EDVARDAS ŠULAITIS
Sportas yra gyvenimo džiaugsmo ir sveikatos šaltinis tautos dvasinių ir fizinių galių ugdymui.
D r. O. Peltzer
SPORTINIO idealo vardan mes pasižadame kovoti taurioje olimpinėje dvasioje ir laikytis sportinės drausmės taisyklių. Sportinis judėjimas tejungia mūsų gretas; Aukščiausiojo padedami, stengsimės išlaikyti savo širdyse gaivią Tėvynės meilės ugnį ir išlikti tikrais jos sūnumis ir dukromis", tokius žodžius kartoja šio krašto lietuviai sportininkai, susirinkę į metines Šiaurės Amerikos lietuvių sporto žaidynes, šiais metais vykdomas jau devintąjį kartą.
Prieš dešimt metų Šiaurės Amerikoje sucementuotas organizuotas lietuvių sporto judėjimas iki šių dienų išsivystė į gana brandų vienetą, kuris yra daug prisidėjęs prie lietuvių vardo garsinimo kitataučių tarpe ir prie fizinių bei tautinių apraiškų ugdymo jaunuose kūnuose. Šiandien jau bemaž visose didesnėse lietuvių kolonijose veikia lietuvių sporto klubai, apie save subūrę daug veiklaus jaunimo. Šiuo metu lietuvių sporto organizacija, kuriai vadovauja Fizinio Auklėjimo ir Sporto Komitetas, yra viena didžiausių lietuvių jaunimo organizacijų J. A. Valstybėse, turinti apie 1,000 narių.
Kalbant apie Šiaurės Amerikos lietuvių sportinę veiklą, kuri pasireiškia metinių žaidynių (dviejomis dalimis) organizavimu, dalyvavimu Pabaltiečių varžybose, pasirodymu įvairiose mažesnės apimties lietuvių, amerikiečių bei kitų tautų sportininkų ruošiamose rungtynėse, tenka paminėti ir sportininkų leidžiamą laikraštį — "Sporto Žinias", jų ruošiamus suvažiavimus, koncertus, gegužines, vakarus. Šiemet Šiaurės Amerikos lietuviai krepšininkai išsileidžia į didelę sportinę kelionę, kurios metu aplankys penkias Pietų Amerikos valstybes, ten sužaisdami eilę rungtynių su lietuviais ir vietiniais sportininkais. Tad ir čia mūsų sportininkai bus pirmieji, kurie pralauš ledus glaudesniam šių kraštų lietuvių jaunimo bendradarbiavimui.
Praėjusiais metais minėjome 20 metų sukaktį nuo pirmųjų lietuvių olimpinių žaidimų Kaune. Jos metu buvo skaityta priesaika, kuri ir šiandien mums daug ką pasako ir yra aktuali visiems lietuviams sportininkams. Štai jos žodžiai:
"Mes, Laisvosios Lietuvos ir pasaulio kraštų lietuvių jaunimas, jausdami tautos šauksmą burtis į vieną šeimą, susirinkę Pirmojon Tautinėn Olimpiadon dvidešimtaisiais Lietuvos laisvės metais, žinodami sunkius Lietuvos kovų kelius dėl jos buvimo ir nepriklausomos valstybės atstatymo, didingos praeities gaivinami, lenkdami galvas Tautos Karžygiams, aukojusiems jėgas ir gyvybę Lietuvių Tautos laisvei apginti, prisiekiame būti ištikimi amžiniems Lietuvių Tautos siekimams, ugdyti jėgas Tautos siekimams vykdyti, visur ir visuomet saugoti ir ginti Tautos garbę, varžydamiesi su pasaulio pranašiaisiais, ryžtis juos pralenkti, tvirčiau, greičiau, gražiau tarnauti Lietuvai; te Visagalis mums tai padeda."
Gaila, kad ši pirmoji olimpiada buvo drauge ir paskutinioji, nes Lietuvą ištikusios nelaimės neleido lietuviams sportininkams daugiau susirinkti savoje žemėje. Tačiau ši priesaika vis dar yra vykdoma paskirų lietuvių sportininkų įvairiose žemės rutulio dalyse. Šiandien tolimajame Australijos žemyne, Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje, Anglijoje, Kanadoje, Amerikoje ir kituose kraštuose, vienur daugiau, kitur mažiau, lietuviška sportinė ugnis yra kurstoma ir gaivinama.
Šiemet taip pat minime 20 metų sukaktį nuo kito gana svarbaus sportinio įvykio — IlI-čiųjų Europos krepšinio pirmenybių meisterio vardo laimėjimo. 1939 m. Kaune lietuviai pakartojo tą didžiąją pergalę, kurią pirmą kartą buvo pelnę Rygoje 1937 metais. Ko yra verti šie dideli laimėjimai, čia aiškinti nereikia, nes tai labai gerai supranta kiekvienas bent šiek tiek sportu besidomįs asmuo.
Būtų galima daug prirašyti apie lietuvių sportininkų gražius pasirodymus nepriklausomoje ar okupuotoje Lietuvoje ir įvairiuose užjūrio kraštuose. Tačiau tai nėra šio straipsnelio tikslas, nes čia norime pateikti tik vieną kitą mintį, kuri jaunimą paskatintų susidomėti sportu, o vyresniuosius — remti sportuojančio jaunimo žygius.
Kardinolas Mercier, kalbėdamas belgų jaunimui ir keldamas jų ryžtingumą siekti kilnių tautos ir sporto idealų, sakė: "Visi varžybiniai pasireiškimai aikštynuose nėra eilinis žaidimo parodymas, bet gyvoji jaunimo mokykla. Čia pralaimėjusieji ir laimėtojai vienas kitam tik padeda pasiekti tą patį idealą ir vienas kitam nuoširdžiai spaudžia ranką už solidarumą kovoje. Čia suvaldomi žemesnieji palinkimai: pyktis, egoizmas... Iš čia išsinešamas gausus bei vaisingas derlius tų moralinių dogmų kilnumo, kuriomis jaunosios sportinės jėgos kuria sportinių asmenybių viršūnes."
O popiežius Pijus XII 1952 m. Romoje įvykusio italų tautinio sporto ir fizinio auklėjimo kongreso dalyviams specialios audiencijos metu kalbėjo: "Sporto ir gimnastikos artimiausias tikslas — išauklėti, išvystyti ir sustiprinti kūną; tolimesnis tikslas — šitaip paruošto kūno sielos atžvilgiu panaudojimas asmens vidinio ir išorinio gyvenimo išvystymui; galutinis tikslas— kaip ir kiekvienos kitos žmogaus veiklos — priartinti žmogų prie Dievo."
Prie aukščiau cituotų žodžių būtų sunku ką nors pridėti, nes iš jų pilnai galima pajusti sporto svarbą įvairiose gyvenimo apraiškose. Tik tenka palinkėti, kad ir lietuvių aplinkoje ilgainiui jis susilauktų didesnio dėmesio ir kad šioje srityje mes neatsiliktume nuo kitų kultūringų tautų.