1959 M. SPALIŲ MĖN. (OCTOBER) VOL. X. NO. 9
TURINYS
Kokiomis kopėčiomis lipti i dangų?— A. Tamošaitis, S. J. 259
Krikščionybės kelias Lietuvon— Z. Ivinskis 264
Arso klebonas (I) — Alfonsas Grauslys 267
J.A.V. prezidentai ir religija— J. Prunskis 274
Emancipacija ar priklausomybė?— J. Vaišnys, S. J. 277
Montesoriniai principai...— A. Colli Grisoni 279
Iš filmų pasaulio — J. Vaišnys, S. J. 287
“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jė-zuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.
Redaktorius—Juozas Vaišnys, S. J.
Admin. — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill.Additional office of mailing inThompson, Conn.
Viršelis ir vinjetės A. Kurausko Immaculata Press
Jaunimas — religinės ir tautinės šviesos saugotojas
JAUNIMAS KARTAIS ATRODO LYG VĖJO SŪKURYS,
KURS LENKIA PRIE ŽEMĖS MEDŽIUS IR GRIAUNA NAMUS;
O KARTAIS — LYG UPĖS VERPETAN PATEKĘS ŠAPELIS,
SUKAMAS IR BLAŠKOMAS, BE JOKIO PASIPRIEŠINIMO.
KARTAIS JIS YRA LYG DRĄSUS LIŪTAS,
KURS BE BAIMĖS ŽVELGIA VISIEMS Į AKIS;
O KARTAIS — LYG BAILUS IR DREBĄS KIŠKIS,
KURS BĖGA, IŠSIGANDĘS NET SAVO ŠEŠĖLIO.
KARTAIS, LYG GALINGAS KALNŲ ERELIS,
JIS SKRENDA AUKŠTYN JAUNYSTĖS SPARNAIS;
O KARTAIS, KAIP VISŲ MINDŽIOJAMAS SLIEKAS,
JIS BE JOKIŲ AMBICIJŲ RĖPLIOJA ŽEME.
JAUNIMUI LABAI TINKA PATIES TVĖRĖJO ŽODŽIAI:
"NEGERA ŽMOGUI BŪTI VIENAM!"
JAM REIKIA KITO, KURS JO SIELĄ SUPRASTŲ,
KURS BŪTŲ JAM RAMSTIS, VADOVAS IR PATARĖJAS.
A. TAMOŠAITIS, S. J.
Labai galimas daiktas, jog, kai gulėsime mirties patale, mums bus sunku mirti ne dėl to, kad garbinome stabus — per daug mylėjome tvarinius, bet kad jų nemylėjome arba mylėjome per maža.
C. C. Martindale, S. J.
I. Geriausias kelias i Dievą
ŽMOGAUS mintis trokšta nuskristi ir pabūti pas Viešpatį Dievą. Juk nesykį padvelkia į mūsų dvasią naktį virš galvų sužibusios žvaigždės Tvėrėjo meile ir galia. Nuščiūvame, prisiminę, jog mūsų pačių sieloje — pašvenčiamosios malonės stebuklu — gyvena trys dieviškieji Asmenys. Mūsų sieloje suvirpa ilgesys bendrauti, kalbėti su tąja galinga dangaus Dvasia. Tačiau žemės daiktai, su kuriais bendraujame, pripildo mūsų vaizduotę, mintis, širdį ir plėšia mus šalin nuo Dievo. Maironis tai vykusiai išreiškia viename savo eilėraščių:
Atsiklaupęs prieš altorių
Prieš Švenčiausią pagarboj.
Nuraminti širdį noriu
Dievo amžinoj globoj.
Bet tos mintys palaidūnės,
Išsiblaškiusios keliais.
Žemės amžinos klajūnės
Ar kada nurimti leis??"
Esame pasidalinę, dvilypiai — tarp Viešpaties Dievo ir šio pasaulio daiktų. O kur pasidalinimas, kur dvilypumas, ten silpnybė. Ta nuolatinė kova su išsiblaškymais, kai norime pakelti savo mintį Dievop, paverčia maldą į neskanios pareigos atlikimą. Ar tad negalima kokiu nors būdu sujungti Dievo ir daiktų į vieną vienumą? Kitais žodžiais, ar daiktai negalėtų, užuot trukdę mūsų širdžiai ir mintims skristi pas Viešpatį, padėti? Atsakymas — ne tik gali, bet ir turi! Jie Tvėrėjo kaip tik tam ir yra padaryti. Vysk. Sheen labai dažnai iškelia šitą tiesą savo televizijos programose: Visagalis Dievas tartum pabėrė daiktus ant mūsų gyvenimo tako, kad mums padėtų ir vestų į tikslą — kad, matydami, jog jau keletas nutiškusių lašų iš amžinojo grožio ir gėrio šaltinio yra tokie gražūs, tartume sau: kokia graži turi būti pati Versmė; jei jau žmogiškos meilės kibirkštis yra tokia žavi, kokia turi būti pati Liepsna — Viešpats Dievas!
Jaunimo Centras, Tėvu Jėzuitų koplyčia ir vienuolynas Čikagoje. Šie pastatai buvo vysk. V. Brizgio iškilmingai pašventinti š. m. spalių mėn. 4 dieną, dalyvaujant gausiai miniai Čikagos lietuvių. Visos šiame numeryje esančios namų nuotraukos yra Alg. Kezio, S. J.
Viduramžių žmogus, siekdamas Dievo, darė nelaimingą trumpmę (short circuit) — norėjo tiesiai iš savo sielos nulėkti prie Dievo, peršokdamas tvarinius. Tačiau tokia trumpmė nėra nei įmanoma, nei Dievo norima. Puikiai šitą mintį išreiškė Kard. Bellarminas: "Nėra kitų kopėčių, kuriomis galėtume užkopti pas Dievą, kaip Jo tvariniai". Taip jau žmogus padarytas, kad jo siela šiame gyvenime esminiai sujungta su medžiaga — kūnu, ir vien per jo jausmus pajėgia veikti ir būti veikiama. Iš kitos pusės, ir tvariniai yra tam padaryti, kad keltų mūsų sielą aukštyn, vestų prie Tvėrėjo. Ką gi matome, pažvelgę į mus supantį pasaulį? Margaspalviame peteliškės sparniuke įdėtas trupinėlis Kūrėjo grožio. Motinoje su vaikučiu ant rankų įspaustas mus globojančio ir mylinčio Dievo pėdsakas. Tamsūs ošią miškai, didžiulės granito masės kalnuose ir po jų viršūnes dūkstančios vėtros pasakoja mūsų dvasiai apie Tvėrėjo didybę ir galią: Jis panoro, ir tie kalnai, uolos ir vulkanai atsirado iš nieko! Iš vaiko akių padvelkia į mus Dievo nekaltybė ir šventumas. Renkanti medų bitė apreiškia Tvėrėjo niekad neperstojantį veikimą. O nuostabus gamtos sutvarkymas, pradedant mažu atomu ir baigiant per visatos erdves skriejančiomis žvaigždėmis, liudija apie Kūrėjo didžią išmintį.
ZENONAS IVINSKIS
XXIV. Jėzuitu vaidmuo ir katalikybės atgaivinimas Lietuvoje
AI jėzuitai 1569 m. atvyko Lietuvon, čia dar nebuvo jokios vidurinės mokyklos, nekalbant apie aukštąsias. Jie suorganizavo visą Lietuvos švietimą, įsteigdami pirmąsias gimnazijas ir pirmąją aukštąją mokyklą — Vilniaus akademiją. Sostinėje jau nuo 1582 m. jėzuitai vadovavo ir dviem kunigų seminarijom. Sėkmingai paimdami į savo rankas visą Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos švietimą, jie pagaliau sulaužė iki tol turėtą Krokuvos universiteto monopolinę padėtį. Iki Vilniaus Akademijos įsteigimo Jadvygos ir Jogailos atnaujintas Krokuvos universitetas ilgai buvo vienintelis į rytus nuo Oderio upės. Jis labai kietai laikė aukštosios mokyklos monopolį, stengdamasis sukliudyti bet kokias pastangas greta savęs atsirasti kitai aukštajai mokyklai. Aprūpintas Lenkijos karaliaus ir popiežiaus privilegijomis, Krokuvos universitetas buvo tartum koks monopolinis amato cechas, tam tikrame plote (įskaitant ir Lietuvą) vienintelis teturįs mokslo ir mokymo teisę.
Buvo gana didelis jėzuitų nuopelnas, kad jie tą monopolį sulaužė. Jų Akademija, iki pat Maskvos universiteto įkūrimo 1737 m., buvo vienintelė aukštoji mokykla rytinėje Europoje. Lietuvoje iki pijorų mokyklų įkūrimo šimtą su viršum metų jėzuitai gana sėkmingai tvarkė savo kolegijas, sutraukdami daug Lietuvos jaunimo. Kadangi jėzuitai apie savo darbus paliko daug įvairių dokumentų, tai apie jų veiklą galima sužinoti gana smulkiai. Po Vilniaus, kur buvo suburtos pagrindinės jėzuitų jėgos, buvo įsteigta dar keliolika kolegijų visoje Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje. Žemaičiuose XVII amžiuje buvo įkurtos dvi kolegijos: Kražiuose ir Pašiaušėje (ant Dubysos kranto). Neskaitant įvairių misijų punktų ir namų, etnografinėje Lietuvoje dar buvo kolegijos Kaune, Gardine, Žadiškėse, Alukštoje (latv. Ilūks-te).
Jėzuitu koplyčios priešakinio vitražo (rozetės) dalis
Savo misijomis uoliai apaštalaudami, jėzuitai daug prisidėjo ir prie lietuvių kalbos vartojimo. Jau ir jėzuitų regulos yra pasakyta, kad reikia išmokti ir vartoti vietinę žmonių kalbą, jeigu tai yra naudinga apaštalavimui. Matydami kiek daug tamsumo buvo liaudyje tik todėl, kad kunigai ateiviai iš Lenkijos nesimokė lietuvių kalbos, jėzuitai pačioje savo pastoracijos pradžioje stengėsi prie žmonių prieiti jų pačių kalba.
ALFONSAS GRAUSLYS
(Jo mirties šimto metų sukakties proga)
AS yra buvęs Prancūzijos Liurde, negalėjo nepastebėti didžioje aikštėje prieš baziliką įspūdingo paminklo — statulos. Ten vaizduojamas ilgais plaukais senelis kunigas, kurs atsiklaupęs, pilnas susižavėjusios ekstazės akyse, meldžiasi. Tai vienas populiariausių, šalia šv. Teresėlės, Prancūzijos šventųjų — šv. Jonas Marija Vianney, Ar-so klebonas.
Išgyvenęs šiame pasaulyje 73 metus, išbuvęs Arso klebonu 41 metus, miręs 1859 m. rugpiūčio mėn. 4 d., didelio savo gerbėjo popiežiaus Pijaus X 1905 m. jisai yra skelbiamas palaimintuoju, o 1925 m. popiežiaus Pijaus XI — šventuoju. Bažnytiniame kalendoriuje jo šventei yra paskirta rugpiūčio mėn. 9 diena.
Šventasis — Dievo malonės kūrinys
Reto kurio nors kito šventojo gyvenime taip aiškiai suspindi toji tiesa, kad šventasis yra Dievo malonės kūrinys. Jonas Vianney — tai vienas negabiausiųjų žmonių šventųjų istorijoje. Pradėjęs pavėluotai mokslą, jis susidūrė dėl savo negabumo su tokiom beveik nenugalimom sunkenybėm, kad turėjo būti pašalintas iš kunigų seminarijos. Tik iš pasigailėjimo buvo įšventintas kunigu, kurį laiką jam buvo draudžiama net išpažinčių klausyti, jis buvo skiriamas į mažiausias parapijas, kad, anot vieno bažnytinio pareigūno, kaip galima mažiau žalos padarytų. O tačiau tas regimai ganytojavimui visiškai netinkąs kunigas tampa žinomas visame pasaulyje savo nuostabiu sielų ganytojo sugebėjimu. Pas jį šimtai tūkstančių žmonių vyksta išpažinties, jį po mirties popiežius Pijus XI paskelbia visų sielų ganytojų globėju. Ar tai nėra gražiausias Dievo malonės veikimo įrodymas? Ar jo visa veikla nėra Marijos himno žodžių pavaizdavimas, kai, garbindama Dievą už suteiktas malones, ji sakė: "Jis pažvelgė į savo tarnaitės žemumą... didelių dalykų padarė man Galingasis... Jis išaukština žemuosius, alkstančius Jis pripildo gėrybėmis" (Luk. 1, 48-53)?
Nenuostabu, kad ir giliai tikįs protestantas rašytojas W. Nigg savo knygoje "Grosse Heilige", skyrelyje "Der erleuchtete Idiot", svarstydamas šio šventojo gyvenimą ir juo žavėdamasis, sako: "Jei žmogus, kurio intelektualiniai gabumai buvo taip menki, kad buvo net artimi idiotizmui, pagaliau tiek nuveikė, kad prieš jį reikia lenkti galvą, tai yra faktas, kurio, natūraliais pagrindais remiantis, negalima išaiškinti."
Šventasis kovoja su nuodėme
Jeigu norėtume keliais bruožais charakterizuoti šv. Jono Vianney gyvenimą, tai gal labiausiai reikėtų pabrėžti, kad jis buvo kovotojas su nuodėme. Šventasis tragiškai išgyveno nuodėmę, nes, pažindamas žmonių sąžines, matė jos galingą viešpatavimą žmonių gyvenime, todėl švelnus, bet gilus liūdesys visada dengė jo veidą.
Jėzuitų koplyčios didysis altorius
Pirmiausia jis kovojo su nuodėme, aštriai atgailaudamas už nusidėjėlių atsivertimą. Truputis duonos su viena kita vandenyje virta bulve buvo jo kasdieninis valgis, su kuriuo palygintas trapistų valgis yra tikra prabanga. Dažnai jis kruvinai plakdavosi. Dar ir šiandien Arse besilankančius maldininkus jaudina ant jo kambario sienų tebematomos raudonos kraujo dėmės. Kasnakt jis temiegodavo ant grindų porą valandų. Šitos ir visos kitos kūno varginimo priemonės yra įrodymas, kaip jis rimtai ėmė Išganytojo žodžius, kad piktoji dvasia yra pašalinama iš žmonių tik malda ir pasninku (Mat. 17, 20). Kasdien ašaromis laistydamas bažnyčios grindis, jis valandomis Švenčiausiojo akivaizdoje maldauja savo parapijos atsivertimo.
DR. JUOZAS PRUNSKIS
ĘSDAMI savo trumpas pastabas apie J.A.V. prezidentų pasisakymus religijos atžvilgiu, čia paminėsime antrosios XIX amž. pusės ir XX amž. prezidentus.
Andrius Johnson, prezidento Linkolno įpėdinis, gėrėdamasis JA.V. konstitucija, kur taip sumaniai yra sukurti žmogaus laisvę ir piliečių lygybę garantuoją įstatymai, pasakė: "Niekad taip ryškiai nėra matoma Dievo Apvaizdos ranka žmonių gyvenime, kaip to dokumento sudaryme ir priėmime." Taip pat gilaus dėmesio yra verta aštuonioliktojo prezidento U. S. Grant mintis, kai Padėkos dienos proga paskelbtame atsišaukime jis kalbėjo: "Turtingai ir laisvai besidžiaugdami visais savo laimėjimais, mes neturime užmiršti šaltinio, iš kurio jie išplaukia, ir reikšti savo dėkingumą didžiojo gailestingumo Tėvui." Savo lyg pranašiškoje vizijoje, pramatydamas teisybės dėsnių ir taikos dvasios bei religijos principų laimėjimą, jis dar 1873 m. savo inauguracijos kalboje pasakė: "Tikiu, kad mūsų Kūrėjas ruošia pasaulį tai dienai, kai nereikės nei armijų, nei laivynų." Ta gėrio, tiesos ir amžinųjų principų pergalė atsispindi ir pranašiškuose kitų dviejų prezidentų pramatymuose. R. B. Hayes pažymėjo, kad Dievo Apvaizda yra pilna žadančių vilčių ateities kartoms. Prezidentas J. A. Garfield, kalbėdamas Atstovų rūmuose 1876 m., prabilo: "Didysis įvykių Lėmėjas mus veda į aukštesnį ir kilnesnį gyvenimą."
Dvidešimt pirmasis J.A.V. prezidentas Chester Alan Arthur savo kalboje, 1881 m. paimant pareigas, nulenkė galvą prieš visatos Kūrėją, pratardamas, kad "Jis laiko mūsų likimą savo rankose, kad Jam priklauso mūsų dėkingo atsidavimo duoklė".
Šv. Ignacas Loyola (jėzuitų koplyčios vitražo dalis), įsteigęs Jėzuitų Ordiną 1540 m. Dabar pasaulyje yra apie 35.000 jėzuitų.
Nedaugelis žmonių susilaukia tokio pasitikėjimo, kaip prezidentas Grover Cleveland. Jis buvo du kartu išrinktas šioms aukštoms pareigoms. Būdamas didelis valstybininkas, jis drauge buvo ir labai religingas žmogus. Savo pirmojoje kalboje jis pabrėžė: "Nepasitikėkime tik žmonių pastangomis, bet, nuolankiai pripažinę Visagalio Dievo gerumą ir galybę, šaukimės Jo palaimos ir pagalbos savo darbams." Antrą kartą išrinktas prezidentu, jis paskelbė: "Aš žinau, kad yra Aukščiausioji Būtybė, kuri tvarko žmonių reikalus ir kurios gerumą bei gailestingumą visada pripažino Amerikos žmonės. Aš žinau, kad ta Aukščiausioji Būtybė nenusigręš nuo mūsų ir dabar, jeigu mes nuolankiai ir pagarbiai ieškosime Jos galingos pagalbos."
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Gerbiamas Redaktoriau,
ESU studentas ir dalyvauju lietuvių jaunimo organizacinėje veikloje. Dažnai mes diskutuojame įvairiais šių dienų klausimais. Kartais mūsų diskusijos nukrypsta į mums neišrišamą problemą: ar jaunimas turėtų veikti organizacijose drauge su vyresniaisiais, ar būtų naudingiau nuo vyresniųjų atsiskirti? Kai kurie gina pirmąją nuomonę, sakydami, kad jaunimas gali daug ko pasimokyti iš vyresniųjų, todėl yra geriau veikti drauge su jais. Kiti yra antrosios nuomonės šalininkai. Jie sako, kad tik visiškas atsiribojimas nuo vyresniųjų gali pagyvinti jaunimo veiklą. Vyresnieji neleidžia jaunimui pasireikšti ir parodyti iniciatyvos. Jie jaunimo nesupranta, siūlo tik savo pasenusius veiklos metodus ir niekina tai, ką jaunimas svetimuose kraštuose yra išmokęs.
Atrodo, kad ir mūsų spauda yra linkusi palaikyti antrąją nuomonę. Vis dažniau ir dažniau tenka skaityti, kad jaunimas turi perimti vadovų pareigas, jis pats turi būti daugiau už viską atsakingas, jis turi pratintis būti nepriklausomas nuo vyresniųjų. Neseniai viename laikraštyje net su tam tikra panieka ar pasigailėjimu buvo išsitarta apie vieną lietuvių studentų korporaciją, kad ji atsikūrusi ne pati, kaip yra padariusios kitos korporacijos, bet ją atkūrę vyresnieji. Todėl vyresniųjų kišimasis į jaunimo veiklą, atrodo, yra laikomas neigiamu reiškiniu.
Būčiau labai dėkingas, jeigu paaiškintumėte, kokia nuomonė jums atrodo teisingesnė ir į kurią pusę jaunimas turėtų orientuotis.
Laukiąs atsakymo,
Studentas Algis
Mielasis Algi,
Kiekvienas žmogus nori būti laisvas ir nepriklausomas. Visa žmonijos istorija yra pilna laisvės kovų. Už laisvę kovoja tautos, luomai ir atskiri individai. Visais laikais emancipacijos, tai yra išsilaisvinimo iš kitų valdžios, siekė pavergtos tautos, baudžiauninkai, vergai, o taip pat moterys, ypač tuose kraštuose, kur jų teisės buvo žymiai susiaurintos. Tam tikros emancipacijos — išsilaisvinimo iš vyresniųjų globos — siekia ir bręstąs jaunimas — paaugliai. Tik šių paauglių motyvai nėra socialiniai, bet grynai psichologiniai. Jų "laisvės kovos" nesitęsia ilgai, nes kai galutinai subręsta, kai jų kunkuliuojanti ir nepastovi prigimtis aprimsta ir nusistovi, tada baigiasi ir kovos. Tada daugumas tų kovotojų įsitikina, kad jų kovos buvo visai nereikalingos, nes jų laisvės niekas nevaržė, tik dažniausiai vyresnieji stengėsi nurodyti kelius, kuriais einant, nepatenkama vergijon, bet užaugama visuomenei naudingu žmogumi.
* * *
PROF. DR. ADELAIDE COLLI GRISONI
(Kalba, pasakyta XI Tarptautinėj Montessori Konferencijoj, Romoje)
ĖLIAUSIŲJŲ vaiko psicho-logijos studijų rėmuose Marijos Montessori vardas turėtų būti kur kas dažniau minimas negu iš tikrųjų tai daroma. Skaitant pačius naujausius tuo klausimu veikalus, tenka nepaprastai nustebti, kad juose net neminimas jos didingas darbas. Juk jinai, genialaus nujautimo dėka, yra sukūrusi ištisus vaiko psichologijos studijų skyrius. Tačiau akylam skaitytojui vis dėlto yra aišku, kad daugelis principų, kuriais remiasi Marijos Montessori darbas, yra ne tik visuotinio pobūdžio, bet ir nepamainomos reikšmės. Jų vertę dar labiau paryškina ir iškelia paskutiniųjų tyrinėjimų duomenys. Tų tyrinėjimų, kurie, nors kilę iš skirtingų išeities taškų ir turį skirtingas kryptis, prieina tų pačių išvadų, kurių buvo priėjusi Marija Montessori anais tolimais laikais, kai moderniosios neuropsichologijos ir psichofizio-logijos mokslai dar neturėjo tų patvirtinančių duomenų kaip šiandien.
Galima drąsiai sakyti, kad iš esmės jos intuityvaus bei genialaus darbo svarbumas šiandien dar labiau išryškėja, kai vaiko psichologijos tyrinėjimai yra suintensyvinti ir vis gausesnės studijos patvirtina jos pagrindines teorijas. "Vaiko Atradimas" — toks yra jos vienos knygos pavadinimas — yra tikrasis jos viso gilaus mokslinio darbo postulatas. Lygiai kaip Mendelio lentelės spragos, dešimtmečiams einant, palaipsniui yra užpildomos, (lentelės galiojimas kaip tik ir yra didysis mokslininko atradimas), taip ir šios srities tyrinėtojai prisideda prie Marijos Montessori duotųjų rėmų užpildymo savo įnašais, kurie akivaizdžiai patvirtina jos atradimus. Tuo būdu jie vis labiau sutvirtina visuotinai globalinę bei vieningą, kad ir dar nepilną įžvalgą apie tikrąją vaiko esmę jo neuropsichinėj ir psi-chosocialinėj raidoj.
Požiūrių, kurie liečia Marijos Montessori mokslinių išvadų tikrumą, pernelyg yra gausu.
Skaityti daugiau: MONTESORINIAI PRINCIPAI MODERNIOJE VAIKO PSICHOLOGIJOS MOKSLO RAIDOJE
PRANYS ALŠĖNAS
ŠEIMOS židinių reikalai nūdien yra itin trapūs, ypač Šiaurės Amerikos kraštuose. Norint išnagrinėti, dėl ko taip yra, reikėtų platesnių psichologinių studijų. Tam gali būti įvairiausių priežasčių, bet šiame rašinėlyje, pasinaudodamas kanadiška spauda, noriu nurodyti tik vieną labai didelį šeimų vėžį — įtarinėjimą. Labai dažnai neištikimumu vyrai įtaria žmonas, o žmonos vyrus visai be jokio pagrindo.
Toronto dienraštyje "Daily Star" yra patarimų ir atsakymų skyrius šeimos reikalais, labai sumaniai vedamas gabios žurnalistės Ann Landers. Čia paduosime tik vieną kitą faktelį iš įtarinėjimo srities.
Kažkokia Uršulė klausė skyriaus vedėją patarimo, kaip sukombinuoti vienoje šeimoje skyrybas tarp vyro ir žmonos, nes ji esanti tos žmonos vyrą ir šeimos tėvą labai įsimylėjusi. Po to pasipylė įtarinėjimo laiškai skyriaus vedėjai. Kai kurie buvo pilni isterijos, o kai kurie skanaus juoko. Viena ponia taip savo laiške skyriaus vedėjai rašo:
— Brangioji Ann, tas "Uršulės" laiškas mane tiesiog trenkte pritrenkė. Ji sakosi, kad draugaujanti su vedusiu vyru ir nesigailėtų sumokėti jokios kainos, jeigu to vyro žmona sutiktų skirtis. Tada jai būtų laisvas kelias su juo susituokti. Ji savo laiške Jums rašė: "Jo žmona yra gera motina, o taip pat ir gera žmona. Ji niekad nesižvalgo į svetimus vyrus. Todėl jos vyras neturės pagrindo skyryboms." Taigi, brangioji Ann, toji žmona esu aš... Jeigu mano vyras nori tokios laisvės, štai ką jis turi padaryti: tik užminti man apie tai ir paprašyti skyrybų. Ilgesnį laiką jau aš žinau tuos "Uršulės" ir mano vyro santykius. Esu tikra, kad ir "Uršulė" gali rasti mano telefono numerį abonentų knygoje. Jeigu ji mane pašauks, šitą pasiūlymą aš jai pakartosiu telefonu. Arba jeigu ji galėtų prikalbinti tą mano senąjį ožį užeiti drauge pas mane į namus — aš pasistengsiu su triukšmu ištrenkti juodu abu pro duris, kad jų niekad nebematyčiau.
Juozas Vaišnys. S. J.
THE BLUE ANGEL
Pirmą kartą šio vardo filmas, gamintas pagal H. Mann romaną, buvo rodomas beveik prieš trisdešimt metų. Pagrindiniuose vaidmenyse tada buvo Marlene Dietrich ir Emil Jannings. Dabar matome naują šio filmo laidą su naujais artistais: May Britt ir Curt Jurgens. Tie, kurie dar prisimena senąjį filmą, sako, kad dabartiniai artistai toli gražu neprilygsta buvusiems, ypač tai sakytina apie švedų kilmės artistę May Britt Lola-Lola vaidmenyje. Curt Jurgens vaidyba yra puiki ir įtikinanti, nors sakoma, kad Emil Jannings buvęs žymiai geresnis. Kaip ten bebūtų, dabartinis filmas yra neblogai pastatytas ir galvojančiam žiūrovui gana ryškiai stoja prieš akis botanikos mokytojo (Curt Jurgens) tragiškas gyvenimo posūkis, kai jis nejučiomis patenka į kabareto šokėjos ir dainininkės (May Britt) koketiškas pinkles.
Tas jau gerokai pagyvenęs viengungis berniukų gimnazijos mokytojas buvo gerbiamas ir vertinamas, bet ne dėl savo pedagogiškų sugebėjimų, o vien tik dėl smulkmeniško tvarkingumo. Su mokiniais jis buvo šaltas, oficialus ir griežtas. Jo manieros atrodė dirbtinos ir sustingusios. Jo protą ir širdį, atrodo, buvo nustelbusi labai kruopščiai dėstoma botanika.
Kartą pamokos metu jis pastebėjo, kad mokiniai savo knygose turėjo paslėptų kabareto šokėjos Lola-Lola paveikslų. Tuoj jis pradėjo teirautis, tardyti, klausinėti, iki pagaliau pats paskui mokinius nusekė į “Blue Angel” kabaretą, kur pamatė ir tą garsiąją mokinių garbinamą šokėją. Norėdamas sugauti mokinius, jis ir dažniau ten pradėjo lankytis. Bet pamažu pasikeitė lankymo motyvai — koketiška kabareto žvaigždė jau buvo suspėjusi pajudinti ir šio senyvo viengungio šaltą prigimtį. Pirmą kartą pajuto, kad jam kažko trūksta, kad jis iki šiol iš niekur nėra gavęs jokios meilės. Atsitiktinai susidėjusios gana keistos aplinkybės jį suveda į artimesnę pažintį su šokėja. Rūstus ir šaltas mokytojas visiškai pasikeičia, lyg atjaunėja, bet kartu praranda ir logišką protavimą — jis veda šokėją, nors toji ir stengiasi priminti, kad jos gyvenimo tikslas yra patikti daugeliui, o ne tik jam vienam.
Mokytojas tikėjosi, kad ji sutiks su juo pradėti kitokį gyvenimą ir iš kabareto išeis. Bet miško paukštis į mišką žiūri, teisingai sako patarlė, taigi, ir Lola-Lola negalėjo atsisakyti savo iki šiol įprasto gyvenimo. Vyras turėjo ją sekioti, jai tarnauti ir tik iš tolo ja gėrėtis. Bet vis tiek jis tik ją tematė, savimi pradėjo visiškai nesirūpinti, dažnai būdavo nesiskutęs, apsivilkęs nudėvėtais rūbais, panašus į tikrą gatvės valkatą. Pagaliau jis turėjo vaidinti juokdarį to kabareto scenoje. Kabaretui tai buvo gera propaganda, nes visi žinojo, kad jis gimnazijos mokytojas. Susirinko ir jo buvusieji draugai mokytojai. Čia ir buvo pats aukščiausias tragedijos punktas, kai jis išėjo į sceną juokdario rūbais, kai pradėjo lazdele barškinti jo galvą ir sakyti, kad ji tuščia, kai ėmė daužyti į jo galvą žalius kiaušinius ir pagaliau jam liepė pragysti gaidžio balsu. Jis matė su pasigailėjimu žiūrinčius savo buvusius draugus, jis suprato savo dabartinės padėties žemumą ir gėdą, todėl pradėjo labai klaikiai šaukti ir išbėgo iš scenos. Filmo užbaiga laiminga: jis pameta kabareto šokėją ir grįžta mokytojauti.
“LAIŠKU LIETUVIAMS” SKELBIAMAS KONKURSAS
Jau tik mėnesis teliko iki konkurso pabaigos. Dar iki gruodžio 1 dienos galima siųsti straipsnius šeimos arba jaunimo klausimais. Už geriausią straipsnį bus skiriama premija — pasirinkti lietuviškų knygų už 100 dolerių.
Iki šiol konkursu susidomėjimas dar yra labai mažas. Jeigu negausime net nė penkių straipsnių, tai premija niekam nebus skiriama. Tokiu atveju gal bus dar šiek tiek pratęstas konkurso laikas.
Straipsniai turi būti ne ilgesni kaip 2500 žodžių, rašyti mašinėle, paliekant atitinkamus tarpus tarp eilučių. Straipsniai gali būti įvairiausio pobūdžio, tik svarbu, kad jie tiktų “Prie šeimos židinio” arba “Jaunimo paslapčių” skyriams.
Smulkiau apie konkursą buvo rašyta praėjusiuose “L. L.” numeriuose.
ATSIUSTA PAMINĖTI
Dr. Juozas Prunskis. 28 moterys. Trumpos žymesniųjų konvertičių biografijos. Spaudė Immaculata Press, Putnam, Conn. 160 psl., kaina $1.50.
Kristaus kančia, surašyta K. Brentano, pagal Kotrynos Emmerich regėjimus. Išvertė J. Talmantas. Išleido Liet. Kat. Spaudos Draugija. 350 psl., kaina nepažymėta.
Fabijonas Neveravičius. Blaškomos liepsnos. Istorinis buities romanas, II dalis. Išleido Nida, Anglijoje.
Rinktinė, nr. 4. Nidos klubo trimėnesinis leidinys.
Sportas, nr. 2. Dvimėnesinis Šiaurės Amerikos lietuvių sporto laikraštis. Metinės prenumeratos kaina $3. Administracijos adresas: V. Švalbonas, 19 Kiely PL, Brooklyn 8, N. Y.