* * *
JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Gerbiamas Redaktoriau,
Prašyčiau paaiškinti, kokia turėtų būti kataliko laikysena santykiuose su Y.M.C.A. Su šia organizacija mums, lietuviams, o ypač jaunimui, dabar tenka dažnokai susitikti. Mieste, kuriame aš gyvenu, YMCA turi keletą salių, sporto aikščių ir maudymosi baseinų. Kasmet ji rengia jaunimui vasaros stovyklas, į kurias ir vienas kitas lietuvis leidžia savo vaikus. Mes, lietuviai studentai, taip pat kartais naudojamės šios organizacijos patalpomis susirinkimams ir sportui. Girdėjau, kad Katalikų Bažnyčia draudžia bendrauti su YMCA. Mano tėvai labai nepatenkinti, kad aš kartais nueinu su draugais pasportuoti į šios organizacijos salę, bet iš kitų esu nekartą girdėjęs primetant Katalikų Bažnyčiai, kad jos pažiūros šiuo atžvilgiu yra trupučiuką per siauros. Juk YMCA yra tikrai naudinga organizacija, daranti tiek gero jaunimui ir fizinėje ir dvasinėje srityje. Labai būčiau dėkingas, kad man paaiškintumėte, kaip aš turėčiau ateityje elgtis. Kartais pagalvoju, kad gal jau aš esu ekskomunikuotas, kad bendrauju su YMCA.
Jus gerbiąs
Romas
Mielasis Romai,
Pirmiausia noriu Tave nuraminti — tikrai nesi ekskomunikuotas, jeigu kartais nueini pažaisti ir pasportuoti į minėtos organizacijos sales bei maudymosi baseinus. Tačiau Tavo iškeltas klausimas yra svarbus ir aktualus, todėl čia plačiau apie tai pakalbėsime.
Nėra išleisto jokio Bažnyčios dokumento, kuriame būtų kalbama apie kokią nors ekskomuniką, tačiau 1920 m. yra išleistas disciplinarinis dekretas, kuriuo įpareigojami viso pasaulio vyskupai įspėti ir visokiais būdais saugoti tikinčiuosius, kad jie nesirašytų į šią organizaciją, nes jos pagrindiniai principai veda į racionalizmą ir indiferentizmą.
Bet ar Bažnyčia, drausdama katalikams priklausyti šiai organizacijai, neparodo savo pažiūrų siaurumo ir perdėto griežtumo? Juk visiems yra žinoma, kad YMCA yra paplitusi ne tik angliškai kalbančiuose kraštuose, bet beveik visame pasaulyje ir jos socialinė veikla yra verta didžiausios pagarbos bei pripažinimo.
Niekas negali neigti labai didelių šios organizacijos nuopelnų socialinėje srityje. Be abejo, YMCA yra verta didelės pagarbos. Bažnyčia draudžia katalikams prie jos priklausyti tik dėl to, kad ji yra ne tik socialinė, bet ir religinė protestantų organizacija. Savo religinius principus ji stengiasi perduoti savo nariams. Tad katalikas, į šią organizaciją įstodamas ir priimdamas jos mokslą, savaime paneigia Katalikų Bažnyčios mokslą, kuris daug kuo skiriasi nuo protestantų skelbiamų tikėjimo tiesų. Juk ir žydai, ir mahometonai, ir stambeldžiai yra daug gero žmonijai padarę įvairiose srityse, bet ar dėl to katalikai turėtų tapti šių tikybų nariais?
Kad YMCA yra aiškiai religinė protestantų organizacija, nėra jokio abejojimo. Pažiūrėkime, ką šiuo klausimu sako patys žymiausi jos vadai. Vienas pagrindinių šios organizacijos direktorių, Owen E. Pence, kuris yra parašęs ilgą straipsnį apie YMCA 1949 m. "Encyklopedia Americana" laidai, taip apibrėžia šią organizaciją: "Tai yra organizacija, susidedanti iš jaunų vyrų, kurie yra susijungę draugėn, kad padėtų dvasiniuose, intelektualiniuose, socialiniuose ir fiziškuose jaunimo reikaluose." Toliau jis rašo, mesdamas žvilgsnį į šios organizacijos istoriją ir primindamas, kad ji buvo įsteigta George Williams 1844 m. Londone. Jau pačioje pradžioje jos tikslas buvo dvasiškai ir morališkai padėti jaunimui, gyvenančiam toli nuo savo namų. Jis pabrėžia, kad ši organizacija labai daug dėmesio kreipė į biblijos studijas ir religinius susirinkimus. Ji pasižymėjo labai dideliu religiniu uolumu. Toliau jis apžvelgia šios organizacijos socialinę veiklą, pasireiškiančią įvairiais būdais ir įvairiose srityse, ir savo straipsnį užbaigia šiais žodžiais: "Religinė organizacijos dvasia buvo vyraujanti nuo pat pradžios. Rūpinimasis jaunimo gerove buvo ne kas kita kaip religinės dvasios išreiškimas... tai išskiria šią organizaciją iš įvairių berniukų klubų, socialinių susigrupavimų, skautų ir kitų panašių organizacijų, kurios taip pat rūpinasi jaunimo gerove". Tad čia yra labai aiškiai pabrėžiamas šios organizacijos religinis pobūdis, išskiriąs ją iš kitų jaunimo organizacijų.
Kitas žymus šios srities autoritetas, Howard Hopkins, parašęs šios organizacijos istoriją Amerikoje, išleistą pačios organizacijos lėšomis 1951 m., žengia žingsnį toliau, aiškindamas YMCA organizacijos religinį pobūdį. Jisai sako, kad teorijoje ir praktikoje YMCA pripažįsta esminę Kristaus Bažnyčios vienybę ir yra pasiryžusi ištiesti draugiškumo ir meilės ranką kiekvienam, kuris myli Kristų, nesvarbu kaip jo tikybinė grupė vadintųsi ir koki būtų skirtumai tarp įvairių sektų. Taigi, svarbu tik išpažinti ir tikėti Kristų, o į kitus tikybinius bei dogmatinius skirtumus nekreipiama dėmesio. Todėl tikromis pripažįstamos visos tikybos ir visos sektos, kurios kokiu nors būdu garbina Kristų. Tai yra religinis indiferentizmas, kurio visiškai nepripažįsta Katalikų Bažnyčia, nes ji moko, kad Kristus įsteigė tik vieną Bažnyčią su aiškiu mokslu ir aiškiomis tiesomis. Todėl įvairios krikščioniškos sektos, kurių mokslas kartais viena kitai prieštarauja, negali visos būti tikros. Tegali būti viena tikra Kristaus įsteigtoji Bažnyčia.
Tos tikėjimo tiesos, kurios skiria protestantus nuo katalikų, YMCA organizacijai atrodo neesminės, o katalikams jos yra esminės. Visai be reikalo yra prikišamas Katalikų Bažnyčiai "pažiūrų siaurumas", visai be reikalo ji vadinama "pilna puikybės", jeigu ji sako, kad Kristus įsteigė tik vieną Bažnyčią su viena nekeičiama doktrina, kuri yra saugojama aukščiausiojo Bažnyčios autoriteto žemėje — šv. Petro įpėdinių. Visai neteisingai Katalikų Bažnyčiai primetama, kad ji smerkianti, niekinanti ir su didele neapykanta puolanti nuo jos atskilusius protestantus. Bažnyčia juos myli, nes pats Kristus yra įsakęs mylėti kiekvieną žmogų, ji neturi prieš juos jokios neapykantos, jai tik gaila jų, ji laukia, kad jie grįžtų į tą pačią avidę. Jeigu kartais žodžiu ar raštu prasiveržia prieš protestantus neapykanta kokio nors atskiro asmens kalboje ar straipsnyje, tai tokį faktą reikia tik apgailestauti. Tai tokia yra Bažnyčios mintis protestantų atžvilgiu. Bažnyčia nėra siaura, neesminių dalykų ji esminiais niekuomet nelaikė ir nelaikys. Esminiais tikėjimo dalykais ji nelaiko nei kunigų celibato, nei pasninko, nei lotynų kalbos liturgijoje. Dabartinėje Bažnyčios disciplinoje katalikai turi šių grynai disciplinarinių nuostatų laikytis, bet jie jokiu būdu nebuvo ir nebus kliūtis susijungti pravoslavams ar protestantams su Katalikų Bažnyčia. Esminiai tikėjimo dalykai, nuo kurių negalima nė per nago juodymą nukrypti, yra tik paties Kristaus apreikštos ir tikėti įsakytos teisos. Jų keisti neleidžiama nei popiežiui, nei katalikams, nei protestantams.
Pirmiau YMCA buvo šiek tiek skirtinga religijos atžvilgiu nuo dabartinės. Ankstesniuose dokumentuose visuomet buvo pabrėžiama, kad šiai organizacijai gali priklausyti tik "evangeliškų bažnyčių nariai", vadinas, protestantai. Paskutiniu metu jos religinė doktrina tapo liberališkesnė — dabar į ją įstoti jau yra atidarytos durys ir katalikams bei pravoslavams. Bet ar tai yra girtinas reiškinys? Priešingai— labai peiktinas! Juk šitas "pažiūrų platumas" yra šiais laikais vis labiau ir labiau pasireiškiančio religinio indiferentizmo vaisius. Šis religinis indiferentizmas, kuris tvirtina, kad visos religijos yra vienodai geros, yra labai paplitęs Amerikoje, bet jis pradeda užkrėsti ir mūsų tautiečius. Iš pirmo žvilgsnio kai kam gali atrodyti, kad tai yra tolerancija ir pažiūrų platumas, bet iš tikrųjų tai yra nusikreipimas nuo bet kokios religijos. Jeigu pradedama skelbti, kad visos religijos yra vienodos, tai tuoj nesilaikoma nė vienos ir tampama praktišku ateistu, nors teorijoj ir pripažįstama kažkokia neaiški, nesuprantama dievybė.
YMCA šią religinio indiferentizmo doktriną paskutiniu metu labai pamėgo ir ją uoliai platina savo raštais bei kalbomis. Nuo jos nėra išskiriamos nė jaunimo stovyklos. Todėl yra aišku, kad katalikas negali savo vaikų leisti į šios organizacijos vedamas stovyklas, negali į šią organizaciją rašytis arba būti joje kokiu nors vadovu, nes tokiu būdu ir jis pats bus užkrėstas tomis klaidingomis idėjomis ir bus priverstas jas skleisti kitiems.
Tačiau nedraudžiama su YMCA bendrauti grynai materiališkai, t. y. naudotis sporto salėmis, maudymosi baseinais ar net stovyklavietėmis, jeigu ten visą programą tvarko savi vadovai. Negalima drausti nei darbininkui dirbti kokį nors fizinį darbą šios organizacijos įstaigose, kaip nedraudžiama dirbti pas žydą ar kitos tikybos asmenį. Tačiau, jei galima, reikia ir tokių darbų vengti, nes gali būti pavojus, kad, nuolat ten esant ir su tos organizacijos nariais bei vadovais susitinkant, pamažu pradės skverbtis ir jų skelbiamos idėjas.
Redaktorius