ŠIAME NUMERYJE:
Gyvenimas apsprendžia tikėjimą
Kataliko santykiai su YMCA
Šv. R. Bellarmino apie šv. Kazimierą
Vedybų kliūtys
Krikščionybės kelias Lietuvon
Sielos tėviškės ilgesys
Iš filmų pasaulio
1959 M. KOVO MEN. (MARCH) VOL. X. NO. 3
T U R I N Y S
Gyvenimas apsprendžia tikėjimą (II) — A. Grauslys 67
Šv. Robertas Bellarmino — šv. Kazimiero biografas— kun. dr. J. Bičiūnas 72
Krikščionybės kelias Lietuvon— Z. Ivinskis 76
Vedybų kliūtys — P. Joga .... 81
Tėvų ir vaikų draugystė — J. Miškinis 85
Sielos tėviškės ilgesys — J. Prunskis 87
Pergalė (eil.) — S. Tomarienė 90
Misijonieriai pašto ženkluose— A. Bernotas 91
Kataliko santykiai su YMCA — J. Vaišnys, S. J. 92
Iš filmų pasaulio— J. Vaišnys, S. J. 95
“Laiškai Lietuviams”— Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.
Redaktorius—Juozas Vaišnys, S. J.
Admin. — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago
36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam, Conn. Viršelis ir vinjetės A. Kurausko Immaculata Press
Gaspaid Bouttats (1625-1703) Šv. Kazimieras Vario raižinys
KENTĖJIMAS YRA DIDYSIS ŽMONIJOS AUKLĖTOJAS. JIS ĮKVĖPĖ MENĄ, POEZIJĄ IR MORALĘ. JIS IŠUGDĖ HEROIZMĄ IR ATSIŽADĖJIMĄ. JIS DAVĖ VERTĘ GYVENIMUI, PALENKDAMAS AUKOTIS. SKAUSMAS ĮNEŠĖ DIDINGUMĄ IR Į MEILĘ. A. France
KENTĖJIMAI— TAI KAIP DEBESYS: JIE ATRODO LABAI JUODI, KAI DAR YRA TOLI, BET KAI UŽPLAUKIA ANT MŪSŲ GALVŲ, PAMATOME, KAD JIE TIK PILKI.
J. P. Richter
AKIŲ LĖLYTĖS TAMSOJE IŠSIPLEČIA IR SURANDA ŠVIESĄ. TAIP PAT IR SIELA DIDĖJA KANČIOJE IR PAGALIAU SURANDA DIEVĄ. V. Hugo
KAS NĖRA KENTĖJĘS— NIEKO NEŽINO: JIS NEPAŽĮSTA NEI TO, KAS GERA, NEI KAS BLOGA — JIS NEPAŽĮSTA NEI ŽMONIŲ NEI PATS SAVĘS. Fenelon
TIKIU, KAD DIEVAS YRA MEILĖ, IR SKAUSMAS JO RANKOSE YRA TIK PRIEMONĖ, KURIĄ JO MEILĖ NAUDOJA MUS PERAUKLĖTI IR IŠGANYTI. E. Leseur
A. GRAUSLYS
EI PASKIROS, dažniau kartojamos nuodėmės žmogaus tikėjimą gesina, tai dar labiau jį gesina nuodėminga aistra. Tokia aistra, visas žmogaus dvasios galias nuodėmei pavergdama, dvasios gyvenimą ne tik religine, bet ir gamtine prasme gerokai apgriauna.
Aistra griauna dvasios gyvenimą
Žodis "aistra", panašiai kaip ir "meilė", mūsų laikais yra labai sukompromituotas. Kartais jam yra duodamos tokios prasmės ir priskiriami tokie turiniai, kurie visiškai netinka. Juk aistra nebūtinai turi reikšti kažką kūniška, neleistina ir nuodėminga. Kas gi yra aistra? Tai išvidinis jausmų sujudimas, kurs atsiranda, kilus sieloje jausminio gėrio ar blogio vaizdui, ir kuris paprastai yra lydimas vienokios ar kitokios kūno reakcijos, pvz., supykus pradeda širdis smarkiau plakti. Taigi, aistra yra tam tikras energijos pasireiškimas, kuriam dilginant, žmogus ieško ir siekia tikro ar tariamo gėrio ir nugali įvairias kliūtis, kurios neleidžia gėrio pasiekti ar pikto išvengti. Tad aistra savyje nėra kažkas nedora. Ji net yra vertinga dvasios energija, kurią protas ir valia, ypač antgamtinių motyvų įkvėpti ir vadovaujami, gali įkinkyti kilnių tikslų tarnybai. Taip, pvz., tiesos meilės ir jos nuolatinio siekimo aistra sukuria mokslininkus su jų išradimais. Todėl žmonės begalingų jausmų, anot šv. Rašto, yra "nei šalti nei šilti", jie nepajėgia jokiu idealu įsiliepsnoti, juo persisunkti ir jam pilnai pasiaukoti. Šia prasme yra teisingi ir Pascal žodžiai, kad "nieko didelio nepadaroma be aistros". Teisingas yra ir tas teigimas, kad šventieji buvo aistringi žmonės, bet jie savo aistringumą pakreipė į tai, kas gera, ir pajungė jį aukštiems uždaviniams siekti.
Šiame straipsnyje kalbėsime tik apie nuodėmingą, neleistiną ir dažniausiai siaučiančią kūnišką aistrą, kuri ir tikėjimą ir dvasios gyvenimą labiausiai sugriauna. Bet kuria kaina siekdama savo tikslo, tam viską aukodama ir naudodama visas net ir nedoriausias priemones, tokia aistra, tartum didelio masto žemės drebėjimas, sugriauna visų principų pastatus, išjudina iš pagrindų visus buvusius įsitikinimus, sumaišo dorovinių vertybių sąvokas ir visiškai pakeičia dvasinį žmogaus veidą.
Šį “L. L.” numeri iliustruojame dar niekur nespausdintais šv. Kazimiero gyvenimo vaizdais, kuriuos mums iš Romos atsiuntė Gregorianum universiteto profesorius T. P. Rabikauskas, S.J. Tai yra žinomo XVII-jo amžiaus graviūristo Gaspard Bouttats vario raižiniai, kuriais buvo iliustruota F. Nerrincq, S.J. knyga apie šv. Kazimierą, parašyta senąja flamu kalba 1692 m. Minėtas dailininkas vertėsi Antverpene knygų iliustravimu. 1690-1691 m. jis buvo Antverpeno miesto šv. Luko menininkų draugijos dekanas.
Šiame ir gretimame puslapyje dedame paveikslus su flamiškais užrašais, lygiai taip kaip knygoje. Pirmame paveiksle atvaizduotas šv. Kazimiero gimimas; jo dorybėmis buvo apšviesti lietuvių ir lenkų kraštai. Antrame paveiksle — šv. Kazimieras auga dorybėse. Kitus paveikslus, sugrupavę po du, duodame be užrašų.
kun. dr. Jonas Bičiūnas
AU PATS FAKTAS, kad vienas šventasis ir Bažnyčios Daktaras aprašo kito šventojo gyvenimą, yra vertas ypatingo dėmesio, juo labiau, kad apie tai mūsų visuomenėje yra beveik nežinoma, o vis dėlto šis aprašymas, tur būt, mūsų šventąjį labiausiai išgarsino visame katalikų pasaulyje.
Paskutiniaisiais metais jau daug šviesos įnešta į šio šventojo tautiečio gyvenimo istorines aplinkybes ir į jo dvasinį taurumą bei gyvenimo kilnumą, kuris jį iškėlė į altorių garbę, tačiau dabartinėse aplinkybėse reikėtų dar labiau pabrėžti jo stebuklingą pagalbą, kad lietuviai su didesniu pasitikėjimu į jį kreiptųsi svarbiuose mūsų tautos reikaluose. Šiam tiksliu šv. Roberto Bellarmino veikalas būtų labai naudingas.
Nemaža turime užsilikusių biografinių žinių apie šv. Kazimierą ir iš anų jo kanonizacijos laikų, paskutiniaisiais metais plačiai ir kompetentingai pateiktų įvairiose studijose, tačiau čia mūsų minimas šventojo gyvenimo aprašymas yra labai reikšmingas keliais atvejais:
1. Mūsų šventojo gyvenimą aprašo mokslu ir šventumu garsus svetimtautis;
2. Jis yra Šv. Kazimiero viešajam garbinimui paskelbimo Romoje (1602 m.) autentiškas liudininkas;
3. Jis sėmė žinias iš asmens, bylos reikalais 1602 m. atvykusio iš Vilniaus į Romą;
4. Šventojo gyvenimo aprašymą jis įdeda į veikalą, kurį dedikuoja Lietuvos - Lenkijos karaliui Vladislovui Vazai, šalia kitų šventumu pagarsėjusių karalių;
5. Tame aprašyme kard. Bellarmino ypatingu subtilumu iškelia šv. Kazimiero kilnias dorybes bei stebuklus ir stato jį pavyzdžiu kiekvienam katalikui valdovui.
Šventojo Kazimiero gyvenimą aprašo mokslu ir šventumu garsus svetimtautis, šv. kardinolas Robertas Bellarmino. Jis gimė Toskanoje, Italijoje, 1542 m. Būdamas 18 m. amžiaus, tampa jėzuitu ir, baigęs mokslus, profesoriauja Liuvene (1570-1576), Romos Gregorianumo Universitete (1576-1587), tada vadinamu Collegium Romanum. Nuo 1592 m. iki 1597 m. jis eina šio universiteto rektoriaus pareigas. Šis universitetas jau tada turėjo virš 2000 studentų. 1597 m. jis skiriamas Šventojo Sosto teologu ir 1599 m. pakeliamas kardinolu. Ilgus metus dirba įvairiose Romos Kurijos kongregacijose. Miršta 1621 m., paskelbiamas palaimintuoju 1923 m., o šventuoju — 1930 m. Po vienerių metų (1931) paskelbiamas Bažnyčios Daktaru ir Gregorianumo Universiteto globėju. Jo kūnas yra palaidotas šv. Ignaco bažnyčioje, Romoje. Jo teologiniai veikalai yra surinkti į šešis didelius tomus, pavadintus "Kontroversijomis", kuriuose poleminiu būdu yra išdėstyta beveik visa teologija, ginant katalikų tikėjimą nuo protestantų. Tokiu metodu jis dėstė teologiją Gregorianumo Universitete, kur daugiausia studijavo Vakarų Europos studentai. Jo paskaitos tuo metu taip buvo pagarsėjusios, kad tuojau būdavo spausdinamos ir išsiuntinėjamos visiems jėzuitams, kovojantiems prieš protestantų puolimus. Jomis naudojosi ir Vilniaus jėzuitai savo karštose diskusijose su protestantais. Tapęs kardinolu, savo gyvenimo pabaigoje yra parašęs daugelį asketinio ir moralinio turinio traktatų, tarp kurių yra ir šv. Kazimiero gyvenimo aprašymas. Jau po jo mirties buvo išleisti 7 tomai jo pamokslų ir du didžiuliai tomai psalmių komentarų. Dar ir toliau yra leidžiami jo palikti rankraščiai, kurie yra saugojami Gregorianumo Universiteto archyve.
Skaityti daugiau: ŠV. ROBERTAS BELLARMINO - ŠV. KAZIMIERO BIOGRAFAS
ZENONAS IVINSKIS
XIII. Katalikų tikėjimo stiprinimas Lietuvoje
IETUVIUS pakrikštijus Vilniuje 1387 metais, dar reikėjo sudaryti visą bažnytinę organizaciją. Skelbdamas jauną katalikybę valstybės tikėjimu, Jogaila stengėsi ją apsaugoti nuo žymiai senesnės stačiatikybės, kuri buvo įsigalėjusi rytinėje Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos dalyje ir čia turėjo savo tradicijas. Ne tik didelė Lietuvos valstybės gyventojų dalis buvo stačiatikių tikėjimo, bet daugelis kunigaikščių, valdydami žemės sritis rusų kraštuose, čia priimdavo vietinių gyventojų tikėjimą. Ir Jogailos motina Julijona Tveriškė, kaip ir vyresnieji broliai, buvo stačiatikiai.
Šitokioje religinėje padėtyje turėjo būti padaryti reikšmingi žygiai, kad lotyniškasis krikštas rastų Lietuvoje gerą dirvą ir galėtų prigyti. Tad yra suprantama, dėl ko Jogaila 1387 metų vasario 22 dieną išleido dar vieną dokumentą, kuriuo aiškiai uždraudė naujakrikščiams lietuviams vesti ruses ir tekėti už ruso, kol rusiškoji pusė nepriims katalikų tikėjimo. Dokumente buvo aiškiai pažymėta, kad jeigu kas anksčiau būtų vedęs rusę ar lietuvaitė būtų ištekėjusi už ruso, turi sugrįžti katalikybėn. Šiam įsakymui vykdyti gali būti vartojamos net kūniškos bausmės. Šitame akte Jogaila pabrėžė, kad jo broliams kunigaikščiams ir visiems Lietuvos didikams sutinkant, jis esąs įsipareigojęs visus lietuvių tautos gyventojus, kokios sektos jie bebūtų, "patraukti, pašaukti, net jėga priversti" paklusti katalikų tikėjimui ir Romos Bažnyčiai.
Šv. Kazimieras mąsto apie Kristaus kančia
Šv. Kazimiero mintys nuolat danguje
Lotynišką krikštą padarydamas privalomu, privilegijuodamas katalikus bajorus, drausdamas mišrias moterystes, vėliau Horodlėje suteikdamas herbus tik katalikams didikams, Jogaila stengėsi lietuvius ištraukti iš rusų stačiatikių įtakos. Tokiais reikšmingais potvarkiais ir žygiais Lietuvos valstybėje etnografinis lietuvių elementas buvo apsaugotas nuo rytinių slavų. Užkertant kelią stačiatikybei, tuo pat buvo padarytas pylimas ir prieš rusinimą. Reikia atsiminti, kad XIX amžiuje lietuvius nuo visokiais būdais organizuojamo rusinimo kaip tik labai stipriai saugojo lotyniškasis krikštas. Ir vyskupui Valančiui kova prieš maskolius kaip tik labiausiai sekėsi todėl, kad jis į žmonių galvas įkalė saugotis klaidingos "vieros", t. y. pravoslavijos.
* * *
PRANAS JOGA
AČIOJE Šv. Rašto pradžioje aprašoma, jog Dievas, sutvėręs vyrą ir moterį, siuntė juos į žemę, liepdamas — "augti, daugintis ir pripildyti žemę" (Gen. 1, 28). Kristus tai patvirtino sakydamas: "Žmogus paliks tėvą ir motiną ir laikysis moters, ir du bus vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria" (Mato 19, 5-6). Tuo Kristus nusakė pagrindinius vedybų reikalavimus: vedybos galimos tik tarp vyro ir moters, kurie laisva valia pasižada visą gyvenimą kartu gyventi ir auginti šeimą.
Kasdieniniame gyvenime kartas nuo karto iškyla klausimas, ar vedybos gali būti panaikinamos? Atsakymas yra tik vienas — vedybos yra nenutraukiamas ryšys. Jei kada nors bažnytinis teismas, po ilgo ir atsargaus tyrinėjimo, paskelbia vedybas negaliojančiom, tai reiškia, jog vedybų iš viso nebuvo. Šiame straipsnelyje bus stengiamasi labai trumpai supažindinti skaitytojus su aplinkybėmis, kurios vedybas padaro neleistinom arba negaliojančiom.
Pirmoji kliūčių rūšis vedybas padaro neleistinom, tačiau anksčiau sudarytų vedybų nepanaikina. Iš tokių kliūčių pažymėtina: apžadai, teisinė giminystė ir religijos skirtumai.
Šv. Kazimieras pralenkia šventumu savo brolius
Šv. Kazimieras su Marijos pagalba nugali visas pagundas
Kiekvienas žmogus viešai ar privačiai gali padaryti laikinus ar amžinus apžadus atlikti darbus ar veiksmus, kurie skirti didesnei Dievo garbei. Apžadai turi būti padaryti laisva valia ir protingai apgalvojus. Jų tikslas gali būti įvairus: gyventi skaistybėje, daryti gerus darbus.
Vedybine kliūtimi laikomi tik tie apžadai, kurie savo prigimtimi yra priešingi šeimos paskirčiai. Čia priskaitomi apžadai gyventi skaistybėje, vengiant bet kokių veiksmų, kurie surišti su lytiniu pasitenkinimu, priimti aukštesniuosius šventimus ar įstoti į vienuolyną.
J. MIŠKINIS
AIKŲ būdui, jų sielos gerosioms ir blogosioms ypatybėms tarpti turi didelę įtaką visa aplinka. Tad labai yra svarbu, kokie žmonės ir kokie daiktai augantį vaiką supa. Mūsų vaikų sielą veikia ir gyvenamo laiko nuotaika. Priaugančiąja kartą labai veikia tai, kas aukšta, gražu ir kilnu, bet gal dar labiau tai, kas žema ir bloga. Bet vis dėlto svarbiausia vieta vaikų auklėjime tenka tėvams. Jų įtaka vaikui yra pati didžiausia, Bet šis teigimas tinka tik tada, kai tėvai skiria pakankamai laiko savo vaikams. Tik nuolat su savo vaikais bendraudami, tėvai gali būti jų dvasios ugdytojais. Ypatingai čia yra svarbi motinos pareiga. Motina turi rasti tiesiausią kelią į savo vaiko širdį ir panaudoti visą savo gerąją įtaką. Tam tikslui pasiekti vienas geriausių būdų yra dažni tėvų pasikalbėjimai su vaikais. Toki pasikalbėjimai labai suartina ir suriša tėvus su vaikais. Jeigu nėra laiko ilgesniam pasikalbėjimui, tai reikia su vaiku bent vakarinę maldelę sukalbėti. Tai turi labai didelės reikšmės, ką rodo daugybė gyvenimo pavyzdžių.
Vienas vokiečių pedagogas pasakoja apie motiną, kuri nepraleido nė vieno vakaro drauge nepasimeldusi su savo sūneliu, kai tik jis pradėjo kalbėti. Ta trumpa maldos valandėlė abiem būdavo šventa. Po tokios maldos atsiverdavo vaiko širdis, ir jis išpasakodavo savo mamytei viską, kokius džiaugsmus ar liūdesius patyrė tą dieną. Taip toji motina tapo geriausia savo sūnaus draugė.
Ir tada, kai sūnus jau buvo suaugęs, paskutinė jo dienos valandėlė būdavo skiriama bendrai maldai drauge su motina. Po maldos būdavo ilgas pasikalbėjimas apie tai, ką jis tą dieną pergyveno. Jeigu jis dieną turėjo sunkių kovų ir pagundų, tai vakare palengvėdavo jo širdis, kai motinai viską išsipasakodavo. Motina žinojo visus jo širdies užkampius.
* * *
DR. JUOZAS PRUNSKIS
MŽIAIS žmonių atmintyje užsiliksiąs poetas Byron savo bičiuliui Hoppner kitados rašė:
— Noriu, kad mano duktė būtų Romos katalikė, nes šią tikybą laikau geriausia iš visų kitų. Ji yra seniausia krikščionybės forma.
Didis pedagogas F. W. Foerster, jaunatvėje dirbęs su laisvamaniška etine draugija, savo pasaulėžiūra labai priartėjęs prie katalikybės, kalbėjo:
— Tikėkite man, manyje dega tikra "passio catholica", gilus sielos tėviškės ilgesys, ilgesys pamaitinti krikščioniškąją sąžinę, ilgesys prasmingų papročių, geležinės lotynų kalbos, amžino tikrumo, šventųjų bendravimo, ryšio su šimtmečiais, iki pat kankinių atminimo.
Šitokį katalikybės ilgesį pergyvena daugelis kitatikių, ir daugelis iš to padaro reikiamas išvadas. Vienas tokių asmenų yra Theophilus Lewis, "Interracial Review" redaktorius, žurnalo "America" dramos kritikas, rašytojas. Jis yra vienas iš negrų ekonominės, socialinės ir kultūrinės pažangos siekiančio sąjūdžio vadų.
Jis gimė Baltimorėje 1891 m. Tėvai anksti mirė, ir jį auklėjo teta. Norėdamas namiškiams pagelbėti, jau nuo mažens jis uždarbiavo, pardavinėdamas laikraščius. Dėl neturto turėjo nutraukti pradžios mokyklą ir eiti į darbą. Tik uoliu skaitymu prasilavino ir rado kelią į negrų intelektualų tarpą. Pamėgęs teatrą, jis pradėjo rašyti tuo klausimu kiekvieną savaitę į Niujorko laikraštį "Amsterdam News".
Jį sudomino katalikų sąjūdis, kovojąs dėl geresnio sugyvenimo tarp įvairių rasių. Jis pats, dar nebūdamas katalikas, jau 1936 m. įsijungė į Katalikų Tarprasinės Tarybos leidžiamo laikraščio "Interracial Review" redakciją. 1946 m. tapo "America" žurnalo dramos kritikas. Jo raštai yra spausdinami daugelio žurnalų. Jis yra kviečiamas skaityti paskaitų ir sakyti kalbų per radiją apie dramą, negrų kultūrą ir istoriją.
A. Bernotas
Jau apaštalai, vykdydami Kristaus valią, iškeliavo i visus pasaulio kraštus, skelbdami Evangeliją. Juos pasekė tūkstančiai kitų skelbėju. Daugelis jų nusipelnė kankinio vainiką. Kiti buvo paskelbti šventaisiais. Misijų darbas tęsiasi iki šių dienų.
Čia dedame keletą įvairių kraštų pašto ženklų, vaizduojančių žymesnius misijonierius ir jų darbus.
1. Čekoslovakija— Pragos vyskupas Šv. Vaitiekus - Adalbertas, prūsų nužudytas 997 m. (1947);
2. Suomija— vyskupas Henrikas, suomių nužudytas 1155 m. (1955);
3. Bulgarija— slavų apaštalai šventieji Kirilas ir Metodijus, mirę 869 ir 885 m. (1937);
4. Portugalų Indija— Šv. Pranciškus Ksaveras (1506-52), indų misijonierius (1952);
5. Ispanų Gvinėja— misijonierius Afrikos juodukų tarpe (1958);
6. Mozambikas— “misijonierius”, čiabuvių išdrožinėta statulėlė (1953);
7. Kolumbija— tėvas Bartolome de las Casas (1474-1566), ispanų misijonierius, atvykęs į Amerikos žemyną su Kristupu Kolumbu jo trečios kelionės metu (1953);
8. Brazilija— tėvas Josė de Anchieta (1533-97), portugalų misijonierius tarp indėnų (1941);
9. USA — tėvas Jokūbas Marquette (1637-75), tyrinėtojas ir misijonierius tarp indėnų (1898);
10. Vatikanas— germanų apaštalas arkivyskupas Šv. Bonifacas, fryžų nužudytas 754 m. (1955);
11. Italija— kard. C. Massaia (1809-89), kapucinų misijų įsteigėjas pietinėje Abisinijoje (1952).
* * *
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Gerbiamas Redaktoriau,
Prašyčiau paaiškinti, kokia turėtų būti kataliko laikysena santykiuose su Y.M.C.A. Su šia organizacija mums, lietuviams, o ypač jaunimui, dabar tenka dažnokai susitikti. Mieste, kuriame aš gyvenu, YMCA turi keletą salių, sporto aikščių ir maudymosi baseinų. Kasmet ji rengia jaunimui vasaros stovyklas, į kurias ir vienas kitas lietuvis leidžia savo vaikus. Mes, lietuviai studentai, taip pat kartais naudojamės šios organizacijos patalpomis susirinkimams ir sportui. Girdėjau, kad Katalikų Bažnyčia draudžia bendrauti su YMCA. Mano tėvai labai nepatenkinti, kad aš kartais nueinu su draugais pasportuoti į šios organizacijos salę, bet iš kitų esu nekartą girdėjęs primetant Katalikų Bažnyčiai, kad jos pažiūros šiuo atžvilgiu yra trupučiuką per siauros. Juk YMCA yra tikrai naudinga organizacija, daranti tiek gero jaunimui ir fizinėje ir dvasinėje srityje. Labai būčiau dėkingas, kad man paaiškintumėte, kaip aš turėčiau ateityje elgtis. Kartais pagalvoju, kad gal jau aš esu ekskomunikuotas, kad bendrauju su YMCA.
Jus gerbiąs
Romas
Mielasis Romai,
Pirmiausia noriu Tave nuraminti — tikrai nesi ekskomunikuotas, jeigu kartais nueini pažaisti ir pasportuoti į minėtos organizacijos sales bei maudymosi baseinus. Tačiau Tavo iškeltas klausimas yra svarbus ir aktualus, todėl čia plačiau apie tai pakalbėsime.
Nėra išleisto jokio Bažnyčios dokumento, kuriame būtų kalbama apie kokią nors ekskomuniką, tačiau 1920 m. yra išleistas disciplinarinis dekretas, kuriuo įpareigojami viso pasaulio vyskupai įspėti ir visokiais būdais saugoti tikinčiuosius, kad jie nesirašytų į šią organizaciją, nes jos pagrindiniai principai veda į racionalizmą ir indiferentizmą.
Juozas Vaišnys, S. J.
SLEEPING BEAUTY
Kai kam gali atrodyti, kad nėra proporcijos tarp šio net pilnai pusantros valandos nesitęsiančio filmo ir septynerių metų darbo bei šešių milijonų išleistų dolerių. Bet Walt Disney, imdamasis tokio ilgo darbo ir leisdamas milijoną po milijono, žinojo, kad tas darbas jam bus atlygintas ir išleisti milijonai griš su kaupų. Kas gi čia ypatingo — tai tik Brolių Grimų pasaka apie miegančią karalaitę, atvaizduota judančiais piešiniais ir parodyta dideliame Cinemascope ekrane. Bet šio filmo pasirodymas yra sveikintinas. Tai yra tikrai graži dovana Amerikos ir kitų šalių vaikams, kurie dažnai yra verčiami tenkintis tik kaubojiškais televizijos filmais. Šios pasakos turinys yra labai paprastas, bet vaikui gal įstrigs į jauną širdukę mintis, kad vis dėlto pasaulyje laimi gėris, jeigu tik žmogus to nori.
Nuostabiai didingi yra šios paprastos pasakos filme parodyti vaizdai, bet įspūdinga yra ir muzika, parašyta pagal Čaikovskio “Miegančios Karalaitės baletą”.
Prie šio filmo yra rodomas įdomus priedas — “The Grand Canyon”. Pro žiūrovo akis vienas po kito pralekia majestotiški gražiausio Amerikos slėnio vaizdai, be jokių žodžių, be jokių aiškinimų, palydėti tik nuotaikingos ir originalios muzikos. Šie du filmai apie miegančią karalaitę ir apie mieganti karalių — didingą Grand Canyon slėnį — sudaro harmoningą vienetą ir seka mums nuostabią pasaką — pasaką žmogaus ir gamtos.
Atsiųsta paminėti
Albinas Baranauskas. KALVOS IR LANKOS.Tolimo Suvalkijos kampelio žmonės ir gamta. Knygyno “Spauda” leidinys, 1959 m. 154 psl., kaina 2 dol.
GIMTOJI KALBA.Bendrinės kalbos laikraštis. Nr. 2, spalis-gruodis, 1958 m. Redaktorius dr. P. Jonikas. Leidžia JAV LB Kultūros Fondas. Šiame numeryje, kaip ir praėjusiame, yra nemaža naudingų kalbos dalyku. Be abejo, skaitytojai pageidauja, kad šiuo laikraščiu būtu galima šimtu procentu pasitikėti kalbos dalykuose, todėl jame negalima pakęsti nei korektūros, nei neapsižiūrėjimo klaidu, bet tiek pirmame, tiek antrame numeryje yra palikta viena kita klaidelė, pvz., 22-me puslapyje rašoma: “Apie nelietuvius arba nelaikančius save lietuviais čia nekalbama”. Turi būti: “...nelaikančius s a v ę s lietuviais...” Šiaip spaudos darbas gana rūpestingas ir švarus.