J. KIDYKAS, S. J.
Mielasis Vytautai!
PAČIAM rūpi sužinoti, ar iš tiesų Katalikų Bažnyčia nori, kad visi tikintieji būtų “konservatyvūs", ar negali būti "katalikiškų liberalų"?
Atsakydamas į Jūsų klausimą, pasinaudoju dr. Thomas P. Neill paskaita jėzuitams, St. Mary's College, St. Marys Kansas. Ji buvo "Theology Digest" 7 tome, 1959 m.
Kadangi yra visokių "liberalizmų", tai iš pat pradžių pabrėžiu, jog čia apsirubežiuoju nagrinėti tiktai "katalikiškąjį liberalą". O jis, mano supratimu, yra toks: jis pripažįsta ir priima popiežiaus bei vyskupų autoritetą religijos bei dorovės srityse. Socialinėje, ekonominėje ir politinėje plotmėje jis paprastai prisilaiko "kairiosios nuo vidurio pusės". Jis yra linkęs į pakaitas, į reformas, o paskutiniais laikais nori, kad valdžia turėtų stipresnį ir lemiamą žodį, socialines ir ekonomines problemas sprendžiant. Religijos plotmėje liberališkasis katalikas labiau negu konservatyvusis yra linkęs bendradarbiauti su kitais tikėjimais, palankiai sutinka modernųjį meną bažnyčiose, labiau pabrėžia liturginį pamaldų momentą ir yra įsitikinęs, jog, ir teologiškus klausimus gvildenant, naudinga ir sveika būtų leistis į drąsesnes spekuliacijas. Kaip matote, "liberališkojo kataliko" definicija išėjo ilgoka ir gana sudėtinga. Ką padarysi, kad jis tikrai yra komplikuotas sutvėrimas!
Pati "liberališko kataliko" sąvoka yra gana sujaukta. Sujaukta dėl to, kad tas pats žodis "liberalas" taip vartojamas politinėje, sociologinėje ir teologinėje kalboje, tartum visur tą patį reikštų. Deja, taip nėra. Kardinolas Newman nėra laikomas konservatyviu teologijoje, o jis savo paties biografijoje prisipažįsta, kad jo intelektualinis gyvenimas ilgą laiką buvęs kova su liberalizmu. Panašiai ir kardinolas Billot yra laikomas geru, liberališku teologu, nors jis parašė veikalą: "Liberalizmas — šėtoniškas socialinis tirpytojas". Yra žinoma, kad jis simpatizavo priešliberališkai nacionalistiškai "Action française".
Iš kur toks susimaišymas ir tartum prieštaravimas net tokių šviesių Bažnyčios žvaigždžių? Štai viena kita priežastis. Savo knygutėje apie liberalizmą Billot priskiria jam kai kuriuos pagrindinius principus ir iš jų gauna eilę logiškai teisingų išvadų. Bet žymusis teologas logiškai susikuria savotišką iškamšą, ją pavadina "liberalizmu" ir užsimoja jį sudoroti. Taip, spekuliatyviai žiūrint, jis yra labai stiprus. Bet jis yra neteisus faktiškai. Kodėl? Todėl, kad faktiškieji liberalai visiškai nesilaikė jiems priskiriamų logiškųjų išvadų. Panašiai atsitiko ir su kard. Newman bei kitais teologiškais liberalizmo kritikais. Visų jų yra panaši silpnybė kaip Markso, kai tas kritikavo kapitalizmą. Marksas puolė kapitalizmą ne tik tokį, koks jis tada buvo, bet ir tokį, kokį jį padarė iki galo logiškai jo paties išgalvoti principai. Bet gyvasis kapitalizmas niekada nėjo su savo principais iki visų ir paskutinių logiškų išvadų. Panašiai ir liberalizmas niekada nebuvo toks, kokį jį aprašė Billot, Newman, Donosi ir kiti.
Bažnyčia ir revoliucija
Kitas "liberališkąjį kataliką" sujaukęs veiksnys buvo nenormali Bažnyčios padėtis moderniaisiais laikais, iš kurios ji stengiasi išsikapanoti per paskutinįjį šimtą metų. Istoriškai žiūrint, štai kas įvyko.
Pirmieji krikščionys buvo tikri reformatoriai. Jie stengėsi įgyvendinti visų laikų didžiausio reformatoriaus Evangeliją. Jie siekė pakeitimų savo laikų visuomenėje, norėdami suderinti ją su Dievo planais. Viduriniais amžiais irgi buvo normalu Bažnyčios vadovaujamiems vyrams būti "liberalais" ta prasme, kad jie senus papročius bei doktrinas bandė derinti su naujaisiais atradimais ir išradimais. Viduramžių mokslininkai ne tik išlaikė krikščioniškąjį paveldėjimą, bet jį, savo ruožtu, praturtino, "liberališkai" gilindamiesi į įvairias mokslo šakas ir praplėsdami intelekto akiratį. Pvz., šv. Tomas įjungė į katalikiškąją filosofiją Aristotelį, kurs ilgą laiką buvo draudžiamas skaityti. Kiti mokslo vyrai susipažino su Islamo pasauliu ir, kas buvo teisinga, iš jo pasisavino.
Deja, modemiškųjų laikų angoje katalikai mokslininkai sušlubavo ir paleido iniciatyvą iš savo rankų. Renesansas, reformacija, apšvieta, prancūzų revoliucija ir kiti modernieji sąjūdžiai kilo ir buvo diriguojami esamai santvarkai, ypač Kat. Bažnyčiai, priešiškai nusistačiusių vyrų. Katalikai mokslininkai bei administratoriai gana natūraliai reagavo, pasipriešindami kenksmingoms priešų siūlomoms naujenybėms. Šita dvasios laikysena pagimdė vadinamą "tvirtovės nuotaiką", įtarinėjančią visa, kas nauja ir neįprasta, stipriai pabrėžiančią klusnumą, bijančią kritiškų pastabų bei klausinėjimų ir taip pamažėle katalikai buvo suvaryti į tokią poziciją, kad atrodė giną toli gražu netobulą dabartį ir besipriešiną gal net netobulesnei ateičiai.
“Normalus” katalikas
Prisimink, Vytautai, jog į polinkį "normalų" kataliką laikyti konservatyviu reikia žiūrėti iš istorijos perspektyvos. Daug kas šiandien atrodo normalu, kas buvo nenormalu anksčiau, net ir Bažnyčios gyvenime. (Aišku, ne esminiuose tikėjimo ir dorovės dalykuose!). Bažnyčios nepalankus nusistatymas visokių reformatorių atžvilgiu buvo neišvengiamas ir reikalingas dėl naujųjų sąjūdžių priešiško pobūdžio. Bet, žinoma, šitas nusiteikimas ilgainiui neigiamai paveikė kai kuriuos Bažnyčios mintytojus ir administratorius. Išsivystė nepasitikėjimas žmogiškąja prigimtimi. Žmogaus nupuolimą ėmė riebiau pabraukti už jo atpirkimą.
Po visuotinojo Bažnyčios susirinkimo Tridente, dauguma Bažnyčios vardu kalbančiųjų vyrų buvo vyresnio amžiaus. O amžius paprastai daro žmogų konservatyvesnį. Be to, tie vyrai valdė gana dideles nuosavybes, patys dažniausiai buvo kilę iš turtingų, garbingų bei privilegijuotų šeimų su ilgomis senomis tradicijomis. Ir tai darė juos natūraliai konservatyvius.
Hamiltono “Kovo” krepšininkės
O vis dėlto, nors Bažnyčia linko būti konservatyvi institucija, nors jos vadai, aplamai, spyrėsi liberalų naujoviškumams, kiekvienoje kartoje netrūko jai liberalų. Pirmiausia yra gana normalu būti liberalais misijonieriams. Jie susiduria su visiškai nauja aplinka, kur neranda iš seno paruoštų formulių. Čia jiems tenka taikyti katalikiškąją doktriną naujoms situacijoms, skirtingoms kultūroms. Taip elgėsi jėzuitai Kinijoje ir Amerikoje. Kiekviena gera to žodžio prasme jie buvo liberalai. Konservatyvieji Bažnyčios elementai jais nelabai tepasitikėjo, kartais net labai kreivai į juos žiūrėjo.
Į liberalus yra linkę ir neturtingesnieji Bažnyčios sluoksniai. Juk vienas varganas klebonėlis suvaidino lemiamą vaidmenį prancūzų revoliucijos metu, kai reikėjo "États General" (luomų sudaromą parlamentą) paversti "Assamblée Nationale" (tautos seimu).
Moderniųjų laikų istorijoje randame liberalų ir vyskupų, ir kardinolų, ir net popiežių. Visada buvo joje liberalų mintytojų, rašytojų bei kritikų. Vieni jų buvo neapdairūs, išdidūs, kaip tragiškasis Lammenais. Bažnyčiai nesutinkant su jų mintimis, jie kėlė maištus. Kiti didvyriškai ir ištikimai darbavosi paveikti Bažnyčios nuotaikas, pamažėle pasukti reikalingo atsinaujinimo bei prisiderinimo kryptimi. Šitie
Bažnyčios liberalai, galima sakyti, stipriau pasitikėjo Dievu ir žmogumi negu konservatyvieji. Jie plačiau už konservatyviuosius žiūrėjo į ilgalaikį istorijos vyksmą. Tik sugretinkit tokį liberalą mintytoją Fridriką Ozanamą su konservatyviu Donoso Cortes, ar Pijų XII su Pijum XI, ir pastebėsite, jog liberalai katalikai gali būti ne mažiau ištikimi Bažnyčiai už konservatyvius, ir kad jie nuo pastarųjų gal tik tuo skiriasi, kad labiau pasitiki Apvaizda ir malonės pajėgumu Dievo valiai istorijoje pravesti.
Reikalinga įtampa
Atrodo, Vytautai, jog yra galima tvirtinti, kad Bažnyčiai yra reikalingi ir konservatoriai ir liberalai. Abeji turi atlikti savotišką Apvaizdos skirtą uždavinį jos istorijoje.
Liberališkasis katalikas laužia naujus kelius, plėšia naujus plėšinius, vadovauja, Bažnyčiai prisiderinant prie nuolat bekintančių visuomenės sąlygų, kuriose ji turi darbuotis ir vykdyti žmonijos pašventinimo bei išganymo uždavinį. Negalima sustingti vietoje. Bažnyčia negali susirišti neatmezgamu mazgu nė su bet kuria visuomeninio gyvenimo forma, nė su bet kuria politine kryptimi, lyg tai būtų absoliutus idealas. Bažnyčiai yra skirta skelbti Evangeliją visiems, visų laikų žmonėms, ir juos visus, su jų kultūromis įjungti į Mistinį Kristaus Kūną.
Bet lygiai reikalingas Bažnyčiai ir konservatyvusis elementas. Jis prižiūri, kad derinimasis prie naujų sąlygų bei laikų reikalavimų nevyktų strimagalviškai, kad nebūtų išsižadama esminių tikėjimo dalykų. Modernizmas bei jį pasmerkusioji enciklika "Humani generis" parodo, kokie pavojai glūdi konservatorių neprilaikomose ir nekritikuojamose liberalų pozicijose.
Tad pakartoju: Bažnyčios gyvenime ir liberališkieji katalikai turi Apvaizdos skirtą vietą bei funkciją. Kartais jų vaidmuo atrodo nenormalus. Jis yra susijęs ir su kai kuriais pavojais. Dėl to liberalas katalikas nėra populiarus, yra nemėgiamas, net įtarinėjamas konservatyviųjų savo tikėjimo brolių. Bet jei ir vieni, ir kiti bus persisunkę krikščioniškos meilės dvasia, jie sugebės iškylančias problemas svarstyti objektyviai, simpatiškai ir pagerbti vieni kitų įsitikinimus.
Kai kurios problemos
Ką tik minėjau, Vytautai, jog daugelis katalikų nepasitiki liberalu kataliku. Tai yra sunku nešti. Bet reikia. Nepasiduoti nusiminimui ar apkartimui ir neimti apgailestauti patį save, kaip daro nevienas liberalas. Taip pat liberalas katalikas neturėtų pasiduoti minčiai, jog visi jam nepritariantieji konservatoriai yra neišmanėliai.
Antra, liberališkasis katalikas turėtų išvesti aiškią liniją tarp autoriteto ir savarankiškos galvosenos. Tai yra gana sunku. Jis turi būti ištikimas Bažnyčios sūnus, visada paklusti teisėtai pasireiškiančiam autoritetui. Kita vertus, jis nusižengtų savo uždaviniui, jei jis išsižadėtų nors dalies savo laisvės tais atvejais, kai jis privalo ja naudotis. Autoritetas kartais gali būti blogai panaudojamas. Dažnai jo šaukiamasi sunkioms problemoms lengvai išspręsti. Bet ir autoritetą visada pagerbdamas liberalas katalikas neturi laikyti Bažnyčios tartum tokia armija, kurios kariai sakytų, kad ne jiems spręsti, kodėl vienaip ar kitaip daroma. Bažnyčia susideda iš protingų, laisva valia apdovanotų, todėl atsakomingų, asmenų. Jie turi pareigą žinoti, kodėl ką nors daro ar nedaro, išskyrus tuos atvejus, kai Bažnyčia panaudoja savo neklaidingumo dovaną. Bet ir tada klusnumas turi būti protingas.
Viršuje: Toronto “Aušros” krepšininkės, 1957 m. Kanados sporto apygardos nugalėtojos.
Apačioje: Čikagoje žaidžia “Neris” ir “Aras” Vidurio Vakarų apygardos pirmenybėse.
Trečia, liberalui katalikui labai reikalingas intelektualinis nusižeminimas. Šito kaip tik stokotų, jei jis savo išmintį statytų aukščiau visų kitų vieningos nuomonės, kaip tai darė Lammenais 19 amžiuje. Tada liberalas ne tik parodytų stoką nuolankumo, bet dar susilpnintų savo konstruktyvų darbą Bažnyčios istorijoje.
Ketvirta, liberalas katalikas turi skaitytis su pavojum atsirasti keistų draugų kompanijoje. Devynioliktojo šimtmečio liberališkieji katalikai rėmė daugelį sumanymų tų liberalų, kurių tikslas buvo susilpninti Bažnyčią. Dar ne per seniai Prancūzijoje kunigai darbininkai pasijuto besidarbuoją ranka rankon su socialistais ir net komunistais ir keletas jų perėjo į Bažnyčios priešų eiles. Šituos pavojus tenka prisiimti kaip apskaičiuotą riziką, jei liberalas katalikas nori atlikti nors dalį savo darbo Bažnyčioje. Rizika sumažėja, kai jis ją jaučia, kai yra atsargus ir kai nuolankiai prisipažįsta neturįs pats vienas visos tiesos bei išminties monopolio, kaip konservatoriai yra linkę galvoti.
Socialiniai klausimai
Penkta, liberališkieji katalikai šiandien susiduria su problema, kaip toli jie gali eiti su tais, kurie kovoja už vadinamą "welfare liberalism" politiką.
Didesnes nuosavybes turintieji, ar jas nors administruojantieji vyrai yra linkę civilinei valdžiai pripažinti tik mažą vaidmenį socialiniuose bei ekonominiuose reikaluose. Liberalai katalikai čia yra artimesni socialistams, reikalaudami iš valdžios aprūpinti visus piliečius nuo lopšio iki grabo. Kokias pozicijas turėtų užimti katalikas liberalas tų problemų akivaizdoje?
Vaizdai iš pirmosios J.A.V. ir Kanados Lietuvių Sporto Olimpiados
Jie turi kai kuriuos gairinius principus, ir tie turėtų padėti jiems susivokti kiekvienu konkrečiu atveju. Pvz., pagalbinis valstybės charakteris turėtų padėti apsispręsti, ar reikalauti ar priešintis mediciniškos pagalbos suvalstybinimui, ar reikalauti ar atmesti valstybės pašalpą privačioms, kad ir katalikiškoms, mokykloms ir t.t.
Liberališkasis katalikas yra pašauktas ištirti ir pateikti įvairias galimybes. Vienas jų Bažnyčia atmes, kitas kada nors priims. Ir vienu, ir kitu atveju, jo darbas nebuvo veltui. Tai paliudija ir Bažnyčios istorija. Ji rodo, kad liberalai katalikai kartais pasirodė turėję platesnį ir gilesnį už konservatyviuosius žvilgsnį į gyvenimą ir jo raidos kryptį. Tokių Lammenais, Ozanamo, Montalemberto siūlytos reformos bei Leono XIII ir jo įpėdinių veikla buvo priimtos ir dabar yra visur pripažįstamos. Panašiai ir jėzuitų misijonierių politika Kinijoje iš karto buvo atmesta ir net pasmerkta. Dabar ji pripažįstama ir praktikuojama. Bet tai neduoda liberalams teisės reikalauti, kad dabar visi jų pasiūlymai būtų tuojau pat Bažnyčios priimami ir vykdomi. Konservatyvieji dažnai yra teisūs, nurodydami, jog toms ar kitoms reformoms dar nėra pribrendęs laikas, kad jos, bent šiuo metu, gali labiau pakenkti negu gera padaryti. Tačiau negalima nuneigti fakto, jog jokių reformų nebūtų įvykę, jei nebūtų buvę jų šaukiančių liberalų. Kartais jie šaukė neprotingai, perdaug įkyriai, tas tiesa. Bet kone visada gera bendra kryptimi. Juk pvz. vien liberalai katalikai pramatė, kad prancūzų revoliucija iš pat šaknų pakeitė Europos visuomenės nuotaikas ir kad teks prie to derintis.
Oficialusis liberalizmas
Nuo Leono XIII laikų, atrodo, yra tam tikras Bažnyčioje polinkis į "oficialų liberalizmą" ta prasme, kad ji atvirai pasisako už įvairias reformas. Leonas XIII pralaužė kelius savo enciklika "Rerum novarum" į teisingesnį darbininkų traktavimą. Jo skelbiami dėsniai daugelio ir įžymių katalikų buvo apšaukti "grynu socializmu". Politinėje srityje tas pats Leonas XIII ragino prancūzus katalikus bendradarbiauti su Trečiąja Respublika, nelaukiant burbonų karaliaus sugrįžtant į sostą. Liturgijoje, teologijoje ir net socialinėje bei politinėje plotmėje Pijus XII buvo labiau liberalas negu konservatorius. Toks "oficialus Bažnyčios liberalumas" paskutiniais dešimtmečiais ypač pastebimas Romoje ir Amerikoje, gal labiau negu kituose kraštuose. Amerikos vyskupų nusistatymas darbininkų klausimu 1919 metais buvo laikomas revoliuciniu. Ir paskutinieji jų pasisakymai rasių lygybės problemomis yra tikrai liberališki.
Ir vis dėlto, nepaisant visa to, kas pasakyta, būtų klaidinga laikyti Bažnyčią liberalia ar konservatyvia. Liberalizmas ir konservatyvizmas yra reliatyvios sąvokos. Kur, kada, už ką Bažnyčia stoja, tai pareina vien nuo to, kur ji regi teisybę ir tiesą. Jai visų pirma rūpi tiesa, o ne būti liberalia ar konservatyvia.
Doktrina ir aplinkybės
Doktrinos požiūriu Bažnyčia yra ir liberali ir konservatyvi, o gal geriau būtų sakyti, nė viena, nė kita. Šimtmečių šimtmečiais Bažnyčia, tartum šykštuolė, saugojo tikėjimo turtų indėlį, kad tik niekas nežūtų. Ta prasme ji buvo konservatyvi. Bet tuo pačiu metu ji liberališkai tuos tikėjimo lobius tyrė, studijavo, vystė ir dalino kiekvieno laikotarpio reikalavimams. Kartais ims viršų konservatyvusis elementas, kaip tai atsitiko per eilę metų, modernizmą pasmerkus. Tačiau Bažnyčios gyvenimas nebūtų nei sveikas, nei normalus, jei konservatoriai stengtųsi sunaikinti liberalus, o liberalai konservatyviuosius. Bažnyčiai ir visai žmonijai būtų naudingiausia, jei ir vieni, ir kiti gerbtų kitų įsitikinimus, o skirtumus stengtųsi išlyginti krikščioniškos meilės dvasioje.
Ilgokas išėjo mano laiškas, Vytautai. Tikiuosi, kad jis bus atsakęs į Jums rūpimus klausimus. Baigsiu gražiai šv. Augustino formuluotu principu: "In necessariis unitas, in dubiis libertas, in omnibus caritas". Lietuviškai išeitų: katalikai privalomuose dalykuose yra vieningi, abejotinuose palieka viens kitam laisvę, ir kiekvienu atveju stengiasi išlaikyti nepažeistą meilę.
Jūsų Kristuje,
J. Kidykas,S. J.