Juozas Vaišnys, S. J.

SEPARATE TABLES

     Tai yra dvi skirtingos istorijos, vykstančios tuo pačiu metu ramiame Anglijos pajūrio viešbutyje, kuriame daugiausia yra apsistoję iš gyvenimo pasitraukę asmenys. Pirmojoje istorijoje vaizduojami du beveik liguistai vieniši žmonės: į pensiją išėjęs majoras (David Niven) ir labai baikšti, nedrąsi, isteriška mergaitė (Deborah Kerr), kurios tokio keisto charakterio išsivystymui, atrodo, daugiausia įtakos turėjo žiauri, tiesiog sadistiška motina (Gladys Cooper). David Niven prisipažįsta, kad jis jaunystėje buvęs nedrąsus ir net bijojęs moterų, bet dabar kažkas jį prie jų traukte traukia ir neleidžiasusivaldyti. Dėl to įvykęs ir nemalonus incidentas to miestelio kine, kai jis pradėjęs lįsti prie šalia sėdinčios moters. Apie tai kitą dieną jau buvo ilgoka žinia spaudoje, dar ir su priedu, kad jis nesąs majoras, o tik leitenantas. Ši žinia tuoj nuskambėjo po visą viešbutį ir buvo tos dienos tema. Deborah Kerr, kuri buvo labai majorą įsimylėjusi, labai skaudžiai tai pergyveno ir įkrito į dar didesnę isteriją.

     Antroji istorija parodo vyrą ir žmoną (Burt Lancaster ir Rita Hayworth), gyvenančius tame pačiame viešbutyje, bet valgančius prie atskirų stalų. Atrodo, kad vis dėlto juodu vienas kitą tebemyli, dažnai kalbasi ir nori susitaikyti, bet vis nepasiseka. Ir atskirai gyvendami juodu vienas kitą ne mažiau kankina negu pirmiau, kai gyveno drauge. Čia daug intry-gų sukuria ir viešbučio šeimininkė (Wendy Hiller), kuri yra įsimylėjusi Burt Lancaster.

     Filme yra daug įdomių psichologišku scenų, kurių žiūrint, gali kilti galvojančiam žmogui daug neišrišamų problemų. Kartais žmogaus gyvenimas atrodo toks komplikuotas, kad visai nesuprantama, dėl ko vyras ir žmona net didžiausių švenčių metu turi sėdėti prie atskirų stalų, kas juos skiria, kas neleidžia drauge gyventi ir vienas kitą mylėti? Bet kai žmogaus prigimtis yra parodoma lyg ant delno, tada jis turi labai susigėsti ir raudonuoti prieš kiekvieną kitą žmogų. Toks jis yra menkas, toks vargšas, toks vertas pasigailėjimo. Tačiau jeigu jis, nugalėjęs savo gėdą, pažvelgs iš arčiau į kitų savo kaimynų gyvenimą, tai jų daugiau nebe-sigėdins, nes jie nė kiek už jį negeresni.

     Tiek pagrindinių, tiek antraeilių veikėjų vaidyba labai puiki, todėl ne be reikalo kažkas yra pasakęs, kad atrodo, jog čia yra suvaryta į vieną narvą visa eilė tikrų vaidybos liūtų, kurie vienas kitą piauna, bet vis dėlto visi išlieka gyvi. Filmas patartinas tik suaugusiems dėl savo sunkaus ir komplikuoto turinio. Be to, jis nėra spalvotas, todėl norintieji gražių vaizdų čia jų neras.

BELL, BOOK AND CANDLE

     Spalvota komedija apie raganas, burtus, kerėjimus. Komedija yra suaugusiųjų lygio ir gali būti įdomi tiems, kurie laukia ko nors naujo, kuriems jau nusibodo iki šiol matytos nudėvėto turinio komedijos.

     Simpatiška burtininkė (Kim Novak) savo kerėjimais ir burtais prisivilioja patrauklų vyrą (James Stewart) jo vestuvių išvakarėse su burtininkės klasės drauge, kurios ji visuomet nekentė. Kai James Stewart sužino apie burtus, labai jaudinasi ir parodo pačius geriausius savo vaidybos momentus.

     Nesigilinant daugiau į turinį, bet žvelgiant į atskirus veikėjus, reikia pripažinti, kad gal stipriausiai pasireiškia Elsa Lanchester ir Hermione Gingold. Pagrindiniams veikėjams, Kim Novak ir James Stewart, lyg kažko trūksta, atrodo, lyg jie būtų ne savo vaidmenyse. Jack Lemmon visai neįspūdingas, o Ernie Kovacs pradžioje labai puikiai užsirekomenduoja, bet vėliau jo vaidyba nublunka ir tampa vienoda, neįdomi.

     Gal ši komedija kai kam patiks tik dėl savo neįprasto turinio, bet šiaip ypatingu įdomumu nepasižymi.

THE INN OF THE SIXTH HAPPINESS

     Nedažnai tenka matyti tokius filmus kaip šis, kur būtų taip stipriai atvaizduota kilni idėja, kur būtų tiek jautraus žmogiško sentimento, kur būtų rodoma tiek heroizmo, norint padėti artimui. Nebus tik tuščia reklama, jeigu pasakysime, kad moterys, eidamos žiūrėti šio filmo, turėtų pasiimti kelias nosines, bet ir vyrams, turintiems žmogišką širdį, kartais reikės stipriai sukąsti dantis, jeigu bijos, kad nenuriedėtų ašara. Šis gražus spalvotas Cinemascope filmas yra patartinas visiems.

     Neturtinga, kilni Anglijos mergaitė (Ingrid Bergman) nutaria vykti į Kiniją misijonieriauti. Jos pasiryžimas visų yra šaltai ir abejingai priimamas, aiškinant ir norint įtikinti, kad ji misijonierės darbui neturi jokių kvalifikacijų. Vis dėlto jos pasiryžimas nepalaužiamas. Iš savo kuklių santaupų nusiperka bilietą ir išsirengia į Kiniją, važiuodama traukiniu per pavojingąją raudonąją Rusiją, per šaltuosius Sibiro kraštus. Rusijoje ji vos nepatenka į darbo stovyklą, bet ir čia plieninė valia ir nepalaužiamas ryžtas siekti savo tikslo ją išgelbsti.

     Atvykusi į Kiniją, pradeda misijonieriauti nuošaliame kalnų miestelyje. Iš pradžių ji visų labai šaltai ir nedraugiškai priimama, bet pagaliau mandarinas (Robert Donat) ją pakviečia būti to miestelio “kojų inspektore”. Jos pareiga buvo prižiūrėti neseniai išleistą įstatymą, draudžiantį raišioti ir varžyti mažų mergaičių kojas, kad jos visuomet pasiliktų mažos ir “elegantiškos”. Čia ji susipažįsta ir su Kinijos karininku, euraziečiu (Curt Jurgens), kuris ją įsimyli, kuris gerbia jos nepalaužiamą ryžtą ir jos tikėjimą, nors pats visiškai netiki. Misijonierė pamilsta Kiniją, tampa jos piliete, bet su savo krikščionių tikėjimo nuostatais nedaro jokių kompromisų.

     Kiniją užpuola japonai. Baisaus karo pasekmių neišvengia ir tas mažutis kalnų miestelis. Japonų lėktuvai ji smarkiai subombarduoja, paversdami ramių gyventojų lūšneles pelenų ir griuvėsių krūvomis. Misijonierė čia parodo didelį heroizmą ir krikščionišką artimo meilę, tarnaudama sužeistiesiems. Pagaliau, artėjant priešui ir gresiant pavojui, kad gali būti išžudyti visi likusieji gyventojai, misijonierė surenka šimtą vaikų ir stengiasi juos nuvesti į saugią vietą, apie dvi savaites keliaudama priešo užimtais kalnais, skraidant lėktuvams ir zvimbiant kulkoms, kenčiant šaltį, alkį ir begalinį nuovargį. Bet jos pasiaukojimas nugali ir šią sunkią, žmogiškai beveik neįtikėtiną kelionę. Ji su šimtu apdriskusių, mirtinai nuvargusių, bet vis dėlto linksmai dainuojančių vaikų iškilmingai įžygiuoja i laisvą miestelį prie Geltonosios upės.

     Jos pasisekimo paslaptis yra gerai suprasti Kristaus žodžiai, kuriuos ji perskaito prie savo heroiškai mirusio padėjėjo kapo: “Iš to pažins, kad jūs esate mano mokiniai, jeigu mylėsite vienas kitą”. Tai yra, galima sakyti, pagrindinė šio filmo mintis.

THE SHERIFF OF FRACTURED JAW

     Kaubojiška, bet gana simpatiška komedija spalvotame Cinemascope ekrane. Tipiškai angliškų manierų anglas (Kenneth More), kurio šautuvų gaminimo firma buvo bebankrutuojanti, atvyksta į Ameriką ir nori rasti savo šautuvams rinką kaubojų apylinkėse. Komedijos pagrindinis įdomumas bei komiškumas ir yra jo angliškas šaltas charakteris, kuris jį išgelbsti iš nuolat besišaudančių kaubojų ir iš skalpų ištroškusių indėnų. Maža to. Kaubojai jį išsirenka savo šerifu, beveik prievarta užkabindami ant krūtinės šerifo žvaigždę, o indėnai priima į savo gentį, priversdami išgerti ąsotį buivolo kraujo. Atrodo, kad jis savo anglišku šaltumu išliktų sveikas ir kraujo ištroškusiu liūtų narve.

     Filme vaidina ir Jayne Mansfield, palikdama žiūrovui gana simpatišką įspūdį, ypač kai skambiai nuaidi kalnų gauburiuose jos graži meilės dainelė. Apie šią artistę tiek yra kalbėta, tiek rašyta, tiek ji yra kritikuota ir tiek pasipiktinimo sukėlusi. Bet koks yra visa to pagrindas? Rimto pagrindo, tur būt, nėra nei jos garsui nei kritikai. Argi yra jos nuopelnas ar jos kaltė, jeigu prigimtis jai suteikė tokių dovanų, kurios dabartinėje Hollywoodo aplinkoje greičiausiai artistę iškelia tarp pirmaujančių žvaigždžių? Šiaip jau nebūtų galima jos per daug girti nei už vaidybą nei peikti už asmenybę. Neseniai teko skaityti labai simpatišką faktelį iš jos šeimyninio gyvenimo, kai ji buvo paklausta, koks yra tikėjimo vaidmuo jos gyvenime.

     — Mano maža dukrytė Jayne Marie,— kalbėjo artistė, — kartą paklausė, kas yra Dievas. Aš jai atsakiau, kad Dievas yra pats svarbiausias dalykas mūsų gyvenime. Jis yra gėris. Jis yra labai malonus ir pilnas mūsų meilės. Ir jeigu mes ko nors prašome, ir Jis mano, kad mūsų prašymai yra teisingi, Jis visuomet mūsų maldų išklauso. Ir aš pati ilgai ir labai karštai esu meldusis, kad galėčiau tapti Hollywoodo artistė. Ir Jis šios maldos išklausė. Ir tu, dukryte, kai paaugsi, norėsi kuo nors tapti. Gal tu norėsi būti artistė, gal gailestingoji sesuo, o gal rašytoja ar menininkė. Ir tu melsiesi, panašiai kaip ir aš meldžiausi. Ir jeigu Jam atrodys, kad verta tavo maldą išklausyti, Jis tikriausiai išklausys. O, Dievas tikrai yra labai geras, išmintingas ir visuomet esąs su mumis. Jis žino visas mūsų mintis, ir geras ir blogas. Jis labai džiaugiasi, kai mes galvojame apie gerus dalykus. Jis visuomet iš dangaus žiūri į mus ir mumis rūpinasi.