ŠIAME NUMERYJE:
1959 M. SAUSIO MEN. (JANUARY) VOL. X. NO. 1
NĖRA BRANGESNIO DALYKO KAIP LAIKAS, IR GAL NIEKAS TAIP PIGIAI NEEIKVOJAMA KAIP LAIKAS.
Šv. Bernardas
JEIGU MYLI AMŽINYBĘ, GERAI SUNAUDOK LAIKĄ. VAKARYKŠTĖ DIENA — NEBEATSAUKIAMA. RYTOJAUS DIENA — NEUŽTIKRINTA. TIK ŠIANDIEN YRA TAVO, BET JEIGU JOS NESUNAUDOSI, TAI PRARASI AMŽINAI.
F. Quarles
YRA KETURI NEATŠAUKIAMI DALYKAI: IŠ RANKOS IŠMESTAS AKMUO, KARTĄ PASAKYTAS ŽODIS, PRARASTA PROGA IR PRAĖJĘS LAIKAS. H. Riminaldo
JEIGU BRANGINI GYVENIMĄ, TAI BRANGINK LAIKĄ, NES IŠ JO SUSIDEDA GYVENIMAS. B. Franklin
MES SKUNDŽIAMĖS, KAD NETURIME LAIKO, O ELGIAMĖS TAIP, LYG JO TURĖTUME BEGALES. Seneca
LAIKAS TAIP GREITAI BĖGA, KAD TURĖTUME DAUGIAU GALVOTI KAIP MIRSIME, O NE KAIP GYVENSIME.
Šv. Teresė
Kęstutis TRIMAKAS, s. j.
III. Stebuklai tvirtina
... ar dera jums sakyti tam, kurį Tėvas... siuntė į pasaulį: “Tu piktžodžiauji”, dėl to, kad aš pasakiau: “Aš Dievo Sūnus”? Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, netikėkite man. Bet jei aš darau, .. . tai tikėkite darbams, kad pažintumėte ir įsitikintumėte, kad Tėvas yra manyje ir aš Tėvuje (Jon. 10, 36-38).
—NE VIEN Jėzaus Nazariečio moralinis ir psichologinis tobulumas liudija, kad Jis tiesą sakė, prisipažindamas Dievo Sūnumi, bet ir Jo stebuklai, — papildė savo kalbą mokytinis.
— Stebuklai?... — nusistebėjo žmogus. — Kas tai per daiktas?... Aha, tiesa, jau daugel kartų tą žodį skaičiau reklamose. Net ant mano vartojamos "Gleem" dantų pastos tūtelės parašyta: "Savyje slepia stebuklą". O vis dėlto ta pasta nieku nesiskyrė nuo kitų pastų, tik labiau graužė liežuvį. Tiesa, pakrikusių nervų pusligoniams saldžiais žodžiais užliūliuojančių plokštelių reklamuotojas žadėjo: "Modernaus mokslo stebuklas kiekvienoje gyvenimo srityje gali jums atnešti neįtikėtiną laimę, sveikatą ir pasisekimą". Ir aš tikėjau, pirkau, klausiausi, o mano nervai buvo kaip ir buvę — aukštos įtampos elektros laidai. Ar apie tokiuos "stebuklus" kalbate?...
Kalbančiojo žodžiai buvo dažyti pagieža, gal ir nusivylimu, bet pastatytame klausime girdėjosi susidomėjimo gaida, lyg kažkoks iššaukimas dvikovom lyg troškimas išgirsti negirdėto, kuriuo pagaliau nusivilti nereikėtų.
Kas jis toks buvo? Į tai galėjo atsakyti tik gudrieji teisėjai. Jie, leidę kalbėti mokytiniui, pasisiūlusiam įrodyti, kad teisiamasis sakėsi esąs Dievo Sūnumi, skaudžiai apsivylė. Pamatę, kuria linkme linksta mokytinio kalba, ir nebegalėdami jo sustabdyti, jie užkulisyje ėmė ruošti naują planą, paprastą, tikslų, teisiamajam lemiamą smūgį tiesiog širdin suduodantį, bet nebesugriaunamą planą. Galutina pergale pilnai užtikrinti iš užkulisio salėn įleido šį naują, dar nematytą žmogų, kuris, vos išgirdęs paskutiniuosius mokytinio žodžius, pastatė klausimą.
Parmigianino MOTERS PORTRETAS
Parma, Karališkoji Galerija
Charakteringi baroko tapybos bruožai, kurios pavyzdžiais iliustruotas šis numeris, — iliuzija ir erdvė. Dekoruojant bažnyčių sienas ir lubas, siekiama pavaizduoti begalinius plotus, kuriuose dažnai supinama architektūra, skulptūra ir tapyba.
Pats stilius yra renesanso tęsinys, įgijęs naujas ir puošnias formas, davusias progos neribotai fantazijai ir teatralumui.
Barokas išsivystė kaip priešingybė ikonoklastinei reformacijos dvasiai ir katalikų buvo sėkmingai panaudotas puošti bažnyčias.
Mokytinis, atidžiai į jį pažvelgęs, atsakė:
— Iš jūsų kalbos matau: jūs esate dabarties žmogus, modernusis žmogus. Iš jūsų žodžių suprantu, kad tiek toli atsiskyrėte nuo Dievo, jog praradote ir pačią stebuklo. Dievo nuostabaus veikimo pasaulyje, sąvoką. Stebuklas — tai nuostabus, iš įprastų gamtos efektų išsiskiriąs įvykis, nes ne natūralių gamtos jėgų, bet Dievo padarytas specialiam tikslui, pavyzdžiui, savo jėgai ar gerumui žmonėms apreikšti arba savo ypatingam pasiuntiniui paliudyti.1) Evangelija tvirtina, kad Jėzus tokius stebuklus darė, kaip tik liudydamas save esant Dievo Sūnumi.2) Tokiu būdu Dievas padėjo savo antspaudą po Jėzaus prisipažinimu.
Skaitytojo laiškas skaitytojui
BRANGUS BROLI!
TSIDŪRĖME religinėje ir tautinėje diasporoje. Svetimos mums aplinkos esame veikiami ir todėl kartais tenka išgirsti žodžius: "Visos tikybos yra vienodai geros!" Nerašyčiau Tau šio laiško, jei ir Tu automatiškai nebūtum pakartojęs tų pačių žodžių.
Ar Tu, mano Brangus Broli, nenusišypsotum, jei Tau kas pasakytų, kad visi kalnai yra vienodo aukštumo, visos upės vienodo ilgumo ir visos jūros vienodo gilumo?
Ar Tu palaikytum išmintingu tokį žmogų, kurs stengtųsi Tave įtikinėti, kad visi pinigai vienodai geri, nesvarbu, ar jie išleisti teisėtos krašto vyriausybės, ar kur nors palėpėje privačių asmenų atspausdinti? Ką Tu pasakytum, jei tasai žmogus tvirtintų Tau, kad, kadangi valdžios išleistus tikrus pinigus sunku uždirbti, geriau būtų leisti spausdinti juos visiems, kas tik moka ir nori? Tiesa, pinigų gal būtų tada daug kiekvieno piniginėje, bet ko tokie pinigai būtų verti?
Ne kiekvienas moka atskirti netikrą pinigą nuo tikro. Už tai nei nebaudžiama. Tačiau netikrų pinigų padirbėjai visame pasaulyje yra smerkiami ir sunkiai baudžiami. Žmogus nežinąs, kad jo turimas pinigas yra netikras, jei paduos jį krautuvininkui, nebus baudžiamas. Tačiau toksai, kuris gerai žinodamas, kad jo turimas banknotas yra netikras, vis tiek bandys ką nors už jį nusipirkti, doru žmogumi tikrai nebus palaikytas. Tu juk tikrai nesiimtum spausdinti netikrų pinigų ir leisti jų į apyvartą. O juk tikėjimo dalykai rišasi su žmogaus amžinybės klausimu, todėl yra begaliniai daugiau vertingesni negu pinigai. Užtat yra būtina išsiaiškinti, kuri religija, kuri bažnyčia yra tikra.
Įvairių krikščioniškų religijų šiame krašte yra apie pustrečio šimto. O Kristus juk yra vienas. Jis pasakė vyriausiam apaštalui: "Simonai, tu esi uola, ant kurios pastatysiu savo bažnyčią..." Kodėl Kristus nepasakė Simonui - Petrui, kad Jis pastatys kelis šimtus bažnyčių - religijų? Kristus istorijoje patvirtintais faktais įsteigė tiktai vieną bažnyčią ir pavedė ją valdyti Petrui. Taigi, pradžioje ir buvo tik viena krikščionių visuotina bažnyčia. Gaila, ne kiekvienas žino, kad žodis "katalikiškoji" ir reiškia tą patį, ką ir "visuotinoji", t. y. visiems žmonėms skirtoji bažnyčia. Šis pavadinimas, kilęs iš graikų žodžio "catholicos", kuris reiškia "visuotinas". Taigi, kitų bažnyčių - religijų pavadinimai nėra tolygūs mūsų religijos pavadinimui.
ZENONAS IVINSKIS
X. Lietuvių krikštijimas Gedimino sostinėje 1387 metais
RIKŠČIONYBĖS kelyje į Lietuvą labai reikšmingas galėjo būti karaliaus Mindaugo apsikrikštijimas ir tik Romai priklausomos Lietuvos vyskupijos įsteigimas. Tačiau senoji reakcija, kurios auka tapo ir Mindaugas, vėl grąžino pagonybę į valdovo dvarą. Nuolat gresiant pavojui iš vokiečių ordino, nors ir vyko derybos dėl krikšto su Gediminu ir jo sūnumis Kęstučiu bei Algirdu, tačiau šis svarbus klausimas liko spręsti Jogailai ir Vytautui. Jogaila, tapdamas kaimyninės valstybės karalium, pats su broliais pasikrikštijo ir tuoj ėmė vykdyti tai, kas buvo parašyta Kriavos akte. Jau 1387 metų pradžioje jis atvyko į Vilnių, lydimas būrio lenkų dvasiškių ir didikų. Čia turėjo įvykti paskutinis ir pats svarbiausias Lietuvos krikšto etapas. Jeigu prieš metus Krokuvoje buvo krikštyti kunigaikščiai ir magnatai, tai Gedimino sostinėje turėjo būti pakrikštyta paprastoji bajorija ir miestiečiai.
Bet lenkai tokiam nepaprastam lietuvių tautos gyvenimo įvykiui didelės svarbos, atrodo, nesuteikė, nes krikšto iškilmėse Vilniuje nedalyvavo nei karalienė Jadvyga, nei Krokuvos vyskupas Jonas Radlica, kuris prieš metus Vavelio pilyje buvo krikštijęs lietuvių kunigaikščius. Jadvygą kartais norima padaryti Lietuvos apaštale ir klaidingai yra teigiama, kad krikšto metu ji yra buvusi Lietuvoje. Yra neginčijamas faktas, kad lenkai, skubėdami atitaisyti iš Vengrijos patirtas skriaudas, pasiėmę karalienę Jadvygą, išskubėjo Rusijon. Tuo pačiu metu, kai Jogaila su Vytautu vykdė Vilniuje krikštą, Jadvyga iškilmingai įvažiavo į Lenkijai atgautą Lvovą, suteikdama miestui privilegijas.
Krikšto metu Vilniuje Jogailos duotuose dokumentuose (1387 m. vasario 18-22 d.) yra rūpestingai išskaičiuoti visi palydovai ir kunigaikščiai. Tose iškilmėse nedalyvavo nė Gniezno arkivyskupas Bodzanta. O taip pat labai dažnai teigiama, kad jis 1387 m. lydėjęs Jogailą Vilniun, ten pašventinęs katedrą ir konsekravęs pirmąjį Vilniaus vyskupą Andrių Vasilą. Galima dar pridėti, kad toje istoriškoje misijoje nedalyvavęs nė Poznanės vyskupas Dobrogostas, nors jis jau Algirdo laikais rūpinosi lietuvių krikštu. Jis buvo 1388 m. Jogailos pasiųstas Romon pas popiežių Urboną VI pranešti apie Lietuvos pakrikštijimą.
Giuseppe Bazzani
JAUNASIS MAZEPPA
Florencija, grafo Contini rinkinys
Redakcijai pateko į rankas neseniai iš Lietuvos rašytas laiškas, išvengęs raudonosios cenzūros. Čia paduodame tik vieną kitą to laiško mintį.
"Seniai Jums rašiau, tačiau tada, kai rašiau, širdyje buvo skaudu, kad nebuvo galima rašyti tai, ką jaučiau ir ką norėjau parašyti. Tiesa, Jums daug kas yra žinoma, tačiau esu įsitikinęs, kad tikro vaizdo nesate susidarę.
Mūsų darbas yra gana sunkus, ir tik Aukščiausiojo ypatinga malonė saugoja bei stiprina. Ypatingai skaudu kaišiadoriečiams, nes jau metai laiko, kai yra suparaližuotas visas religinis gyvenimas. Kankinys vysk. Matulionis šių metų spalių mėn. 17 d. vėl tapo ištremtas į Šeduvą. Nors ir netoli, tačiau vis tiek jėga ištremtas. Paskutiniu metu jis sunkiai sirgo. Pats nesutiko važiuoti iš Birštono, nors seniai buvo vejamas iš savo vyskupijos. Bet spalių 17 d. atvyko automobilis, vyskupą įsodino jėga ir išvežė, kad tik nevaldytų savo vyskupijos. Tai padaryta prieš jo norą ir be Panevėžio Ordinaro žinios, žodžiu, tai tikras ištrėmimas, nors ir savame krašte, Panevėžio vyskupijoje.
Naujajam vyskupui Slatkevičiui, konsekruotam prieš metus, trumpai ir aiškiai pasakyta: "Sėdėk, kaip pelė po šluota ir nerodyk jokio veiklumo!" Jo valdžios niekas nepripažįsta ir neleidžia eiti pareigų. Tai tokia pas mus yra religijos "laisvė"! Apie mūsų gimines, tur būt, jau esate girdėję. Jie visko neteko. Dėdė S. labai nusilpęs, kankinamas nuolatinės baimės ir persekiojimų iš "draugų".
Apie mūsų gyvenimą, manau, jau žinote, tik gal ne viskuo tikite. Sunku Jums suvokti ir tikėti, kad buvo net tokių atsitikimų, kai už darbodienę tebuvo duodama po pusę kilogramo ... šiaudų! Bet dar ne visi gali atlikti dienai skirto darbo, kai kas teatlieka tik 40 procentų.
Yra stengiamasi perauklėti jaunimą, kad jis būtų patenkintas esama tvarka. Svarbiausias uždavinys — išmušti Dievą iš jaunuolių širdžių. Tam tikslui yra nesigailima jokių pastangų. Mokiniams, o ypač mokytojams, draudžiama eiti į bažnyčią. Tai yra laikoma vienu didžiausių nusikaltimų. Auklėjimo be Dievo įtakoje išauga ne žmonės, bet kažkokie žvėriukai, su kuriais nė patys auklėtojai nesusikalba. Trumpai sakant, teorija yra vienokia, o praktika visai kitokia. Jeigu šį kasdieninį gyvenimą matytų pačios viršūnės, gal būtų kitaip, bet jie žemesniųjų yra apgaudinėjami. Žemesnieji valdininkai viską mulkina, kad tik valdžioje išsilaikytų.
Perduokite nuoširdžiausius sveikinimus ir Jonui XXIII. Tegul jis būna ramus: šiaurės tvirtovė — Lietuva yra stipri, nė pragaro vartai jos nenugalės!"
P. DAUGINTIS, S. J.
DABARTINE mūsų ūkine ir socialine visuomenės santvarka dauguma žmonių yra nepatenkinti. Darbininkai kaltina kapitalistus, kad jie išnaudoją darbo klasę, kuri turinti kęsti skurdą, o nekartą ir alkį. Darbdaviai skundžiasi darbininkais, kad jie blogai ir tingiai dirbą, tačiau vis reikalaują aukštesnių atlyginimų nuolatiniais streikais. Smulkūs pramonininkai ir prekybininkai nepatenkinti didelių fabrikų savininkais, kam jie savo konkurencija juos slopiną. Ūkininkai skundžiasi miestiečiais, kad jie tegauną menkas kainas už savo gaminius, o patys už viską turį brangiai mokėti. Dėl to kaimiečiai dažnai palieka žemę ir veržiasi į miestus. Mažesnieji miestai ir provincija dejuoja, kad esą skriaudžiami didmiesčių. Taigi, liberalistiškai kapitalistinė visuomenės santvarka netarnauja visų jos sluoksnių žmonių gerovei.
Nors liberalai reikalauja visiškos ūkinės laisvės ir valstybės nesikišimo į ūkinius reikalus, tačiau patys yra priversti šauktis valstybės pagalbos prieš kitų klastingą konkurenciją ir prieš streikuojančius, maištaujančius darbininkus, kad apgintų jų fabrikus ir gyvybes. Taip valstybė įgauna vis didesnės ir didesnės valdžios ūkiniame gyvenime.
Bet ir socialistų, komunistų bei fašistinių grupių atidavimas ūkinio gyvenimo į valstybės rankas nedavė laukiamų vaisių. Plačiųjų masių padėtis, bendrai imant, nepagerėjo. Vietoje daugelio darbdavių ir kapitalistų atsiranda tik vienas — valstybė, kuriai jau nebegalima priešintis. Su netekimu privačios ūkinės laisvės nebetenkama ir politinės bei pasaulėžiūrinės laisvės. Bendrai, valdžia iš viršaus niekados nepajėgė ir nepajėgs vesti įmonių ūkinio gyvenimo, nes visados jai truks reikiamo techninio ir administracinio pajėgumo bei prekybinio lankstumo.
Rosalba Carriera CECILIJOS BARBERIGO PORTRETAS
Drezdeno meno galerija
Organiška santvarka
Užtat katalikų socialinė doktrina ieško tokios ūkiškai socialinės santvarkos, kur būtų išlaikoma laisvė su privačia ūkine iniciatyva ir ūkinės gėrybės bei bendrasis gėris tarnautų visų žmonių ir grupių gerovei. Panašiai kaip tvarkingoje šeimoje visi tarnauja šeimos gerovei, tačiau kiekvienas narys išlaiko savo laisvę ir savarankiškumą. Arba kaip žmogaus kūne, kur kiekvienas organas atlieka savo funkciją ir uždavinį, o tačiau tarnauja visam kūnui ir yra jo aprūpinamas; o žmogaus dvasia nė nežino visų savo organų veikimo smulkmenų ir įsikiša tik ypatingais atvejais. Taip ir žmonių bendruomenėje, tame didžiuliame socialiniame kūne, kiekviena ūkinė ar profesinė grupė, gerai atlikdama savo funkciją, tarnauja visų bendrajai gerovei. Tad reikia leisti pačioms grupėms, tiems ūkiškiems ar socialiniams organams, tvarkytis, o bendruomenės valdžiai palikti tik pareigą kreipti jų visų veiklą bendrajai gerovei ir įsikišti tik tais atvejais, kai reikia pagelbėti kuriai nors grupei atlikti savo uždavinį.
SOFIJA STASIŠKIENĖ
ĖVŲ santykiai su vaikais visuomet buvo aktuali tema, bet ypatingai ji yra svarbi dabar, kai gyvename tarp svetimųjų, kur visokios pašalinės įtakos labai smarkiai veikia vaikus ir kreipia eiti tais keliais, kurie yra visai nepageidaujami tėvams. Tačiau nereikia pamiršti, kad tas visas pašalines blogas įtakas gali ir turi atsverti auklėjanti tėvų įtaka. Tai yra pagrindinė tėvų pareiga savo vaikams. Šią svarbią pareigą jiems yra uždėjusi pati prigimtis, įsakęs Dievas ir įvairiais atvejais yra pabrėžę popiežiai. Pijus XII savo enciklikoje "Corporis Christi Mystici" labai aiškiais žodžiais primena tėvams vaikų auklėjimo pareigą: "Mes negalime nutylėti, neprisiminę tėvų ir motinų, kuriems mūsų Išganytojas yra patikėjęs trapiausius savo Mistinio Kūno narius. Kristaus ir Bažnyčios meilės vardu nuoširdžiai jus prašome didžiausiu rūpestingumu budėti ir saugoti jūsų ištikimoms rankoms patikėtus vaikus nuo įvairių blogybių, kurių aukomis jie šiandien taip lengvai tampa."
Kiekviename krašte mūsų jaunimas įgauna kitokį atspalvį, veikiant to krašto įtakai gatvėje, mokykloje, organizacijose. Vis dėlto daugiausia įtakos vaikams turi šeima, nesvarbu kokiame krašte begyventum. Jeigu tėvai vaiką užmiršta ir pradeda daugiau mylėti pinigą negu savo vaiką — vargas jiems. Tegul jie turi gražų namą, važinėja puikiausiu automobiliu, bet jie neturės vaiko, nes jis bus pakeistas į šaltą pinigą. Ir jų vaikas bus taip pat šaltas, nes vaikystėje jis negavo motiniškos širdies, kuri jam taip buvo reikalinga. Vakare mamytė jo neapklostydavo savo švelnia ranka, neperžegnodavo, ir niekad jis negirdėjo lopšinės, kurią dabar kartais išgirsta lietuviškuose koncertuose, bet ji yra dabar jam taip svetima. Mamytė tada tokiems dalykams "neturėjo laiko", nes savo ranka turėjo braukti nuo įstaigos stalų dulkes, ir ne tik tam, kad užsidirbtų sau ir vaikams reikalingiausių pragyvenimo dalykų, bet taip pat norėdama įsisupti į prabangius "minkus". Bet nei brangiausio "minko" švelnumas nepakeis motinai to vaikų meilės švelnumo, kurio ji nejaučia, nepatiria. Gal ji dažnai dėl to kenčia, jaudinasi, ieško vaikų šaltumo priežasčių, kaltina aplinkos įtaką, bet pagrindinę priežastį supras tada, kai nuoširdžiai padarys savo sąžinės sąskaitą...
ELENA VASYLIŪNIENĖ
OS vardas buvo Stepė — Stefanija, kuris bandyta suprasminti stepių sąvoka. Gal juodų akių spindėjimas bei veido išraiška ir galėtų priminti stepių gyventoją, nes kito paaiškinimo savo draugės vardui surišti su dykuma neradau. Ar ji buvo mano draugė? Gal tik penktos klasės mokinukė, kurią mėgau ir kuri noriai man rašė laiškus. Kažkodėl įpratome rašyti pamokų metu ar namuose ir skaityti klasėje pasislėpusios. Šiandieną neišaiškinčiau to malonumo, kurį jautėme slapčia nuo mokytojų siųsdamos ir gaudamos korespondenciją, nuolatinėje baimėje, kad gali pagauti. Bet tai buvo mūsų ankstyvoji jaunystė.
Vieną paprastą rudens dieną pamokos metu gavau ilgą laišką iš Stepės. Pasislėpusi už kitos mokinės nugaros, prisidėjusi sąsiuvinių ir knygų, su didžiausiu susidomėjimu skaičiau. Šis laiškas buvo įdomesnis už romaną, jis buvo mano klasės mergaitės didžiausioji paslaptis. Stepė buvo įsimylėjusi. Savo mokinišku stiliumi ji pasakojosi, kaip sutiko "nepaprastą" berniuką, "gražuolį", kurio niekur prieš tai nematė, ir kaip jis "užkariavo" jos širdį. Ir jau nieko kito nebuvo pasaulyje — tik jis vienas. Be Jono ir saulė atrodė tamsi ir dienos ilgos...
Pertraukos metu susikibusios su Stepe vaikščiojome nuošaly nuo "vaikų", kurie nieko apie meilę nesuprato, ir kalbėjomės. Ji kalbėjo, o aš klausiausi. Man rodėsi, kad Stepė išaugo į kurios nors knygos didvyrę, tokia įdomi ji man buvo, jos akys spindėjo kaip žarijos, o lūpos šypsojosi. Sužinojau, kad jos išrinktasis yra šeštos klasės mokinys iš berniukų gimnazijos, kad yra vieneriais metais už ją vyresnis — 18 metų amžiaus. Šiandien, kai metų eilė išmokė mane žvelgti į gyvenimą realiu žvilgsniu, pasakyčiau — vaikai įsimylėjo ir brenda nelaimėn. Bet tada, ar man būtų atėję į galvą abejoti "gražiausiais širdies jausmais, kurie niekad nemeluoja? Ir aš žavėjausi.
Laiškai pradėjo mane lankyti vis rečiau. Stepė darėsi vis santūresnė ir mažiau pasakojo, nes "esą dalykų, kuriuos galima suprasti tik išgyvenus"... Supratau, kad Stepės gyvenime įvyksta kažkas, ko ji jau nenorėtų pasakoti. Maniau, kad jos meilė yra nelaiminga, kad yra tik vienapusiška, ir laukiau, kad ji man parašys kokį nusivylimo ir skausmo laišką, kad viskas baigta, kad jos romanas jau niekad nebepasikartos, kad ji liks vieniša pasaulyje gyventi. Bet tokio laiško nesulaukiau. Mergaitės pradėjo nuo Stepės šalintis, o pakampiais pasigirsdavo įžeidžiančių ir pajuokiančių kalbų.
AUG. STEIGVILA, M.I.C.
OKIA pasaulio šalis yra mažiausiai ištirta? Gal Afrika? Ne. Per Afriką eina jau traukiniai, išvesti kanalai, kasamas auksas, auga nauji modernūs miestai. Beveik nėra vietos, kur žmogus nebūtų įkėlęs kojos.
Mažiausiai ištirta šalis — tai paties žmogaus širdis. Nesunku ištirti, kurioje vietoje prasideda Nilas, kur glūdi aukso klodai, bet daug sunkiau yra surasti, iš kur žmogaus širdyje atsiranda vienas ar kitas blogas palinkimas, kur slepiasi jo talentai, gabumai, koks yra jo pašaukimas.
Žmogaus širdyje tūno daug paslaptingų jėgų. Tenka jas surasti ir panaudoti savo ir kitų žmonių gerovei. Žmogus, kuris savęs ir savo jėgų nepažįsta, yra mažai kam naudingas. Norėdami išnaudoti vandens jėgą, žmonės sugalvojo padaryti upėse užtvankas, kurios suka malūnus, gamina elektrą. Lygiai ir žmogus, pažindamas save, gali panaudoti savo paslėptas jėgas žmonijos gerbūviui.
Priešingai, žmogus, kuris savęs nepažįsta, yra panašus į plačią upę, kurios vanduo veltui nuteka. Atsitinka, kad tokia upė plačiai išsilieja, padarydama daug žalos. Ir žmonės, kurie savęs nesuvaldo, yra lyg toji upė, kuri viską pakeliui ardo ir griauna, padarydama nuostolių kūnui ir sielai.
Kad žmogus įstengtų savo paslėptas jėgas apvaldyti ir jas panaudoti kitų gerovei, visų pirma reikia save pažinti. Savęs pažinimas yra pats didžiausias mokslas ir savęs apvaldymas — didžiausias menas. Jau senovės filosofai stengėsi prieiti prie gilesnio žmogaus pažinimo. Tuo labiau kiekvienam sąmoningam krikščioniui yra kilni pareiga kiek galint geriau save pažinti ir pasidaryti naudingu savo artimui.
Kokiu būdu galima save pažinti? Yra įvairių būdų: galima studijuoti kitų žmonių elgesius ir palyginti su savais, galima gilintis į pedagogiką ir psichologiją. Tačiau pats trumpiausias ir paprasčiausias būdas yra stebėti savo paties elgesį. Labai retai žmonėsstebi ir kontroliuoja savo elgesius, todėl kasdien padaro tiek daug kvailysčių arba bent netobulumų. Dažnai girdime sakant: "Ak, nepagalvojau!" Todėl naudinga yra išmokti truputį daugiau pagalvoti ir savo elgesį kontroliuoti.
K. MOCKUS
Moterų vienuolynai Lietuvoje
IENO mūsų lietuvaičių vienuolyno viršininkė, Amerikoje gimusi ir augusi lietuvaitė, pagrįstai statė klausimą, kodėl lietuviai katalikai tėvai paprastai labai jaudinasi, kai jų duktė pareiškia norą stoti į vienuolyną, kai to jaudinimosi yra žymiai mažiau, jeigu eina reikalas apie jų sūnaus stojimą į kunigų seminariją ar kokį nors vienuolių ordiną. Tai yra specifinis mūsų, lietuvių, gyvenimo reiškinys. Sakysime, Amerikoje moterų vienuolynai yra labai išsiplėtę, tėvai į juos savo dukteris leidžia be didesnio trukdymo, ir tie vienuolynai atlieka nuostabų darbą auklėjimo ir švietimo srityse.
Lietuvoje moterų vienuolynai dar neturėjo progos plačiau pasireikšti ir jų veiklos dirva dar nebuvo taip išryškėjusi. Taip pat ir moterų vienuolynų regulos paprastai buvo tokios, kad savo narius labiau izoliuodavo negu vyrų vienuolynai. Tačiau pagrindinė kliūtis buvo gyvenimas caristinės Rusijos okupacijoje. Juk iki tos okupacijos galo visiškai nebuvo suorganizuotas švietimas mūsų krašte, o rusifikacijos ir pravoslavinimo pastangos užkirto kelią plėstis sveikai lietuvių katalikų iniciatyvai.
Nepriklausomybės metais sąlygos pagerėjo, bet laikas buvo per trumpas, kad būtų buvę galima išplėsti platesnę veiklą. Tai turės būti padaryta, kai vėl atgausime nepriklausomybę. Tačiau vis dėlto per tuos dvidešimt su viršum metų įvairios moterų kongregacijos sėkmingai augo ir plėtė savo veiklą įvairiose gyvenimo srityse.
Arkivyskupas J. Matulaitis įsteigia “vargdienes”
Švento atminimo arkivyskupas Jurgis Matulaitis, matydamas, kad atgimsta Lietuva ir kad jai labai reikės vienuoliško pasiaukojimo darbininkų, įsteigė naują lietuvaičių kongregaciją, kuri savo gyvenimo pagrindan dėtų Marijos Nekalto Prasidėjimo garbinimą, o praktiškoj veikloj būtų vargdienių globėja. Iš čia kilo ir "vargdienių" vardas, plačiai paplitęs Lietuvoje. Kongregacija oficialiai buvo įregistruota 1918 m. spalių mėn. 15 d. Seinų vyskupo Antano Karoso dekretu. Pirmasis kongregacijos židinys ir jos motiniški namai buvo Marijampolėje. Ten seselės kūrė ir pirmąsias savo įstaigas. 1928 m. jos buvo pakviestos Telšių vyskupo tvarkyti diecezijos spaustuvę. Nuo tada seselės pradėjo plėsti savo veiklą visoje Lietuvoje. Bolševikams Lietuvą okupuojant, ši kongregacija jau turėjo 200 seserų, aptarnavo 14 vaikų darželių, 5 našlaičių prieglaudas, Vilniuje Motinos Globos punktą ir vaikų židinį, 11 senelių prieglaudų, Mergaičių Ūkio mokyklą, 3 pensionatus, 2 mokyklas, "Šešupės" spaustuvę ir knygyną Marijampolėje. Leido mergaitėms dvisavaitinį laikraštį "Liepsnos" ir dirbo katalikiškose mergaičių, moterų ir vaikų organizacijose. Jos buvo didelė talka Katalikų Akcijos darbuotojams, nes turėjo savo tarpe pirmaeilių jėgų visuomeniniam darbui, stipriai pasireiškusių dar pasaulietiškojo gyvenimo metais. Okupacinis režimas, be abejo, daug ką sugriovė, bet kongregacijos centras ligi šiol tebėra Marijampolėje.
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
TOSCA
Tai pirmoji pilno opera, rodoma dideliame Cinemascope ekrane ryškiomis Technicolor spalvomis. Didžiausi Amerikos laikraščiai, pasirodžius šiam filmui, nesigailėjo skambių panegirikų. Pvz., “New York Times” rašė, kad nei Metropolitan nei La Scala operų direktoriai negali nė galvoti apie bet kokią konkurenciją. Tur būt, jie nė nemano apie tai galvoti, nes ir puošniausios bei moderniausios salės scena negali konkuruoti įvairių galimybių atžvilgiu su ekranu. Ekrane galima duoti tokių vaizdų ir kombinacijų, kurių visiškai neįmanoma paruošti scenoje.
Žinoma, visi tie panegirikai tinka tik operos vizualiniam pastatymui. Kalbant apie jos vokalinę pusę, kiekvienas stipresnis panegirikas būtų perdėtas ir neteisingas, nes tiek Metropolitan tiek La Scala scenos žiūrovams teko girdėti žymiai stipresnių ir meniškesnių balsų. Šiame filme pagrindiniame Toscos vaidmenyje Franca Duval su “paskolintu” iš Marijos Caniglia balsu reikia laikyti pačia stipriausia jėga. Neblogas yra jau daugeliui žiūrovų matytas ir girdėtas Afro Poli. Gal vienas įdomiausių tipų yra Vito De Taranto zakristijono vaidmenyje. Tik jo veiksmai dažniausiai yra perdaug šaržuoti. Bet čia kaip tik ir yra jo stiprybė.
Bendrai, šis filmas patartinas pamatyti visiems, gal išskiriant tik ypatingo jautrumo asmenis ir mažus vaikus dėl žiauroko operos turinio. Filmuota Romoje, prie Tiberio, St. Angelo pilyje. Italų kalba, angliški titulai.
TOM THUMB
Jeigu kartais pasiskundžiama, kad Amerikoje yra maža filmų, skirtų vaikams, tai šis tikrai užpildo didelę dalį tos spragos. Filme yra gražiomis spalvomis atvaizduota Brolių Grimų pasaka apie nykštuką. Yra daug įspūdingų muzikinių ir choreografinių scenų, kurios patiks ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Pagrindiniai artistai: Russ Tamblyn, Alan Young, Terry-Thomas.
ANNA LUCASTA
Filmas turėtų patikti tiems, kurie kovoja prieš diskriminaciją, nes jis yra grynai negriškas tiek savo turiniu tiek veikėjų sąstatu. Tai yra vidutinio įdomumo melodrama, kurioje vaizduojami mergaitės santykiai su kitais šeimos nariais. Pagrindiniame vaidmenyje yra Ertha Kitt, kartas nuo karto pasirodanti ir kituose filmuose bei televizijoje. Bendrai galima pasakyti, kad juodukai baltiesiems nepasiduoda savo natūralia vaidyba. Filmas dėl savo sunkaus turinio skiriamas tik suaugusiems.
METAI SU DIEVU
Tokiu vardu pasirodė nauja kun. dr. J. Prunskio knyga. Jos turinys apima šiuos skyrius: Adventas ir Kalėdų laikotarpis, Gavėnia ir Velykų laikotarpis, Sekminių laikotarpis ir Didžiosios dienos. Iš šios apimties aišku, kad knyga skirta bažnytinių metų minčiai, kurią girdime skaitant šventadieniais ir ypač sekmadieniais.
Knyga tenka džiaugtis, nes ji praturtina mūsų pamokslinę literatūrą. Kitados kun. J. Gerutis leido pamokslų knygas kaimo žmonėms, nūn mes jų sulaukiame išlavintajai publikai. Tarp Geručio ir Prunskio yra panašumų. Abu dėsto mintį paprastai ir vaizdžiai. Kun. Prunskio pamokslai yra tikra pavyzdžių enciklopedija, vykusiai parinktų iš pasaulio ir Lietuvos, iš praeities ir gyvos dabarties. Pavyzdžiai daro šią knygą labai patrauklią.
Kartais atrodo, kad tų pavyzdžių per daug viename skyriuje, bet jie vienas kitą papildo ir minti padaro dar labiau gyvenimišką. Gyventi krikščioniškai yra didelis menas, o pavyzdžiai parodo įvairius to meno požvilgius ir galimumus. Pavyzdžiai verčia žmogų mąstyti, save tikrinti, kasdien atnaujinti savo pastangas. Ši knyga, skaitoma po skyrelį kasdien, ypač vakarais, neabejoju, pravers kiekvienam, kas nėra užmetęs savojo intereso dvasiniam pasauliui.
Knygos išleidimą talkino Agnietė Gilienė. Spaudė Nek. Pr. Marijos seserų spaustuvė Putnam, Conn. Viršelio aplankas dail. A. Rūkštelės. Kaina 2 dol.
St. Yla
J. Vaišnora, MIC. MARIJOS GARBINIMAS LIETUVOJE. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos leidinys nr. 5. 444 psl., kaina 5 dol.
Petras Maldeikis. V. EUROPOS IR J.A.V. AUKLĖJIMAS. Pedagoginių principų palyginimas. Išleido Sūduva, 6632 S. Maplewood Ave., Chicago 29, 111.
TIKYBOS VADOVĖLIS pradinei mokyklai, paruoštas sekant kun. K. Žitkaus “Tėve Mūsų” ir “Tikiu”. Daug spalvotų iliustracijų. Išleido kan. dr. J. B. Končius. Spaudė Saleziečių spaustuvė Italijoje.
Balys Gražulis. SUDUŽĘS VAIZDAS. Nidos leidinys nr. 25. 244 psl., kaina nariams X dol., nenariams — 1.50 dol.
RINKTINĖ, nr. 2. Nidos leidinys, išeinąs kas trys mėnesiai, duodąs kai kurių mūsų periodinės spaudos straipsnių ištraukas arba ištisus straipsnius.
Juozas Bachunas. KELIONĖ Į PACIFIKO KRAŠTUS. Autoriaus ir jo žmonos kelionių aprašymas. Išleido Amerikos Lietuvių Tautinė Sąjunga, spausdino Vlado Vi-jeiklo spaustuvė. 4346 S. Western Ave., Chicago 9, 111.
KNYGŲ LENTYNA, 1956 m. nr. 4-8. Adresas: Lithuanian Bibliographical Service, 1132 N. Walnut St., Dauville, 111.
LAIŠKAI LIETUVIAMS” • 2345 WEST 56TH STREET • CHICAGO 3G, ILLINOIS
Visiems primename, kad Tėvą Jėzuitą namu ir Jaunimo Centro adresai ir telefonai yra skirtingi.
Tėvai Jėzuitai (ir “Laiškai Lietuviams”): 2345 W. 56th St., tel. RE. 7-8400.
Jaunimo Centras: 5620 S. Claremont Ave., tel. PR. 8-7227.