SOFIJA STASIŠKIENĖ

A V Y D A S yra viena didžiausių žmogaus ydų. Ją turi kiekvienas, tik viename ji pasireiškia stipriau, kitame silpniau. Pavydą galima pastebėti jau tame mažutyje sutvėrimėlyje, kuris tik pradeda žengti pirmuosius žingsnelius. Žiūrėk, mamytė pasiėmė iš lopšio jo mažąją sesytę — jau ir jis prisistato, stumia sesytę ir pats taisosi patogiau atsisėsti ant mamytės kelių, o jei mamytė į jį neatkreipia dėmesio, tai ir ašarėlės pasirodo.

     Auga individas, auga ir pavydas. Pavydima daug ko: lėlės, knygos, išvaizdos, pasisekimo, turto, užimamos visuomenėje vietos, bet daugiausia gyvenime pavydima meilės. Iš čia kyla didžiausios gyvenimo tragedijos. Kasdien laikraščiuose skaitome apie įvairius nusikaltimus. Per daug nesuklysime sakydami, kad dauguma jų — pavydo vaisius.

     Kartais yra sakoma: nemyli, jei nepavydi. Vargšai tie įsimylėjėliai, kurie savo meilę pavydu matuoja! Jau kai meilėje pasirodo pavydas, tai ženklas, kad ta meilė eina prie galo ir jau laikas dairytis kitos draugės ar kito draugo. Nežadėk savo draugei per daug, neduok per daug vilčių ateičiai, kad netektų gailėtis. Bręstančio jaunuolio skonis dažnai keičiasi, tuo pačiu keičiasi ir draugė. Kuri anksčiau taip patiko, kad tykodavo tik su ja pašokti ir pakalbėti, o dabar nenori nė į tą pusę pažiūrėti. Ta mergaitė, gavusi tiek daug pažadų, pynusi tiek daug svajonių, mato jį susidomėjusį kita. Jaučiasi esanti paniekinta, verda joje pavydas, kyla noras atkeršyti, juk dėl ko tik ji turi kentėti? Bet čia imk ir parodyk jam, kad tau jis visai neįdomus, ir tu pamatysi — praeis kiek laiko, ir tikrai gailėsiesi, kad pirmiau taip jo troškai, tiek apie jį galvojai. Pavydą reikia pažaboti, nes kitaip — jis virsta liguistumu. Šv. Jonas Auksaburnis sako: "Kaip kandis ėda drabužį, taip pavydas graužia žmogų."

     Praėjusią vasarą taip įvyko, kad žmona su vyru negavo drauge atostogų. Atostogaujantį vyrą pakvietė jo draugai keletai dienų atvažiuoti pas juos į paežerę pailsėti ir pažvejoti. Vyras išvažiavo. Žmona, pasilikusi namie, niekaip negali užmiršti, kad ten taip pat atostogauja toji simpatinga Marytė. Grįžta išvargusi iš darbo, atsigula, bet negali užmigti. Vis rodos mato Marytę, beflirtuojančią su jos vyru, mato juodu laiveliu besiirstančius, ir dar daug ką mato. Rytą eina į darbą skaudančia galva, darbas nesiseka. Grįžta namo, ir vėl tos pačios mintys. Ir taip visa savaitė be poilsio.

     Grįžta vyras pailsėjęs, linksmas, saule įdegęs, bet vos bepažįsta savo žmoną: taip ji sumenkusi, tokia nervinga, kad net baisu. Jis pasakoja savaitės įvykius, o ji taip ir laukia, ar kas nepatvirtins jos įtarimų. Užteko išgirsti Marytės vardą — tuoj ašaros ir isterija. Suprato vyras savo žmonos sumenkimo ir nervingumo priežastį, bet įtikinti negalėjo, kad ten nė aguonos grūdo to nebuvo, ką jos fantazija sukūrė. Nemieli jam pasidaro namai ir, užsimiršimo ieškodamas, suranda kelią į smuklę.

     Kita žmona su savo vyru ruošėsi išeiti į svečius. Ji labai nervinosi, dėl ko jis taip rūpestingai apžiūri savo rūbus ir šukuoseną. Atėjus į pobūvį, vis jį seka: su kuo jis kalbasi, kam nusišypso, kam komplimentą pasako. Kartą jos nervai neišlaiko, ir įvyksta čia pat reakcija — išlieja stikliuką degtinės į šalia jos vyro sėdinčios ponios rūpestingai išdažytas akis... Kiek po to atsiranda bereikalingų kalbų, pajuokos, kiek karčių dūmų namuose! Bijodamas įkyrių ir visai nepagrįstų priekaištų, jis vengia bet kur su ja išeiti.

     Viena ponia buvo tokia pavydi, kad neleisdavo vyro į kiną, nes bijodavo, kad jis ekrane nepamatytų savo mėgiamos kino žvaigždės. Ir kaip kartais ji dėl to savo pavydo apsijuokina! Vieną kartą, gražų sekmadienio popietį, visa šeima nutaria išvažiuoti į gamtą. Kelyje vienas vaikų paduoda mamytei lūpų pieštuką, rastą automobilyje. Ji žiūri — tai ne jos! Neklauskite, kas atsitiko. Ne tik gražusis popietis buvo sugadintas, bet jau atrodė, kad ir gyvenimo nebėra. Aplakstomos draugės ir kaimynės, patikrinama lūpų spalva, bet kaltininkės vis nebėra. Vakare skamba telefonas. Vyro sesuo klausia, ar jis automobilyje neradęs jos lūpų pieštuko, nes ji spėjanti, kad bus jį ten palikusi, kai ją rytą pavėžino iš bažnyčios. Įtempimas šeimoje atslūgsta, bet kartėlis pasilieka. Tokioje šeimoje daug džiaugsmo ir santaikos nerasi.

     Jeigu kada nors ir užverda pavydas tavo širdyje, bet neparodyk jo savo vyrui, verčiau į viską pažiūrėk su humoru, o paskui gal tikrai dėl to pasijuoksi, kai pamatysi, kad tam pavydui nebuvo jokio pagrindo. Džiaukis, kai kita tavo vyrą pagiria; didžiuokis, kad kitas tavo žmoną pašokdina. Jeigu kartais jai ir ranką pabučiuotų — nepavydėk, juk visokių papročių žmonėse esama.

     Šeimoje reikia turėti daugiau pasitikėjimo vienas kitu, tada ir pavydui nebus kur bujoti. Ugdant pasitikėjimą, savaime nyks pavydas, kuris visai be jokios rimtos priežasties jau išardė ne vieną šeimą arba labai apkartino jos gyvenimą.