1959 M. GRUODŽIO MĖN. (DECEMBER) VOL. X. NO. 11
T U R I N Y S
Laikas skambina atsiskyrimo varpais — A. Grauslys 323
Krikščionija pasaulio teatre — A. Tamošaitis, S. J. 329
Kūrybos ir kūrėjo ženklai — B. Markaitis, S. J. 334
Naujosios santvarkos beieškant — P. Daugintis, S. J. 336
Kur dingo šeimos tėvas? — P. Alšėnas 339
Vaikas, auklėjimas ir Montessori — D. Petrutytė 341
Žvilgsnis į jaunimą Tėvynėje — E. Šulaitis 348
Iš filmų pasaulio — J. Vaišnys, S. J. 350
1959m. turinys .............. 351
“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.
Redaktorius—Juozas Vaišnys, S. J.
Admin. — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel, REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn.
Viršelis ir vinjetės A. Kurausko Immaculata Press
A. Marčiulionis Pelikanas (gipsas)
KALĖDOS VISAM PASAULIUI YRA DŽIAUGSMO ŠVENTĖ,
NES KIEKVIENAS GIMIMAS DŽIAUGSMĄ NEŠA.
TIKRASIS GYVENIMAS YRA DŽIAUGSMAS IR LAIMĖ.
KRISTUS GIMDAMAS ATNEŠĖ PASAULIUI GYVENIMĄ,
ATNEŠĖ DŽIAUGSMĄ, LAIMĘ, VILTĮ IR MEILĘ.
JIS ATĖJO Į TIKRO GYVENIMO IŠTROŠKUSIĄ ŽEMĘ,
ATSKRIDO, LYG TAS LEGENDARINIS PELIKANAS,
KURS MAITINA VAIKUS SAVO KRŪTINĖS KRAUJU.
ŽMOGUS GYVENO ALKANAS, IŠTROŠKĘS IR LIŪDNAS,
JO GYVENIMAS GAL BUVO PANAŠESNIS Į MIRTĮ,
NES ILGUS AMŽIUS GYVENO ATSISKYRĘS NUO DIEVO.
KALĖDOS YRA PIRMASIS JO SUSITIKIMAS SU DIEVU.
TAI YRA TIKROJO GYVENIMO SENIAI LAUKTA PRADŽIA.
LINKIME MIELIESIEMS SKAITYTOJAMS IR BIČIULIAMS,
KAD KALĖDŲ DŽIAUGSMAS JIEMS TĘSTŲSI VISUS METUS,
KAD SUSITIKIMAS SU DIEVU BŪTŲ BE ATSISKYRIMO.
ALFONSAS GRAUSLYS
ANAU, kad šie indų mąstytojo R. Tagorės žodžiai bus geriausia antraštė straipsniui apie laiko praeinamumą ir jo vaisių — mirtį. Ypatingai skaitlingi mūsų tautiečių mirimai šiais metais Čikagoje paskatino šiuo klausimu rašyti. Praėjusios Vėlinės ir artėjanti metų pabaiga nuteikia dvasią šiais dalykais susimąstyti. Yra labai svarbūs ir gyvenimiški klausimai: kas yra mirtis, kaip žmonės žiūri į mirtį ir kaip ją sutinka, kaip mirties prisiminimas veikia žmogaus gyvenimą ir kas darytina, stovint mirties akivaizdoje. Dažnai prie šių klausimų vengiama sustoti, tačiau jie yra patys gyvenimiškiausi ir praktiški visiems, nes, anot R. M. Rilke, "esame tik kevalas... didžioji mirtis, kurią kiekvienas savyje turi, yra vaisius, apie kurį viskas telkiasi".
Kas yra mirtis?
Į mirtį galima žiūrėti visiems žmonėms bendru požvilgiu arba tikinčiojo akimis. Žvelgdami iš visiems bendro taško,, matome mirties visuotinumą ir jos glūdėjimą visur po gyvenimo skraiste; matome mirties artėjimą, kai kuriuos ją lydinčius reiškinius ir jos baimę. Tie įvairūs reiškiniai ir faktai mums leidžia pabandyti atsakyti į klausimą, kas yra mirtis.
Mirtis — tai atsisveikinimas su visais ir su viskuo, tai išėjimas iš šio gyvenimo. Miręs žmogus yra tas, kurio jau niekur nematome, nesutinkame, apie kurį beveik nekalbame ir neatsimename, tartum jis visai nebūtų šioje žemėje gyvenęs. Tik siauras artimiausiųjų būrelis kai kada jį prisimena, kai kada į turimas mirusiojo fotografijas pažvelgia, o kartais ir jo kapą aplanko. Tam būreliui išmirus, jis visai pamirštamas, jo fotografijų niekas nebrangina, jos sunyksta arba yra sunaikinamos, jo kapas užželia, ir jis tampa nežinoma ir nieko nedominančia praeitimi. Į tokį užmiršimą, pagal statistikas, kas savaitę išeina vienas milijonas žmonių. Jų absoliutinė dauguma išeina per anksti. Iš kiekvieno 10 tūkstančių mirusiųjų būrio nė pusė nesulaukia 50 metų. Ir tik 57 žmonės iš 10.000 tesulaukia 90 metų. Tai didžiausia šio pasaulio emigracija, prieš kurią blanksta bet kuri kita emigracija.
Mirtis — tai sunaikinimas, nes iš visa to, kas buvo žmoguje medžiagiška, lieka tik pelenai. Naikinanti mirties grėsmė kybo ant visų ir ant kiekvieno jų egzistavimo momento. Toji grėsmė tartum nepažįstamas, nejaukus ir iškreiptas veidas stovi prisiplojęs prie mūsų gyvenimo langų nakties tamsumoje. Tą naikinančią grėsmę svarstydamas, lenkų poetas Tetmajer rašė: "Kas yra žmonės? Tai vaikščioją lavonai. Kiekvienu atsikvėpimu kovojame su mirtimi, su organizmo nykimu.., Visa tai yra tik laikinis pasipriešinimas mirčiai. Nuolat mirštame, nuo prasidėjimo valandos pradedame mirti, ir mirtis — tai tik to viso gyvenimo agonijos paskutinis momentas." Reiškia viskas, kas yra mumyse ir aplink mus matoma bei apčiuopiama, yra skirta sugesti, nusinešioti, dulkėmis virsti, nes mirtis yra persunkusi visą gyvenimą. "Gyvenimas sugriauna viską, nes laikas — tai griuvimas", sako Rilke.
Jeigu žvelgiame į žmogaus mirties artėjimą ir jos procesą (jeigu mirtis nėra staigi), tai tą organizmo griuvimą vis labiau žmogus pajunta, jausdamas nuolat didesnį išsisėmimą ir bejėgiškumą, drauge nekartą nujausdamas, kad jau niekur jam pagalbos ir atramos taško fizine prasme nebėra. Jis pasijunta į kažkur neatsispiriamai stumiamas ir nesulaikomai krentąs į nežinomybę.
A. TAMOŠAITIS, S. J.
I. Krikščionija nėra krikščionybė
AŽAS kelmas didelį vežimą verčia, sako lietuvių priežodis. Daugelis mūsų dar prisimena iš pirmosios rusų okupacijos meto mažą korektūros klaidą, pridariusią daug nemalonumo redakcijai ir spaustuvei. Viename straipsnyje turėjo būti sakinys: "Nutarta įgyvendinti Stalino konstituciją". Bet įsibrovė klaidelė. Vietoje žodžio įgyvendinti buvo atspausta išgyvendinti, ir išėjo: "Nutarta išgyvendinti Stalino konstituciją". Vienas skiemuo pakeitė visą prasmę.
Panašiai yra su dviem žodžiais — krikščionybė ir krikščionija. Jiedu iš pirmo žvilgsnio atrodo labai panašūs, bet reiškia du visai skirtingus dalykus. Kas juodu sumaišo, gali prieiti labai klaidingų išvadų. Krikščionybė reiškia mokslą, doktriną; krikščionija — jąja suformuotus žmones. Mes gi sakome: "Lietuva priėmė krikščionybę" (ne krikščioniją!), ir priešingai: "Kryžiaus karan popiežius pakvietė visą krikščioniją" (ne krikščionybę!). Krikščionijai galime duoti krikščioniškojo pasaulio arba krikščioniškosios civilizacijos vardą.
B. Milaknis Galvutė (gipsas)
Iš šito skirtumo seka dvi didžios svarbos išvados.
Pirmoji išvada. Yra tik viena krikščionybė, bet gali būti skirtingi krikščionijos tipai; krikščionybė visada pasilieka ta pati, krikščionija įvairuoja — lygiai kaip yra tik vienas nekintąs dėsnis, jog žmogus turi garbinti Dievą, ir įvairūs to dėsnio įkvėpti istorijoje kilę bažnyčios pastato stiliai. Dėl to ir galime sakyti: viduramžių krikščionija atgyvenusi; Maritainas gali raginti: sukurkime naują krikščioniją! Daugeliui, išgirdus tokią kalbą, tuojau ima vaidentis, jog norima keisti, kurti naują krikščionybės mokslą; tuo tarpu taip kalbantieji turi galvoje vien istorijos bėgyje to mokslo įtakoje susiformavusią arba naujai besiformuojančią civilizacijos formą, kultūrinį kompleksą, kuriame įvairiu būdu ir laipsniu užspaustas krikščioniškosios pasaulėžiūros antspaudas. Palikti vieną krikščioniją ir sukurti kitą visiškai nereiškia keisti krikščionybės; lygiai kaip palikti gotišką stilių ir sukurti baroko stilių visiškai nereiškė keisti dėsnio, jog žmogus turi garbinti Dievą maldos namuose.
BRUNO MARKAITIS, S. J.
ŪRYBA yra charakteringasis žmogiškosios buities elementas. Joje matome žmogaus dvasios ir gyvenamosios aplinkos veidą. Ji mums kalba apie praeities ir dabarties problemas, bandydama nusakyti žmogaus ir pasaulio santykius. Jos giliuose aruoduose glūdi didysis žmonijos turtas, o jos dvasingume regime ateities vizijas ir neatskleistas širdies paslaptis. Po jos šydu slepiasi nuolat gyvos žmogaus pastangos pasiekti stebuklingąjį grožio, gėrio ir tiesos pasaulį, kuriame nebėra formos netobulumo, minties lėkštumo ir idėjos nevaisingumo.
Kūryba yra mįslingasis žmogiškosios buities prasiveržimas, nes joje pastebime nuolat neramų, visados gyvą ir nieku būdu nesulaikomą veržlumą skelbti tiesą ir grožį, kartais labai neįprastai pergyventą ir suprastą, bet pateikiamą atvirai ir drąsiai, nebojant nei kritikos, nei pajuokos, kartais nesiskaitant net su pačiu gyvybės turtu. Ir kuo didesnis kūrybingumo potencijalas, kuo aukštesnė kūrybos kokybė, tuo, regis, galingesnis veržlumas ir narsesnė drąsa.
Kūryba yra įkvepiantysis žmogiškosios buities veiksnys, nes jis liudija žmogiškosios dvasios pranašumą, jos nesenkantį išradingumą ir ypatingai jos nemirtingumą. Mat, kūryboje matome nuostabiausias žmogaus dvasios apraiškas: duoti minčiai grožiu persunktą ir apčiuopiamą formą, sudvasinti medžiagą gyvybingu prasmingumu ir esamą formą, patobulinti originalumo išradingumu. Nenuostabu, kad kūrybos palikimas pažadina dvasios ugnį nauju liepsningumu, praturtina žinojimą ir apvaisina mintį įkvėpimu.
P. DAUGINTIS, S. J.
AU esame rašę, kad naujosios santvarkos esmę pagal k a t a l i k ų socialinį mokslą sudaro demokratiškai organizuotų ekonominių ir profesinių bendruomenių arba korporacijų laisvas ir atsakomingas viso ekonominio ir socialinio krašto gyvenimo tvarkymas. Jos taip reikalingą įgyvendinimą gal labiausiai apsunkina galingi priešininkai, puldami ją kryžmine ugnimi. Iš dešinės — konservatoriai, galingi savo turtais ir įtaka krašto ekonominiame ir politiniame gyvenime. Apie konservatorių liberalų, kapitalistų ir patriarchalistų priešinimąsi, klaidas, nepajėgumą ir užsispyrimą išlaikyti kapitalistinį režimą jau esame neseniai rašę. Iš kairės tą naująją socialinę santvarką puola revoliucionieriai, apie kuriuos pakalbėsime šiame straipsnyje.
Revoliucijos šalininkai
Revoliucionieriai taip pat siekia naujos, nors savaip suprantamos, socialinės santvarkos. Tačiau jie nori jos pasiekti ne iš lėto daromomis reformomis, bet senąją santvarką greitai sugriaujančiomis revoliucijomis. Revoliucionieriai uždega plačiąsias mases senojo režimo neapykanta. Naujos geresnės santvarkos didžiomis viltimis persiėmusios masės nebijo jokių aukų.
Pirmoje eilėje čia yra minėtini komunistai. Jų tikslas visur yra tas pats: revoliucija nuvertus kapitalistinį režimą, sukurti darbo klasės valdomą santvarką. Naudodamiesi darbo klasės simpatijomis ir geresnės ateities viltimis, teroru, maištais, revoliucijomis, raudonąja armija ir galinga propaganda gerai organizuoti komunistai jau yra įvedę komunistinę santvarką didelėje pasaulio dalyje. Jie yra pasiryžę ją įvesti ir likusioje pasaulio dalyje.
Panašios kolektyvinės santvarkos siekia ir jų broliai socialistai, tik jie nori palikti mažą privačią nuosavybę žmonių rankose, o visą kitą nuosavybę ir kapitalą reikia atiduoti valdyti valstybei.
PR. ALŠĖNAS
IETUVOJE šeimos tėvas buvo šeimos galva. Nežiūrint koks jis buvo ir kas jis buvo, šios jo teisės niekas nepaneigdavo. Kadangi tėvas ten buvo pripažintas šeimos autoritetu, tai į jį šeimos nariai, ir žmona ir vaikai, dažnai kreipdavosi, įvairioms sunkenybėms iškilus. Tėvui mirus, neveltui būdavo sakoma, kad mirė šeimos rūpintojėlis, mirė jos atrama. Be jo pasilikusieji šeimos nariai būdavo vadinami našlaičiais. Bet, gyvendami Šiaurės Amerikos kraštuose, matome visai kitokį vaizdą. Čia šeimos tėvo tartum visiškai nebūtų, o jeigu jis dar šiaip taip ir pripažįstamas, tai jo vaidmuo šeimoję beveik nepastebimas arba sunkiai nusakomas. Čia tėvas nėra šeimos galva, nes šeimos yra arba visai "begalvės", arba besivaldančios demokratišku "lygybės" principu, kur niekas niekam nieko negali įsakyti. Mums, be abejo, tokia šeimos padėtis atrodo nenormali, bet kaip į tai žiūri patys amerikiečiai?
Ir tarp jų yra šios padėties rimtumą suprantančių ir apgailestaujančių. Viename amerikiečių žurnale esu skaitęs laikraštininko Samuel Grafton straipsnį, kuriame šią padėtį labai atidžiai svarsto ir ją laiko nenormalia. Suglaustomis to straipsnio mintimis norėčiau pasidalinti ir su lietuviais.
Savo rašinyje jis klausia, ko amerikiečių šeimoms labiausiai trūksta, ir atsako, kad labiausiai trūksta tėvo. Tėvą jis laiko šeimos galva, kurio šeimos nariai turėtų lyg trupučiuką prisibijoti, žinoma, ne dėl ko nors kito, tik grynai iš pagarbos. Jis turi būti vyriškas ir tvarkingas tiek savo elgesyje, tiek apsirengime. Deja, dabartinėse šeimose dažnai to nepastebime.
D. PETRUTYTĖ
“Kada pasaulis su tokiu pat susitelkimu ir mokslišku kruopštumu ims studijuoti, tyrinėti bei ryškinti žmogaus dvasios pajėgas, kaip jis daro medžiaginei civilizacijos pažangai užtikrinti — tada nebebus' problemų. Kokios bebūtų problemos, visuomet jos glūdi žmogaus prote ir jo dvasioje.”
M. Montessori
Prietarai — pažangos stabdžiai
E TIK ankstyvesnės, bet ir šiandieninės pažiūros į vaiką daugumoje remiasi ne vaiko prigimties pažinimu, ne natūraliaisiais plėtros dėsniais, kuriems paklusta gyvoji ir negyvoji gamta, ir ne prigimtinėmis žmogaus tendencijomis, o perdėm įsisenėjusiomis nuomonėmis, tamsiais prietarais.
Prietarai bei klaidingi įsitikinimai visais laikais buvo ne tik dideli pažangos stabdžiai, bet ir negailestingi tikrojo gyvenimo slopintojai bei ardytojai. Nėra, tur būt, nė vienos mokslo šakos, kuri ilgesnį ar trumpesnį laiką nebūtų skendėjusi keisčiausių burtų bei neišmintingiausių prietarų liūnuose.
Laikui bėgant, dėka genijų protų, kurie sugebėjo įžvelgti į visatos sąrangos paslaptis, prietarai ėmė nykti, užleisdami vietą mokslo žodžiui ir patirčiai. Vis tikslesnis gamtos dėsnių pažinimas, atsietas nuo nieku nepagrįstų spėliojimų, padėjo išaugti nūdienei civilizacijai ir technikai. Tačiau tai liečia tik medžiaginę ir išorinę žmogaus gyvenimo pusę. Pats žmogus, viso sutvėrimo valdovas, dar tebėra mažiausiai pažintas, o ypač jo gyvenimo pradžia, jo kūdikystė ir pirmoji vaikystė. žodžiu, žmogaus gyvenimo laikotarpis iki 6-ių metų amžiaus. Nors ir didžiuojamės šiandien didele gausybe vertingų knygų, parašytų apie vaiko psichologiją, tačiau, anot Montessori, jos visos prasideda nuo X-jo tomo, o pirmieji ir patys svarbiausieji tomai tebėra tušti.
E. Marčiulionienė Angelas (keramika)
Kas gimdo auklėjimo problemas
Mes visi, su nedidele išimtimi, dėl visų negerovių, kokios jos bebūtų (kriminaliniai nusikaltimai, žiaurumai, banditizmas, neklusnumas, atsilikimas moksle, neapykanta mokyklai ir namams, tingumas, melas ir nesuskaitomos eibės kitokių pramuštgalviškumų), kaltiname tik vaiką ar jaunuolį. Nekartą žiauriausiomis priemonėmis bandome išplėšti tas nedoras blogio atžalas, kurios išbujojo iš tų sėklų, kokių mes patys apsčiai prisėjome jame nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų: netikusiais savo elgesiais, nekontroliuojamomis televizijos programomis, filmais, komikais ir t.t.
EDVARDAS ŠULA1TIS
ŠIAME žurnale dažnai yra iškeliamos ir nagrinėjamos įvairios jaunimo "paslaptys". Tai yra sveikintinas dalykas, kuris turėtų būti ateityje tęsiamas. Tik gaila, kad, kaip jau prieš kurį laiką redaktorius nusiskundė, pats jaunimas nelabai noriai kelia tas problemas ir jomis nesidalina su savo bendramečiais žurnalo puslapiuose.
Šalia įvairių šiame skyriuje keltų problemų, čia neteko užtikti šiuo metu Lietuvoje gyvenančio jaunimo klausimo nagrinėjimo. Tačiau šie klausimai mus turėtų dominti, nes nuo dabartinio Lietuvos jaunimo daug kas priklausys, o taip pat ir mes, gyvenantieji išeivijoje, galime daug ko iš jo pasimokyti.
Apie okupuotoje Lietuvoje gyvenantį jaunimą šiuo metu mes galime patirti iš ten einančiųjų laikraščių ir žurnalų, o taip pat ir iš privačių laiškų. Lietuvoje jaunimui yra leidžiama nemaža periodinių leidinių: "Jaunimo gretos", "Moksleivis", "Komjaunimo tiesa" ir kiti, kurie, žinoma, atstovauja dabartinių krašto valdytojų liniją. Tačiau, nors ir kažin kaip jie stengtųsi, vis tiek kartais pralenda nesuklastotos medžiagos, iš kurios galima pažinti tiesą. Neretai tiesą galima pažinti ir iš įvairių "pamokslų" nukrypstantiems nuo bolševikų nurodyto kelio.
Netenka abejoti, jog dabartinis Lietuvos jaunimas susilaukia didelio spaudimo iš atėjūnų, kuriuos atstovauja mokykla, griežtai pajungta naujajai tvarkai, ir organizacijos, veikiančios pagal atėjūnų nurodymus. Įdomu pažiūrėti, koks turėtų būti "tikrasis" Lietuvos jaunimas pagal okupantų receptą. Visų pirma jis turi netikėti jokios Aukštesnės Esybės, tai yra neturėti jokių "religinių prietarų". Jis turi užmiršti savo meilę tėviškei, o ją rodyti "plačiajai sovietų šaliai". Jis turi būti savarankiškas, realiai mąstąs, neklausąs tėvų ar globėjų, jeigu to reikalauja "bendrieji aukštesnieji interesai".
J. Vaišnys, S. J.
THIRD MAN ON THE MOUNTAIN
Kam teko būti kalnuose ir gėrėtis jų į padanges besistiepiančiomis snieguotomis viršūnėmis, tas gali suprasti kalnų paslaptingąją jėgą. Kam teko bendrauti su kalnų gyventojais, be abejo, jis bus girdėjęs daug įdomių legendų ir šiurpą keliančių pasakų, kuriomis yra apsupta beveik kiekviena pavojingesnė užkopti kalnų viršūnė. Tikrąją kalnų dvasią gali pajusti tik tas, kas juos gerai pažįsta, kas dažnai į juos yra kopęs ir nekartą rizikavęs savo gyvybe. Atrodo, kad tie, nuo kurių priklausė šio filmo pastatymas, visa tuo pasigirti negali. Čia rodomi Šveicarijos Alpių herojai neturėtų per daug keisti savo vaidybos, norėdami atvaizduoti kaubojus arba detektyvinio filmo veikėjus — užtektų jiems į rankas paduoti šautuvą vietoje kalnų lazdos.
Tai paminėjome tik tarp kitko, bet filmas vis dėlto yra gražus ir patartinas pamatyti visiems kalnų mėgėjams. Jis yra suktas Šveicarijos kalnuose, todėl yra progos pamatyti natūralių gamtos stebuklų. Turinys yra visai paprastas: ryžtingas jaunuolis nori, žūt būt, pasiekti labai pavojingą kalnų viršūnę, į kurią kopdamas žuvo jo tėvas, prityręs kalnų vadovas. Šiam savo žygiui jis sutinka daug kliūčių, bet jas vyriškai nugali, padedamas taip pat ir savo mylimos simpatiškos mergaitės (Janet Munro). Iki šiol daugelio niekinamas lėkščių plovėjas tampa visos apylinkės garbinamu herojumi, kai, lipdamas į tą daugelio išsvajotą pavojingą kalnų viršūnę, parodo tikrai daug drąsos ir vyriškumo.
“LAIŠKU LIETUVIAMS” DEŠIMTMETIS
Ateinančių metų pradžioje sueina lygiai dešimt metų, kai pradėjome leisti “Laiškus Lietuviams”. Šiai kukliai sukakčiai paminėti pašvęsime vasario mėnesio numerį, kuris bus iliustruotas mums daugiau padėjusiųjų bendradarbių nuotraukomis. Į tą jubiliejini numerį įdėsime ir kai kurių asmenų sveikinimus bei charakteringesniąsias skaitytojų mintis, objektyviai įvairiais atžvilgiais vertinančias mūsų žurnalą. Šios rūšies medžiaga turi pasiekti redakciją iki sausio 1 dienos. Tad tikrai būsime visiems dėkingi už jų pareikštas mintis, patarimus ir sveiką kritiką. Be to, jubiliejiniame numeryje paskelbsime ir “Laiškų Lietuviams” konkurso rezultatus.
NAUJOS KNYGOS
Vyskupas Vincentas Brizgys. NEGESINKIME AUKURŲ. 212 psl. kaina nepažymėta. Spaudė Tėvų Pranciškonų spaustuvė Brooklyne. Mūsų religinė literatūra yra labai neturtinga. Jeigu kas daugiau susidomi kuriuo nors klausimu, būtinai turi griebtis svetimų kalbų. Taip pat ir įvairiais, moraliniais bei dogmatiniais moterystės klausimais yra graibstyte graibstomi straipsniai, kurie retkarčiais pasirodo mūsų laikraščiuose ir žurnaluose. Todėl šios moterystės problemas aiškinančios knygos pasirodymas yra labai sveikintinas. Autorius savo įprastu aiškumu ir paprastumu čia išdėsto Katalikų Bažnyčios mokslą apie moterystės esmę ir įvairias jos savybes. Ši knyga bus labai naudinga ir tiems, kurie ruošiasi kurti šeimą, ir tiems, kurie jau yra sukūrę. Tikrai vertindami šią knygą, norėtumėm pridurti, kad jeigu būtų jos pradžioje arba gale surašytas turinys ir jeigu būtų buvę išvengta gana gausių gramatikos bei korektūros klaidų, tai jos vertė būtų dar didesnė.
Dr. Juozas Prunskis. 28 MOTERYS. 160 psl., kaina $1.50. Tai yra trumpos kai kurių žymesniųjų paskutiniųjų laikų konvertičių biografijos. Autorius aiškiai ir kiekvienam suprantamai parodo tuos kelius, kurie dvidešimt aštuonias klystkeliais vaikščiojančias sielas atvedė į Katalikų Bažnyčią. Mes, kurie toje Bažnyčioje esame gimę ir augę, dažnai jos neįvertiname. Mums, jau nuo mažens einantiems Kristaus nurodytu keliu, kartais atrodo, kad jis yra toks sunkus ir nemalonus. Mes neretai jaučiame įvairių sąžinės komplikacijų bei psichologinių problemų. Visose čia suminėtose sunkenybėse ši knyga galės daug padėti. Jeigu dažnai mums girdėti ar skaityti žodžiai nedaug tepadeda, tai šie prieš akis pastatyti gyvi pavyzdžiai ne vieną patrauks ir įkvėps didesnės meilės mūsų tikėjimui.
"LAIŠKAI LIETUVIAMS” • 2345 WEST 56TH STREET • CHICAGO 38, ILLINOIS
ĮVAIRUS STRAIPSNIAI