ŠIAME NUMERYJE:
Religinė mūsų tautos ateitis
Jei vesčiau antrą kartą...
Gyvenimas apsprendžia tikėjimą
Pavydas šeimoje
Episkopalų ministerio atsivertimas
Ar išpažintis reikalinga?
Krikščionybės kelias Lietuvon
T U R I N Y S
Gyvenimas apsprendžia tikėjimą — A. Grauslys 99
Dangus nesigaili gėlių (eil.) — J. Mikuckis 102
A. Rūkštelė ir bereikalingas jaudinimasis — Redaktorius 103
Religinė mūsų tautos ateitis — J. Vaišnys, S. J. 104
Krikščionybės kelias Lietuvon — Z. Ivinskis 112
Ar išpažintis reikalinga? — A. Kezys, S. J. 117
Episkopalų ministeris tampa kataliku — Dr. J. Prunskis 120
Jei vesčiau antrą kartą... — Žmonos pamestas vyras 124
Iš filmų pasaulio — J. Vaišnys, S. J. 127
“Laiškai Lietuviams” — Tėvų Jėzuitu leidžiamas mėnesinis žurnalas.
Redaktorius—Juozas Vaišnys, S. J.
Admin. — Petras Kleinotas, S. J.
Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.
Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in
Putnam, Conn. Viršelis ir vinjetės A. Kurausko Immaculata Press
1959 BALANDIS (APRIL) VOL. X, NO. 4
TIKĖJIMAS YRA ATSAKYMAS Į PROTO ŠAUKSMĄ, KURIO NIEKAS NEGALI NUTILDYTI, Į TĄ SIELOS TROŠKIMĄ, KURIO NEPATENKINA JOKIE SUTVERTI DALYKAI, Į TĄ ŠlRDIES ILGESĮ, KURIO NEGALI NURAMINTI VISAS PASAULIS.
J. T. Hecker
ŽMOGUS BE TIKĖJIMO YRA KELEIVIS BE TIKSLO, KLAUSIANTIS BE ATSAKYMO, KOVOTOJAS BE PERGALĖS, MIRŠTANTIS BE NAUJO GYVENIMO. Šv. Augustinas
PRIE DIEVO SKRENDAMA NE TIEK GENIJAUS AR MOKSLO SPARNAIS, KIEK MEILĖS. KAS NORIĮEITI Į TIKĖJIMO ŠVENTOVĘ, TASAI NETURI SAKYTI: "NORIU MATYTI", BET PRIVALO SAKYTI: "NORIU MYLĖTI". MEILĖS KELIAS VISADA VEDA Į TIKĖJIMĄ. Bougaud
RELIGINGUMAS YRA RAMIAIS METAIS SURINKTAS KAPITALAS, KURIO PROCENTAIS GYVENAME NELAIMIŲ DIENOMIS. J.W. Goethe
TIKINTIS ŽMOGUS YRA LYG PAUKŠTIS: JIS ČIULBA IR ANT LŪŽTANČIOS ŠAKOS, NES ŽINO, KAD TURI SPARNUS.
T. Toth
SAVO GYVENIME AŠ PAŽINAU 60 GENIJŲ. IŠ JŲ 55 BUVO RELIGINGI, O LIKUSIEJI 5 BENT GERBĖ RELIGIJĄ.
Gladstone
A.GRAUSLYS
A I P fizinei sveikatai palaikyti reikia tam tikros higienos, o nekartą ir dietos, taip ir dvasios sveikatai — tikėjimui įsigyti ir išlaikyti reikia dorovės higienos ir askezės dietos. Kaip nusilpusiai sveikatai pataisyti reikia gryno ir sauso aukštumų oro, taip ir tikėjimui sustiprinti reikia lipti į dorybių aukštumas. Taip, dorybės — tai aukštumos, nes jomis bandome kilti iš kasdienybės moralinio vargo, iš ydų ir nuodėmių pelkynų. Tad tikėjimui įsigyti ir jį atgauti ar sustiprinti reikia dorovinio kilimo pastangų.
Dorybė paruošia dirvą tikėti
Ką reiškia dorovingai gyventi? Paprastai kalbant, tai reiškia nuolat stengtis gyventi taip, kaip liepia protas, sąžinė ir tasai nors ir nuodėmių slopinamas, bet vis girdimas, mūsų aukštesnysis ir gerasis "aš".
Jau evangelijos pradžioje toms dorovinėms pastangoms, reikalingoms tikėjimui įsigyti, mus ragina šv. Jonas Krikštytojas: "Taisykite Viešpaties kelią, darykite jo takus tiesius. Kiekvienas slėnis tebūnie užpiltas, o kiekvienas kalnas ir kalnelis sulygintas. Kas kreiva, tebūnie tiesu; kur nelygu, tebūnie lygūs keliai. Taip kiekvienas kūnas išvys Dievo išganymą" (Luk. 3, 4-6). Tai reiškia, kad save dorovindamas žmogus įtikės.
Kad tikrai reikia dorybių, kurios paruošia kelią tikėti, tai, remdamasis Kristaus mokslu, sako ir protas ir įvairūs religinį gyvenimą svarstą autoritetai. Ir tikrai, kas vykdo Dievo valią, kas dorybėmis pripildo savo gyvenimą, tas prie Dievo bent savo gera valia priartėja. Tad neveltui Kristus sako: "Kas vykdo danguje esančio mano Tėvo valią, tas mano brolis, ir sesuo, ir motina" (Mat. 12, 50). O priartėjimas prie Dievo ar nepadeda giliau Jį pažinti? Todėl Viešpats netikinčius įspėja: "Jūs netikite, nes nesate iš mano avių tarpo... manosios pažįsta mane" (Jon. 10). Štai kodėl galima tvirtinti, kad nėra tikėjimui žuvęs tas, kieno gyvenime pastebime biaurėjimąsi moraliniu blogiu ir kuris stengiasi kilnėti bei tobulėti. Jo pastangas, jo gerą valią, anksčiau ar vėliau Dievas apvainikuos įsitikinimo malone.
Paskutinis lašas
Šį “Laišku Lietuviams” numeri iliustruojame naujausiais A. Rūkštelės piešiniais. Žinome, kad vieniems tai patiks, kitiems labai nepatiks. Šiuos piešinius mes dedame, ne norėdami jų autorių išreklamuoti ar išgirti, bet taip pat ne norėdami ji išpeikti ir iškritikuoti. Tedaro tai patys skaitytojai. Svarbiausias mūsų tikslas — šia proga tarti porą žodžiu apie dabartinius mūsų menininkų ginčus, kurie mums atrodo tušti ir beprasmiški.
Kai kas A. Rūkštelės kūrybą vadina pataikavimu publikai ir išnaudojimu jos patriotinių jausmų. Pirmiausia reikia pasakyti, kad nei dailininkas, nei poetas, nei muzikas negali visiškai ignoruoti publikos ir neatsižvelgti į jos skoni. Jeigu jis kuria ne publikai, o tik sau, tai tegul neruošia meno parodų ir nespausdina savo veikalu, bet tesaugoja juos savo privačiame bute. Juk ir Goethe yra pasakęs: “Kas būčiau be tavęs aš, publika? Visos mano mintys būtų tik savikalba, o mano jausmas — nebylys.”
Jeigu aš esu isitikinęs, kad kito kūryba yra labai menka ir negali nė iš tolo su mano kūryba konkuruoti, tai kam dėl to turėčiau jaudintis? Juk, tur būt, nei Beethoven nei Mozart, eidami kada nors gatve ir pamatę ant laiptų sėdintį berniuką, grojanti burnine armonika kokią nors liaudies dainelę ar populiarią polkutę, nepradėjo dėl to jaudintis ir keikti to berniuko, kad jis savo elgesiu prisidedąs prie kultūrinio nuosmukio...
Kaip kam patinka, tegul taip ir piešia. Jeigu mes kovojame už žodžio ir spaudos laisvę, tad dėl ko turėtume drausti piešimo laisvę? Jeigu kam kuri nors paroda nepatinka, tegul jos nelanko, bet kam dėl to jaudintis ir net spaudoje savo susijaudinimą rodyti? Juk kiekviename mieste pasitaiko ir dailės parodų, ir automobilių parodų, ir įvairių prekių išpardavimų — kas kuo labiau domisi, tas ten eina ir žiūri ar perka. Niekas dėl to nesijaudina ir tokio visuomenės elgesio kultūriniu nuosmukiu nevadina.
Publikos prievarta kurį nors menininką girti ar peikti nepalenksi. Vieniems labiau patinka džiazo muzika, kitiems — Beethoveno simfonijos. Taip lygiai vieniems patinka vienoki piešiniai, kitiems — kitoki. Bet kuriuos lyginti džiazui ir kuriuos simfonijai — čia vėl gali būti nuomonių skirtumas.
Juozas Vaišnys, S.J.
U R I M E nemaža organizacijų, susirūpinusių Lietuvos politine ir socialine ateitimi, turime visą eilę partijų, kurių kiekviena tikisi atgimusią Lietuvą valdyti, taip pat atsiranda asmenų, pasirenkančių profesijas ar mokslo šakas ne tik doleriui užsitikrinti, bet ir pasiruošti būti naudingais Lietuvos kultūrai kelti. Tačiau nedaug yra tokių, kurie rimčiau pagalvotų apie Lietuvos religinę ateitį, o dar mažiau — kurie ką nors šia kryptimi veiktų. Čia nekalbama apie tuos mūsų tautiečius, kuriems religija arba visainieko arba beveiknieko nereiškia. Jie, žinoma, randa “svarbesnių” dalykų už religiją, kuriais reikia rūpintis. Bet dauguma lietuvių yra religingi ir tikėjimo reikšmę tiek atskiro žmogaus gyvenimui tiek visai Lietuvos kultūrai supranta, o vis dėlto nesusirūpina savo religinėmis pareigomis atgimsiančiai tėvynei.
Jeigu mes ir nebūsime pesimistai, turėdami tvirčiausią viltį, kad Lietuva kelsis, bet jokiu būdu negalime būti optimistai, pagalvoję apie jos religinę ateiti. Perdėtas optimizmas šioje srityje gali būti kartais labai pavojingas. Sužinoję iš spaudos ar iš laiškų, kad Lietuvoje ir šiais priespaudos laikais susirenka į bažnyčias minios žmonių, mes su pasitenkinimu pagalvojame, kad tikėjimas Lietuvoje dar nėra miręs. Juk panašiai ne vienas pagalvoja ir čia, išeivijoje, aplankęs kokią nors jaunimo organizacijos stovyklą ar parengimą ir pamatęs būrius lietuviško jaunimo. Gal net su ašara akyse savo kaimynui jis pasako: “O vis dėlto Lietuva dar gyva, vis dėlto mūsų jaunimas dar lietuviškas!” Tikrai turime džiaugtis šiais paguodą keliančiais reiškiniais, bet būtų labai pavojinga leistis save jais taip užliūliuoti, kad pradėtum galvoti, jog Lietuvos ateitis yra tokia užtikrinta ir saugi, kad nereikalinga beprasmiškai rūpintis ir bereikalingai eikvoti jėgų. Iš tikrųjų, kas dabartinį mūsų jaunimą iš arčiau pažįsta, labai gerai supranta, kad toji tėvynės meilės ugnis, kuri dar jo širdyje teberusena, gali greitai užgesti, jeigu nebus nuolat kurstoma. Taip pat geriau su dabartine Lietuvos religine padėtimi susipažinus, darosi aišku, kad tikėjimas, kurio dar senesnioji karta nėra užmiršusi, gali būti greitai išrautas iš jaunimo širdžių.
Jeigu dar tėvai Lietuvoje ir moko savo vaikus maldų, jeigu jiems kartais pakalba apie Dievą, tai reikia žinoti, kad mokykloje nuolat varoma ateistinė propaganda ir diena iš dienos yra nuodijamos tos jaunos sielos marksistinės filosofijos nuodais. Net klaidingiausios ir neišmintingiausios idėjos, nuolat pumpuojamos mokykloje ir spaudoje, pamažu gali išmušti iš tiesaus kelio net ir subrendusį žmogų, tad ką bekalbėti apie besiformuojantį jaunimą! Tikėjimo persekiojimas ir religinių praktikų varžymas kartais gali iššaukti priešingą reakciją, t. y. dar didesnį prisirišimą prie religijos, bet paprastai silpnesniuosius, o tokių yra dauguma, pamažu atitolina nuo tikėjimo.
Tad tikėjimo ateitis Lietuvoje yra labai miglota. Bet gal mes, kai grįšime, galėsime jiems padėti ir jų atšalusį tikėjimą atgaivinti? Juk mes gyvename laisvame krašte, kur tikėjimo laisvė yra iškilmingai garantuota, kur net prezidentai ir senatoriai savo kalbose nuolat mini Dievą. Tiesa, čia Dievas yra dažnai minimas, bet Jo sąvoka labai neaiški. Amerikoje yra labai įsigalėjęs religinis indiferentizmas. Norint parodyti kaip galima didesnę toleranciją, pradedama galvoti ir skelbti, kad visos religijos yra lygios, visos vienodai geros, todėl visai nesvarbu, kurią iš tų kelių šimtų sektų išpažinsi. Stengiamasi būti aukščiau visų sektų ir visų religijų, bet. tokiu keliu einant, paprastai atsistojama ne aukščiau visų religijų, o šalia jų, nepraktikuojant nė vienos. Tokie žmonės teorijoje pripažįsta kažkokią neaiškią dievybę, bet praktikoje taip gyvena, lyg jokio Dievo ir jokios religijos nebūtų. Kai Dievas neturi praktiškam žmogaus gyvenimui įtakos, kai užmirštamas Kristaus mokslas, tada ir moralės srityje įsigali pragmatiniai bei hedonistiniai principai, skelbiant, kad gera yra tai, kas man naudinga ir malonu. Savo naudos ir malonumų yra ieškoma ir siekiama, nesiskaitant su jokiomis priemonėmis.
Kaimynystėje
ZENONAS IVINSKIS
XV. Krikštijimo atbaigimas Žemaičių žemėje
Ž E M A I Č I Ų krikšto istorijoje buvo reikšmingas posūkis, kai Konstancos susirinkimas, išklausydamas Jogailos ir Vytauto bei pačių žemaičių prašymus, pasiuntė į ordino ginčijamą kraštą Vilniaus ir Lvovo vyskupus. Veltui kryžiuočiai norėjo tai misijai priskirti savo atstovą, o busimąją vyskupiją pajungti Rygos arkivyskupui. Žemaičių skundas buvo taip sujaudinęs klausytojus, kad vienas žymiųjų susirinkimo narių, Ragūzos kardinolas Jonas Dominici, susigraudinęs pareiškė norą vykti į Žemaičius apaštalauti. Jį lydėti buvo pasisiūlę du vyskupai ir trys pranciškonai. Tačiau kardinolui Dominici išvykti atsirado įvairių kliūčių, prie kurių paruošimo prisidėjo ir ordinas, kuris Žemaičiams nukariauti buvo praliejęs tiek daug kraujo. Kai Konstancos susirinkimas iš naujo ėmė svarstyti Žemaičių klausimą, kryžiuočiai bandė vėl įtikinti, kad jie turi priklausyti Rygos arkivyskupui. 1416 metais į Žemaičius buvo pasiųsta antroji delegacija, kuri pabaigė Vytauto ir Jogailos pradėtą krikščioninimo darbą.
Nelaukdamas pasirodant Lvovo arkivyskupo, Vilniaus vyskupas Petras Jastrzębiec dar 1416 m. gale su keliais Vilniaus kunigais nuvyko į Žemaičius ir ten sėkmingai apaštalavo. Kaip Jogaila savo raštu 1417 m. sausio 2 d. Konstancos susirinkimui pranešė, tik bajorų spalių mėn. buvo pakrikštyta apie du tūkstančiai. Gal būt, tas skaičius yra perdėtas, bet vis dėlto katalikams bajorams suteiktosios privilegijos buvo didelis paskatinimas būriais krikštytis. Kai 1417 m. vasarą abu aukštieji Konstancos delegatai drauge su Vytautu nuvyko į Žemaičius, juodu čia dar pasidarbavo tris mėnesius, pakrikštydami daug vyrų, moterų ir vaikų. Tada buvę pakrikštyta apie du trečdaliai visų gyventojų. Apie tų dviejų įgaliotų dignitorių darbą Žemaičiuose žinome iš plataus jųdviejų pranešimo, rašyto susirinkimui iš Trakų pilies 1417 m. spalių 24 d. ir Konstancoje viešai paskaityto 1418 m. vasario 1 dieną. Kai Vytautas 1417 m. rudenį, jau baigiant krikštijimo darbą, vėl atvyko į Žemaičius, jis pats parinko vyskupijos buveinei vietą — kryžiuočių dažnai lankytus Medininkus. Susirinkimo delegatai ten pašventino katedros bažnyčią, paskirdami ją Švenč. Trejybės, Dievo Motinos Marijos, apaštalų Petro ir Povilo ir šv. Aleksandro garbei. Įdomu, kad pradžioje Vytautas naujajai vyskupijai dar neužrašė jokių žemių, o tik pasižadėjo iš savo iždo vyskupo išlaikymui mokėti po 50 markių, po 10 statinių kviečių ir 10 statinių medaus.
SOFIJA STASIŠKIENĖ
A V Y D A S yra viena didžiausių žmogaus ydų. Ją turi kiekvienas, tik viename ji pasireiškia stipriau, kitame silpniau. Pavydą galima pastebėti jau tame mažutyje sutvėrimėlyje, kuris tik pradeda žengti pirmuosius žingsnelius. Žiūrėk, mamytė pasiėmė iš lopšio jo mažąją sesytę — jau ir jis prisistato, stumia sesytę ir pats taisosi patogiau atsisėsti ant mamytės kelių, o jei mamytė į jį neatkreipia dėmesio, tai ir ašarėlės pasirodo.
Auga individas, auga ir pavydas. Pavydima daug ko: lėlės, knygos, išvaizdos, pasisekimo, turto, užimamos visuomenėje vietos, bet daugiausia gyvenime pavydima meilės. Iš čia kyla didžiausios gyvenimo tragedijos. Kasdien laikraščiuose skaitome apie įvairius nusikaltimus. Per daug nesuklysime sakydami, kad dauguma jų — pavydo vaisius.
Kartais yra sakoma: nemyli, jei nepavydi. Vargšai tie įsimylėjėliai, kurie savo meilę pavydu matuoja! Jau kai meilėje pasirodo pavydas, tai ženklas, kad ta meilė eina prie galo ir jau laikas dairytis kitos draugės ar kito draugo. Nežadėk savo draugei per daug, neduok per daug vilčių ateičiai, kad netektų gailėtis. Bręstančio jaunuolio skonis dažnai keičiasi, tuo pačiu keičiasi ir draugė. Kuri anksčiau taip patiko, kad tykodavo tik su ja pašokti ir pakalbėti, o dabar nenori nė į tą pusę pažiūrėti. Ta mergaitė, gavusi tiek daug pažadų, pynusi tiek daug svajonių, mato jį susidomėjusį kita. Jaučiasi esanti paniekinta, verda joje pavydas, kyla noras atkeršyti, juk dėl ko tik ji turi kentėti? Bet čia imk ir parodyk jam, kad tau jis visai neįdomus, ir tu pamatysi — praeis kiek laiko, ir tikrai gailėsiesi, kad pirmiau taip jo troškai, tiek apie jį galvojai. Pavydą reikia pažaboti, nes kitaip — jis virsta liguistumu. Šv. Jonas Auksaburnis sako: "Kaip kandis ėda drabužį, taip pavydas graužia žmogų."
A. KEZYS, S. J.
IŠPAŽINTIS, arba atgailos sakramentas, yra reikalinga dėl svarbios teologinės priežasties — per išpažintį žmogus gauna nuodėmių atleidimą. Bet šis sakramentas yra reikalingas ir dėl psichologinių priežasčių. Nors dauguma šio meto psichologų ir psichiatrų išpažinties, kaip sakramento, netiki (jau vien dėl to, kad netiki Dievo), tačiau praktikoje jie vartoja tokius gydymo metodus, kurie yra labai panašūs į Katalikų Bažnyčios sakramentalinę išpažintį. Šie jų metodai yra gana sėkmingi psichinių ligų gydyme, ir todėl savotiškai įrodo ir katalikiškosios išpažinties sėkmingumą bei naudingumą žmogaus gyvenime. Šiame straipsnyje apie tuos metodus ir pakalbėsime.
Psichinei žmogaus pusiausvyrai atstatyti šiandieninėje psichoterapijoje yra vartojami įvairūs gydymo metodai: sedatyvai, elektros šokai, psichodramos, psichoanalizė ir t. t. Vienas tokių metodų, labai plačiai vartojamas moderniojoje psichiatrijoje, yra paprastas paciento išsikalbėjimas. Kam nėra tekę su šitokia gydymo technika susidurti, tam, gal būt, yra sunku įtikėti, kad vien kalbėjimas gali pagydyti žmogų nuo psichinių ligų. Kaip išsikalbėjimas veikia psichoterapijoje, paaiškinsime, papasakodami dr. Breuerio, Freudo pirmtako, beveik atsitiktiną jaunos merginos Onos O. pagydymą nuo isterijos. Šis atsitikimas buvo vienas iš pirmųjų moderniosios psichiatrijos atradimų, kuris padėjo pagrindus tolimesniems tos srities laimėjimams. Nors jis neatstovauja visų psichoterapijos sričių, tačiau bent dalinai pavaizduos vieną iš pagrindinių priemonių psichinei sveikatai atstatyti.
iš bažnyčios
1880 metais jauna dvidešimt vienerių metų mergina Ona O. atėjo pas savo gydytoją dr. Breuerį Vienoje. Jos dešinė ranka buvo suparaližuota, turėjo vandens fobiją, negalėjo taisyklingai kalbėti, buvo pamiršusi savo gimtąją vokiečių kalbą ir tekalbėjo angliškai. Ji išvystė šiuos simptomus, besirūpindama savo sergančiu tėvu, kuris po ilgos ir sunkios ligos pagaliau mirė. Nustatęs, kad Onos liga buvo isteriškos prigimties, dr. Breueris bandė iš pradžių ją gydyti hipnotizmu, bet tas nepadėjo. Tačiau jis pastebėjo, kad ligonė kartas nuo karto sumurmėdavo kažkokius nesuprantamus žodžius. Daktaras juos pasižymėjo ir hipnozės metu ligonę klausė, ką tie žodžiai reiškią. Ona prisiminė jų kilmę. Hipnozės pagalba Ona ne tik papasakojo su tais žodžiais susijusius įvykius, bet ir giliai pergyveno tada jaustus vidinius konfliktus ir skaudžias, neišreikštas emocijas. Dažniausiai tai buvo nelaimingos mergaitės kova su savo jausmais, kurie galingai priešinosi pareigai rūpintis sergančiu tėvu. Iš mandagumo tėvui ji niekad neparodė tikrųjų savo jausmų. Tik hipnozės metu jos emocijoms buvo duota pilna laisvė. Po kiekvieno tokio sielos atvėrimo, Ona kažkodėl jausdavosi daug geriau. Daktaras tai pastebėjo ir teisingai pradėjo galvoti, kad tarp jos ligos ir emocinio vadžių atleidimo buvo tam tikras ryšys. Ona jam vieną kartą tarė: "Daktare, jei jūs tik leistumėte man kalbėti, ir jei aš tik galėčiau papasakoti, kaip mano ligos prasidėjo, man atrodo, kad mes šio to atsiektume." Daktaras sutiko, ir ji pasakojo jam apie viską, kas gulėjo jai ant širdies. Kiekvieną kartą ji jausdavosi geriau. Kai daktaras vieną kartą mandagiai pasakė, kad jos kalbos atima jam daug brangaus laiko, pacientė iš anksto užsiprašydavo dar vieną "kalbėjimo valandą". Simpatiškasis gydytojas kantriai klausydavosi vargšės merginos vaitojimų ir pagaliau pamatė savo kantrybės vaisius — palaipsniui dingo visi isterijos simptomai. Ar nebuvo keista? Prieš tai jis pats davė jai visokių vaistų, kitas neurologistas gydė ją karštomis ir šaltomis voniomis, trečias bandė ją elektra pagydyti, o dabar sveikatą jai grąžino paprastas išsikalbėjimas!
* * *
DR. JUOZAS PRUNSKIS
ŠVENTASIS Augustinas kartą yra pasakęs: "Mano kūnas semiasi gyvybę iš sielos, o mano siela gyvena iš Tavęs, Viešpatie!" To sielos gyvenimo ieškojimas galvojančiam žmogui yra nenurimstąs akstinas ieškoti tikrojo Dievo. Tarp tokių ieškotojų užtinkame ir amerikietį Irwin St. lohn Tucker. Jis buvo čikagietis, episkopalų dvasiškis, rašytojas, paskaitininkas, kompozitorius, redaktorius. Šis jo kultūrinės veiklos platumas ir įvairumas rodo, kad tai talentingas žmogus.
Jo tėvas net 56 metus buvo episkopalų dvasiškis Mobile mieste. Jo dėdė buvo Kristaus bažnyčios rektorius tame pačiame mieste. Du jo broliai buvo episkopalų dvasiškiai ir net trys pusbroliai — vyskupai. Ir pats Irwin Tucker buvo 42 metus episkopalų dvasiškis. Tame laikotarpyje 27 metus buvo šv. Stepono bažnyčios rektorius Čikagoje. Taip pat jis buvo šių laikraščių redaktorius: "Christian Socialist", "Protestant Voice" ir "Light from the East". Jis mokė aramajų kalbą, skaitydavo paskaitas iš istorijos, teologijos, liturgijos ir ekonomijos. Yra parašęs dramų, poezijos ir sukomponavęs muzikos kūrinių. Tarp jo išleistų knygų yra "Out of the Hell-Box", "A Minstrel Friar", o taip pat nemažas skaičius vadovėlių episkopalų vaikų sekmadieninėms mokykloms. Jo kalėdinės giesmės yra daug kur giedamos. Jo valdytoji šv. Stepono bažnyčia yra pripildyta medžio ir akmens skulptūrų, jo paties sukurtų.
Artėdamas prie septyniasdešimt metų amžiaus, jis pasitraukė iš episkopalų ministerio pareigų ir tapo kataliku. Kaip tai įvyko, jis pasakojasi straipsnyje "Mary Opens the Door", kuris buvo išspausdintas knygoje "Where Dwellest Thou".
“Radikalas”
Minėtame straipsnyje jis pasakojasi, kad yra gimęs episkopalų klebonijoje, kur jo tėvas buvo rektorius. Jau nuo jaunų dienų ir jis pats ryžosi tapti episkopalų dvasiškiu. Jo viltims išsipildžius, 42 metus stengėsi uoliai eiti pastoriaus pareigas, vadovaudamasis Šventraščio raide.
Episkopalai didžiavosi savo bažnyčios narių ir dvasiškijos aukštu gerbūviu, aukštomis vietomis visuomenėje ir turtu. Tucker galvojo, kad Dievo išrinktieji visų pirma turėtų būti iš neturtingųjų ir žemesniųjų. Dėl to jis kitų episkopalų buvo apšauktas radikalu. Vedinas noro eiti pas neturtinguosius, jis nevengė paskyrimų į skurdesnes parapijas. Jis net pradėjo atstatinėti apleistas, nuskurdusias episkopalų bažnyčias, kurios neįstengė išlaikyti kunigo.
Rašo: Žmonos pamestas vyras
ESU žmonos pamestas vyras. Paliko ji mane su vaikais ir išėjo. Kokia priežastis? Pats nežinau. Gal dėl to, kad per daug ją mylėjau. Gal buvau kaltas, kad meilę klaidingai supratau. Dabar daug kas man kitaip atrodo. Meilė dažnai būna akla ir kurčia. Sunku čia ką nors pakeisti. Deja, vėliau gyvenimas viską pakeičia, bet gaila, kad dažniausiai jau būna per vėlu.
Sunku įsivaizduoti, kad tos pačios švelnios mylimos rankos, taip neseniai glamonėjusios ir glosčiusios, dabar grasina ir kumščius rodo. Negali suprasti, dėl ko tos meilės ugnimi žėrėjusios akutės po vienų kitų metų svaido neapykantą ir keršto liepsnas. Gal dėl to ir gimė posakis, kad "vedybos yra meilės kapas". Dažnai po trumpos vedybinio gyvenimo laimės sudūžta išsvajoti "pasakų rūmai", meilė išsisklaido kaip dūmai ir lieka tik pilkas, realus gyvenimas.
Dėl ko tas gražus, išsvajotas, negęstantis šeimos židinys vis dėlto dažnai užgęsta ir nutrūksta, lyg ta nebaigta daina? Dėl ko jis dažnai baigiasi katastrofa? Dėl ko žmogų dažnai nubloškia į šalį žiauri gyvenimo srovė?
Tai klausimai, kurie ne vienam, parblokštam gyvenimo audrų, atsistoja prieš akis. Deja, nedaug yra tokių, kurie pajėgtų duoti teisingą atsakymą, kad užkirstų kelią būsimoms nelaimėms.
Svarbiausia ir didžiausia klaida — kad, per daug pasitikint savo jėgomis, laimės pamatai statomi ne ant kietos uolos, bet ant smėlio. Vėjui papūtus ir lietui užėjus, tie laimės rūmai griūva. Dažnai pamirštame, kad be Dievo pagalbos nieko negalime padaryti. Pamirštame, kad tik Dievo įsakymais pagrįsta meilė yra tikras pamatas, ant kurio galima statyti pastovios laimės rūmus.
Juozas Vaišnys, S. J.
A NIGHT TO REMEMBER
Kai Senojo Testamento žmogus išmoko statyti namus, sugalvojo pastatyti Babelio bokštą, kuris siektų patį dangų. Tas naivusis žmogus manė, kad tada jis nebus priklausomas nuo Dievo — galės įlipti į dangų, kada jam patiks. Negudriau pasielgė ir dvidešimtojo amžiaus žmogus, kuris, išmokęs statyti didžiulius laivus, pasigamino 47 tūkstančių tonų “Titanic” ir, išdidžiai taręs, kad “nė pats Dievas negalėtų šio laivo paskandinti”, išsiruošė į pirmąją, bet, deja, ir į paskutiniąją kelionę iš Anglijos į Ameriką. Laive buvo apie trys tūkstančiai žmonių, kurie nerūpestingai linksminosi, šoko ir gėrė, net nesapnuodami, kad jiems galėtų grėsti koks nors pavojus, plaukiant “nenuskandinamu” milžinu. Bet tas milžinas, tas žmonijos pasididžiavimas, po kelių prabangiškos kelionės dienų 1912 m. balandžio 12 d. naktį nugarmėjo į Atlanto dugną su didesne dalimi keleivių ir beveik su visa laivo įgula. Tai buvo baisi naktis, kurios žmonija dar ilgai neužmirš. Tai buvo skaudi, bet užtarnauta pamoka išdidžiam dvidešimtojo amžiaus žmogui, per daug pasitikinčiam savo jėgomis.
Filme “A Night to Remember” šis šiurpus įvykis labai įspūdingai pastatomas žiūrovams prieš akis. Čia nėra jokios fantazijos, jokių išgalvotų scenų, nes dar yra gyvų žmonių, to baisaus įvykio liudininkų. Negalima sakyti, kad čia būtų peršama kokia nors pagrindinė mintis, bet pačiam galvojančiam žiūrovui gali ateiti labai daug minčių. Stebėdamas šią tragediją ir prisimindamas jos priežastis, jis gali pasidaryti labai naudingų išvadų.
Filmas yra anglų gamybos, todėl gal šiek tiek per ryškiai yra sugretintas anglų jūrininkų narsumas ir amerikiečių “šaltumas”, apsileidimas bei nepareigingumas, kai tik už 10 mylių nuo “Titanic” stovėjo įleidęs inkarą amerikiečių laivas “Californian”, bet jo kapitonas ir telegrafistas miegojo, telegrafo aparatas buvo išjungtas, todėl negirdėjo nuolat siunčiamo SOS, nekreipė dėmesio nė į nuolat leidžiamas nuo “Titanic” denio raketas. Jeigu šie šalti amerikiečiai būtų turėję šiek tiek daugiau pareigos jausmo, visi “Titanic” laivo keleiviai ir įgula galėjo būti išgelbėti. Tačiau nė anglai negali girtis rūpestingumu ir pareigos jausmu, kai nebuvo kreipiamas dėmesys į pakartotinus kitų laivų pranešimus, kad kelyje matosi ledo kalnai. Jeigu tik keliomis sekundėmis anksčiau būtų buvęs pastebėtas ledo kalnas, baisioji tragedija nebūtų įvykusi.
Įvykus katastrofai, anglų jūrininkai, o ypač antrasis leitenantas (Kenneth More), parodo nepaprastą didvyriškumą, aukodamiesi ir gelbėdami žmones. Deja, tegalėjo į gelbėjimo valtis sodinti tik moteris ir vaikus, nes jų visiems neužteko — trims tūkstančiams žmonių skirtas laivas teturėjo tik tūkstančiui žmonių gelbėjimo valčių! Didelį įspūdį palieka laivo muzikantai, kurie visą laiką savo muzika ramina keleivius, net ir skęstant laivui neatsitraukia nuo savo muzikos instrumentu ir drauge su laivu pranyksta Atlanto gelmėse, grodami “Arčiau prie Tavęs, Viešpatie!”
Atsiųsta paminėti
MARIJA, GELBĖKI MUS. Sibiro tremtiniu ranka rašyta maldų knygelė. Išleido “Ateitis”. Spaudė Immaculata Press, Putnam, Conn.
Šioje mažoje maldų knygelėje yra ryto ir vakaro maldos, Mišių, išpažinties, komunijos ir įvairių švenčių maldos bei kryžiaus keliai. Maldose labai ryški krikščioniška dvasia: pasitikėjimas Dievu, pasivedimas Jo valiai ir tikra artimo meilė. Pvz., Mišių pradžioje yra kalbama: “Viešpatie, pasigailėk ir tų, kurie mus persekioja ir kankina, duoki ir jiems pažinti Tavo meilės saldumą.”
Labai nuoširdžiai dėkojame visiems, savo pinigine auka parėmusiems “Laiškų Lietuviams” leidimą.
Po 10 dol. aukojo: Dr. J. Skrinska (Willoughby) ir O. Jankevičiūtė (Čikaga). 7 dol. aukojo: J. S. Kuršius (Čikaga).
Po 5 dol. aukojo: Br. Grušaitis (Waterbury), M. Žvinakis (Čikaga) ir J. Brunotas (Boston).
Po 4 dol. aukojo: Kun. J. Pragulbickas (Elizabeth) ir G. Vindašienė (Hamilton).
Po 3 dol. aukojo: P. Kaminskas (Joliet) ir J. Daukaitė (Detroit).
Po 2 dol. aukojo: M. Buda, P. Jakubaitis, J. Čėsna, S. Ragauskienė, A. Vaičiulis, F. Medušauskas, J. Biliūnas, E. Žebrauskienė, B. Konauka, S. Patlaba, M. Žvynakienė, B. Eringis, J. Jacikas, A. Abraitis, S. Krutulis, L. Kairys, kun. J. Velutis, J. Vailokaitis, D. Šulaitis, V. Ilginis, O. Yusčius, M. Momkienė, P. Gedvila, P. Dambrauskas, A. Baleišis, B. Beleškienė, M. Krasauskas, J. Lesevičius, A. Reivytis, N. Šumskienė, M. Petraitytė, dr. M. Baktys, S. Činikas, A. Viliušis, A. Šukys, K. Gavėnas, M. Česas, R. Jautokienė, A. Abraitis, V. Jančauskienė, N. Apeikienė, M. Šveikauskas, P. Marcinkus, A. Balčytis, J. Vilkas, J. Blažys, P. Vaitkus, A. Lapkus, A. Kareiva, V. Andriukaitis (visi iš Čikagos; A. Vasonis (Somonauk), J. Petrauskas (Toronto), M. Radzevičius (Ausonia), T. Staugaitienė (Newark), dr. A. Lipskis (La Grange), S. Riekutė (Cicero), kun. J. Paransevičius (New York), M. Mikėnas (Omaha), J. Vembrė (Boston), K. Merkis (Boston), P. Nenorta E. Chicago), M. Jasaitis (Kanada), K. Palsiunas (Omaha), L. Matukienė (Kanada), G. Baltrušaitis (Los Angeles), J. Augis (Kanada), P. Deltuva (Rockford), G. Urbas (Scranton), J. Skripkus (Kearny), A. Žitkienė (Seattle), G. Kažemekas (Kanada), L. Rumša (E. Chicago), D. Elsbergas (Melrose Pk.), P. Milus (Worcester), P. Balanda (Detroit), A. Va-rekojis (Cleveland), A. Lauraitis (Cicero), V. Tomkevičius (Brooklyn), V. Paulionis (Toronto), J. Bujauskas (Detroit), kun. K. Simanavičius (Detroit), V. Šimkus (Willow Springs), kun. P. Geisčiūnas (Fromberg), L. Remeikienė (Sudbury).
“LAIŠKAI LIETUVIAMS" • 2345 WEST 56TH STREET • CHICAGO 36, ILLINOIS
