Skaitytojo laiškas skaitytojui
BRANGUS BROLI!
TSIDŪRĖME religinėje ir tautinėje diasporoje. Svetimos mums aplinkos esame veikiami ir todėl kartais tenka išgirsti žodžius: "Visos tikybos yra vienodai geros!" Nerašyčiau Tau šio laiško, jei ir Tu automatiškai nebūtum pakartojęs tų pačių žodžių.
Ar Tu, mano Brangus Broli, nenusišypsotum, jei Tau kas pasakytų, kad visi kalnai yra vienodo aukštumo, visos upės vienodo ilgumo ir visos jūros vienodo gilumo?
Ar Tu palaikytum išmintingu tokį žmogų, kurs stengtųsi Tave įtikinėti, kad visi pinigai vienodai geri, nesvarbu, ar jie išleisti teisėtos krašto vyriausybės, ar kur nors palėpėje privačių asmenų atspausdinti? Ką Tu pasakytum, jei tasai žmogus tvirtintų Tau, kad, kadangi valdžios išleistus tikrus pinigus sunku uždirbti, geriau būtų leisti spausdinti juos visiems, kas tik moka ir nori? Tiesa, pinigų gal būtų tada daug kiekvieno piniginėje, bet ko tokie pinigai būtų verti?
Ne kiekvienas moka atskirti netikrą pinigą nuo tikro. Už tai nei nebaudžiama. Tačiau netikrų pinigų padirbėjai visame pasaulyje yra smerkiami ir sunkiai baudžiami. Žmogus nežinąs, kad jo turimas pinigas yra netikras, jei paduos jį krautuvininkui, nebus baudžiamas. Tačiau toksai, kuris gerai žinodamas, kad jo turimas banknotas yra netikras, vis tiek bandys ką nors už jį nusipirkti, doru žmogumi tikrai nebus palaikytas. Tu juk tikrai nesiimtum spausdinti netikrų pinigų ir leisti jų į apyvartą. O juk tikėjimo dalykai rišasi su žmogaus amžinybės klausimu, todėl yra begaliniai daugiau vertingesni negu pinigai. Užtat yra būtina išsiaiškinti, kuri religija, kuri bažnyčia yra tikra.
Įvairių krikščioniškų religijų šiame krašte yra apie pustrečio šimto. O Kristus juk yra vienas. Jis pasakė vyriausiam apaštalui: "Simonai, tu esi uola, ant kurios pastatysiu savo bažnyčią..." Kodėl Kristus nepasakė Simonui - Petrui, kad Jis pastatys kelis šimtus bažnyčių - religijų? Kristus istorijoje patvirtintais faktais įsteigė tiktai vieną bažnyčią ir pavedė ją valdyti Petrui. Taigi, pradžioje ir buvo tik viena krikščionių visuotina bažnyčia. Gaila, ne kiekvienas žino, kad žodis "katalikiškoji" ir reiškia tą patį, ką ir "visuotinoji", t. y. visiems žmonėms skirtoji bažnyčia. Šis pavadinimas, kilęs iš graikų žodžio "catholicos", kuris reiškia "visuotinas". Taigi, kitų bažnyčių - religijų pavadinimai nėra tolygūs mūsų religijos pavadinimui.
Katalikų bažnyčią steigdamas, Kristus, Dievo Sūnus, buvo siųstas paties Dievo. Taigi, tokiam veiksmui Kristus turėjo pakankamai autoriteto, turėjo valdžios, ką įrodė savo stebuklais ir prisikėlimu. Jis už žmoniją buvo prikaltas prie kryžiaus. To neginčija nei kitų krikščioniškųjų religijų žmonės.
Kas gi įsteigė tas kitas religijas? Kuris tų steigėjų mirė už savo pasekėjus? Kuris jų darė stebuklus? Kuris jų miręs prisikėlė? Visi jie buvo paprasti, privatūs, mirtingi ir nuodėmingi žmonės. O ar galėjo nors vienas žmogus prikišti Kristui bent vieną nuodėmę? Kuris jų buvo lygus Kristui? Ir Tu, mano Broli, neginčysi, kad nei vienas jų nebuvo lygus Kristui. Tad kuriuo būdu privačių asmenų įsteigtos bažnyčios ar religijos gali būti lygios Kristaus įsteigtai bažnyčiai.
Kristus paskelbė žmonijai savo mokslą ir Jo įsteigtoji bažnyčia saugoja ir skelbia jį jau beveik du tūkstančius metų tokį pat, be jokių pakeitimų ir nukrypimų, kaip pats Kristus jį paskelbė.
Kaip gi yra su tų kitų religijų mokslu? Jei visos religijos būtų vienodai geros, jos turėtų būti vienodos savo dogmomis, arba skelbiamomis tiesomis, turėtų būti identiškos su katalikų bažnyčia. Tiesa, krikščioniškos religijos remiasi Biblija, t. y. Šventuoju Raštu, kurį protestantai skelbia vieninteliu tiesos šaltiniu. Bet mes, katalikai, turime ne tik Šv. Raštą, bet ir padavimus bei tradicijas, mūsų bažnyčios išsaugotas, nepakeistas nuo pat Kristaus laikų. Protestantai to nepripažįsta. Naująjį Testamentą ne Kristus parašė ir ne Kristaus laikais jis buvo parašytas. Jau daugelį dešimtmečių krikščionių bažnyčia egzistavo dar prieš tai, kai Naujasis Testamentas buvo parašytas. Ir jį parašė ne kas kitas, ne kokie protestantai, bet katalikų bažnyčios apaštalai, evangelistai. Ir kaip tik iš mūsų bažnyčios protestantai pasiėmė evangelijas ir visą Naująjį Testamentą. Kodėl gi protestantai, kurie naudojasi visi be išimties gautu iš katalikų bažnyčios Šventuoju Raštu, taip ryškiai skiriasi nuo katalikų tikėjimo dalykų aiškinime? Mat, protestantų religijų mokytojai kuo ne visi skirtingai aiškina Šventąjį Raštą, nevienodai žiūri net ir į patį Kristų. Visos nekatalikiškos krikščionių bažnyčios viena kitai ir dažnai kuri nors sekta pati sau prieštarauja.
Štai, pvz., jų vartojamo bendrojo Šventojo Rašto (St. James version) tekste neatspausdinti ištisi skyriai, nes esą jiems jie yra nepriimtini. Pas mus Šventojo Rašto tekstas yra nuo pat pradžios be jokių pakeitimų ar praleidimų. Nes juk Šventasis Raštas yra visas tokiu laikytinas, o ne taip, kad jei kas man nepatinka, tai ir nebešventa. Protestantai patys tiki, kad Šventojo Rašto tekstų autoriai veikė Šv. Dvasios įkvėpti. Tad kodėl jie vienus dalykus priima, o kitus atmeta? Ar čia nėra tempimas Šv. Dvasios įkvėptos tiesos ant savo privataus kurpalio?
Tūlas protestantų dvasininkas naujoje jo parengtoje Naujojo Testamento laidoje sakinyje "ir pagimdė Betliejuje mergelė Marija kūdikėlį, kuriam duotas vardas Jėzus" pakeitė žodį "mergelė" žodžiu "moteris". Ar tai nėra iškreipimas? Ir nemažas, nes tarp žodžių "virgin" ir "women" yra pagrindinis, dogmatinis skirtumas.
Prieš beveik du tūkstančius metų Šventajame Rašte buvo užrašyti Kristaus žodžiai: "Kas paleidžia savo moterį ir veda kitą, paleistuvauja. Kas apleidžia savo vyrą ir išteka už kito, paleistuvauja. Paleistuviai neįeis į dangaus karalystę". Taip pat parašyta, kad fariziejai, prikišdami Kristui Jo griežtą pažiūrą į moterystės sakramentą, priminė jam Mozę, kuris leido skyrybas ir naujas vedybas. Kristus gi jiems atsakė, kad Mozė tai daręs dėl žydų kietaširdiškumo, bet Dievas, leisdamas žmoniją, tokio leidimo nenumatė. Tad kas daugiau turėjo teisės, ar Mozė leisti skirtis ir iš naujo tuoktis, ar Dievas, kuris nei pradžioje to neleido, nei Jo siųstasis Sūnus Atpirkėjas lygiai taip pat neleido? Ką gi tuo reikalu daro kitos, nekatalikiškos bažnyčios? Jos neva moko religijos iš to paties Šventojo Rašto, o skyrybas ir naujas santuokas leidžia daugiau negu Mozė. Ar tai nėra prieštaravimas Šventajam Raštui, kuriuo oficialiai remiamasi? Ar toks milžiniškas skirtumas tarp katalikų ir kitų krikščioniškų bažnyčių nieko nereiškia ir visos tos bažnyčios yra vienodai geros ir jų mokslas vienodai teisingas?
Anglikonų bažnyčia atsirado dėl Henriko VIII skyrybų reikalavimo nepatenkinimo. Pastaraisiais laikais anglikonai yra priešingi skyryboms ir santuokai su atsiskyrusiu asmeniu. Ar, Mielas Broli, neskaitei, kad net ir princesei Margaritai anglikonų vyskupas neleido tuoktis su atsiskyrusiu nuo savo žmonos vyru? Anglikonų bažnyčia mokė anksčiau vienaip, o dabar moko kitaip. Tokių dalykų katalikų bažnyčioje nėra, nes katalikų bažnyčia nuo pat pradžios ištikimai laikėsi Kristaus mokslo.
Kai kurios sektos pripažįsta Jėzų Dievu - Žmogumi. Kitos — tik Žmogumi. Kai kurios kitos vėl Žmogumi, kuriame buvo Dievas (Church of God in Christ). Vienos gerbia Mariją kaip Dievo Sūnaus Motiną ir tituluoja ją Dievo Motina. Kitos vengia ją ir paminėti. O kitos tiesiog niekina ją. Vieni protestantai tiki predestinacija, t. y. kad Dievas iš anksto vienus žmones numatė pražūčiai, o kitus paskyrė išganymui. Kas gi šiuo atveju gaunasi? Tu gali būti geriausias krikščionis, bet tu nebūsi išganytas, nes pagal tos protestantų bažnyčios mokslą tu, gal būt, esi paskirtas amžinam prakeikimui. Arba vėl: tau neapsimoka vargti ir stengtis būti geru žmogumi, nes tu, gal būt, esi vis tiek numatytas išganymui. Atseit, tu gali gyventi kaip didžiausias niekšas, tu vis tiek būsi išganytas, kaip tavo sekta moko. Ar tai nėra nesąmonė?
Kita protestantų religija vėl moko, kad žmogus gali būti jo paties pastangomis išganytas, t. y., kad žmogui Dievo malonė nėra būtina.
Argi tad visų šitų protestantų sektų mokslas yra vienodai geras? Ar jos visos skelbia tiesą? Kurios jų tiesa? Kelios gi tiesos gali būti apie vieną ir tą patį dalyką?
Kai kurių protestantų bažnyčiose dar gali užtikti altorių, kryžių. Kitose tik klaupkos ir sakykla; nei altoriaus nei kryžiaus nėra. Tokių skirtumų ir prieštaravimų yra be galo daug. Tad kaip gi jos gali būti tarpusavy vienodai geros ir tolygiai geros ir tikros kaip ir Katalikų Bažnyčia? Visos tos sektos įsteigtos, dažniausiai pataikaujant vienai ar daugiau žmogiškųjų silpnybių. Įsteigtos privačių asmenų. Kaip gi jos gali būti lygiavertės paties Kristaus įsteigtai bažnyčiai?
Ar Dievui reikalinga ir maloni yra tokia suskaldyta ir tarpusavy besiginčijanti krikščionija? Ar visos tos sektos sudaro vieną, visuotinę krikščionių bažnyčią?
Tų sektų vadovai ir patys sako, kad ne. Jie savo pačių sąžinės gilumoje jaučia Dievo balsą, šaukiantį visus vienybėn. Iš to kilo jų kongresai, kur jie nepabaigiamai diskutuoja susijungimo į vieną Kristaus bažnyčią problemą. Prie jokios vienybės jie tačiau nepajėgia prieiti, nes negali susitarti ir rasti bendrą nuomonę dėl pačių pagrindinių dogmų. Taip yra todėl, kad jie per daug Kristaus paskelbtas tiesas iškreipė. Be to, jie dar pyksta, kad Katalikų Bažnyčia nesiunčia į jų kongresus savo atstovų. O kam ji turėtų siųsti? Ar Katalikų Bažnyčia yra tolygi jiems atskala nuo bendros Kristaus Bažnyčios? Juk ne katalikai nuo protestantų atskilo, bet atvirkščiai. Užtat vienintelis kelias vienybėn, tai kelias atgal, kelias į Katalikų Bažnyčios vienybę, kelias į tą Bažnyčią, kurią įsteigė pats Dievo Sūnus Jėzus Kristus ir pavedė ją valdyti Petrui ir jo įpėdiniams. Tuo keliu vis daugiau ir daugiau nuolat grįžta. Yra žinomi atsitikimai ir Čikagoje, kad viena ar kita stačiatikių parapija in corpore, su savo klebonu ir kitais jų kunigais, grįžo, įsijungė į bendrą Katalikų Bažnyčią ir Šv. Tėvą pripažino savo Vyriausiuoju Ganytoju. Šimtai įvairių protestantų dvasiškių, net jų vyskupų, grįžo kata-likybėn. Kiti jų net tapo katalikų kunigais, ar net ilgainiui tapo verti vyskupo mitros. Dešimtys tūkstančių protestantų kasmet grįžta į katalikybę. Ir reikia su džiaugsmu pasakyti, kad visi tie konvertitai yra labai geri ir uolūs katalikai. Nes jie ieškojo tiesos ir ją atrado. O mes turime tokių katalikų, kurie kad ir netapo pilnais renegatais, t. y. dar neperėjo į protestantizmą, tačiau, deja, labiau brangindami savąjį "aš" ir pataikaudami savo pačių žmogiškoms silpnybėms, tiesos savo bažnyčioje neieško, bet džiaugiasi radę pas kuriuos nors protestantus pataikavimo toms savo silpnybėms ir tuo būdu atšalo savo tėvų ir protėvių tikrajai bažnyčiai.
Parmigianino
MADONA SU KŪDIKIU IR ŠVENTAISIAIS
Florencija, Uffizi
Deja, tokie asmenys protestantizme niekados neras to, ką turi tikroji Kristaus bažnyčia — Katalikų Bažnyčia.
Mes nekartą skaitėme apie Teresę Neumanaitę, apie vienuolį Tėvą Pijų, kurie yra žinomi savo stigmomis. Nemaža lietuvių ir patys savo akimis yra matę Teresę arba net ir Pijų. Tokių stigmatizuotųjų ligšiol buvo virš 300 asmenų. Kur? Katalikų Bažnyčioje! Kur yra Liurdas, Fatima, Šiluva ir visa didžiulė eilė šventų vietų, kur neginčytini stebuklai vyko ir šiandien tebevyksta? Tuos stebuklus matė ir mūsų kartos žmonės. Dešimtimis ir šimtais tūkstančių liudininkų tuos stebuklus gali paliudyti. Ką panašaus turi nekatalikai? Kurioje protestantų bažnyčioje rasi Šv. Kryžiaus relikviją? Kur yra Kristaus laidotuvių drobulė, ar ne katalikų bažnyčioje? Ieškok tiesos, mano Broli, skaityk, įsitikink pats, tyrinėk; gal ir Tu kaip tas vyriausias Romos žydų rabinas prisiglaudęs Vatikane, kad išsigelbėtų nuo nacių budelių, tyrinėjo originalius, autentiškus dokumentus ir rado, kad tikras Mesijas vis dėl to buvo Kristus, kad Jo įsteigta tikroji bažnyčia yra Katalikų Bažnyčia. Ir jis padarė teisingas išvadas, tapo uoliu kataliku. Tasai rabinas visą savo amžių ligi krikšto buvo įsitikinęs žydas, niekinęs Jėzų. Jei jis nepakankamai mokytas būtų buvęs, nebūtų buvęs Romos vyriausiu rabinu. O vienok jis atrado tiesą Katalikų Bažnyčioje. Nes jis ieškojo tiesos.
Berlyno universiteto studentas, žydas, smalsumo vedamas kartą apsilankė pas Teresę Neumanaitę, kuri pasakė jam, jog jis bus katalikų kunigas. Tasai žydas nusijuokė iš tokio pasakymo. Tačiau jo matytos Teresės penktadienio kančios ir stigmos sudomino jį tiek, kad jis pradėjo tyrinėti katalikybę. Ir ką gi? Jis tapo kunigu ir kaip kunigas vėliau buvo palaidotas Konnersreutho katalikų bažnyčios šventoriuje.
Kiek ne tik protestantų, bet ir tikrų bedievių Liurde, Fatimoje, Konners-reuthe ir kitose panašiose vietose atsivertė į katalikybę! Daugelis buvo jų aukštąjį mokslą baigę teisininkai, medicinos daktarai arba profesoriai ir šiaip žymūs mokslininkai. Jie iš įvairių kraštų atvykę ieškoti tiesos, ją rado ir tapo gerais ir uoliais katalikais. Tu gi nuo pat gimimo būdamas katalikas, Marijos žemės sūnus, pradedi nebebranginti savo tėvų ir protėvių tikėjimo, tariesi esąs išmintingesnis už skaitlingus būrius daktarų ir profesorių ir atmeti Kristaus įsteigtos Katalikų Bažnyčios tiesas, kaip reikiant jų nei nepažinęs. Nes juk seniai Tavo pamiršto katekizmo ir to, ką mokeisi apie religiją gimnazijoje. Tau tikrai nebeužtenka, o toliau siekti Tau nepakanka ryžto. Juk lengviau kritikuoti, negu studijuoti... Bet ar tai pakankamas pagrindas sakyti, kad visos tikybos vienodai geros?
Katalikų Bažnyčia vienintelė tėra tikra kad ir dėl to, jog ji yra įsteigta paties Jėzaus Kristaus, kad ji jau beveik du tūkstančius metų skelbia visiems žmonėms Kristaus mokslą, neiškraipytą, tokį, kokį pats Kristus pradžioje paskelbė, ir kad mūsų Bažnyčiai vadovauja Kristaus vietininkas, Šventasis Tėvas, Šv. Petro įpėdinis.
Bet įeik į protestantų bažnyčią. Tu nepasijusi ten jaukiai. Tačiau ar Tu būsi Europoje, ar Azijoje, Australijoje, Afrikoje, Šiaurės ar Pietų Amerikoje, vos tik įžengsi ar į puošnią katedrą, ar į kuklią koplytėlę, jei tai bus katalikų, Tu pasijusi kaip namie. Nes visur rasi Kristų Švenčiausiame Altoriaus Sakramente. Visur išklausysi tas pačias Mišias ir išgirsi tą patį Kristaus Žodį. Taigi, Tavo tikroji bažnyčia yra Katalikų Bažnyčia — viena, šventa, visuotinė ir apaštališka.
Tavo brolis Jonas