Kęstutis TRIMAKAS, s. j.
III. Stebuklai tvirtina
... ar dera jums sakyti tam, kurį Tėvas... siuntė į pasaulį: “Tu piktžodžiauji”, dėl to, kad aš pasakiau: “Aš Dievo Sūnus”? Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, netikėkite man. Bet jei aš darau, .. . tai tikėkite darbams, kad pažintumėte ir įsitikintumėte, kad Tėvas yra manyje ir aš Tėvuje (Jon. 10, 36-38).
—NE VIEN Jėzaus Nazariečio moralinis ir psichologinis tobulumas liudija, kad Jis tiesą sakė, prisipažindamas Dievo Sūnumi, bet ir Jo stebuklai, — papildė savo kalbą mokytinis.
— Stebuklai?... — nusistebėjo žmogus. — Kas tai per daiktas?... Aha, tiesa, jau daugel kartų tą žodį skaičiau reklamose. Net ant mano vartojamos "Gleem" dantų pastos tūtelės parašyta: "Savyje slepia stebuklą". O vis dėlto ta pasta nieku nesiskyrė nuo kitų pastų, tik labiau graužė liežuvį. Tiesa, pakrikusių nervų pusligoniams saldžiais žodžiais užliūliuojančių plokštelių reklamuotojas žadėjo: "Modernaus mokslo stebuklas kiekvienoje gyvenimo srityje gali jums atnešti neįtikėtiną laimę, sveikatą ir pasisekimą". Ir aš tikėjau, pirkau, klausiausi, o mano nervai buvo kaip ir buvę — aukštos įtampos elektros laidai. Ar apie tokiuos "stebuklus" kalbate?...
Kalbančiojo žodžiai buvo dažyti pagieža, gal ir nusivylimu, bet pastatytame klausime girdėjosi susidomėjimo gaida, lyg kažkoks iššaukimas dvikovom lyg troškimas išgirsti negirdėto, kuriuo pagaliau nusivilti nereikėtų.
Kas jis toks buvo? Į tai galėjo atsakyti tik gudrieji teisėjai. Jie, leidę kalbėti mokytiniui, pasisiūlusiam įrodyti, kad teisiamasis sakėsi esąs Dievo Sūnumi, skaudžiai apsivylė. Pamatę, kuria linkme linksta mokytinio kalba, ir nebegalėdami jo sustabdyti, jie užkulisyje ėmė ruošti naują planą, paprastą, tikslų, teisiamajam lemiamą smūgį tiesiog širdin suduodantį, bet nebesugriaunamą planą. Galutina pergale pilnai užtikrinti iš užkulisio salėn įleido šį naują, dar nematytą žmogų, kuris, vos išgirdęs paskutiniuosius mokytinio žodžius, pastatė klausimą.
Parmigianino MOTERS PORTRETAS
Parma, Karališkoji Galerija
Charakteringi baroko tapybos bruožai, kurios pavyzdžiais iliustruotas šis numeris, — iliuzija ir erdvė. Dekoruojant bažnyčių sienas ir lubas, siekiama pavaizduoti begalinius plotus, kuriuose dažnai supinama architektūra, skulptūra ir tapyba.
Pats stilius yra renesanso tęsinys, įgijęs naujas ir puošnias formas, davusias progos neribotai fantazijai ir teatralumui.
Barokas išsivystė kaip priešingybė ikonoklastinei reformacijos dvasiai ir katalikų buvo sėkmingai panaudotas puošti bažnyčias.
Mokytinis, atidžiai į jį pažvelgęs, atsakė:
— Iš jūsų kalbos matau: jūs esate dabarties žmogus, modernusis žmogus. Iš jūsų žodžių suprantu, kad tiek toli atsiskyrėte nuo Dievo, jog praradote ir pačią stebuklo. Dievo nuostabaus veikimo pasaulyje, sąvoką. Stebuklas — tai nuostabus, iš įprastų gamtos efektų išsiskiriąs įvykis, nes ne natūralių gamtos jėgų, bet Dievo padarytas specialiam tikslui, pavyzdžiui, savo jėgai ar gerumui žmonėms apreikšti arba savo ypatingam pasiuntiniui paliudyti.1) Evangelija tvirtina, kad Jėzus tokius stebuklus darė, kaip tik liudydamas save esant Dievo Sūnumi.2) Tokiu būdu Dievas padėjo savo antspaudą po Jėzaus prisipažinimu.
Tuo tarpu apie dabarties žmogų susispietė būrys liudytojų ir kurstė jį nepasiduoti. Vienas iš jų pašnibždėjo jam į ausį, ir jis tą patį pakartojo, tik balsiau, kaip kalba garsiakalbis, uždėjus ir pasukus patefono plokštelę.
— Aš negaliu mylėti Dievo savo protu ir tuo pačiu tikėti, jog gamtos įstatymai kada nors buvo peržengti, dėl paprastos priežasties, kad Dievas mane mokė, kaip Jis dabar moko visus mūsų sūnus ir dukteris kiekviename moderniame Vakarų Pasaulio universitete, kad tie įstatymai yra amžinai nekintami.3)
— Jūs sakote, — atsakė mokytinis, — kad Dievas jus mokė apie gamtos dėsnių nekintamumą. Kaip — ar pats jums apsireikšdamas, ar per universiteto profesorius? Be abejo, jūs atmetate pirmą galimybę, nes nepripažįstate išimčių iš natūralaus daiktų veikimo. Reiškia — per profesorius. Bet kas iš profesorių prisipažįsta Dievo pranašais, Jo vardu bei autoritetu skelbiančiais gamtos mokslus? Nė vienas tiesą mylįs profesorius nei mokslininkas! Tad ar tik nesutapatinate mokslo su Dievu?... Tada tais žodžiais išreiškėte šiais laikais iš netolimos praeities užsilikusią, kaip pernykštį sniegą, dvasią, blaivesnių realybės spindulių dar galutinai nesutirpdytą. Tai gamtos mokslo dogma, tai "tikėjimas (nesumaišytinas su pačiu mokslu), kad tas mokslas yra vienintelis kelias į tiesą arba pažinimą ir kad jis suteikia vienintelę viltį žmogaus išganymui."4) Tokia dvasia — tai tik riboto žmogaus proto "garbinimas" ir apgailėtinas nesuvokimas, kas yra Dievas. Jūs nepripažįstate savo dievui laisvės jo kūrinių valdyme ir tuo pačiu paneigiate esminę asmens savybę. Jūsų dievas nėra asmuo. Kaipo toks jis nėra vertas dievo vardo, nes, nors jūs norite laikyti jį visiškai tobulu, nepripažįstate jam didžiausios būties tobulybės — būti asmeniu, iš kurio kyla laisvė. Tikrasis Dievas yra Asmuo, laisvas ir visagalintis, visatos Kūrėjas, Įstatymų Davėjas ir kūrinių Palaikytojas. O tačiau pastebėjau, kad jūsų tvirtinimas nebuvo stipriu įsitikinimu paremtas. Jūs kažko dvejojote, tarsi ši nuomonė buvo jums primesta.
— Gal tai buvo man primesta nuomonė, o gal ir ne... — miglotai atsakė modernusis žmogus. — Kartais aš galvoju vienaip, kartais kitaip. Gyvenimo pažanga atneša viena ir, tą atėmus, duoda kita, kad vėl jį atimtų... Kad ir štai šioje srityje: "Mūsų mokslinės teorijos viena kitą seka tokiu greičiu, kartais tiesiog aliarmuojančiu, kad vis labiau ir labiau prisiima schematinį ir simbolinį atspalvį. Mokslo istorija yra pilna nepasisekimų: teorijos, kaip ir knygos, turi savo sezoną. Per paskutiniuosius 50 metų mūsų supratimas apie gamtos dėsnius nuostabiai pakito. Taip quantum teorija pakeitė mūsų sąvokas apie tęsimąsi. Kalkuliacija pradeda užimti svarbią vietą fizikos moksle taip, kad gamtos dėsniai, atrodo, tapo tik tariami ir prarado tą nelankstumą, kurį turėjo pirmiau.5) Taip mokslo paveikslas, kaip kino ekranas, pasikeitė. Tačiau vienaip ar kitaip — stebuklų nėra. Jei gamtos dėsniai nekintami, išimčių nėra, nei Dievas jų nedaro; o jei kintami, jei jie tėra daugiau ar mažiau apytikriai, tada išimčių gali būti tiek daug, kad nebežinotume, ar iš tikro Dievas stebuklus daro.
— Vos prieš valandėlę sakėte, — pastebėjo mokytinis,—kad jūsų mokslo "dievas" jus mokė, kad gamtos dėsniai nekintami; dabar, mokslui pasukus kita kryptimi, jums reikėtų prisipažinti, kad jis moko, jog gamtos dėsniai kintami. Besikaitaliojąs kaip vėjas jūsų "dievas"! Jūs vis dar nenorite išsižadėti pagrindinės scientizmo klaidos, kam gamtos mokslo žinios yra vienintelė tiesa. Tačiau, jei pagal jūsų principą vienintelė tiesa įrodoma mokslo eksperimentais, kokiais eksperimentais buvo įrodyta jūsų pagrindinė prielaida, kad vienintelė tiesa yra toji, kuri įrodyta eksperimentais? Ji juk ne natūralinių mokslų įrodyta, bet yra klaidinga filosofinė prielaida, kuria remdamasis scientizmas susikompromituoja. Gamtos mokslai yra vertingi, bet jie turi savo ribas, nes svarsto tik kūnų veiksmus, jėgas ir efektus. Tačiau be šių faktorių, juk yra patys daiktai, jų prigimtys ir jų galutinė Priežastis. Tad klaidinga yra ribotą gamtos mokslą laikyti vienintele ir absoliučia tiesa. Už jo ribų yra daug klausimų, kuriuos žmogus, net ir gamtos mokslininkas stato, svarsto ir sprendžia jau ne kaip gamtos mokslininkas, bet kaip žmogus - filosofas. Taip ir Einsteinas stebėjosi: "Nesuprantamiausias dalykas apie gamtą yra galimybė ją suprasti." Pačios pagrindinės priežastys, tiek pažinime tiek daiktų esmėje, nagrinėjamos nebe gamtos moksluose, bet filosofijoje. Gamtos dėsniai yra galutinai atsirėmę į daiktų prigimtį, pagal kurią daiktai veikia. Norint suprasti daiktų prigimtį, reikia žvelgti ir į jų pirmąją priežastį — Dievą. Todėl, tik supratę kūrinių prigimčių santykį su jų Kūrėju, galime atsakyti, ar gamtos dėsniai kinta ar ne. Tverdamas kūrinį. Dievas tveria su aiškiu tikslu, pagal kurį į jo prigimtį įdiegia nustatytus polinkius. Kūriniams pagal tuos polinkius veikiant, gaunamas tikslingas veikimas, t. y. iš tokių priežasčių seka tokie efektai, ką ir galime pavadinti gamtos dėsniais. Kūrinys, sutvertas iš nieko, iš Dievo gauna visą būtį ir veikimą. Jis yra reikalingas nuolatinio Dievo išlaikymo ir bendradarbiavimo jo darbuose. Be Dievo kooperacijos kūrinys negalėtų veikti. Dievas, būdamas asmuo, yra laisvas. Jei Jis kooperacijos nesuteiks, kūrinys arba iš viso negalės veikti, arba negalės įprasto efekto padaryti (pavyzdžiui, ugnis, nors degtų, negalės deginti). Todėl, nors prigimties polinkiai nėra sulaužomi, jų efektuose dėl Dievo įsiterpimo gali būti išimčių. Taip pat, kadangi Kūrėjas gali sutverti pačius kūrimus, kurie atlieka veiksmus, tai, be abejo, gali ir pats atlikti veiksmus be kūrinių, nes šiame atvejuje tinka aksioma: kas gali padaryti daugiau, gali atlikti ir mažiau. Iš tiesų, jūros sutvėrimas yra daug didesnis dalykas už audringos jūros nutildymą, kūno sutvėrimas — už sužaloto sąnario, kad ir staigų, pagijimą. Betgi žmogui, pripratusiam prie įprastos gamtos dėsnių sudarytos tvarkos, tokios išimtys yra labiau imponuojančios. Dievas tuo naudojasi, vartodamas tokias išimtis kaipo savo ypatingą ženklą. Galutinėje išvadoje reikia sakyti, kad, nors prigimties polinkiai nėra sulaužomi, tačiau dėl Dievo įsiterpimo jų efektai gali būti joki arba nuostabiai kitoki. Tad gamtos dėsniai yra sąlyginiai kintami, t. y. tokias priežastis seks tokie efektai, jei Dievas neįsiterps.6)
— Gal ir taip, — veptelėjo dabarties žmogus ir nebežinojo, ką daugiau sakyti. Apstojusieji ėmė jam kažką šnibždėti. Moderniojo žmogaus veidą nuskaidrino optimizmo šypsena: — Modernioji medicina vis vien jau išsprendė "stebuklų" klausimą. Tiesa, nieko neišmananti galiliečių minia ir viduramžių tamsuoliai gali sau tokiais "stebuklais" tikėti. Bet modernioji psichiatrija pati tokius "stebuklus" daro: psichoterapeutiniu metodu gydomi pacientai, negalėjusieji kalbėti, girdėti ar matyti, kalba, girdi ir mato; nesugebėjusieji judinti sąnarių, judina rankas ir kojas. Tad modernioji medicina, kaip ir Galilietis, gydo taip, kad aklieji regi, raišieji vaikšto, nebyliai kalba... Tik ji nesišaukia Dievo, bet viską priskiria natūralioms galioms, kaip daktaro sugestijai ir paciento pasitikėjimui juo. Tad ir Galilietis gydė panašiai ir už tai nusipelnė pirmojo modernaus psichiatro vardą ir pagarbą. Gaila tik, kad, įsivėlęs į religiją, neperdavė tų mediciniškų žinių savo sekėjams.7)
Mokytinis klausėsi šypsodamas ir, radęs progą, tarė:
— Modernusis entuziazmas toli siekia, toliau už tolimąsias žvaigždes stebintį teleskopą, bet ir užsideda sunkias naštas, sunkesnes negu gali pakelti.
— Kaip tai? — kiek užsigavęs sušuko modernusis optimistas. — Argi Galilietis nereikalavo iš savo pacientų pasitikėjimo juo? Argi nesugestijonavo: tik tikėk ir būsi sveikas?
Correggio. Detalė iš kupolos lubų tapybos Parmos katedroje.
— Leiskite man sugretinti abu gydymo būdus, — paprašė mokytinis.
— Psichoterapeutiniu sugestijonavimo metodu gydomi tik tie neurotikai ir isterikai, kurių fiziškų pakrikimų priežastis yra psichologinė, t. y. pairusiais nervais žmogus "įsikala į galvą", kad ko nors negali, pavyzdžiui, matyti, girdėti arba pajudinti rankų, nors kūno dalys arba organai iš tikrųjų yra sveiki. Be abejo, norint pašalinti tos ligos priežastį, reikia pradėti nuo sugestijos, įtikinant pacientą, kad jis iš tikro gali, ko mano negalįs. Aišku, šiuo metodu niekas negali pagydyti organinių defektų, kaip žaizdų, raupsų, lūžusių kaulų, nes pastarųjų priežastis nėra neurotiko ligota galvosena, bet kūno dalių organinis sudarkymas. Be to, psichoterapeutinis gydymo procesas užtrunka labai ilgai, reikalauja nuolatinės psichiatro sugestijos, o pozityvūs efektai nėra nei užtikrinti nei pastovūs, nes ligoniai dažnai pilnai nepagyja arba vėl atkrenta į tuos pačius ar panašius negalavimus.8) Tuo tarpu Jėzus "pagydė visus ligonius" (Mat. 8, 16; taip pat žr. Mork. 1, 32-34 ir kt.), kurie tik buvo atgabenti pas Jį. Jis nerankiojo vien isterikus ir neuro-
Correggio
ŠV. JONAS IR ŠV. AMBRAZIEJUS
Parma, šv. Jono bažnyčia
tikus ir jų kasdien per ilgą laiko tarpą nesugestijonavo. Gal Jo pagydytųjų tarpe buvo vienas kitas paralyžuotas isterikas, bet jų staigus pagijimas be jokio psichoterapeutinio proceso rodo ir tai buvus stebuklą. Tačiau daugelio pagydytų ligų priežastis aiškiai nebuvo psichologinė, bet organinė, kaip, pavyzdžiui, raupsuotųjų (Luk. 17, 12-19), drugio krečiamos Simono Petro uošvės (Mork. 1, 28-31), sergančios kraujo plūdimu (Mork. 5, 25-34), gimusio aklojo (Jon. 9, 1-41), Malkaus nukirstos ausies (Luk. 22, 50-51). Tokių ligų psichoterapeutinis metodas nepašalina. Iš viso daugelis jų laikomos nepagydomomis, o jei ir pagydomos, tai užtrunka ilgą laiką. Staigus jųjų išgydymas, be jokių priemonių, natūraliu būdu negalimas, užtikrina antgamtinį įsiterpimą. Tiesa, Jėzus iš daugelio reikalavo tikėjimo prieš pagydymą. Tačiau tikėjimas nebuvo pagijimų priežastis, kaip aišku jau vien dėl to, kad daug pagydytųjų nebuvo isteriški paralyžuotieji. Be to, kai psichiatras sugestijonuoja pacientą, jis stengiasi padaryti įtakos pačiam ligoniui. Daktaras nelaukia tikėjimo iš paciento tėvų ar darbdavių. O dėl ko Palestinos Gydytojas pagydė Kafamaumo šimtininko tarną? Juk dėl jo pono tikėjimo (Mat. 8, 5-13). Ir dėl ko pasveiko kurčias ir nebylys berniukas? Dėl savo tėvo tikėjimo (Mork. 9, 22). Ligoniai netikėjo ir iš viso nežinojo, ar gydytojas apsiims gydyti, o tačiau, Jėzui pasakius, kad pasveiks, pasveiko "tą pačią valandą". Kitų tikėjimas jokiu būdu negalėjo būti ligonių pagijimo priežastimi.9) Priešingai psichoterapeutiniam gydymui, Jėzaus pagydymai buvo staigūs ir pastovūs.10) Visi šie skirtumai įrodo neperžengiamai aukštą ir plačią sieną tarp psichiatrijos ribotų natūralių galių ir Jėzaus visuotinos galios, kuri (reikia pridėti) nesiriboja isterikų gydymu, bet universaliu antgamtiniu dominavimu tiek organinėje tiek neorganinėje gamtoje, tiek žmogaus kūne, tiek sieloje, ir pagaliau net dvasių pasaulyje. Juk argi galima žmogui vienu žodžiu "nurimk" nutildyti audroje įsisiūbavusį didžiulį ežerą? Argi iškvėptas oras, tariant tą žodį, staiga išsklaido vėjus ir lygiai nuglosto bangų skiauturėm sudarkytą vandens paviršių? "Kas gi jis yra, kad ir vėjai ir jūra jo klauso?" (Mork. 4, 40). Ne žmogaus lūpų suvirpintame ore, bet visagalio Dievo įsakyme glūdi atsakymas. Argi keli duonos kepalėliai staiga padauginami tūkstančiams pasisotinti vien žmogiškose rankose, o ne rankose To, kuris nesėjant, nei piaunant, maitina sparnuotus dangaus paukščius? Ir kieno pirštai prisiliesdami atveria aklas akis, atkemša ausis, atima raupsų žaizdas, jei ne pirštai To, kurs pats suformavo medžiagą taip, kad ji matytų, girdėtų ir gyventų? Ir nuo kada žmogus pasidarė gyvybės ir mirties valdovas, jog galėtų atgal pašaukti sielą, kūną jau apleidusią, kad sustojusi širdis vėl imtų plakti, kad šaltas sukrekėjęs kraujas vėl imtų tekėti ir šildyti kūną, kad sustyrę sąnariai vėl judėtų ir pamėlynavusios lūpos vėl kalbėtų — kad lavonas vėl taptų gyvybe pulsuojančiu žmogumi? Pagaliau, nuo kada žmogus ėmė įsakinėti piktoms dvasioms, kurios nelaimingus apsėstuosius trankydavo žemėn, priversdavo save draskyti ir visaip kankinti? Be Dievo žmogus padaryti to negali. Bet Jėzus visa tai darė. Tad Jis buvo su Dievu. Joks melagis nėra su Dievu. Tad Jis nebuvo melagis, sakydamas esąs Dievo Sūnumi. Jis buvo Dievo Sūnus, "galingas darbais ir žodžiais" (Luk. 24, 19). Pripažinti Kristaus mokslo ir gyvenimo kilnumą, bet atmesti Jo prisipažinimą Dievo Sūnumi tvirtinančius stebuklus yra nelogiška. "Žodžių Evangelija be darbų Evangelijos yra nesuprantama".11) "Jo žodžiai daugumoje paaiškina, motyvuoja, interpretuoja ir iliustruoja Jo darbus. Kristaus stebuklai ir mokslas sudaro vienetą: mokslas aiškina stebuklus; stebuklai tvirtina ir simbolizuoja mokslą; Jo mokslas yra stebuklas ir Jo stebuklai yra giliai prasmingas mokymo būdas. Kristaus mokslas yra tas pats kaip ir Jo darbai bei gyvenimas."12) "Stebuklai turi savo kalbą tiems, kurie ją gali suprasti. Kadangi pats Kristus yra Dievo Žodis, ką tas Žodis daro, taip pat yra žodis, kalbantis į mus."13) Pagydymas iš kūno ligų simbolizuoja pagydymą iš sielos nuodėmių; velnių apsėstųjų išlaisvinimas
Giambattista Piazzetta DETALĖ IŠ “ŠV. DOMINYKO GARBĖS”
Venecija, šv. Jono ir Povilo bažnyčia
— sielų atvadavimą iš šėtono vergijos. Jėzus duoda aklajam regėjimą ir skelbia: "Aš pasaulio šviesa"; sugrąžina mirusiajam gyvybę ir sako: "Aš gyvenimas ir prisikėlimas." Stebuklai yra Dievo atsakymas į šauksmą bejėgės žmonijos, po sielos ir kūno negalių našta sukniubusios: "Bet jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums" (Mork. 9, 21). Jie tvirtina, kad šis šauksmas buvo išgirstas, kad žeme jau vaikščiojo žmogiška širdimi mylįs, žmogiškom lūpom mokąs, žmogiška ranka gydąs, maitinąs ir mirusius atgaivinąs Emmanuel — Dievas su mumis.
Mokytinis nutilo. Tylėjo visa salė. Tylėjo modernusis žmogus, savo gyvenime pirmą kartą susimąstęs... Tik vyriausias teisėjas atsipeikėjęs pakėlė ir nuleido ranką, lyg truktelėjo, kaip traukiama virvė, ant kurios kabo pririšta teatro lėlė. Tai buvo sutartas ženklas galutiniam smūgiui, bet modernusis žmogus to nepastebėjo, tik pamažu, apgalvotai, iš sielos gilumos ėmė kalbėti:
— Kaip mano kraujo gyslomis teka ir raudonų ir baltų kraujo rutulėlių, taip mano dvasios gyslose sruvena ir senas praeities netikintis maištavimas ir amžių kruopščiai puoselėtas tikėjimas. Manyje virė kova... Jie atėjo pas mane. Siūlė visko — tvirtų, meilės, laimės... Triukšmo ūžesy apkvaišau... papirko — sutikau... Sutikau jiems liudyti — prieš Jį. Kartoti kitų žodžius — prieš Jį. Pagaliau, jei kitiems nepasisektų, sušukti: "Jo nėra...; jei ir yra, man jo nereikia, šalin, nukryžiuokit jį." Mano gyvenimas — dabarties momentas. Mano būties vieta — pasaulis. Mano balsas galingas. Jei aš taip sušukčiau — Jo nebūtų dabar... mano pasaulyje. O jei ir būtų, vėl taptų nukryžiuotas... Aš paskutinis liudytojas... O gal teisėjas? Taip, paskutinis teisėjas, kuris nusprendžia... Bet tu kalbėjai. Aš klausiausi... ir dabar nedrįstu šaukti. Nes ūžesys dingo; aš pradedu galvoti... Ir kažkas neleidžia šaukti. Lyg rodos man — ne tu, bet Jis kalbėjo...
Naktis jau baigės. Rytuose aušros spinduliai jau skelbė besiartinančią saulę...
1)Neužtenka, kad įvykis būtų nuostabus, nepaprastas, nesuprantamas. Stebuklas turi būti neišaiškinamas mokslo — ne vien vakarykščio, ne vien šiandieninio, bet absoliučiai jokio; t. y. iš viso negalima atrasti priežasties, nes nėra gamtoje tokios galios, kuri galėtų būti to įvykio priežastimi. O kadangi niekas neįvyksta be priežasties, galutinai tokį įvykį reikia priskirti aukščiausiajai būtybei, Dievui. Žinoma, angelai ir velniai turi aukštesnių už medžiaginio pasaulio galių (tačiau jos yra ribotos; pvz., jų pagalba negalima prikelti mirusiųjų). Pirmieji veikia Dievui pageidaujant, antrieji — Dievui prileidžiant. Kadangi Dievo išmintingumas bei teisingumas negali prileisti, kad žmonės būtų apgaudinėjami piktųjų dvasių, jų darbuose visada užtinkama ženklų (pvz., blogų aplinkybių ar pasekmių), iš kurių galima atpažinti tų “stebuklų” autorius. Jėzaus kilnus gyvenimas ir mirusiųjų prikėlimai yra aiškiausi ženklai, kad Jis nevartojo piktųjų dvasių galių.
2)Be Evangelijų yra daug kitų liudytojų. “Dar Hadriano (imperatoriaus, valdžiusio 117-138 m. po Kr. — K. T. laikais buvo gyvų asmenų, Kristaus iš mirusiųjų prikeltų”, liudija Papias (žr. “Eusebijaus “Historia Ecclesiae”, V, 17, 2; tą patį tvirtina Quadratus savo 124 m. parašytoje apologijoje, cituojamoje “Historia Eccl.”, IV, 3, 2). Žydų senoviniai tradiciniai raštai taip pat kalba apie Jėzaus nuostabius darbus, tik vienšališkai juos priskiria egiptietiškai magijai.
3) Šie žodžiai yra episkopalų pastoriaus Percy Stickney Grant (žr. “New York Times”, 1923 I 23).
4) Liston Pope, “Christianity and the Social Sciences” (šis straipsnis yra knygoje “Christianity in an Age of Science”, p. 24).
5)Ėmile Picard, filosofas, cituojamas L. De Grandmaison, S. J., knygoje “Jesus Christ”, III, p. 10-11 (angliškas vertimas, 1934). Tą patį pastebi E. Gilson savo straipsnyje “Religious Wisdom and Scientific Knowledge” (žr. “Christianity in an Age of Science”, p. 21): astronomijos -fizikos moksluose sistemos, nepakankamai išaiškinančios faktus, keičiasi vis greitėjančiu tempu viena po kitos: Ptolemiejaus sistema išsilaikė keturiolika šimtmečių, Koperniko — tris, Einšteino — ketvirtį, Broglie ir Heisenbergo — esant paskutiniems naujagimiams. Klasikinės fizikos gamtos dėsniai, ilgą laiką laikyti nekintamais, buvo atrasti tik apytikriai išreiškią faktus; pvz., formulė F=mxa (F—jėga; m—masė; a—greitėjimas) tinka tik normaliose sąlygose; masei esant labai mažai arba greičiui artėjant prie šviesos greičio, ši formulė tampa vis mažiau tiksli. Modernioji fizika nebelaiko fizinių gamtos dėsnių nekintamais; pvz., quantum teorijos pagrinde yra prielaida, kad gamtos dėsniai tik apytikriai apskaičiuojami statistikos pagalba.
6) Apie šiais laikais įvykstančius stebuklus Liurde byloja dviejų žymių prancūzų daktarų Fr. Leuret ir H. Bon 1957 m. moksliškai parašyta knyga “Modem Miraculous Cures”.
7)Bousset, “Jesus”, p. 22: “Jėzaus gydymo metodas yra psichologinio supratimo ribose”.
8) Norintiems susipažinti su moderniosios psichiatrijos ribotu pasisekimu rekomenduojamos šios dvi knygos iš geriausiųjų tarpo: J. Ewalt, E. Strecker, F. Ebaugh, “Practical Clinical Psychiatry” (8 ed., New York, 1957) ir Sir D. Henderson ir R. Gillespie, “A Text-Book of Psychiatry” (8 ed. London, Oxford Univ. Press, 1956). Savo moksliniu objektyvumu jos aiškiai pripažįsta psichoterapeutinio metodo ribotumą: tinka tik lengvai sergantiems, ilgai užtrunka (žr. bendrą aprašymą “Pract. Clinical Psychiatry”, p. 317-322); “pavojai gydant vien sugestija, ...kad, pranykus vienam simptomui, lengvai gali atsirasti kitas” (A Text-Book of Psychiatry”, p. 209).
9)Jėzus laukė tikėjimo ne kaip išgydymo priežasties, bet kaip sąlygos, vedančios tikinčiuosius į jų sielų išganymą; t. y. Jis norėjo savo stebuklų galią panaudoti pirmiausia tik tų gerovei, kurie savo tikėjimu būdami tinkamoje dispozicijoje, Jo prašė (bet yra išimčių; pvz., Malkus).
10)Nors pačios Evangelijos neužsimena apie pasveikusiųjų gyvenimą, tačiau iš ligonių veržimosi prie Jėzaus galima spręsti, kad jie neatkrisdavo į tą pačią ligą; kitaip juk jie taip Juo nepasitikėtų. Šis tvirtinimas istoriškai paremiamas Quadrato, rašiusio imperatoriui Hadrianui (117-138 m. po Kr.): “Mūsų Išganytojo darbai... pasitvirtino esą patvarūs. Jo pagydytieji bei iš mirusių prikeltieji ne tiktai buvo matyti pasveikę ir prikelti, bet pasiliko tokiais Išganytojo gyvenimo metu bei ilgą laiko tarpą po Jo mirties; iš tikrųjų, kai kurie dar dabar yra gyvi mūsų laikais” (žr. Eusebijaus “Historia Ecclesiae”, IV, 3, 3).
11)H. Felder, O.M.Cap., “Christ and the Critics”, II, p. 285.
12) Hettinger, “Apologie des Christentums”, 8 ed., II, p. 281.
13) Šv. Augustinas, “Tractatus in Joan. 24, 2.”