

“Laiškai Lietuviams’' skelbia konkursą!

     Už geriausią straipsnį, parašytą šeimos ar jaunimo klausimais, skiriame premiją — pasirinkti lietuviškų knygų už šimtą dolerių. Premijos mecenatas — kun. dr. Juozas Prunskis. Jeigu bus didesnis susidomėjimas konkursu ir jeigu gausime pakankamą skaičių spausdintinų straipsnių, skirsime ir daugiau premijų. Konkursas baigiasi šių metų gruodžio mėn. 1 dieną. Straipsniai turi būti parašyti šeimos arba jaunimo klausimais, kad tiktų “Prie šeimos židinio” arba “Jaunimo paslapčių” skyriams “Laiškuose Lietuviams”. Straipsnio forma gali būti įvairi, galima rašyti net beletristine (novelės) forma. Straipsnio ilgis neturėtu būti didesnis kaip penki “L. L.” puslapiai, t. y. apie 2500 žodžių.

     Straipsniai pasirašomi slapyvardžiu, o atskirame uždarame voke pažymima autoriaus pavardė ir adresas, o taip pat straipsnio antraštė ir autoriaus slapyvardis. Jury komisijos sudėtis bus pranešta vėliau. Premijuoti ir nepremijuoti straipsniai galės būti spausdinami “Laiškuose Lietuviams”. Nepremijuotų, bet spausdintinų straipsnių autoriai gaus įprastą honorarą. Nespausdinti straipsniai bus grąžinami. Straipsnius siųsti šiuo adresu: “Laiškų Lietuviams” konkursui, 2345 W. 56th St., Chicago 36, Ill.

Nuoširdžiai dėkojame gerbiamiesiems skaitytojams, savo auka parėmusiems “L. L.” leidimą:

     Po 1 dol. aukojo: K. Eigelienė, P. Razminas, Jonaitis, D. Kinderis, V. Sasnauskas, M. Kvedaras, A. Šerepka, G. Paulikas, A. Šalkauskis, J. Širka, E. Vilkas, E. Mikalajūnas, M. Tapulionytė, A. Poškočimas, B. Ūsas, A. Karaliūnas, I. Petraitis, J. Masaitis, D. Orentaitė, W. Šulskis, I. Jacinavičienė, P. Bardauskaitė (visi iš Čikagos); J. Mačiukas (Hamilton), L. Klučininkienė (Elizabeth), E. Jurašienė (Cicero), P. Petkelis (Brockton), J. Kojelis (Los Angeles), S. Kesgaila (Montreal), O. Valienė (Detroit), M. Genčius (Kanada), J. Petronis (Phila.), S. Blynas (Bridgeport), J. Moncevičienė (Hartford), T. Anderson (Kanada), S. Rumšas (Spencerville), P. Ledas (Toronto), S. Vintika (Cicero), A. Litvinienė (Los Angeles), E. Zateplinskienė (Los Angeles), A. Stankienė (Montreal), O. Dovydaitis (Brooklyn), O. Danisevičiūtė (Brooklyn), J. Rumšas (Detroit), K. Sragauskas (Detroit), P. Skablauskas (Toronto), A. Matulionis (Platsburg), V. Kežinaitis (Hamilton), J. Baltrušaitis (Hillside), S. Sinkevičienė (Toronto), V. Ališauskas (Cicero), J. Venckus (Boston), A. Lesčinskas (Detroit), E. Vaitkunas (Kanada), O. Šilėnas (Berwyn), L. Kybartas (Hamilton), G. Viskantas (Detroit), B. Butkus (Cleveland), A. Petraitis (Cleveland).

"LAIŠKAI LIETUVIAMS" • 2345 WEST 56TH STREEET • CHICAGO 36, ILLINOIS