1959 M. LAPKRIČIO MĖN. (NOVEMBER) VOL. X. NO. 10
T U R I N Y S
Pavargusi krikščionija — A. Tamošaitis, S. J. 291
100 metu darvinizmui — J. Venckus, S. J. 296
Arso klebonas (II) — A. Grauslys 302
Kare žuvusiam (eil.) — S. Tomarienė 309
Ligai ar senatvei mus pančiojant — J. Prunskis 310
Žvilgsnis i montesorinę mokyklą— E. Mortimer 313
Negraži mergaitė............ 316
Iš filmu pasaulio— J. Vaišnys, S. J. 319
“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.
Redaktorius—Juozas Vaišnys, S. J.
Admin.— Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn. Viršelis ir vinjetės A. Kurausko Immaculata Press
Vėlinių nuotaikos
RUDENS SCENOS MUS DAUG KO PAMOKO:
GĖLĖS VYSTA KAIP MŪSŲ VILTYS,
LAPAI KRINTA KAIP MŪSŲ METAI,
DEBESYS PLAUKIA KAIP MŪSŲ ILIUZIJOS.
ŠVIESA MAŽĖJA KAIP MŪSŲ PROTO ĮŽVALGUMAS,
SAULĖ DAROSI ŠALTESNĖ KAIP MŪSŲ JAUSMAI,
UPĖS UŽŠĄLA KAIP MŪSŲ GYVENIMAS —
VISKAS TURI SLAPTĄ RYŠĮ SU MŪSŲ LIKIMU.
F.R.CHATEAUBRIAND
MIRTIS YRA TAIP TIKRA KAIP RYTOJAUS DIENA,
KAIP NAKTIS PO DIENOS, KAIP ŽIEMA PO VASAROS.
KODĖL TAIP RŪPINAMĖS RYTOJAUS DIENA,
NAKTIMI IR ŽIEMA, TAČIAU NE MIRTIMI?
K. NOETZEL (Iš J. Prunskio "Rinktinių minčių")
A. TAMOŠAITIS, S. J.
UOVARGIS kiekvienam žmogui yra puikiai pažįstamas. Kas gi iš mūsų vienu ar kitu metu nesijuto pavargęs? Nuovargio yra įvairių rūšių. Pirmiausia, darbo nuovargis. Po įtemptos darbo dienos vakare jaučiamės pavargę. Toliau, ligos nuovargis. Kai susergame, irgi jaučiamės pavargę ir gulame į lovą. Pagaliau, senatvės nuovargis. Pasiekęs tam tikrą metų skaičių, žmogus pajunta, kad jo fizinės jėgos ima gesti, tarsi lempa, kuriai pritrūksta degalo.
Tiek darbo, tiek ligos, tiek senatvės nuovargis yra išmintinga Kūrėjo dovana. Darbo nuovargis priverčia žmogų padaryti pertrauką, be kurios jo kūno mašinos ratai greitai susidėvėtų. Ligos nuovargis priverčia žmogų ramiai laikytis, kad visa vidaus energija galėtų būti nukreipta į sužeistą arba bacilų atakuojamą kūno dalį. Senatvės nuovargis yra signalas, jog žemės kelionė artėja prie galo ir jau metas pakuotis: netrukus reikės palikti šio pasaulio traukinį.
Tačiau yra dar viena nuovargio rūšis — ir šita nėra iš Dievo — nuovargio, kurs gali apimti žmogų, nors nieko nedirbo, neserga ir dar nesenas. Tai nežinojimo ką veikti nuovargis. Kada turime laisvadienį ir nežinome, ką jo metu veikti, metame viena, stveriamės kito — vakare jaučiamės labiau pavargę negu kad būtume tądien dirbę. Kas taip praleidžia atostogas, po jų jaučiasi labiau išsisėmęs, nepatenkintas, piktas negu prieš jas. Tas nuovargis, kyląs iš nežinojimo, ką veikti, ko tvertis, kartais pasiekia tokį laipsnį, kad žmogus pasijunta taip pavargęs gyventi, jog nusižudo. Jis gali apimti ne vien atskirus žmones, bet ir jų draugijas, net ištisą tautą. Istorijos bėgyje dėl jo nevienos tautos likimas buvo paženklintas katastrofa.
I. ĮVAIRUS NUOVARGIS
Šį nuovargį lengva atpažinti iš keturių simptomų. Pirma, į visa žiūrima kaip į sunkią naštą. Antra, dingęs veržlumas veikti. Trečia, nebesukuriama nieko naujo. Ketvirta, dėmesys nukrypęs į išorines formas. Tie simptomai plaukia vienas iš kito. Kur visa tampa našta, savaime aišku, dingsta veržlumas, iniciatyva pereina į kitų rankas. O kur dingusi iniciatyva, nebesukuriama nieko naujesnio. O kur nebesukuriama naujų dalykų, gyvenama pasenusių formų laikymu. Ratas vėl pradeda suktis iš naujo: kur formalizmas, nebematoma prasmės; o kur jos nebematoma, ten visa tampa beprasme, sunkia našta, dar labiau dingsta veržlumas, dar mažiau sukuriama naujo, dar labiau įsikandama išorės.
II. KRIKŠČIONIJOS NUOVARGIO SIMPTOMAI
Jei atviromis akimis pažvelgsime į šio meto krikščioniją, turėsime konstatuoti, kad ją kai kur yra apėmęs paskutiniosios rūšies nuovargis. Joje ryškūs visi keturi minėti simptomai.
a) Naštos jausmas
Kas nemato, dar geriau, pats nejaučia, kaip mūsų dienų krikščioniją yra apėmęs naštos jausmas? Savo veikale "Geroji naujiena ir mūsų tikėjimo skelbimas" austrų liturgistas prof. J. A. Jungmanas, S. J. vykusiai iškelia liūdną kontrastą tarp ankstyvosios ir dabartinės krikščionijos dvasios: "Didis džiaugsmas... skamba per visus apaštalų laiškus ir kalbas. Ta pati nuotaika vis iš naujo sutviska vėlyvesniuose senosios Bažnyčios raštuose... Ir kur įvairios iškasenos leidžia mums įžvelgti į to meto krikščionių bendruomenes, kai regime žodžius ir ženklus, jų įrašytus ant kapų, kai stebime simbolius, kuriais ženklino savo kasdienės vartosenos daiktus, iš visur šviečia skaidrus džiaugsmas ir gaji viltis. Šiandien gi katalikų religija yra... pareiga, kurią reikia atlikti, norint nepražudyti sielos; pareiga, iš savo pusės vėl užkraunanti eilę įpareigojimų: eiti sekmadieniais į bažnyčią, priimti sakramentus, tikėti dogmas, laikyti dorovės nuostatus, klausyti bažnytinių autoritetų. Žodžiu, varžtai ir našta... Nešama ji kaip ir visos kitos naštos: atsidūstant ir stengiantis apriboti jų skaičių iki galimo minimumo... Krikščionybė šiandien yra ne linksma naujiena, kurios žmogus džiaugsmingu užsidegimu klauso, o užkrautas įstatymas, kurį vykdo, kad išvengtų pasmerkimo" (Regensburg: Pustet, 1936, 2-7 pp.).
J. M. VENCKUS, S. J.
ŠIEMET sueina lygiai šimtas metų nuo darvinizmo pradžios. 1859 m. lapkričio 24 d. pasirodė Charles Darwin knyga, pavadinta "The Origin of Species by Means of Natural Selection, or the Preservation of Favoured Races in the Struggle of Life". Visa pirmoji laida — 1250 egzempliorių — buvo išpirkta pirmą knygos pasirodymo dieną. Tuoj pat Darvinas paruošė ir antrąją laidą. Apie šią knygą Walter von Wyss taip sako: "Tos knygos pasirodymas priklauso prie didžiausių pasaulinės literatūros įvykių. Kai 22 metų jaunas vyras laivu "Beagle" išvyko į platųjį pasaulį, jis nenujautė, kad ši kelionė jį nustebins įdomiais reiškiniais ir paskui po dvidešimt uolaus tyrinėjimo, studijavimo, bandymų ir įtempto mąstymo metų jam duos progos parašyti knygą, kuri visam gamtos mokslui suteiks naują veidą" (Darwin, Zurich, 1958, p. 163).
Be to, šiais metais yra dar ir kitas Darvino jubiliejus — 150 metų nuo jo gimimo. Jis gimė 1809 m. vasario mėn. 12 d. nedideliame Shrewsbury miestelyje, Anglijoje. Jis gimė kaip tik tais pačiais metais ir tą pačią dieną kaip garsusis Amerikos prezidentas Abraham Lincoln.
Darviną vieni laiko pranašu, jį garbina ir kelia į aukštybes, o kiti jį smerkia ir niekina. Išgirdę jo vardą, kai kurie tuoj prisimena: žmogus kilo iš beždžionės. Daugelis dėl to jo neapkenčia, nes jaučiasi, kad yra užgauti jų giliausi religiniai jausmai. Kai kurie nenori nė pagalvoti, kad jie galėtų būti kilę iš beždžionės. Bet kad žmonės daugiau skaitytų šiuo klausimu, tai sužinotų, kad evoliucija netvirtina, jog žmogus būtinai turi būti kilęs iš beždžionės. Taip pat niekas nelaiko Darvino teologijos ar šv. Rašto autoritetu. Darvinas iš savo kelionės aplink pasaulį 1836 m. grįžo, visiškai praradęs tikėjimą anglikonų bažnyčios mokslu.
Darvino asmenybė
Karolis Darvinas buvo penktas vaikas šeimoje. Jo tėvas buvo gydytojas. Taip pat ir jo senelis Erazmas Darvinas buvo gydytojas, gamtininkas, poetas. Tai buvo įdomus žmogus, labai mėgstąs daryti įvairius moksliškus bandymus. Jis mėgdavęs kartoti žodžius: "Tik kvailas nedaro savo gyvenime eksperimentų". Nors religijos Erazmas ir nepraktikavo, bet vis dėlto pripažino Dievą, kuris sutvėrė pasaulį, bet juo visiškai daugiau nesirūpina ir Jam yra vis tiek, kaip žmogus gyvena; tam didžiam Dievui žmogus yra tik menka kirmėlaitė. Toks dievybės supratimas yra vadinamas teizmu, kuris ir šiandien yra paplitęs tarp gamtininkų. Erazmo Darvino veikale, vardu "Zoonomia", jau pastebimos aiškios idėjos apie evoliuciją, kurias jo anūkas Karolis galutinai išvystė.
ALFONSAS GRAUSLYS
ORINT giliau įžvelgti į kokio nors asmens šventumą, reikia pažiūrėti, kaip šv. Dvasios dovanos pasireiškė jo sieloje.
Anot garsaus mūsų laikų domininkono teologo Garrigou-Lagrange, krikščionio, esančio Dievo malonėje, dvasios organizmą sudaro ne tik pašvenčiamoji malonė arba Dievo gyvenimas sieloje, bet ir dorybės bei dovanos, kurios į sielą įliejamos drauge su pašvenčiamąja malone. Kalbant vaizdžiau ir apčiuopiamiau, galėtume pasakyti, kad Dievo malonė, ateidama į sielą, paruošia jos dirvą antgamtiniam derliui, pasėdama į ją trijų dieviškų dorybių (tikėjimo, vilties ir meilės) ir keturių moralinių dorybių (išmanymo, teisingumo, tvirtumo ir susivaldymo) sėklas, drauge įdiegdama septynių šv. Dvasios dovanų diegus, kurie, žmogui bendradarbiaujant su Dievo malone, jį pašventina.
Tad nenuostabu, kad esančią sieloje malonę šv. Tomas vadina dorybių ir dovanų malone. Tos visos su Dievo malone įdiegtos dorybės ir dovanos yra antgamtinių galimybių ir energijos šaltiniai, kurie geros valios žmoguje gali pražysti visais šventumo žiedais. Kai šiandien mokslas pajėgia atpalaiduoti atome glūdinčią energiją ir duoda mums nujausti gąsdinančią tos energijos galią, tai panašiai ir gerai suprastas Dievo malonės mokslas mums skelbia begalinį antgamtinių jėgų šaltinį, kuris glūdi Dievo malonėje.
Mums čia rūpi šv. Dvasios dovanos arba tie antgamtiniai pastovūs nusiteikimai, kurių dėka siela darosi vis klusnesnė šv. Dvasios įkvėpimams. O tų įkvėpimų dėka pirmieji septyni palaiminimai (Mat. 5, 3-9) vis labiau virsta realybe pašventinamoje sieloje. Šv. Dvasios dovanos sielą padaro tartum muzikos instrumentu, iš kurio išgaunami nuostabūs akordai Dievo garbei. Tų akordų garsus duoda pajusti apaštalas, rašydamas savo laiške: "Dvasios gi vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrumas, maloningumas, gerumas, romumas, meilumas, ištikimybė, kuklumas, susilaikymas, skaistybė" (Gal. 5, 22-23). Kuo žmogus labiau šventėja, tuo šv. Dvasios dovanos aiškiau pasireiškia jo gyvenime, nes lengvų nuodėmių ir netobulumų retėjimas vis mažiau kliudo tom dovanom pasireikšti.
Ir vos besiskleidžiančio pumpuro sieloje kartais grali būti ruduo ...
Kiekvieną šv. Dvasios dovanos pasireiškimą aptardami, pažvelgsime drauge ir į tai, kaip tos dovanos pasireiškė šv. Jono Vianney gyvenime.
Dievo baimės dovana
Tai pirmasis šv. Dvasios pūstelėjimas į sielos laivo bures, kad ji iš įklimpimo į nuodėmę pajudėtų prie Dievo ir pradėtų ieškoti Jame saugumo. Dievo baimės dovana visiškai neprieštarauja Dievo meilei, ji yra net Dievo meilės pagimdyta, nes žmogus, pradėjęs nujausti, kokia didelė, nepavaduojama ir vienintelė gėrybė yra Dievas, pradeda bijoti Jo nustoti. Grynai vergiška Dievo bausmių baimė nėra šv. Dvasios dovana, nes tos baimės pagrindas yra egoizmas, jame nėra Dievo meilės prado. Tačiau ir tokia baimė gali tapti paskatinimu ieškoti Dievo malonės.
DR. J. PRUNSKIS
AI ŠV. ALFONSAS Liguori pasijuto ligos palaužtas, kreipėsi į popiežių Klemensą VIII, prašydamas, kad jį atleistų nuo vyskupo pareigų. Bet popiežius į tai atsakė: "Užteks, kad vyskupas Liguori savo dieceziją valdys iš ligonio lovos. Viena vienintelė malda, kurią jis iš ten pasiųs, bus šimtą kartų vertingesnė už tūkstantį vyskupiškų vizitacijų". Kad ir kaip keistai mums tai atrodytų, popiežius vis dėlto davė teisingą atsakymą. Nežiūrint savo ligos, šv. Alfonsas Liguori buvo ne tik įtakingas vyskupas, bet ir sukūrė tiek daug puikių veikalų, kurie ir šiandien daugeliui yra gilus įkvėpimas.
Anksčiau ar vėliau kiekvieną mūsų aplanko liga, o jeigu ir visą amžių pasiliktume sveiki, tai neišvengiamai ateis senatvė su paliegimu ir netekimu jėgų. Labai yra svarbu iš anksto tam pasiruošti, kad, nusilpus kūnui, neliktume dvasios paliegėliai. Ligai ar senatvei supančiojus mūsų kūną, dar ne viskas yra baigta. Žmogaus didžiosios galios, siela su protu ir laisva valia, stovi aukščiau kūniškos ligos varžtų.
Liga nesulaikė jų veržlumo
Amerikiečiui šokėjui Charles Bookman 1945 m. buvo pasakyta, kad jo pasirinktoji profesija jau baigta, nes jis, teturėdamas 24 m. amž., tapo nepagydomos daugialypės sklerozės auka. Ši liga jį padarė invalidu, susilpnindama ir dalinai paraližuodama muskulus. Tačiau jis rankų nenuleido. Ligai plečiantis, jis pasirinko kitą, baleto mokytojo, profesiją. Vedė savo buvusią mokinę ir drauge su ja 1959 m. savo baleto mokykloje Čikagoje jau turėjo 200 mokinių. Dėl nesveikatos pasitraukęs iš baleto, jis pasirinko choreografiją, pasiekdamas žymių laimėjimų.
Žmogui reikia susikaupimo ir tylos, kad geriau galėtu pažinti save.
Visoje Amerikoje pagarsėjo ligonė Mary Ellen Kelly, gyvenanti Marcus, Iowa. Ji yra reumatinio artrito auka. Ši liga jai neleidžia kontroliuoti net apie 95% savo kūno muskulų. Ji tegali pajudinti tik veido muskulus ir du dešinės rankos pirštus. Ir vis dėlto, taip bejėgiškai gulėdama lovoje, ji įstengė sutelkti į specialią ligonių sąjungą net 2.000 narių iš visų Amerikos kampų. Ji leidžia ligoniams skirtą žurnalą "Seconds Sanctified" (Pašventintos Sekundės), kuris lanko daugelį Amerikos ir kitų šalių ligonių. Ji parašė net knygą "But With the Dawn Rejoicing". Kai ji buvo pakviesta į Čikagą, kad galėtų autografuoti pirkėjams savo veikalą, jos nepriėmė nei į lėktuvą, nei į keleivinį traukinį, nes tos susisiekimo linijos neturėjo pritaikytų vietų jai gulėti, nei žmonių ją kilnoti ir valgydinti.
E. MORTIMER STANDING
R JŪS kada nors esate buvę tikroje montesorinėje mokykloje? Jei ne, tai paėjėkite kartu su manim ir tikrai patirsite nepaprastų įspūdžių.
Štai, jau mes naujame, visai skirtingame pasaulyje, miniatiūriniame pasaulyje. Tai vieta, kur suaugusiųjų matai nebegalioja, o kur viskas pritaikyta mažajam vaikui.
Erdvus, šviesus kambarys, kuriame daug staliukų, kaip restorane, tik jie žemi, suaugėliui iki kelių; kėdutės taip pat žemutės, kaip ir staliukai.
Nuošalesnėje vietoje matome praustuvus tokio didumo, kad vidutinio ūgio šuo galėtų iš jų lakti, normaliai stovėdamas; veidrodžiai taip žemai pakabinti, kad, norėdami juose save pamatyti, turime dvigubai susilenkti. Taip pat paveikslai ir kiti daiktai, puošiantieji sienas, yra tik apie metrą aukštumo nuo grindų. Net rašymo lentos ir tos paruoštos vaikams naudoti, o ne mokytojams. Esu buvęs net tokioje Montessori Mokykloje, kur suaugėlis turi gerokai pasilenkti, kad galėtų įeiti pro duris, kurios yra vos 5 pėdų aukštumo. Kai kuriuose kraštuose, ypač Italijoje ir Olandijoje, nauja architektūros forma vystosi ryšium su "Case dei Bambini" (Vaikų Namais), kaip jie yra vadinami. Kai kur užmiestinėse apylinkėse prie Vaikų Namų yra įrengti bokšteliai, iš kurių sklinda muzikalus balsas per laukus, kviesdamas vaikučius ateiti ir praleisti dieną savame pasaulyje.
Ne vien tik visi daiktai yra proporcingi vaiko fiziniam ūgiui, bet — kas dar svarbiau — viskas yra pritaikyta vaiko proto pajėgumui. Prie sienų matome prisišliejusias ilgas, žemas spinteles, šviesiai dažytas, pilnas įvairių, įdomių ir patrauklių priemonių, kurios domina vaiką, lyg sakydamos: "Ateik ir vartok mane". Spalva yra vienas svarbiausiųjų dėsnių vaiko aplinkoje; baldai, sienos, paveikslai, pratybinės priemonės, su kuriomis vaikai dirba, lygiai kaip ir jų priejuostėlės — visi tie daiktai sudaro linksmą aplinką ir nuotaikingą spalvų darnumą. Priemonių eilėje yra net spalvų lentelės, kurios specialiai paruoštos vaiko spalvų pajautimui vystyti. Be to, ant palangių stovi gėlių vazonai, ir ant kiekvieno mažo staliuko pamerktos skintų gėlių puokštelės.
AUNI vyrai nėra jau tokie išmintingi, kaip kad norėtų atrodyti. Kodėl gi jie laksto paskui gražias mergaites? Argi nežino, kokia laimė jų laukia, pasirinkus negražią? Gražiosios yra išlepintos, tuščios, išpuikusios, savimylos. Nestebėtina. Joms gi mes, vyrai, tempiame maišus skanumynų ir glėbius gėlių. Neberandame pakankamai superlatyvų šnabždėti į jų paprastiems būdvardžiams seniai kurčias ausis. Joms patikti puošiamės naujais kaklaraiščiais ir velkamės naujus marškinius. Gaištame ištisas valandas, laukdami vieno jų šyptelėjimo. Laikome didžiausia malone išgirsti telefono skambutį arba gauti laišką, pranešantį, kad gražuolė tada ir tada sutinka eiti šokti, sėstis šalia į automobilį... O galų gale ją susitikę, apiplėšiame savo pinigines, lankome ištaigingiausius restoranus, duodame riebius arbatpinigius — visa vien tam, kad gražiajai įrodytume, jog pajėgiame šalia jos išsilaikyti.
Man daug labiau patinka negraži mergaitė. Užaugo kitų nepastebėta. Niekas jai, dar vaiku tebesant, nepripūtė niekų į galvą. Niekas nepasakojo apie ją didelių istorijų. Niekad ji ilgai nesikraipė prieš veidrodį. Vyrai nebėgiojo paskui ją. Jei kada kuris pakviesdavo šokti, ji nežvelgė išdidžiai, pilnomis pasityčiojimo akimis į savo drauges, bet nurausdavo padėka. Kaip jisai šoko, taip jai buvo gerai. O jei tas pats vyras ją dar kartą išvesdavo, jos akys imdavo švieste šviesti laime. Gi kada gavo nuo jo pirmąjį laišką, kuriuo buvo prašoma pasimatyti, skaitė jį nuraudusiais skruostais dešimtimis kartų, iš džiaugsmo šokinėjančia širdim.
Dažnai stebiu poras šokių salėje. Negražios mergaitės akys tviska laime. Tuo tarpu gražuolės akys dvelkia šalčiu, visiškai nesidomi šokio partneriu ir žvalgosi pro jo petį į salę — jokio džiaugsmo, jokio gėrėjimosi vyru, kurs laiko ją savo rankose. Argi mes, vyrai, nekvaili? Nešiojame gražuolę ant rankų, jai atiduodami viską, lyg būtų visam gyvenimui mūsų nuosavybė, užmiršdami, kad tikrovėje yra vien paskola, iki atsiras kitas, už mus simpatingesnis. Gražiąsias mums taikstosi kiti paveržti, į negražią niekas nesikėsina.
(“Eglutės” dešimtmečio proga)
“Tėvų sodybos žiburėlis
Te amžių amžiais neužges”
(Bernardas Brazdžionis)
ŪSŲ spaudoje skaitome daug straipsnių apie svarbiausiąją tremties pareigą — lietuvybės išlaikymą... Šalia kitų gražių minčių šiuo klausimu, būtų naudinga prisiminti lietuvių tautos ideologo Vlado Putvinskio - Putvio žodžius, rašytus dar 1928 m. nepriklausomoje Lietuvoje: "Parodykit man savo tautos vaikus ir aš pasakysiu jums, kokia jūsų tautos ateitis.... Koks bus Lietuvos vaikas, tokia bus mūsų tautos busimoji laimė.... Piliečiai! Lietuviai! Jūs dirbat, plušat, jūs kuriat Lietuvos ateitį! Nepamirškit, kad visas jūsų darbas tiek tik vertas, kiek juo sugebės pasinaudoti, kiek jį sugebės tęsti, plėsti, aukštyn kelti sveikas, galingas mūsų tautos vaikas. Lietuvos vaikas musų ateities princas, karalaitis! Bet ar jis turi sau tinkamą sostą?"
Pasižiūrėjus į tremties gyvenimą, atsakymas į šį paskutinį klausimą yra labai liūdnas. Mūsų tautos ateities laidas — mūsų vaikas jau nuo pat mažens yra apsuptas svetimos aplinkos nuodais. Dar nė gerai vaikščioti nemokėdamas, jis dažnai valandų valandas išlaikomas prie televizijos; jo pirmosios knygos nekartą būna rašytos svetima kalba, jo skaitomi laikraštėliai taip pat nelietuviški.
Tiesa, ne apie visus vaikus galima tai pasakyti. Ačiū Dievui, turime šeimų, kurios savo mažuosius labai rūpestingai lietuviškai auklėja, deda visas pastangas sukurti jiems lietuvišką aplinką, duoda jiems į rankas kaip galima daugiau lietuviškų spaudinių. Tačiau kiek yra šeimų, kurios nieko konkretaus nedaro, kad jų sūneliai ir dukrytės savo širdyse išsaugotų tolimą tėvų sodybos žiburėlį! Pasižiūrėkime į tremties statistikas, ir iš jų išrinkime vieną ypatingai liūdną faktą.
Štai, turime "EGLUTĘ", vienintelį lietuvišką vaikų laikraštėlį laisvame pasaulyje. Šiuo metu "EGLUTĖ" teturi 900 skaitytojų ir, nepaisant didelių jos Redakcijos ir Administracijos pastangų, be didesnės visuomenės paramos sunku bus išsilaikyti.
Būtų galima rasti daug gerų pateisinimų, jei turėtumėm daug vaikų laikraštėlių. Bet teturime tik v i e n ą . Ir tam vieninteliui laikraščiui neįstengiame parodyti dėmesio, jo neužsakome savo mažiesiems... Neapgaudinėkime savęs iliuzijomis: mūsų vaikai lietuvybės neišlaikys, jei pasitenkinsime tik kalbomis ir aimanavimu, jei konkrečiai nesukursime jiems lietuviškos aplinkos ir nuotaikos.
Lietuviškajai nuotaikai sukurti neužtenka vien šeimos. Šiam tikslui reikia naudoti visus ginklus. O vienas pačių galingiausių ginklų yra spauda. Be lietuviškos spaudos, be "Aušros", "Varpo", "Tėvynės Sargo", ir be knygnešių — jos platintojų nebūtumėm susilaukę tautinio atgimimo ir Lietuvos laisvės. Be savo spaudos ir šiandien neišlaikysime lietuviškumo ugnelės, neperduosime jos jaunajai kartai, nemirsime ramūs, matydami, kad jaunieji sugeba tęsti mūsų darbą TĖVYNEI LIETUVAI.
Neduodami savo sūneliui ar dukrytei į rankas lietuviško vaikų laikraščio ir lietuviškos knygos, mes jau iš anksto savo mažą įpėdinį paliekame beginklį svetimos įtakos akivaizdoje. Todėl paremkime vienintelį mūsų dar turimą lietuvišką vaikų laikraštėlį — "EGLUTĘ" savo prenumeratomis ir aukomis. Tuo išlaikysime didelį ginklą mūsų kasdieninėje kovoje už jaunosios kartos lietuviškumą.
EGLUTĖS adresas:
EGLUTĖ IMMACULATE CONCEPTION CONVENT R. F. D. 2, Putnam, Connecticut
Visos šio numerio nuotraukos (išskiriant pirmąja) yra Alg. Kezio, S. J.
J. Vaišnys, S. J.
NUOVARGIS FILMUOSE
Šiame numeryje yra straipsnis apie pavargusią krikščionybę, kur sakoma, kad visur galima šiandien pastebėti nuovargio žymių — net ir krikščionybėje. Tas pat sakytina ir apie filmų pasauli — ir čia pastebimas nuovargis bei išsisėmimas. Užtenka tik pamatyti keletą dabar rodomų filmų, ir tuo pilnai įsitikinsi. Kartais net yra sunku kino salėje išsėdėti iki galo: toks neįdomus būna filmas, taip viskas atrodo jau nudėvėta ir šimtus kartų matyta. Nei siužete, nei filmo pastatyme nesugalvojama nieko naujo. Šį nuovargį ir išsisėmimą filmų pramonininkai jau seniau pastebėjo, todėl pradėjo kaitalioti bent filmų gaminimo būdą. Po ilgų bandymų čia gimė Cinerama, Cinemascope ir kiti nauji filmavimo metodai. Bet nei vienas jų galutinai problemos neišsprendė.
Kai maždaug prieš metus šiame žurnale aprašėme penktąjį iš eilės Cinerama filmą “South Seas Adventure”, jau tada aiškiai pastebėjome išsisėmimo žymes ir pareiškėme nuomonę, kad Cinerama ilgai neišsilaikys. Juk visi penki filmai nedaug kuo vienas nuo kito skyrėsi — tai buvo tik jau bepradedančios įgristi įvairių kelionių ir įvairių pasaulio kraštų apžvalgos. Tos “pranašystės” išsipildymo ilgai laukti nereikėjo — štai jau paskelbta, kad Cinerama savo amžių baigia, daugiau šios rūšies filmų nebus. Žinoma, jeigu nebus išrasta ko nors nauja, kas galėtu dar keletai metų žiūrovus patraukti. Bet reikia tikėtis, kad tie, kurie iš filmų pramonės milijonus krauna, taip greitai nepasiduos ir stengsis ką nors išrasti, kuo nors vėl publiką sudominti.
Vidutinės ir žemesniosios klasės publikai paprastai patinka kaubojiški ir detektyviniai filmai. Dėl to pirmiau jais ir būdavo užverstos kino salės, bet dabar jie yra perkelti į televiziją, žinant, kad tų filmų mėgėjai nėra per daug pinigingi, todėl mielai pasitenkina televizija. Mėginama pritraukti žiūrovus ir baisiais fantastiniais vaizdais, rodant įvairias baisenybes “iš kitų planetų”. Bet šios rūšies žiūrovų grupė nėra perdaug skaitlinga. Visais laikais buvo ir yra daug meilės istorijų mėgėjų. Tad ir šios rūšies filmu yra gausu. Tačiau ir šioje srityje publikos skonis yra “išlepintas”, ji vis nori daugiau ir daugiau, o filmų moralės kodeksas, ypač Amerikoje, yra gana griežtas, tad ir čia nieko nepadarysi — su kabaretiniais pokštais filmui konkuruoti visiškai neįmanoma. Bet vis dėlto kas nors bus daroma, kas nors bus išgalvota, ką parodys netolima ateitis.
“Laiškų Lietuviams” paskelbtas konkursas
baigiasi gruodžio mėn. 1 d. Dar galima suskubti atsiųsti straipsnį ir laimėti lietuviškų knygų už 100 dolerių. Smulkiau apie šį konkursą buvo rašoma praėjusiuose “L. L.” numeriuose.
Atsiųsta paminėti
LITUANUS, Vol. 5, No. 3. Šiame numeryje rašo: K. Pakštas, J. Karys, dr. A. Klimas, V. Trumpa ir kt. Adresas: 916 Willoughby Ave., Brooklyn 21, N. Y.
SPORTAS, 1959 m. nr. 2. Dvimėnesinis Šiaurės Amerikos lietuvių sporto laikraštis. Red. K. Čerkeliūnas. Adm. adresas: V. Švabonas, 19 Kiely PI., Brooklyn 8, N. Y. Metinės prenumeratos kaina 3 dol.
GAUDEAMUS, 1959 m. nr. 1. Studentų Ateitininkų Sąjungos informacinis leidinys.