ZENONAS IVINSKIS
XXIV. Jėzuitu vaidmuo ir katalikybės atgaivinimas Lietuvoje
AI jėzuitai 1569 m. atvyko Lietuvon, čia dar nebuvo jokios vidurinės mokyklos, nekalbant apie aukštąsias. Jie suorganizavo visą Lietuvos švietimą, įsteigdami pirmąsias gimnazijas ir pirmąją aukštąją mokyklą — Vilniaus akademiją. Sostinėje jau nuo 1582 m. jėzuitai vadovavo ir dviem kunigų seminarijom. Sėkmingai paimdami į savo rankas visą Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos švietimą, jie pagaliau sulaužė iki tol turėtą Krokuvos universiteto monopolinę padėtį. Iki Vilniaus Akademijos įsteigimo Jadvygos ir Jogailos atnaujintas Krokuvos universitetas ilgai buvo vienintelis į rytus nuo Oderio upės. Jis labai kietai laikė aukštosios mokyklos monopolį, stengdamasis sukliudyti bet kokias pastangas greta savęs atsirasti kitai aukštajai mokyklai. Aprūpintas Lenkijos karaliaus ir popiežiaus privilegijomis, Krokuvos universitetas buvo tartum koks monopolinis amato cechas, tam tikrame plote (įskaitant ir Lietuvą) vienintelis teturįs mokslo ir mokymo teisę.
Buvo gana didelis jėzuitų nuopelnas, kad jie tą monopolį sulaužė. Jų Akademija, iki pat Maskvos universiteto įkūrimo 1737 m., buvo vienintelė aukštoji mokykla rytinėje Europoje. Lietuvoje iki pijorų mokyklų įkūrimo šimtą su viršum metų jėzuitai gana sėkmingai tvarkė savo kolegijas, sutraukdami daug Lietuvos jaunimo. Kadangi jėzuitai apie savo darbus paliko daug įvairių dokumentų, tai apie jų veiklą galima sužinoti gana smulkiai. Po Vilniaus, kur buvo suburtos pagrindinės jėzuitų jėgos, buvo įsteigta dar keliolika kolegijų visoje Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje. Žemaičiuose XVII amžiuje buvo įkurtos dvi kolegijos: Kražiuose ir Pašiaušėje (ant Dubysos kranto). Neskaitant įvairių misijų punktų ir namų, etnografinėje Lietuvoje dar buvo kolegijos Kaune, Gardine, Žadiškėse, Alukštoje (latv. Ilūks-te).
Jėzuitu koplyčios priešakinio vitražo (rozetės) dalis
Savo misijomis uoliai apaštalaudami, jėzuitai daug prisidėjo ir prie lietuvių kalbos vartojimo. Jau ir jėzuitų regulos yra pasakyta, kad reikia išmokti ir vartoti vietinę žmonių kalbą, jeigu tai yra naudinga apaštalavimui. Matydami kiek daug tamsumo buvo liaudyje tik todėl, kad kunigai ateiviai iš Lenkijos nesimokė lietuvių kalbos, jėzuitai pačioje savo pastoracijos pradžioje stengėsi prie žmonių prieiti jų pačių kalba.
Jėzuitai taip pat rūpinosi, kad Lietuvai būtų parinkti tinkami kandidatai į vyskupus. Paliegusiam Vilniaus vyskupui Protasevičiui koadjutoriumi buvo parinktas pačios įtakingiausios kunigaikščių giminės jaunas konvertitas Jurgis Radvila. Šis didžiojo kalvinizmo platintojo Lietuvoje Radvilos Juodojo sūnus, Romoje išauklėtas jėzuitų mokyklose ir šv. Roberto Bellarmino globoje, tapo ištikimas jėzuitų planų vykdytojas Vilniaus vyskupijoje, o vėliau Krokuvoje.
Vatikano ir jėzuitų archyvuose Romoje yra pakankamai medžiagos įrodyti, kaip jėzuitams rūpėjo, kad Žemaičių vyskupu būtų Vilniaus kapitulos prelatas Merkelis Giedraitis, o ne aukščiausiųjų dignitorių remiamas Gniezno arkivyskupo Jokūbo Uchanskio seserėnas Voroneckis, kuris nė žodžio nemokėjo lietuviškai. O Giedraitis buvo ne tik rimto gyvenimo vyras, bet buvo žinomas ir žmonių kalbos branginimu. Romai vis buvo rašoma, kad jis moka lietuviškai. Nesirūpindami jokiomis giminystėmis nei aukštais titulais, Vilniaus jėzuitai savo generolo Pranciškaus Borgia pagalba pasiekė, kad Giedraitis buvo paskirtas Medininkų vyskupu. Ten jis tapo viena ryškiausių katalikybės atgimimo asmenybių Lietuvoje, iki mirties uoliai bendradarbiaudamas su jėzuitais.
Svarbus buvo jėzuitų vaidmuo, išleidžiant Vilniuje pirmąsias katalikiškas knygas lietuvių kalba ir mokant žmones lietuviškų giesmių. Yra reikšmingas faktas, kad visos pirmosios katalikų knygos Didžiojoje Lietuvoje, kurios tik buvo išleistos lietuvių kalba, buvo tik vertimai jėzuitų autorių katekizmų arba jų pamokslų knygų. Iš protestantų užuominų galima įrodyti, jog 1586 metais, kai buvo išleistas jėzuito Kanizijaus katekizmas latviškai ir gudiškai, jis buvo išspausdintas ir lietuviškai. Po dešimtmečio Giedraičio vyskupijai kan. Daukša išvertė ispano jėzuito Ledesmos katekizmą, o po ketverių metų vėliau, t. y. 1599 m., vyskupo Giedraičio lėšomis buvo išleista Daukšos lietuviškai išversta lenkų jėzuito Jokūbo Wuyek "Postilla Catho-licka". Jėzuitai rūpinosi Ledesmos katekizmo lietuvišku vertimu, kaip ir kitomis religinėmis knygomis ir Vilniaus vyskupijai.
Iki jėzuitų atvykimo Vilniuje nebuvo jokios katalikiškos spaustuvės. Jiems pasisekė perkelti Vilniun Radvilos Juodojo Nesvyžiuje įsteigtą spaustuvę. Čia ir prasidėjo poleminių bei teologinių raštų banga prieš protestantus. Ruošdami viešus disputus, sėkmingai atnaujindami ir išplėsdami šv. Kazimiero kultą, organizuodami liturginį pamaldų iškilmingumą, rengdami mokinių teatrus, jėzuitai sėkmingai kovojo prieš protestantus.
Pradžioje Lietuvoje jėzuitų buvo nedaug, bet XVII amž. pradžioje, padidėjus jų skaičiui ir įkūrus atskirą Lietuvos jėzuitų provinciją, jie galėjo spėti atlikti gyvenimo statomus uždavinius. Rūpindamiesi bajorų atvertimais, kapelionavimu didikų dvaruose, jėzuitai stipriai prisidėjo, kad lotyniškasis Romos kryžius būtų vėl sugrąžintas į daugumos kilmingųjų dvarus.
Šalia pirmaujančių jėzuitų XVII amž. Lietuvoje ėmė reikštis ir pranciškonai, domininkonai, karmelitai bei kiti vienuolynai.
Lietuvos Katalikų Bažnyčia, iš protestantizmo epochos išėjusi laimėtoja, ėmė reikštis kaip kultūros nešėja ir architektūrinio meno srityje. Religinis atgimusio žmogaus nusiteikimas aukoti Dievo garbei žemiškąsias gėrybes, įkvėpė žmogui norą statyti gražiausias bažnyčias Lietuvoje. Ir kaip tik tada, kai Lietuva buvo ekonomiškai labai išvargusi ir sunykusi po Maskvos ir švedų karų bei okupacijų, buvo pastatytos pačios gražiausios Lietuvos bažnyčios, pvz. sostinėje šv. Petro ir Povilo, šv. Teresės, Aušros Vartų, šv. Ignaco, šv. Kotrynos, Visų Šventųjų. Nors kai kurios tų bažnyčių nebuvo ypatingi meno paminklai, bet vis dėlto jos buvo didelės, gražios mūro bažnyčios. Tuo pačiu metu ir Kaune atsirado gražiosios bažnyčios, pvz. Karmelitų arba tikrojo italų baroko nuostabi Pažaislio kameldulių vienuolyno bažnyčia.
Lotyniškasis krikštas išlaikė didžiausią lietuvių tautos dalį vieningą konfesiniu atžvilgiu. Jis išsaugojo tautą nuo rusinimo bei pravoslavinimo pavojaus XIX amžiuje. Tikėjimas padėjo liaudžiai išsaugoti tautiškumą, kuris tik vėliau jos sąmonėje teatsirado. Katalikiškoji Lietuva tapo toliausiai į stačiatikiškus rytų plotus iškištas avangardas. Ir šiandien, kai raudonasis tvanas yra užliejęs Lietuvos laukus, lietuvis labiausiai išvysto rezistenciją prieš jam svetimą ir užmestą pasaulėžiūrą labiausiai dėl to, kad jis yra katalikas.
Redakcijos pastaba.Lietuvos krikščionybės istorijoje labai svarbūs yra XVIII ir ypač XIX šimtmečiai. Autorius žada apie tai vėliau parašyti.