TURINYS
Gyvenimas apsprendžia tikėjimą (I) — A. Grauslys 35
Krikščionybės kelias Lietuvon — Z. Ivinskis 39
Karo eskizai (eil.) — J. Mikuckis 43
Religija ir tėvynės meilė — J. Vaišnys, S. J. 44
Kirvis prie krikščionybės šaknų — K. Trimakas, S. J. 50
Tikra ir netikra draugystė — J. Vaišnys, S. J. 54
V. Europos ir J.A.V. auklėjimas — P. Maldeikis 59
Iš filmų pasaulio — J. Vaišnys, S. J. 62
“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.
Redaktorius—Juozas Vaišnys, S. J.
Red. Pav. — Bruno Markaitis, S. J.
Admin. — Petras Kleino tas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago
36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Putnam, Conn.
Viršelis ir vinjetės A. Kurausko Immaculata Press
Lietuvių liaudies menas
Rūpintojėlis
1959 VASARIS (FEBRUARY) VOL. X, NO. 2
TAUTA, KURIOS DAUGUMA NUSTOJO TIKĖTI DIEVĄ IR DVASINĮ PASAULĮ, YRA PASMERKTA BLOGIAUSIAM MATERIALIZMUI, O TUO PAČIU IR IŠNYKIMUI. NEPRIPAŽĮSTANT ASMENINIO DIEVO, NEBETURI JOKIOS PRASMĖS VISAS PASAULIS, ŽMOGUS IR ŽMOGAUS GYVENIMAS.
J. W. Goethe
TAUTOS GYVYBĘ PALAIKO TIK RELIGIJA. ATIMK RELIGIJĄ, IR TAUTA ŽLUGS. JAI NIEKO NEBUS ŠVENTA IR BRANGU ŠIOJ ŽEMĖJ.
V.Ramonas
MAŽOSIOS TAUTOS TETURI VIENĄ STIPRYBĘ, BŪTENT, DVASIOS ŠVARUMĄ. KADA JOSE TEISYBĖS JAUSMAS GYVAS, BUDRUS IR STIPRUS, KADA JOSE TĖVYNĖS MEILĖ YRA SKAISTI IR KARŠTA, TADA TA TAUTA TURI SAVYJE VISA, KO REIKIA JAI GYVENTI VIDUJE IR PAKELTI PASITAIKANČIAS SUNKIŲ BANDYMŲ VALANDAS.
Vydūnas
GARBINGIAUSI TAUTOS ISTORIJOS PUSLAPIAI YRA TIE, KUR APRAŠYTOS JOS KANČIOS, TOS KANČIOS, KURIOSE AUGO IR BRENDO TAUTOS CHARAKTERIS.
S. Smiles
ALFONSAS GRAUSLYS
ČIA TURIU galvoje tą faktą, kad vienoks ar kitoks asmeninio gyvenimo būdas turi įtakos to asmens tikėjimui. Kalbant konkrečiau, nedoras gyvenimas nureligina, o doras — paruošia kelią tikėti. Štai dėl ko žmogus turi budėti, kad jo gyvenimo kryptis būtų teisinga.
Šitaip statomam klausime bei minėto ryšio tarp gyvenimo ir tikėjimo nustatyme glūdi įvystytos dar dvi kitos tiesos, būtent, kad mūsų asmeninis gyvenimas daro įtakos galvojimui ir kad tikėjimui įsigyti neužtenka protinių argumentų ir darbo, bet reikia dar ir dorovinių pastangų.
Tokia prasme šis klausimas ne taip dažnai yra keliamas. Dažniausiai yra tik svarstoma, kiek tikėjimas ar netikėjimas turi įtakos doroviniam žmogaus gyvenimui. Tačiau kiek žmogaus dorovinis ar nedorovinis gyvenimas jį tikėjimo atžvilgiu kelia ar smukdo, tai mažiau nagrinėjama.
Kad mūsų gyvenimas apsprendžia galvojimą, todėl ir tikėjimą, kad mūsų mintys kyla mūsų darbų hipnozės įtakoje, tai, gyvenimo stebėjimu remdamiesi, yra tvirtinę visų laikų mintytojai. Kiniečių išminčius Tschuang-Tse (3 šimtm. prieš Kristų) jau tvirtino, kad "mes turime švarius žmones turėti, nes tik tada mes turėsime ir švarų pažinimą". Garsioji indų religinė knyga Bhavagad - Gitą tą pat religingiau nusako: "Žmogus, kuris nepraktikuoja susijungimo su Dievu, neturi racijos". Tai reiškia, kad jo protavimo išvadomis negalima pasitikėti, nes jis gali būti visokių pašalinių žemų įtakų paveiktas.
"Koks žmogus yra, taip jis ir sprendžia", tvirtino Aristotelis, o taip pat ir šv. Tomas Akvinietis. Platonas nekartą savo raštuose gretina dorybę ir mokslą, kaip giminingas, viena nuo kitos priklausomas sąvokas. Šv. Augustinas, kuris tik nugalėjęs aistras ir doroviniai atsivertęs, atrado Dievą, nekartą savo veikaluose nurodo tą glaudų ryšį, kurs yra tarp gyvenimo ir tikėjimo. Gal šiuo atžvilgiu charakteringiausia ir drauge paradoksiškiausia yra ta šventojo mintis, kad "reikia pirma tikėti, o po to pradėsi tikėjimą suprasti." Šis paradoksas paaiškėja, kai prisimename, kad sąvoką "tikėti" jis ima gyvenimiška ir pilna prasme, tai yra, reikia tikėti taip, kad tą tikėjimą įrodytum gyvenime jo vykdymu, nes tik už tokį tikėjimą Dievas atlygina gilesniu tikėjimo pažinimu. Taigi, dorovinio gyvenimo pastangos tikėjimą gilina. Kita proga tas pats šventasis rašo: "Kokių dejavimų ir kančių kaina žmogus prisiartina kad ir prie mažiausio Dievo supratimo!" Tai vėl patvirtina mūsų tezę, kad tikėjimas yra laimimas visu gyvenimu ir pastangomis.
Šv. Augustiną savo veikale komentuodamas, Merežkovskij pastebi, kad šventasis suprato ar pajuto, kad protas gali tapti tikėjimui tas pat, kas peilis širdžiai, kas kryžius nukryžiuotajam. Kitaip sakant, vienas protas tikėjimo klausimais neįtikina, čia reikia kažko daugiau, būtent, dorovinių gyvenimo pastangų.
Kitas Bažnyčios Tėvas šv. Gregorius Nazianzietis tvirtina, kad "negalima dalyvauti išmintyje, jei negyvenama išmintingai." Ir pats gyvenimo stebėjimas rodo, kad visose gyvenimo srityse beveik visada patyrimas duoda daugiau pažinimo negu tik teoretinės žinios. Panašiai yra ir religijos srityje. Todėl anot vieno viduramžių mistiko, "tikėjimas — tai pažinimas per girdėjimą, o išmintis — tai Dievo pažinimas per ragavimą." Aiškiau nusakant, tas "tikėjimas" — tai tikėjimo pradžia, kuri duoda protui tam tikrų argumentų, bent nurodančių, kad tikėti nėra neišmintinga. O toji minima "išmintis" — tai pagilintas tikėjimas, jo praktikavimu laimėtas.
ZENONAS IVINSKIS
XI. Kokiu būdu buvo įvestas lotyniškas krikštas Lietuvoje
AUJAJAM tikėjimui aiškinti ir platinti tarp pagonių reikėjo dvasiškių, mokančių liaudies kalbą. Būryje kunigų, kurie Jogailą atlydėjo iš Krokuvos į Vilnių, tokių nebuvo. Tad pats naujakrikštis karalius pradėjo aiškinti svarbiausias krikščionių tikėjimo tiesas. Šitą faktą mums pabrėžia 1434 m. magistras Kozlovskis pamoksle po Jogailos mirties. Tai iškelia taip pat ir kronistas Dlugošas. Kozlovskis sakė, kad Jogaila išvertęs į lietuvių kalbą "Tėve mūsų", "Tikiu Dievą Tėvą" ir tas maldas pats aiškinęs. Čia, be abejo, pavaldiniams ne tiek reiškė aiškinimo turinys, kiek didžiojo kunigaikščio ir karaliaus autoritetas, įsakęs mesti senus prietarus. Visai panašiai vėliau elgėsi Jogaila ir Vytautas Žemaičiuose.
Ne svetimų ir nežinomų ateivių nesuprantamos formulės, o valdovo svarus žodis turėjo pavaldiniams daryti įspūdį. Kas norėjo būti lojalus savo valdovui, turėjo išpažinti tokį pat tikėjimą, kokio valdovas reikalavo. Šitokiu būdu reikia suprasti ir didžiojo kunigaikščio atliktą katekizminių dalykų aiškinimą.
Galėjo čia dar būti ir kita priežastis. Kai kryžiuočiai vis įkyriai skelbė, kad Jogaila krikštijęsis politiniais sumetimais, šis parodė daugiau uolumo. Iki XV amžiaus pradžios ordinas vis priekaištavo, kad naujakrikštis karalius tebėra pagoniškų įsitikinimų, o jo krikštas tereiškiąs Lietuvos interesų gynimą, kad galėtų ordiną silpninti. Tačiau tai buvo Jogailai neteisingai daromi grynai politiniai priekaištai. Juk ir Dlugošas, kuris šiaip jau nemėgsta visos Gedimino giminės, savo plačioje kronikoje pažymi, kad karalius užtarnautai galįs vadintis lietuvių krikštytoju ir apaštalu. Negalima nekreipti dėmesio, kai kronistas užakcentuoja Jogailos pastangas įjungti lietuvius į krikščioniškųjų tautų šeimą. Yra ženklų teigti, kad, Algirdui mirus, jis ieškojo kelio į krikščionybę. Tas kelias buvo pagaliau surastas. Nereikėjo Jogailai krikšto priimti iš pavojingo ordino, kaip jis prieš penkerius metus (1382) Dubysos sutartyje buvo pažadėjęs. Jis išvengė ir savo motinos išpažįstamojo bizantiško krikšto, kryžiuočių akyse reiškiančio ereziją. Suradęs kelią pakrikštyti savo tautą, Jogaila atliko įvairių žygių, pritraukdamas prie to darbo ir savo pusbrolį Vytautą. Jis statė parapijines bažnyčias. Pradžiai Vilniaus vyskupijoje jų buvo pastatyta septynios. Ir vėliau Jogaila bažnyčias aprūpindavo bažnytiniais rūbais, indais ir varpais. Imperatorius Zigmantas kartą Jogailą palygino su Konstantinu Didžiuoju, suteikusiu Romos imperijoje laisvę krikščionybei. Minėtasis Kozlovskis savo pamoksle nurodė, kad Jogaila ne tik lietuvius krikštijęs, bet rūpinęsis atversti ir Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje gyvenančius totorius. Jis taip kalbėjo: "Skaitykite kronikas, istorijas ir senas knygas, pereikite visą imperiją, ir nuo apaštalų laikų nerasite nė vieno dvasinio ar pasaulinio kunigaikščio, kuris tokią didelę tautą būtų atvedęs prie Katalikų Bažnyčios..." Šituose Kozlovskio, lygiai kaip ir imperatoriaus, pasakymuose yra perdėjimo, bet vis dėlto tie žodžiai rodo, kad Jogailos amžininkai jo kristianizacijos darbą Lietuvoje pastebėjo ir jį vertino. Toliau jo darbą energingai tęsė Vytautas Didysis, 1392 m. tapęs Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Šv. Ona
18 amž. medžio raižinys
Gedimino sostinės, t. y. vyriausiojo Lietuvos miesto, krikštas turėjo reikšti ir visos Lietuvos krikštą. Dlugošo kronika pasakoja ir apie krikštijimo būdą. Kadangi norinčių krikštytis buvo labai daug, tai vyrai ir moterys buvo suskirstomi į atskirus būrelius ir užtenkamai pašlakstomi vandeniu, kiekvienam būreliui duodant atskirą vardą.
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
A Ž N A I mes kalbame apie patriotizmą, apie tėvynės meilę, apie savo pareigas Lietuvai, gyvenant svetimame krašte. Gerai, kad apie tai yra kalbama, bet vien kalbų nepakanka. Atrodo, kad šioje srityje mes esame linkę daugiau vertinti jausmus negu protą ir valią, daugiau kalbame negu galvojame ir veikiame. Mūsų kalbų ir veiklos pagrindinis motyvas turėtų būti gerai suprastas tikslas. Mūsų patriotizmą gilinti ir palaikyti turi ne tik paviršutiniški jausmai, bet ypač rimti ir pagristi argumentai. Tik protu paremta veikla ugdys ir palaikys tikrą tėvynės meilę, o nesąmoningas sentimentalizmas tuoj nuves į tuščią ir niekam nenaudingą šovinizmą. Neapsiriksime pasakę, kad tvirčiausią tėvynės meilės pagrindą mums teikia religija. Tik tada pilnai suprasime savo pareigas tėvynei, kai prisiminsime, kokius įsakymus šiuo klausimu yra davęs Dievas, ką apie tai yra kalbėjęs Kristus, kaip elgiasi Jo įsteigtoji Bažnyčia.
DIEVAS
Jau tverdamas žmogų, Dievas įdiegė į jo prigimtį pagrindinius įsakymus. Galima sakyti, kad ne tik žmogus, bet kiekvienas gyvis savo prigimtyje jaučia traukimą prie tos vietos, kur jis yra gimęs ir užaugęs. Kiekvienas paukštis mėgsta savo lizdą. Kiekvienas žmogus yra taip prisirišęs prie savo namų, kad, nors tie namai, kaip sako patarlė, būtų ir “pragarai”, bet vis tiek “be namų negerai”. Teisingai ir poetas šią mintį išreiškė: “Nameliai mano brangūs, man visur patogu, bet niekur nėr tiek laimės kaip po jūsų stogu.”
Prigimties balsas dažnai gali būti žmogaus aistrų ir kitų aplinkybių nuslopintas, todėl Dievas davė įsakymus, kurie prigimties balsą — tą pirmąjį ir pagrindinį Dievo įsakymą — paaiškina ir pritaiko konkretiems žmogaus gyvenimo įvykiams. Dievas įsakė gerbti savo tėvus ir mylėti artimą. Šie du įsakymai ir yra svarbiausias bei rimčiausias tėvynės meilės motyvas ir pagrindas.
Teologai sako, kad ketvirtuoju įsakymu Dievas liepia gerbti ne tik savo tėvus, bet ir vyresniuosius bei globėjus, o taip pat ir tą šalį, kurioje gimėme, augome, kuri mus maitino, kurios oru kvėpavome, kurios miškai mums ošė, kurios gėlės mus džiugino, kurios gamta mums apie Tvėrėją kalbėjo. Šis Įsakymas liepia gerbti ir kiekvieną teisėtą valdžią, kuri savo galią ir autoritetą yra gavusi iš Dievo.
Artimo meilės įsakymas liepia mylėti kiekvieną Dievo sutvertą žmogų, tačiau šioje meilėje, teologų nuomone, yra tam tikri laipsniai. Labiau turime mylėti tuos, kurie mums yra artimesni, su kuriais esame surišti kokiais nors stipresniais ryšiais. Labiau turime mylėti tėvus, brolius, seseris, vaikus negu svetimus žmones. Turime labiau mylėti savo tautiečius, o taip pat priklausančius savo religijai, bendruomenei ar organizacijai. Kuo stipresni ir artimesni yra ryšiai tarp žmonių, tuo daugiau yra ir motyvų jų tarpusavei meilei. Su kiekvienu pasaulyje esančiu žmogumi mane jungia žmogiškumo ryšys. Su viso pasaulio žmonėmis, priklausančiais mano tikybai, mane dar jungia ir tikėjimo ryšys. Su lietuviais mane jungia tautos ir valstybės ryšiai. Tautos ryšys, galima sakyti, yra supintas iš daugelio kitų ryšių: artimesnės ar tolimesnės kraujo giminystės, kalbos, kultūros, papročių. Žmonių susijungimas į valstybes išplaukia iš pačios prigimties reikalavimų. Kitos, grynai žmonių valia sukurtos organizacijos ar bendruomenės tik padeda tobuliau siekti vieno ar kito tikslo, bet valstybė yra būtina sąlyga žmonių žemiškiems tikslams siekti. Be valstybės kai kurių tikslų nepasieksi. Todėl ir valstybės ryšys, jungiąs žmones į vieną bendruomenę, yra tikrai svarbus ir stiprus.
KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.
Vienas skaitytojas kreipėsi į redakciją, prašydamas paaiškinti apie neseniai prie Mirties Jūros atrastus senovės indus, kuriuose buvo rasta svarbių rankraščių. Šiuos atradimus kai kurie tuoj pradėjo naudoti, norėdami sukelti abejojimų krikščionių tikėjimu. To skaitytojo teigimu ir Lietuvoje studentams buvo apie tai aiškinama, savotiškai klaidingai interpretuojant tų iškasenų reikšmę ir stengiantis suduoti smūgį katalikų tikėjimui. Teko girdėti, kad ir kitiems mūsų tautiečiams, vieną kitą straipsnį, svetimoje spaudoje paskaičius, kilo daug neaiškumų. Todėl čia dedame K. Trimako, S. J. straipsnį, paaiškinantį šį klausimą.
Redakcija
AS nori sunaikinti medį, ne-pešioja šakelių, bet deda kirvį prie medžio šaknų. Kas nori sunaikinti krikščionybę, dažniausiai vienaip ar kitaip bando paneigti jos dievišką kilmę. Tačiau ji taip tvirtai stovi, apsaugota istorinių davinių, kad visi kirviai greitai atšimpa...
1947 m. prie vakarų-šiaurinio Mirties Jūros kranto, netoli Qumran griuvėsių, kur maždaug tarp 200 m. prieš Kr. ir 68 m. po Kr. gyveno vienos žydų (gal būt, esėnų) sektos bendruomenė, buvo atrasti Mirties Jūros raštai. Tai "didžiausi rankraščių atradimai moderniais laikais", tvirtino archeologas W. Albright. "Pirmą kartą mes turime vienos grupės žmonių, gyvenusių Kristaus laikais, visą knygyną", džiaugėsi vienas žymiausių šių raštų tyrinėtojų Dr. M. Burrows. Be visų Senojo Testamento knygų rankraščių (daugumoj tik jų dalių bei nuotrupų, nors pvz., buvo atrasta pilna pranašo Izaijo knygos kopija) buvo atrasta keletą tos sektos raštų: "Disciplinos Vadovėlis", "Karas tarp šviesos ir tamsos vaikų", tos sektos Psalmės ir komentarai apie Senojo Testamento Habakuko knygą.
Vos po trejų metų (1950 m.) Andre Dupont-Sommer paskelbė savo studijų išvadas: "Galilietis Mokytojas (Kristus) daugeriopu atžvilgiu, atrodo, yra stebėtinas naujas teisingumo mokytojo įsikūnijimas." Teisingumo mokytojas, aprašytas Habakuko komentaruose, gyvenęs prieš Kristų, bet tiksliai istoriškai dar nenustatytas, pagal Dupont-Sommer, buvo persekiotas, nužudytas ir laikomas Mesiju, pasaulio išganytoju bei būsimu teisėju, kaip ir Kristus. Kaip tas mokytojas yra panašus į Kristų, taip Qumran mokslas — į krikščionybę, nes taip pat moko neturto, skaistumo ir broliškos meilės. Iš to galutiną išvadą kiekvienas lengvai galėtų pasidaryti: kadangi Kristus ir krikščionybė yra vėlyvesni, krikščionybė kilo iš Qumran sektos, o Kristus ne tik nėra vienintelis Mesijas ir pasaulio Išganytojas, bet gal tėra teisingumo mokytojo imitacija. Tada krikščionybė nebūtų Dievo apreikšta religija, nei Kristus — jos steigėjas.
Šią išvadą, kaipo naują sensaciją, Amerikoje išplatino filologijos mėgėjas Ed. Wilson. Tarp kita ko savo knygoje jis pareiškė: "Šis vienuolynas ... yra, gal būt, daugiau negu Betliejus ar Nazaretas, krikščionybės lopšys." Kitas filologas J. Allegro savo radijo kalbose Anglijoje paneigė, kad Jėzus yra vienintelis Mesijas ir užtikrintai pareiškė, kad teisusis mokytojas yra tiek panašus į Jį, kad buvo net nukryžiuotas. Atrodo, kad ir komunistai sovietų kraštuose vartoja šią išvadą krikščionybei diskredituoti.
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Gerbiamasis Redaktoriau,
ESU šešiolikos metų mergaitė.
Lankau seselių vedamą aukštesniąją mokyklą. Šį laišką Jums rašau dėl to, kad prieš keletą mėnesių "Laiškuose Lietuviams" raginote jaunimą rašyti ir klausti, jeigu kas neaišku. Ten Jūs rašėte, kad jaunimas nesikreipia su jokiomis problemomis, atrodo, lyg tų problemų ir nebūtų. Bet aš pasakysiu, kad tų problemų turi labai daug ir mano amžiaus mergaitės ir berniukai, tik nedrįsta rašyti, bijo klausti, o kartais gal ir neprisirengia.
Ir aš jau seniau rengiausi rašyti, bet dėl ko vis nerašiau — pati nežinau. Gal nežinojau, nuo ko pradėti, nes tų neaiškumų tiek daug ir tokių įvairių! Pagaliau nutariau bent vienu klausimu prašyti Jūsų paaiškinimo. Esu labai jautri ir sentimentali. Bent taip kiti sako. Bet aš manau, kad beveik visos mano amžiaus mergaitės yra panašios. Labai nemėgstu vienatvės, turiu visuomet su kuo nors draugauti. Su berniukais iki šiol dar mažai tedraugavau, daugiausia draugauju su mergaitėmis. Bet visuomet draugauju tik su viena. Prieš porą metų turėjau labai gerą draugę, su kuria visuomet būdavome kartu, bet ji išsikėlė į kitą mokyklą, ir aš ją jau beveik pamiršau. Dabar jau beveik metai, kai suradau vieną mergaitę, už save tik metais vyresnę (jos vardas Regina), nuo kurios beveik niekad nesiskiriu. Ji yra aukštesnėje klasėje. Mokykloje aš tik laukiu, kada pasibaigs pamoka — kada mudvi galėsime susitikti ir susikabinusios pavaikščioti. Namo važiuojame drauge. Ji gyvena daug toliau negu aš, bet aš ją palydžiu iki namų, o paskui grįžtu viena. Kartais net ir taip pasitaiko, kad ir ji mane lydi: nuo jos namų vėl drauge grįžtame iki mano namų. Gal Jums tai juokinga, bet mes niekados nebaigiame kalbų, atrodo, kad reikėtų kokių metų, kad išsikalbėtume. Kartais aš pas ją kokią porą dienų pagyvenu, kartais ji pas mane kelias dienas praleidžia, drauge einame į kiną, į čiuožyklą, į bažnyčią — visur.
Gal Jūs manote, kad aš labai laiminga, turėdama tokią gerą draugę? Bet nesakyčiau, kad esu laiminga. Nors man su ja draugauti labai malonu, nors aš ją labai myliu, bet kažko lyg vis trūksta, kažkas vis ne taip, kaip turėtų būti. Atvirai prisipažinsiu, kad kartais labai daug kenčiu. Kai aš pamatau, kad Regina kalbasi su kokiu nors berniuku arba kad ir su mergaite, kyla manyje kažkoks pavydas, kažkoks liūdnumas, net pyktis; rodos, eičiau ir ją nutraukčiau nuo tų asmenų: juk ji mano draugė, man be jos taip nesmagu. Su kitomis mergaitėmis visiškai nedraugauju. Atrodo, kad jos mudviem pavydi tos draugystės ir nuo mudviejų šalinasi, o kartais net apkalba. Ir net seselėms jau mudvi "kritom į akį" — viena kita pasakė, kad mudvi per daug draugaujam. Bet ar gali būti draugystės per daug? Vis dėlto jaučiu, kad ta draugystė, nors yra tokia graži, mane dažnai kankina. Kaip Jums visa tai atrodo?
Atsakymo laukianti,
Danutė
Mieloji Danute,
Vis dėlto Tu esi gera ir atvira mergaitė. Kita Tavo vietoje nebūtų išdrįsusi taip atvirai išsipasakoti ir būtų bijojusi atverti tas "paslaptis", kad atsakymas kartais nebūtų toks, kokio ji visai nenorėtų — kad kartais nebūtų patariama tą draugystę nutraukti. Juk tai būtų didelis smūgis, ar ne? Tu supranti, kad toji draugystė taip kankina, bet jos nutraukti nesutiktum. Kurgi kitur rasi tokią draugę kaip Regina!
Tavo aprašyta draugystė yra labai charakteringa kai kurioms Tavo amžiaus mergaitėms, bet taip pat ir berniukams. Tokios draugystės gana dažnai pasitaiko tarp tos pačios lyties bręstančių jaunuolių, ypač lankančių atskiras, nemišrias mokyklas arba gyvenančių bendrabučiuose. Šitos draugystės kyla iš paties Kūrėjo žmogaus prigimtin įdiegto palinkimo ieškoti meilės, afekto, supratimo, pasidalinimo įspūdžiais, savo prigimties papildymo. Tai būtų visai natūralus linkimas ir ieškojimas, jeigu, šiuo atveju, nebūtų nuėjęs ne tuo keliu ir klaidingu adresu.
PETRAS MALDEIKIS
Neseniai pasirodė P. Maldeikio knyga apie Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstybių auklėjimą (ji buvo paminėta praėjusiame "L. L." numeryje). Knygoje yra originalių minčių, kurios gal ne vienam auklėtojui atvers akis ir duos atsakymą į keblius klausimus, kilusius stebint mokyklinį jaunimą Amerikoje. Norėdami supažindinti skaitytojus su knygos stiliumi bei pobūdžiu, perspausdiname čia straipsnelį apie religinius skirtumus Europos ir Amerikos auklėjime.
Redakcija
Religiniai skirtumai
ELIGIJA yra viena gyvenimo sričių, kuri duoda tikinčio žmogaus gyvenimui tikslus, nustato jo kryptį ir normuoja jo laikymąsi ir jo pastangas. Nuo žmogaus religinių įsitikinimų turėjimo ar neturėjimo, nuo jų vertinimo ar nevertinimo pareina, kaip auklėjasi pats žmogus ir kaip jis auklėja savo prieauglį. Nuo religinės padėties tame ar kitame krašte pareina, kokį vaidmenį religija vaidina mokykloje, kokie uždaviniai jai numatomi bendroje to krašto švietimo sistemoje bei viešajame gyvenime ir kuo pagrįsta to krašto žmonių moralė.
J. A. Valstybių religinis gyvenimas yra gerokai skirtingas nuo bet kurio Europos krašto. Visuose V. Europos kraštuose dažniausiai vyrauja kuri nors viena konfesija. Italijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Belgijoje, Airijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir Pietų Vokietijoje didelę daugumą sudaro katalikai. Kituose Europos kraštuose vyrauja protestantai. Religiškai mišriuose kraštuose, kaip Vokietija, Šveicarija ir Olandija, atskiros konfesijos daugiausia pasiskirsto krašto sritimis. Išskyrus didmiesčius, kur neišvengiama didesnio religinio mišrumo, šiaip žmonės ten konfesiškai grupuojasi krašto sritimis ir gyvenamomis vietovėmis. Suprantama, lieka ir konfesiškai mišrių pereinamų zonų, kurios tačiau dažniausiai yra nedidelės. Išskyrus komunistų valdžion patekusius kraštus ir Prancūziją, kur Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir religija išskirta iš valstybės mokyklose mokomųjų dalykų sudėties, visuose kituose V. Europos kraštuose religinis mokymas yra privalomas. Nuo jos atleidžiami tik tie mokiniai, kurių tėvai raštu to pareikalauja. Praktiškai tai sudaro tik išimtis. Vokietijoje ir Olandijoje katalikai daugiausia turi valstybines mokyklas, lankomas tik katalikų mokinių. Nekatalikai Vokietijoje kovoja už vadinamą simultaninę mokyklą, kurią lanko visų konfesijų mokiniai, o tik tikybos moko atskirai kiekvienos konfesijos dvasininkai. Tokia padėtis yra kituose kraštuose religiškai mišriose vietovėse, kur neįmanoma kiekvienos konfesijos vaikams turėti atskiras mokyklas arba kur vienoje apylinkėje nesteigiama atskirų mokyklų konfesiniais pagrindais. Visų konfesijų tikybos dėstytojai turi lygias teises su kitų dalykų mokytojais. Be tikybos mokymo, jie rūpinasi ir bendru mokinių religiniu gyvenimu.
Vestuvinė taurė (1770 m.)
Juozas Vaišnys, S. J.
SEPARATE TABLES
Tai yra dvi skirtingos istorijos, vykstančios tuo pačiu metu ramiame Anglijos pajūrio viešbutyje, kuriame daugiausia yra apsistoję iš gyvenimo pasitraukę asmenys. Pirmojoje istorijoje vaizduojami du beveik liguistai vieniši žmonės: į pensiją išėjęs majoras (David Niven) ir labai baikšti, nedrąsi, isteriška mergaitė (Deborah Kerr), kurios tokio keisto charakterio išsivystymui, atrodo, daugiausia įtakos turėjo žiauri, tiesiog sadistiška motina (Gladys Cooper). David Niven prisipažįsta, kad jis jaunystėje buvęs nedrąsus ir net bijojęs moterų, bet dabar kažkas jį prie jų traukte traukia ir neleidžiasusivaldyti. Dėl to įvykęs ir nemalonus incidentas to miestelio kine, kai jis pradėjęs lįsti prie šalia sėdinčios moters. Apie tai kitą dieną jau buvo ilgoka žinia spaudoje, dar ir su priedu, kad jis nesąs majoras, o tik leitenantas. Ši žinia tuoj nuskambėjo po visą viešbutį ir buvo tos dienos tema. Deborah Kerr, kuri buvo labai majorą įsimylėjusi, labai skaudžiai tai pergyveno ir įkrito į dar didesnę isteriją.
Antroji istorija parodo vyrą ir žmoną (Burt Lancaster ir Rita Hayworth), gyvenančius tame pačiame viešbutyje, bet valgančius prie atskirų stalų. Atrodo, kad vis dėlto juodu vienas kitą tebemyli, dažnai kalbasi ir nori susitaikyti, bet vis nepasiseka. Ir atskirai gyvendami juodu vienas kitą ne mažiau kankina negu pirmiau, kai gyveno drauge. Čia daug intry-gų sukuria ir viešbučio šeimininkė (Wendy Hiller), kuri yra įsimylėjusi Burt Lancaster.
Filme yra daug įdomių psichologišku scenų, kurių žiūrint, gali kilti galvojančiam žmogui daug neišrišamų problemų. Kartais žmogaus gyvenimas atrodo toks komplikuotas, kad visai nesuprantama, dėl ko vyras ir žmona net didžiausių švenčių metu turi sėdėti prie atskirų stalų, kas juos skiria, kas neleidžia drauge gyventi ir vienas kitą mylėti? Bet kai žmogaus prigimtis yra parodoma lyg ant delno, tada jis turi labai susigėsti ir raudonuoti prieš kiekvieną kitą žmogų. Toks jis yra menkas, toks vargšas, toks vertas pasigailėjimo. Tačiau jeigu jis, nugalėjęs savo gėdą, pažvelgs iš arčiau į kitų savo kaimynų gyvenimą, tai jų daugiau nebe-sigėdins, nes jie nė kiek už jį negeresni.
Tiek pagrindinių, tiek antraeilių veikėjų vaidyba labai puiki, todėl ne be reikalo kažkas yra pasakęs, kad atrodo, jog čia yra suvaryta į vieną narvą visa eilė tikrų vaidybos liūtų, kurie vienas kitą piauna, bet vis dėlto visi išlieka gyvi. Filmas patartinas tik suaugusiems dėl savo sunkaus ir komplikuoto turinio. Be to, jis nėra spalvotas, todėl norintieji gražių vaizdų čia jų neras.
Atsiųsta paminėti
Marius Katiliškis. IŠĖJUSIEMS NEGRĮŽTI. Išleido Terra, 3333 S. Halsted St., Chicago 8, 111. 536 psl., kaina $ 5.
Knygoje aprašyta bėgimas iš Lietuvos ir kiti tu liūdnųjų dienų įvykiai. Paties autoriaus žodžiais, tai nėra nei romanas, nei apysaka, nei chronologiška eile aprašyti atsiminimai. Kas tai yra, gal geriausia galės spręsti pats skaitytojas pagal savo vidujinius pergyvenimus, kuriuos jam sukels ši knyga.
EGLUTĖ, Vol. 10, No. 1. Su pirmuoju šių metu numeriu “Eglutė” pateko į naujas rankas — dabar ją redaguoja Nekaltai Pradėtosios Marijos Seserys Putname. Šiek tiek ją pavartęs ir paskaitęs, gal ne vienas ištars: “Pagaliau!” Pagaliau sulaukėme tikro vaikams skirto laikraštėlio, ko apie buvusią “Eglutę” gal nebuvo galima pasakyti.
Padėkime Lietuvos tikintiesiems
Graži mūrinė Klaipėdos bažnyčia karo metu buvo visai sunaikinta. Lietuviu katalikų parapija ten turi virš 35.000 tikinčiųjų. Nauja bažnyčia būtinai reikalinga. Jie išgavo valdžios leidimą, ėmėsi statybos, jau išmūrijo sienas ir pavasari ruošiasi tęsti stogo ir bokšto statybą. Jau išleista milijonas rublių.
Amerikos lietuviai jau suaukojo bažnyčios statybai ir liturginiams drabužiams virš 4.000 doleriu. Klaipėdiečiai labai džiaugiasi, yra savo geradariams dėkingi ir kas sekmadienis už juos meldžiasi. Tačiau jiems dar reikia ir daugiau pagalbos. Telšių Vyskupijos Tremtinių Kunigų Šalpos Komitetas persiunčia pinigus pačiu geriausiu būdu, suteikiančiu lietuviams daugiausia naudos.
Telšių vyskupijoje karo metu taip pat yra sudegintos Laižuvos, Leckavos ir Kruopių bažnyčios. Taip pat ir jos laukia geradariu, nes savo jėgomis bažnyčių pasistatyti Lietuvos gyventojai jokiu būdu negali. Jau išsiųsta 1000 dolerių ir šioms bažnyčioms.
Komitetas priima aukas šioms ir kitoms nuo karo nukentėjusioms bažnyčioms atstatyti, o taip pat ir bažnytiniams rūbams įsigyti. Šių rūbu dabar trūksta beveik visoms bažnyčioms. Aukas prašome siųsti šiais adresais: Rev. Vaclovas Martinkus, 350 Smith St., Providence 8, R. I.; Rev. Antanas Račkauskas, 259 N. 5th St., Brooklyn 11, N. Y.; Rev. Juozas Pragulbickas, 211 Ripley PI., Elizabeth, N. J.
“LAIŠKAI LIETUVIAMS” • 2345 WEST 56TH STREET • CHICAGO 36, ILLINOIS
