ŠIAME NUMERYJE:
Evangelijos pro istoriko akinius
Kūrybos šaltiniai
Protestantų pastoriaus atsivertimas
Katalikiškasis liberalizmas
Sportas iš arčiau
Krikščionybės kelias Lietuvon
Iš filmų pasaulio
1959 M. LIEP.-RUGP. MĖN. (JULY-AUG.) VOL. X. NO. 7
T U R I N Y S
Evangelijos pro istoriko akinius— A. Tamošaitis, S. J. 195
Kūrybos šaltiniai — A. Grauslys 200
Krikščionybės kelias Lietuvon — Z. Ivinskis 204
Laiškanešio mirtis (eil.) — Sonė Tomarienė 206
Katalikiškasis liberalas — J. Kidykas, S. J. 207
Protestantų pastoriaus atsivertimas — Dr. J. Prunskis 214
Bažnyčia — susikaupimo ir maldos vieta — Pr. Alšėnas 218
Lietuviškas kryžius Kanados žemėje— Pr. Alšėnas 219
Sportas iš arčiau — Edv. Šulaitis 221
Ar šachmatai yra sportas? — J. Vaišnys, S. J. 223
Iš filmų pasaulio — J. Vaišnys, S. J. 223
"Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.
Redaktorius—Juozas Vaišnys, S. J.
Admin.— Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago
36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn. Viršelis ir vinjetės A. Kurausko Immaculata Press
Tinkamas sportas padeda žmogui kilti ir į dvasines aukštybes
T I N KAMAI VYKDOMAS SPORTAS LAVINA CHARAKTERĮ
IR UGDO ŽMOGAUS DRĄSUMĄ, NESVARBU,
AR JIS VYRIŠKAI PRALAIMĖTŲ, AR DŽIAUGSMINGAI LAIMĖTŲ.
SPORTAS TOBULINA JAUSMUS,
SUTEIKIA PROTUI AŠTRUMO, STIPRINA VALIĄ.
TAD SPORTAS NĖRA VIEN TIK FIZINIS LAVINIMAS;
TEISINGAI SUPRASTAS SPORTAS LAVINA VISĄ ŽMOGŲ. TOBULINDAMAS DVASIOS ĮRANKĮ — KŪNĄ,
TAIP PAT IR DVASIĄ PADARO TOBULESNIU ĮRANKIU
IEŠKOTI TIESOS BEI SKLEISTI JĄ KITIEMS
IR PADĖTI ŽMOGUI PASIEKTI TĄ SAVO TIKSLĄ,
KURIAM TURI TARNAUTI VISOS KITOS PRIEMONĖS,
T. Y. GARBINTI SAVO KŪRĖJĄ IR JAM TARNAUTI.
POPIEŽIUS PIJUS XII
A. TAMOŠAITIS, S. J.
Ką girdėjome, ką savo akimis matėme,
ką stebėjome ir ką mūsų rankos čiupinėjo,...
tai skelbiame jums.
A p a š t a l a s J o n a s
Münchhauzeno nuotykiai
— SYKĮ, — pasakoja savo garsiuosius nuotykius baronas Münchhauzenas, — man pasitaikė įkristi į tokią gilią duobę, kad jokiu būdu neįmanoma buvo išlipti. Tačiau iš jos vis tiek išsiritau. Kokiu būdu? Ogi parėjau namo, atsinešiau kopėčias ir jomis išlipau lauk!
Gal ne panašiai yra su Bažnyčia? Skelbiasi kalbanti Dievo vardu. Paklausus, kuo remiasi tas jos dieviškas autoritetas, atsako: evangelijos žodžiais. O iš kur žinome, kad evangelijos žodžiai nėra žmonių išgalvoti? Kadangi taip sako dieviškas Bažnyčios autoritetas! Bet jo Bažnyčia kaip tik neturi, prieš įrodydama, kad evangelijos nėra legendos! Kad išliptų iš duobės, baronas Münchhauzenas turėjo pareiti namo ir atsinešti kopėčias. Bet kad tai galėtų padaryti, turėjo pirma išlipti iš duobės! Kada du dalykai vienas nuo kito priklauso, kai nėra vieno, nėra nei kito. Bažnyčios autoritetas yra nulis, jei evangelijos yra žmogaus vaizduotės kūrinys. O tvirtinimas, kad jos tokios nėra, yra nulis be Bažnyčios autoriteto. Nereikia didelės matematikos žinoti, kad, pridėję prie nulio nulį, niekada negausime vieno, bet nulį. Liktų tad pasirinkti viena iš dviejų: arba užsispyrus tvirtinti, jog vis vien ir toliau tikiu; arba pasakyti apie Bažnyčios dieviškas galias tą patį, ką ir apie barono Mūnchhauzeno nuotykius — įdomi, graži nesąmonė.
Kiek tikinčiųjų žinotų, ką į šį priekaištą atsakyti? O jis gi liečia pačius pamatus, kuriems susvyravus, turi griūti arba bent pavojingai susvyruoti ir visas tikėjimas Bažnyčios autoritetu.
Vienos krypties gatvė
Yra gatvių, kuriomis važiuojama abiem kryptim, yra ir tokių, kur galima važiuoti tik viena kryptimi. Priekaišto daroma klaida kaip tik yra, kad tarp Bažnyčios ir evangelijų nutiesia priklausomybės gatvę abiem kryptim, kai tikrovėje ji eina tik viena kryptimi. Bažnyčios autoritetas remiasi evangelijomis, bet ne priešingai. Evangelijos tvirtai stovi ant savų kojų be Bažnyčios autoriteto. Kitais žodžiais, tikime Bažnyčią dėl evangelijų. Bet evangelijomis tikime dėl jų pačių.
Įrodžiusi savo dievišką pasiuntinybę, Bažnyčia turi teisę tarti autoritetingą žodį ir apie pačias evangelijas. Tačiau kol ta neįrodyta, jas pateikia vien kaip istorinį dokumentą, nieko daugiau. Liepia į evangelijas žiūrėti ne tikinčio kataliko, o tyrinėjančio istoriko akimis. Jei elgtųsi kitaip, neišvengiamai panėšėtų į baroną Münchhauzeną.
Ar pamatai stiprūs?
Evangelijų knygos kaip istorinis dokumentas? Jei Bažnyčios autoritetas pastatytas vien ant šitokio pagrindo, jis turi būti be galo trapus, nevienas pagalvos. Tokiame pamate yra bent keturios labai silpnos vietos, kurių net vienos užtektų, kad visa subyrėtų, kritikos vėjui pūstelėjus.
ALFONSAS GRAUSLYS
ČIA turiu galvoje ne vien tik meno kūrybą, bet kūrybą plačiausia prasme, taigi, kiekvieną vidinio ar išorinio aktyvumo padidėjimą, kuris mus palenkia bet kurių tikrų vertybių siekti. Šitokia prasme Viešpaties žodžiai "būkite tad tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas tobulas" (Mat. 5, 48) yra pakvietimas į aukščiausią savęs tobulinimą, į nuolatinį savęs kūrimą pagal Dievo paveikslą. Šitokia kūryba labiausiai išsiskleidžia žmogaus dvasia, nes "tik augimu pasireiškia gyvybė" (kard. Newman). Tad šitokia prasme imant, ar tik šventasis nebus didžiausias gyvenimo menininkas, nes sukurti tobulą Dievo paveikslą savo sieloje yra daug daugiau negu sukurti kad ir genialiausią paveikslą drobėje.
Kalbėdamas čia apie plačia prasme imamos kūrybos šaltinius, noriu labiau kalbėti apie kai kuriuos paskatinimus, išjudinančius dvasios aktyvumą, apie tuos palankius kūrybai vėjus, leidžiančius mūsų dvasios laivams išplaukti iš jos uosto ieškoti naujų žemių. Tuos kūrybą skatinančius veiksnius nusakau šiais trimis tvirtinimais: 1) kančia palankesnė kūrybai negu gerovė, 2) nelaiminga meilė kūrybingesnė už laimingą, 3) gilus religingumas kūrybingesnis už netikėjimą.
Kančia kūrybingesnė negu gerovė
Kaip, anot krikščionybės mokslo, didžiausio dvasios atsinaujinimo arba dvasinės kūrybos šaltinis yra Kristaus atperkamoji kryžiaus mirtis, taip ir kiekviena kūryba yra atžymėta kūrėjo krauju. Be savęs atsižadėjimo ir pasiaukojimo negalima sukurti jokios vertybės. Bet to dar negana: kančia yra palankesnė kūrybai negu gerovė. Tai aiškėja, kai prisimename, kad laimė ir gerovė ugdo egoizmą, tingumą, pasitenkinimą esamu stoviu ir pasyvumą. O toki nusiteikimai yra kaip tik priešingi aktyvumui ir kūrybai. Tai yra neproduktingas užsidarymas egoizmo kiaute. O kančioje žmogus, duždamas savyje, ieško atramos taško šalia savęs, atsiveria kitiems ar kam kitam ir pradeda ieškoti išeities, tai yra aktyviai, kūrybingai nusiteikia. Kaip audrai sujudinus jūros vandenis, jie nekartą į krantą išmeta jūros dugne slypėjusius turtus, taip ir kančia pažadina kūrybą.
Daugelis didžiųjų menininkų, ypač literatūros srityje, liudija, kad skausmo raidėmis giliau į mūsų sielą įrašomi neišdildomi žodžiai, o džiaugsmo raidėmis įrašyti žodžiai greičiau nublunka ir pasidaro nebeįskaitomi, todėl greitai ir pamirštami. Literatūros kūryba dažniausiai yra reakcija į savo ar savo artimųjų kančias, o kartais į socialinio neteisingumo suteiktas žaizdas. Dažnai kūryba yra tuo gilesnė, kuo skausmas buvo labiau pajustas. Kai Merežkovskij kartą savo jaunystėje paskaitė Dostojevskiui savo eilėraščius, tasai, matydamas tų eilėraščių silpnumą, teisingai pastebėjo, kad reikia pirmiausiai daug, daug iškentėti ir tik po to kurti eilėraščius.
ZENONAS IVINSKIS
XXI. Pagoniškosios liekanos XVI amž. Lietuvos katalikybėje
ATALIKYBĖS padėčiai įvertinti vakarinėje Lietuvoje ir Nemuno žemupyje svarbus yra praėjusį kartą minėtas Mažvydo laiškas Prūsų hercogui. Autentiški faktai, paimti iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos pasienio gyvenimo, aiškiai parodo, kaip Nemuno krantų lietuviai apie 1550 metus dar buvo stipriai prisirišę prie lotyniškosios krikščionybės. Jeigu apie tai kalba pats protestantų klebonas Mažvydas, nėra pagrindo jo dėstomais dalykais abejoti.
Mažvydo laiškas toliau parodo, kad Žemaičių pietvakarių bažnyčios (paminėta šešios) apie 1550 metus ne tik dar buvo katalikų rankose, bet ten ir religinis katalikų gyvenimas dar nebuvo susilpnėjęs. Pirmieji protestantizmo trimitų garsai Žemaitijos artojų trobelėse dar buvo visai neišgirsti. Ar ir visur kitur taip buvo, negalima čia tiksliai atsakyti, nes nėra pakankamai šaltinių, tačiau esame linkę manyti, kad ir Vilniaus vyskupijoje, kur katalikybė iš pat pradžių buvo stipriau įleidusi šaknis, negalėjo būti žymiai blogesnė padėtis.
Mažvydo paminėtosios parapijos, kur dar buvo apie 1550 m. švenčiami atlaidai, žiūrint iš Medininkų (Varnių), buvo vyskupijos galulaukiai, tolimi užkampiai. Keturios tų parapijų, t. y. Tauragė, Batakiai, Švėkšna ir Jurbarkas, tebuvo įkurtos tik XVI amž. pradžioje. Jeigu ten apie XVI amž. vidurį į protestantus verčiami prūsų lietuviai gaudavo krikšto ir moterystės sakramentus, tai seniau, dar XV amž. įkurtose Žemaitijos parapijose religinis katalikų gyvenimas negalėjo žemiau stovėti. Ir ten dar turėjo būti tikinčiųjų lankomos atviros bažnyčios su jas aptarnaujančiais klebonais ir vikarais.
Buvo gana įdomus reiškinys, kad ir Mažojoje Lietuvoje buvo toliau garbinama Marija ir šventieji. Taip pat buvo gana reikšmingas faktas, kad žmonės, norėdami katalikiškų sakramentų, važinėdavo į tolimas Didžiosios Lietuvos katalikų parapijas. Pvz. nuo Ragainės iki Švėkšnos tiesia linija buvo 60 km., iki Veliuonos — 80 km., o iki Šiluvos — 90 km.
Iš to svarbaus Mažvydo laiško Prūsų hercogui galima padaryti kai kurių reikšmingų išvadų. Prie Nemuno žemupio ir Žemaičiuose, kurie paprastai buvo laikomi iki reformacijos gana mažai katalikybės paliesti, protestantizmas dar nebuvo spėjęs išjudinti liaudies. Pripratusi prie katalikiškų religinių formų, ji ir toliau jų laikėsi. To meto katalikybė jau nebuvo tokia visai paviršutiniška, kaip labai dažnai mėgstama pasakoti. įdomu, kad ir prof. J. Gerullis, evangelikas ir nacistinės ideologijos atstovas, skelbdamas iš Karaliaučiaus archyvo dienos švieson išvilktą šį svarbų Mažvydo laišką, pastebėjo: "Ne vien liuteronai ir reformatai, bet ir patys katalikai, rodosi, per blogai apie anų laikų katalikiškąją bažnyčią rašo."
J. KIDYKAS, S. J.
Mielasis Vytautai!
PAČIAM rūpi sužinoti, ar iš tiesų Katalikų Bažnyčia nori, kad visi tikintieji būtų “konservatyvūs", ar negali būti "katalikiškų liberalų"?
Atsakydamas į Jūsų klausimą, pasinaudoju dr. Thomas P. Neill paskaita jėzuitams, St. Mary's College, St. Marys Kansas. Ji buvo "Theology Digest" 7 tome, 1959 m.
Kadangi yra visokių "liberalizmų", tai iš pat pradžių pabrėžiu, jog čia apsirubežiuoju nagrinėti tiktai "katalikiškąjį liberalą". O jis, mano supratimu, yra toks: jis pripažįsta ir priima popiežiaus bei vyskupų autoritetą religijos bei dorovės srityse. Socialinėje, ekonominėje ir politinėje plotmėje jis paprastai prisilaiko "kairiosios nuo vidurio pusės". Jis yra linkęs į pakaitas, į reformas, o paskutiniais laikais nori, kad valdžia turėtų stipresnį ir lemiamą žodį, socialines ir ekonomines problemas sprendžiant. Religijos plotmėje liberališkasis katalikas labiau negu konservatyvusis yra linkęs bendradarbiauti su kitais tikėjimais, palankiai sutinka modernųjį meną bažnyčiose, labiau pabrėžia liturginį pamaldų momentą ir yra įsitikinęs, jog, ir teologiškus klausimus gvildenant, naudinga ir sveika būtų leistis į drąsesnes spekuliacijas. Kaip matote, "liberališkojo kataliko" definicija išėjo ilgoka ir gana sudėtinga. Ką padarysi, kad jis tikrai yra komplikuotas sutvėrimas!
Pati "liberališko kataliko" sąvoka yra gana sujaukta. Sujaukta dėl to, kad tas pats žodis "liberalas" taip vartojamas politinėje, sociologinėje ir teologinėje kalboje, tartum visur tą patį reikštų. Deja, taip nėra. Kardinolas Newman nėra laikomas konservatyviu teologijoje, o jis savo paties biografijoje prisipažįsta, kad jo intelektualinis gyvenimas ilgą laiką buvęs kova su liberalizmu. Panašiai ir kardinolas Billot yra laikomas geru, liberališku teologu, nors jis parašė veikalą: "Liberalizmas — šėtoniškas socialinis tirpytojas". Yra žinoma, kad jis simpatizavo priešliberališkai nacionalistiškai "Action française".
Iš kur toks susimaišymas ir tartum prieštaravimas net tokių šviesių Bažnyčios žvaigždžių? Štai viena kita priežastis. Savo knygutėje apie liberalizmą Billot priskiria jam kai kuriuos pagrindinius principus ir iš jų gauna eilę logiškai teisingų išvadų. Bet žymusis teologas logiškai susikuria savotišką iškamšą, ją pavadina "liberalizmu" ir užsimoja jį sudoroti. Taip, spekuliatyviai žiūrint, jis yra labai stiprus. Bet jis yra neteisus faktiškai. Kodėl? Todėl, kad faktiškieji liberalai visiškai nesilaikė jiems priskiriamų logiškųjų išvadų. Panašiai atsitiko ir su kard. Newman bei kitais teologiškais liberalizmo kritikais. Visų jų yra panaši silpnybė kaip Markso, kai tas kritikavo kapitalizmą. Marksas puolė kapitalizmą ne tik tokį, koks jis tada buvo, bet ir tokį, kokį jį padarė iki galo logiškai jo paties išgalvoti principai. Bet gyvasis kapitalizmas niekada nėjo su savo principais iki visų ir paskutinių logiškų išvadų. Panašiai ir liberalizmas niekada nebuvo toks, kokį jį aprašė Billot, Newman, Donosi ir kiti.
DR. JUOZAS PRUNSKIS
UDOLPH Lippert buvo protestantų dvasiškis, paskaitininkas, astronomas. Kartą Vokietijoje, Konstancos mieste, jis turėjo progos įsižiūrėti į Jono Huso statulą ir įsiklausyti griežtų savo tėvo išvedžiojimų prieš Katalikų Bažnyčią. Tai jį taip uždegė, kad net penkiasdešimt metų jautė neapykantą prieš Katalikų Bažnyčią ir jos narius. Jis tik ieškojo progų pulti katalikybę. Ir vis dėlto jame įvyko pagrindinis posūkis katalikybės pusėn. Apie tai jis pasakojasi savo straipsnyje kolektyviniame J. A. O'Brien redaguotame veikale "The Way to Emmaus".
Rudolfas buvo vyriausias devynių vaikų šeimoje. Jis buvo dar mažas berniukas, kai jų šeima iš gimtosios Illinois valstybės persikėlė pas motinos tėvus į Šveicariją, kur jis lankė valdžios mokyklas. Visa šeima buvo protestantiška, ir apie katalikybę berniukas neturėjo jokio supratimo.
Kartą jų namus užklupo didelė audra. Išsigandusi jo močiutė pradėjo kalbėti "Sveika Marija". Kai blykstelėjo akinanti žaibo šviesa, ji išsigandusi pradėjo kalbėti rožančių, o mažasis Rudolfas pasislėpė po jos priejuoste ir drauge meldėsi. Pirmą kartą savo gyvenime jis kalbėjo rožančių, po to praėjo 52 metai, kai jis vėl pradėjo rožančių kalbėti.
Jo tėvas buvo atkaklus katalikybės priešas. Tas pačias nuotaikas jis skiepijo ir sūnuje. Kaip minėjome, kartą prie Huso paminklo tėvas kalbėjo sūnui: "Čia katalikai nužudė Joną Husą už išvertimą Šventojo Rašto į vokiečių kalbą." Grįžus į Ameriką, Rudolfo tėvas tapo pastorium viename Vidurvakarių miestelyje. Ten buvo leidžiamas prieškatalikiškas laikraštis "The Menace", kuris kas savaitę duodavo vis kokį pasibaisėtiną straipsnį prieš katalikus.
PRANYS ALŠĖNAS
BAŽNYČIA yra vieta, kur tikintieji vienu ar kitu būdu bendrauja ir jungiasi su Dievu, todėl ji turi būti ypatingai gerbiama. Tiek bažnyčioje, tiek šalia bažnyčios tikintieji turėtų elgtis labai kukliai ir padoriai. Šią vietą turėtų gerbti ne tik tikintysis, bet ir kiekvienas kultūringas žmogus.
Prisimenu, tai buvo jau seniai, vos tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mano gimtojo kampelio pradžios mokykloje mokytojavo labai geras mokytojas. Jis labai gerai mokėjo perduoti vaikams mokslo žinias, bet buvo labai paveiktas Rusijos nihilizmo ir skaitė save kietu bedieviu. Kartą jis važiavo su mano kaimynu į miestą. Važiuojant pro miestelio bažnyčią, kaimynas nusiėmė kepurę. Tą pat padarė ir "bedievis" mokytojas. Kaimynas labai nustebęs ir jį paklausęs:
— Aš nusiėmiau kepurę prieš bažnyčią, nes esu tikintis, bet dėl ko jūs tai padarėte?
Mokytojas jam atsakė:
— Taip, aš esu netikintis. Vis dėlto bažnyčia yra pagarbos verta, nes čia žmonės renkasi ne girtuokliauti, ne triukšmauti, ne kitų blogų darbų daryti, bet susikaupti, pasimelsti, pabūti ramybėje vieną kitą valandėlę.
To žmogaus elgesys ir galvosena derinosi ir su logika ir su kultūringumu. Buvo tikrai gražus paprotys Lietuvoje prieš kiekvieną bažnyčią ir prieš kiekvieną kryžių nusiimti kepurę.
Ir išeivijoje gyvendami, mes turime savo parapijas ir savo bažnyčias, deja, kažkodėl dabar yra lyg ir sumažėjęs mūsų pagarbos jausmas bažnyčiai ir lietuviškiems papročiams bei tradicijoms. Mes, kurie taip pasižymėjome bažnyčios gerbimu Lietuvoje, čia dažnai neprilygstame nė svetimtaučiams. Ypač tai bažnyčioms priderančiai pagarbai dažnai nusidedama vasarą. Tiesa, vasaros dienomis kartais būna labai karšta, todėl žmogus ieško būdų, kaip nuo to karščio apsisaugoti, bet vis dėlto turi būti tam tikros ribos, kurių negalima peržengti.
Kai kurie mūsiškiai vasarą traukia į bažnyčią taip apsirengę, lyg eitų į paplūdimį: vyrai vienmarškiniai, atsiraitoję rankoves, o moterys ir mergaitės kartais net trumpomis kelnaitėmis. Jeigu mes taip nesirengiame, eidami į svečius ar į kokį nors kultūringesnį parengimą, tai tuo labiau neturėtumėm taip apsirengę eiti į švenčiausią šioje žemėje vietą — bažnyčią. Kartais mes aukojamės ir noriai priimame kokius nors nemalonumus dėl labai menkų priežasčių, tad dėl ko negalėtumėm šiek tiek pakentėti karštį ar nepatogumą, eidami pabūti ir pabendrauti su Tuo, kuris už mus ne tik kentėjo, bet ir mirė?
PR. ALŠĖNAS
PIE 90 mylių nuo Toronto, netoli Midlando miestelio, yra visoje Kanadoje žinoma šventovė, vadinama "Martyrs' Shrine", kur XVII šimtmetyje kankinių mirtimi mirė ir buvo paskelbti šventaisiais aštuoni prancūzai jėzuitai misijonieriai, nešdami krikščionybės ir kultūros dvasią Kanadai. Šiuo metu tenai yra pastatyta graži ir didingai atrodanti bažnyčia kankinių garbei. Kanados Lietuvių Katalikų Federacijos iniciatyva šio krašto lietuviai toje pat vietoje, už didingosios kankinių šventovės, ant gražaus kalniuko 1957 m. pastatė puošnų lietuvišką kryžių, pašventintą tų metų rugsėjo mėn. 8 dieną, dalyvaujant apie 1500 žmonių.
Šventinimo diena, kaip matome, buvo parinkta Marijos gimimo šventė, kuri lietuviams, Marijos žemės vaikams, yra itin prasminga. Pastatytasis kryžius yra tikrai puikus paminklas mūsų krašto kankiniams, kuriems jis yra skirtas. Pastačius šį lietuviškąjį kryžių, toji vietovė mūsų tautiečiams tapo labai artima. Atrodo, kad kiekvienais metais ten lietuviai rinksis pasimelsti į mūsų krašto kankinius ir paprašyti Tėvynei laisvės.
Pernai (1958) Kanados lietuviai, švęsdami taip pat šv. Kazimiero 500 metų gimimo sukaktį, iš visų kampelių buvo gausiai susirinkę į šią vietą. Tame lietuvių suvažiavime dalyvavo arkiv. Giovanni Panico, apaštališkasis delegatas Kanadai, vysk. Vincentas Padolskis ir keli lietuviai kunigai. Ten buvo Mišios, palaiminimas ir pamokslas.
Vysk. Padolskis savo pamoksle nurodė, kad katalikybei plisti Kanados žemė buvo labai nesvetinga. Tik tada pasidarė laisvas katalikybės tiesų praktikavimas ir skelbimas, kai Kanados keliai ir takai buvo nulaistyti kankinių krauju. Prisiminęs šv. Kazimiero sukaktį. Ekscelencija priėjo ir prie šių dienų tikėjimo persekiojimo Lietuvoje, pabrėždamas, kad ir Lietuva, o taip pat ir tolimos Sibiro taigos nūdien nulaistytos Lietuvos kankinių krauju ir nubarstytos jų kaulais. Tikime, kad ateis laikas, kada ir mes ten statysime šventoves tų kankinių garbei. Arkiv. Panico taip pat tarė žodį angliškai, baigdamas savo kalbą lietuvišku sakiniu: "Telaimina Aukščiausias jūsų darbus ir žingsnius ir kuo greičiau teatgauna jūsų tėvynė laisvę!"
EDVARDAS ŠULAITIS
Sportas yra gyvenimo džiaugsmo ir sveikatos šaltinis tautos dvasinių ir fizinių galių ugdymui.
D r. O. Peltzer
SPORTINIO idealo vardan mes pasižadame kovoti taurioje olimpinėje dvasioje ir laikytis sportinės drausmės taisyklių. Sportinis judėjimas tejungia mūsų gretas; Aukščiausiojo padedami, stengsimės išlaikyti savo širdyse gaivią Tėvynės meilės ugnį ir išlikti tikrais jos sūnumis ir dukromis", tokius žodžius kartoja šio krašto lietuviai sportininkai, susirinkę į metines Šiaurės Amerikos lietuvių sporto žaidynes, šiais metais vykdomas jau devintąjį kartą.
Prieš dešimt metų Šiaurės Amerikoje sucementuotas organizuotas lietuvių sporto judėjimas iki šių dienų išsivystė į gana brandų vienetą, kuris yra daug prisidėjęs prie lietuvių vardo garsinimo kitataučių tarpe ir prie fizinių bei tautinių apraiškų ugdymo jaunuose kūnuose. Šiandien jau bemaž visose didesnėse lietuvių kolonijose veikia lietuvių sporto klubai, apie save subūrę daug veiklaus jaunimo. Šiuo metu lietuvių sporto organizacija, kuriai vadovauja Fizinio Auklėjimo ir Sporto Komitetas, yra viena didžiausių lietuvių jaunimo organizacijų J. A. Valstybėse, turinti apie 1,000 narių.
Kalbant apie Šiaurės Amerikos lietuvių sportinę veiklą, kuri pasireiškia metinių žaidynių (dviejomis dalimis) organizavimu, dalyvavimu Pabaltiečių varžybose, pasirodymu įvairiose mažesnės apimties lietuvių, amerikiečių bei kitų tautų sportininkų ruošiamose rungtynėse, tenka paminėti ir sportininkų leidžiamą laikraštį — "Sporto Žinias", jų ruošiamus suvažiavimus, koncertus, gegužines, vakarus. Šiemet Šiaurės Amerikos lietuviai krepšininkai išsileidžia į didelę sportinę kelionę, kurios metu aplankys penkias Pietų Amerikos valstybes, ten sužaisdami eilę rungtynių su lietuviais ir vietiniais sportininkais. Tad ir čia mūsų sportininkai bus pirmieji, kurie pralauš ledus glaudesniam šių kraštų lietuvių jaunimo bendradarbiavimui.
J. VAIŠNYS, S. J.
KARTAIS vienas kitas jaunuolis paklausia, ar šachmatus galima priskirti prie sporto. Apie tai jau ir spaudoje buvo pareikštų abejojimų. Kartais mūsų lietuviškoje aplinkoje į sporto varžybas yra įtraukiamas ir šachmatų žaidimas. Vieni sportininkai yra linkę šachmatus laikyti sportu, o kiti tam griežtai priešinasi. Kuri nuomonė būtų teisingesnė?
Mums yra visiškai nesuprantama, kaip šachmatų žaidimą būtų galima priskirti prie sporto. Juk sportas yra fizinis žmogaus lavinimas, ko jokiu būdu negalima pasakyti apie šachmatus. Ir Pijus XII yra pasakęs, kad "sporto ir gimnastikos artimiausias tikslas — išauklėti, išvystyti ir sustiprinti kūną". Tik paskui jau tolimesnis tikslas yra žmogaus dvasinis lavinimas ir grūdinimas. Taigi, sporte kūno lavinimu ir stiprinimu siekiama dvasios stiprinimo. Yra labai daug ir kitokių būdų dvasiai stiprinti, bet jų nevadiname sportu.
Šachmatai yra labai gražus žaidimas, kuris lavina žmogaus protą ir valią, bet tai nieko bendra neturi su sportu. Jeigu šachmatus priskirtume prie sporto, tai turėtume prie sporto priskirti ir daugybę kitų grynai protinių žaidimų, o taip pat ir matematiką, ir knygų skaitymą, ir bendrai kiekvieną mokslą, lavinantį žmogaus protą.
Kai kas mėgina aiškinti, kad šachmatai nesiskiria nuo kitų sporto šakų, nes ir jie yra tam tikras fizinis lavinimas — juk jie lavina žmogaus smegenis. Tai yra grynai materialistiškas galvojimas. Materialistai, kurie nepripažįsta jokio dvasinio prado žmoguje, viską stengiasi suvesti į fizinius procesus. Jie sako, kad žmogaus protavimas yra tik fizinis smegenų veiksmas. Taip galvojant, žinoma, yra visiškai neigiama žmogaus dvasinė siela. Toks galvojimas yra eretiškas, priešingas krikščionybei. Žmogaus protas ir valia nėra fiziniai, bet dvasiniai reiškiniai. Jie nepriklauso nuo žmogaus kūno, bet nuo sielos. Žinoma, kol siela gyvena kūne, žmogaus dvasinėms galioms kartais turi tam tikros netiesioginės įtakos ir kūno silpnumas ar stiprumas, bet vis dėlto dvasinės galios nėra fizinių kūno procesų rezultatas.
Tad šachmatų priskyrimas prie sporto gali būti tik neapsižiūrėjimo arba materialistinio galvojimo pasekmė.
Juozas Vaišnys, S. J.
MUMS, europiečiams, Amerikoje yra daug kas nesuprantama. Dažnai mums kyla klausimai: dėl ko šio krašto spaudoje, filmuose ir televizijoje vyrauja toks paviršutiniškumas, dėl ko taip maža rimtesnių filmų, gilesnių straipsnių, įdomesnių televizijos programų? Pripažįstant, kad šioje milžiniškoje šalyje yra nemaža pirmaeilių mokslininkų, menininkų, rašytojų ir muzikų, vis dėlto reikia žinoti, kad didelė dauguma gyventojų neįstengia pasiekti net intelektualinio vidutiniškumo. Kartą net vienas amerikietis inteligentas išsireiškė, kad Amerikoje kultūrinio ir protinio išsilavinimo vidurkis yra maždaug keturiolikos metų jaunuolio. Laikraščių leidėjai, filmų statytojai ir televizijos programų direktoriai šį faktą labai gerai pažįsta, todėl, norėdami įtikti masei ir turėti daugiau pelno, masės skoniui ir taiko straipsnių bei kino ar televizijų programų.
Kalbant apie filmus, reikia pripažinti, kad vis dėlto kasmet pasirodo keletas tikrai vertingų ir įdomių filmų, bet dauguma yra labai menkos vertės, didelio lėkštumo ir lengvumo, beveik be jokio turinio. Vasaros metas beveik visuomet yra filmų pasaulio “gavėnia — pasninkas”. Šiuo teigimu kiekvienas įsitikins, aplankęs kelis dabar rodomus filmus. Nė vienas jų nėra vertas didesnio dėmesio, ir atrodo, kad yra labai neproporcinga kaina mokėti kelias dešimtis centų už įėjimą į kino salę. Kadangi dauguma skaitytojų labai pageidauja, kad “Laiškuose Lietuviams” visuomet būtų filmų skyrius, tai tik dėl to čia keletą dabar rodomų filmų paminėsime, tačiau primename, kad nė vienas tegul nesigaili, jeigu jam kurio čia minimo filmo neteks pamatyti.
THE NAKED MAJA
Šis filmas yra klasiškas pavyzdys, kaip geriausi artistai, puikiausi spalvoti vaizdai ir įdomus istorinis turinys gali būti paversta į nieką. Vaizduojama žymaus ispanų tapytojo Francisco Goya (Anthony Franciosa) meilės istorija su Albos princese (Ava Gardner) ispanų revoliucijos ir inkvizicijos fone. Šiuos du žymius artistus ne vienas palaikytų mėgėjais, jeigu nežinotų jų vardų. Žiūrovo neįtikina nei vaidyba, nei turinys, nors pastangos ir geros — parodyti ispanų inkvizicijos negyveniškumą.
ATSIUSTA PAMINĖTI
Popiežiaus Leono XIII ENCIKLIKA “Humanum genus” apie masonus. Lietuviškas vertimas. Spaudė “Draugo” spaustuvė. 30 psl., kaina 50 centų.
AKADEMINIAI HORIZONTAI. “Mūsų Vytis” 2-3 nr., 1959 m. Šiame 134 puslapių leidinyje yra eilė gana aktualių straipsnių: Istorinis žvilgsnis į lietuvių tautos filosofus — J. Kubilius, S. J.; Lietuvių kultūros ideologiniai pagrindai — J. Kaupas; Simboliai lietuvių tautosakoje — I. Čepėnaitė; Jaunieji poetai pavergtoje Lietuvoje — R. Šilbajoris; Auklėjimas sovietinėje Lietuvoje — T. Remeikis; Kontroliuojama laisvė — V. Bieliauskas; Tarp dviejų kultūrų — V. Černius.
Leidinys iliustruotas B. Jameikienės ir K. Zapkaus piešiniais.
TAUTOS PRAEITIS. Istorijos ir gretimųjų sričių neperiodinis žurnalas. Tomas I, knyga I.
Sveikintinas pasiryžimas leisti šį žurnalą, norint mūsų išblaškytuosius tautiečius supažindinti su gražia ir garbinga Lietuvos praeitimi. Redaktorius — Č. Grineevičius. Redakcinė kolegija — kun. V. Bagdanavičius, MIC ir M. E. Nauburas. Administratorius — kun. dr. K. A. Matulaitis, MIC. Leidžia Lietuviu Istorijos Draugija. Prenumeratos kaina — vienas tomas (4 knygos) — 10 dol., atskira knyga — 3 dol. Administracijos adresas: Marian Hills Seminary, Clarendon Hills, Illinois.