A.GRAUSLYS
A I P fizinei sveikatai palaikyti reikia tam tikros higienos, o nekartą ir dietos, taip ir dvasios sveikatai — tikėjimui įsigyti ir išlaikyti reikia dorovės higienos ir askezės dietos. Kaip nusilpusiai sveikatai pataisyti reikia gryno ir sauso aukštumų oro, taip ir tikėjimui sustiprinti reikia lipti į dorybių aukštumas. Taip, dorybės — tai aukštumos, nes jomis bandome kilti iš kasdienybės moralinio vargo, iš ydų ir nuodėmių pelkynų. Tad tikėjimui įsigyti ir jį atgauti ar sustiprinti reikia dorovinio kilimo pastangų.
Dorybė paruošia dirvą tikėti
Ką reiškia dorovingai gyventi? Paprastai kalbant, tai reiškia nuolat stengtis gyventi taip, kaip liepia protas, sąžinė ir tasai nors ir nuodėmių slopinamas, bet vis girdimas, mūsų aukštesnysis ir gerasis "aš".
Jau evangelijos pradžioje toms dorovinėms pastangoms, reikalingoms tikėjimui įsigyti, mus ragina šv. Jonas Krikštytojas: "Taisykite Viešpaties kelią, darykite jo takus tiesius. Kiekvienas slėnis tebūnie užpiltas, o kiekvienas kalnas ir kalnelis sulygintas. Kas kreiva, tebūnie tiesu; kur nelygu, tebūnie lygūs keliai. Taip kiekvienas kūnas išvys Dievo išganymą" (Luk. 3, 4-6). Tai reiškia, kad save dorovindamas žmogus įtikės.
Kad tikrai reikia dorybių, kurios paruošia kelią tikėti, tai, remdamasis Kristaus mokslu, sako ir protas ir įvairūs religinį gyvenimą svarstą autoritetai. Ir tikrai, kas vykdo Dievo valią, kas dorybėmis pripildo savo gyvenimą, tas prie Dievo bent savo gera valia priartėja. Tad neveltui Kristus sako: "Kas vykdo danguje esančio mano Tėvo valią, tas mano brolis, ir sesuo, ir motina" (Mat. 12, 50). O priartėjimas prie Dievo ar nepadeda giliau Jį pažinti? Todėl Viešpats netikinčius įspėja: "Jūs netikite, nes nesate iš mano avių tarpo... manosios pažįsta mane" (Jon. 10). Štai kodėl galima tvirtinti, kad nėra tikėjimui žuvęs tas, kieno gyvenime pastebime biaurėjimąsi moraliniu blogiu ir kuris stengiasi kilnėti bei tobulėti. Jo pastangas, jo gerą valią, anksčiau ar vėliau Dievas apvainikuos įsitikinimo malone.
Svarstydami dorybės aktą ir atsimindami, kad jis neįmanomas be savęs atsižadėjimo ir savęs nugalėjimo, o taip pat suprasdami, kad jis yra savo egoistinio centro perkėlimas į ką nors, kas yra aukštesnis, galime pajusti religinį pobūdį. Todėl tas, kuris religiją paneigė, bet pasisako už dorybę, dar nėra netikintis, nes "kiekvienam doroviniam akte jau glūdi nesąmoningas Dievo teigimas" (F. Werfel). Juk nėra jokio kito tvirto ir pastovaus motyvo atsižadėti egoizmo, kaip tik Dievas.
Dar giliau įžvelgdami į dorybės ir nuodėmės prigimtį, matome, kad nuodėmė tai yra netvarka, nes neatitinka Didžiosios Valios noro ir į sielos vi-daus gyvenimą atneša neramumo bei nedarnumo, o dorybė tai yra savo elgesio suderinimas su protu ir su Vienintele Valia, kalbančia per žmogaus sąžinę. Atsimindami šv. Tomo Akviniečio pasakymą, kad "tvarka veda prie Dievo", to fizinės ir moralinės įstatymais paremtos tvarkos Kūrėjo, kas galėtų abejoti, kad ir dorybė veda prie Dievo?
Prisimindami, kad aiškią šviesą gali pakelti tik sveikos akys ir kad pilna viso organizmo sveikata tobulina ir regėjimą, analogiškai prieiname išvadą, kad ir dvasinė pusiausvyra bei sveikata tobulina pažinimą. Kas yra giliau į tobulybę ir šventumą įžvelgęs, tas neabejoja, kad šventumas yra aukščiausia dvasios sveikata. Nenuostabu, kad šventieji daugelį dalykų taip giliai pažino, sąžinės paslaptis įžvelgdavo ir ateitį numatydavo. Tad yra suprantama, kodėl šv. Augustinas visus į tobulybę ragino ir sakė, kad "mūsų uždavinys šiame gyvenime yra ne kuris kitas, kaip gydyti širdies akis, kuriomis matome Dievą." Šį šventojo teigimą, galima sakyti, patvirtina J. Green, kuris savo dienoraštyje pastebi, kad šv. Pranciškus Asyžietis buvo, be abejonės, vienas pačių didžiausių poetų ir paskui tuoj pats save klausia, ar kartais šventumas nėra absoliutinės formos poezija ir ar kiekviena poezija nėra dvasinio žibėjimo atspindys.
Tą rašytojo mintį praplėsdami, galime, šventųjų gyvenimo pažinimu remdamies, tvirtinti, kad šventojo šviesa — tai jo gilus tikėjimas. Toji šviesa yra taip aiški, kad nelengva net įsivaizduoti labai šventą, bet netikintį žmogų. Todėl visai teisingai vienas asmuo apie kitą sakė: "Jis per daug turi dorybių, jis negali nebūti krikščionis."
Jeigu kiekvienai vertybei įsigyti reikia pastangų, vargo ir darbo, kaip galima galvoti, kad Aukščiausiajai Vertybei įsigyti užtenka tik pažinimo, nesirūpinant visu gyvenimu tą Vertybę laimėti? "Begaliniai šventas Dievas nesileidžia išniekinamas", sako K. Adam, galvodamas, kad Dievas būtų išniekintas, jei doroviniai smukęs žmogus galėtų vien tik protu Jį giliau pažinti. Tada Dievas būtų degraduotas į paprastų daiktų eilę, nes paprastiems daiktams pažinti užtenka tik proto ir nereikia dorovinių pastangų. O šventų ir dvasiniai vertingų žmonių gyvenimas rodo, kad Dievas leidžia save pažinti tik tiems, kurie stengiasi būti Dievo matymo verti, nes "nesuteptam žmogui tu pasirodai nesuteptas" (Ps. 17, 27). "Kaip kadaise Jėzus Kristus gimė iš Nekaltos Mergaitės, taip ir šiandien Jis gimsta nekaltose sielose. Jis yra tyrų širdžių vaisius" (Bougaud).
Kadangi "mes nepažįstame daiktų kitaip, kaip tik juos vartodami" (Barres), tai ir norėdami giliau tikėjimą pajusti, neprivalome vengti Bažnyčios ir bent kai kurių religinių praktikų, maldos bandymų, religinio gyvenimo stebėjimo, nes "prie Kristaus paslapčių mus veda... mylintis pasinėrimas į gausumą to tekančio gyvenimo, kuris yra iš Jo išėjęs" (K. Adam). Tas tekantis gyvenimas teka bažnytinių ir liturginių metų vaga.
Visus tuos samprotavimus patvirtina ir įvairūs autoritetai. Jeigu atskleisime, kad ir "Kristaus Sekimą", tą visų šventųjų ir visų tobulybės siekiančių įvairiais amžiais skaitytą knygą, tai daug kur užtiksime mintį, kad praktikuojama dorybė virsta tikėjimo šviesa žmogaus gyvenime. "Kas nori tobulai suprasti Kristaus žodžius, turi savo gyvenimą derinti prie Jėzaus gyvenimo... doras gyvenimas daro žmogų išmintingą... jei būtumei skaistus ir nekaltas, viską suprastumei be kliūčių...
Sielos grynumas Jį randa... palaiminti tie, kurie kiekvienos dienos pratybomis ruošiasi vis geriau suprasti dangaus paslaptis... jei aš nusižeminu, Tavo šviesa apšvies mano širdį...", tai vis tos minėtos knygos mintys, kurios aiškiai nurodo ryšį tarp dorybės ir tikėjimo.
Jau Platonas senovėje tvirtino, kad dvasinio gyvenimo vaisius — tai gilesnis Dievo pažinimas. Anot jo, gilesniam pažinimui reikia ruoštis, savo dvasią valyti, galimai nuo kūno priklausomybės atsipalaiduoti, nes tik tada vidaus šviesa nušvis, nes tik švari mintis pažįsta daiktų esmę. "Tik tai, kas yra sieloje geriausia, pažįsta tai, kas yra prakilniausia pažinimo srityje" (Platonas). O filosofas Plotinas sako, kad pirm visko regėjimo organas turi atitikti objektą, kurį nori pažinti, todėl kiekvienas žmogus turi darytis gražus ir dieviškas, kad galėtų matyti tai, kas gražu ir dieviška.
"Negalima Dievo matyti nemirus". Šis jau senovėje kartotas posakis yra teisingas ir ta prasme, kad nemirus savajam "aš", savajam malonumui, savo valiai, ir todėl visu svoriu linkstant į save, negalime tikėtis, kad vien tik protas kils į Dievą.
Šv. Tomas Akvinietis ypač pabrėžia dviejų dorybių glaudų ryšį su tikėjimu: "Skaistybės dorybė labiausiai paruošia žmogų kontempliacijai... Nuolankumas paruošia išminčiai..." Kalbėdami apie nuolankumo ryšį su tikėjimu, norėtume paaiškinti, kad ši dorybė, žadindama žmoguje savo pažinimo nepakankamumą, jį daro atvirą ir priimlų Dievo šviesai.
Viduramžių mistikas šv. Bernardas sako, kad apvalyta ir nuraminta sąžinė dažnai nepaprastai dvasią išskleidžia, protą šviesa užlieja ir duoda aiškumo šv. Rašto paslaptims suprasti ir aiškinti. Kalbėdamas apie šv. Rašto "Giesmių Giesmę" jis sako, kad negalime jos skaityti, jei nesame pasiekę tam tikro gyvenimo švarumo laipsnio, nes tą knygą gali teisingai suprasti tik žmonės, nurimę nuo aistrų. Reikia teisingumo, nes "teisingojo siela — tai išminties sostas".
Kai busimasis trapistas T. Merton dar prieš savo atsivertimą ruošėsi studijuoti filosofiją, pastebėjo, kad skaitydamas tos rūšies veikalus, negali jų įveikti. Ta proga jis savo "The Seven Storey Mountain" atsivertimo knygoje kalbėdamas apie kai kurių išsilavinusių žmonių nepajėgumą giliau ir abstrakčiau galvoti, mano, kad žmonės, apimti kokių nors jausminių geismų ar norų, nėra pasiruošę abstrakčiai galvoti, todėl, net grynai gamtinėje plotmėje pasiliekant, reikia tam tikro širdies grynumo, kad protas, atsipalaidavęs nuo kliūčių ir apsivalęs, galėtų prieiti prie metafizinių problemų.
Rusų filosofas N. Berdiajev savo veikale "Filosofija svobodnago ducha", teigdamas, kad dieviškas apreiškimas — tai abišalis dievažmogiškas procesas ir dviejų vidiniai giminingų prigimčių susitikimas, daro išvadą, kad Dievybė negali atsidengti tam, kuriame nėra nieko, kas eitų tos Dievybės pasitikti. Anot jo, apreiškimas prileidžia žmoguje nepasitenkinimą žemesniuoju pasauliu ir aukštesnio pasaulio ieškojimą, t. y. tam tikrą dvasinį alkį ir troškulį. Iš minėto veikalo matome, kad dvasinio pasaulio trokštame, jo ieškome ir Dievybės pasitikti einame kaip tik savo dorovinio gyvenimo tobulinimo pastangomis.
Visa to išvada yra tokia, kad, kovojant už nepagrįstų tikėjimo abejonių pašalinimą sieloje, už tikėjimo nuskaidrinimą ir sustiprinimą dvasioje, reikia, kasdien save nugalint, kovoti už dorovinio gėrio įsiviešpatavimą mūsų asmeniniame gyvenime. Darome gera, kad gėris virstų mumyse šviesa. Kiekvienas, kad ir mažiausias doras darbas — tai žingsnis tikėjimo stiprinimo darbe. Širdies šventumas — tai geriausias tikėjimo laidas ir sargas. Visiems laikams yra įsidėmėtini iš Notre Dame sakyklos Paryžiuje skeptiškai nusiteikusiems klausytojams Lacordaire ištarti žodžiai: "Kaip jūs galite tikėti, jeigu nesate skaistūs? Skaistybė — tai vyresnioji tiesos sesuo. Pasilikite skaistūs vienerius metus, ir aš atsakau už jus prieš Dievą.'' Šio paskutinio sakinio yra tokia mintis: pasilikite skaistūs vienerius metus, ir aš nurimsiu dėl jūsų, nes jūs atgausite tikėjimą, o drauge su juo ir pastovų dorą gyvenimą.
Kaip šv. Mišių taurė yra paauksuojama iš vidaus, kad galėtų į ją Viešpats nužengti, tai tokio pat vidaus paauksavimo gyvenimo šventumu reikia kiekvienam, kuris nori, kad tikėjimo malonė nusileistų į jo dvasią.