kun. dr. Jonas Bičiūnas
AU PATS FAKTAS, kad vienas šventasis ir Bažnyčios Daktaras aprašo kito šventojo gyvenimą, yra vertas ypatingo dėmesio, juo labiau, kad apie tai mūsų visuomenėje yra beveik nežinoma, o vis dėlto šis aprašymas, tur būt, mūsų šventąjį labiausiai išgarsino visame katalikų pasaulyje.
Paskutiniaisiais metais jau daug šviesos įnešta į šio šventojo tautiečio gyvenimo istorines aplinkybes ir į jo dvasinį taurumą bei gyvenimo kilnumą, kuris jį iškėlė į altorių garbę, tačiau dabartinėse aplinkybėse reikėtų dar labiau pabrėžti jo stebuklingą pagalbą, kad lietuviai su didesniu pasitikėjimu į jį kreiptųsi svarbiuose mūsų tautos reikaluose. Šiam tiksliu šv. Roberto Bellarmino veikalas būtų labai naudingas.
Nemaža turime užsilikusių biografinių žinių apie šv. Kazimierą ir iš anų jo kanonizacijos laikų, paskutiniaisiais metais plačiai ir kompetentingai pateiktų įvairiose studijose, tačiau čia mūsų minimas šventojo gyvenimo aprašymas yra labai reikšmingas keliais atvejais:
1. Mūsų šventojo gyvenimą aprašo mokslu ir šventumu garsus svetimtautis;
2. Jis yra Šv. Kazimiero viešajam garbinimui paskelbimo Romoje (1602 m.) autentiškas liudininkas;
3. Jis sėmė žinias iš asmens, bylos reikalais 1602 m. atvykusio iš Vilniaus į Romą;
4. Šventojo gyvenimo aprašymą jis įdeda į veikalą, kurį dedikuoja Lietuvos - Lenkijos karaliui Vladislovui Vazai, šalia kitų šventumu pagarsėjusių karalių;
5. Tame aprašyme kard. Bellarmino ypatingu subtilumu iškelia šv. Kazimiero kilnias dorybes bei stebuklus ir stato jį pavyzdžiu kiekvienam katalikui valdovui.
Šventojo Kazimiero gyvenimą aprašo mokslu ir šventumu garsus svetimtautis, šv. kardinolas Robertas Bellarmino. Jis gimė Toskanoje, Italijoje, 1542 m. Būdamas 18 m. amžiaus, tampa jėzuitu ir, baigęs mokslus, profesoriauja Liuvene (1570-1576), Romos Gregorianumo Universitete (1576-1587), tada vadinamu Collegium Romanum. Nuo 1592 m. iki 1597 m. jis eina šio universiteto rektoriaus pareigas. Šis universitetas jau tada turėjo virš 2000 studentų. 1597 m. jis skiriamas Šventojo Sosto teologu ir 1599 m. pakeliamas kardinolu. Ilgus metus dirba įvairiose Romos Kurijos kongregacijose. Miršta 1621 m., paskelbiamas palaimintuoju 1923 m., o šventuoju — 1930 m. Po vienerių metų (1931) paskelbiamas Bažnyčios Daktaru ir Gregorianumo Universiteto globėju. Jo kūnas yra palaidotas šv. Ignaco bažnyčioje, Romoje. Jo teologiniai veikalai yra surinkti į šešis didelius tomus, pavadintus "Kontroversijomis", kuriuose poleminiu būdu yra išdėstyta beveik visa teologija, ginant katalikų tikėjimą nuo protestantų. Tokiu metodu jis dėstė teologiją Gregorianumo Universitete, kur daugiausia studijavo Vakarų Europos studentai. Jo paskaitos tuo metu taip buvo pagarsėjusios, kad tuojau būdavo spausdinamos ir išsiuntinėjamos visiems jėzuitams, kovojantiems prieš protestantų puolimus. Jomis naudojosi ir Vilniaus jėzuitai savo karštose diskusijose su protestantais. Tapęs kardinolu, savo gyvenimo pabaigoje yra parašęs daugelį asketinio ir moralinio turinio traktatų, tarp kurių yra ir šv. Kazimiero gyvenimo aprašymas. Jau po jo mirties buvo išleisti 7 tomai jo pamokslų ir du didžiuliai tomai psalmių komentarų. Dar ir toliau yra leidžiami jo palikti rankraščiai, kurie yra saugojami Gregorianumo Universiteto archyve.
Kai 1602 m. Romoje iškilmingai buvo paskelbta, kad šv. Kazimieras yra leidžiamas viešai garbinti, šv. Robertas Bellarmino buvo šio įvykio liudininkas, savo akimis jis tas iškilmes matė. Šventasis kardinolas, kuris didelę savo amžiaus dalį pašventė kovai su protestantizmu, be abejo, dideliu susidomėjimu sekė tėvų jėzuitų veiklą Lietuvoje, kur buvo kovojama su protestantais ir kur bendromis vyskupų, karaliaus bei didikų jėgomis buvo išgelbėta katalikybė. Jis siuntė į Vilnių savo "Kontroversijas", kurios buvo pradėtos spausdinti 1586 m. Ingolstate ir buvo baigtos 1593 m., kaip tik pačioje kovos įtampoje Vilniuje. Nėra abejonės, kad jis tiesioginiai ar netiesioginiai davė ir Lietuvos jėzuitams direktyvas kovoje su protestantizmu.
Šventojo Kazimiero viešas popiežiaus paskelbimas iškilmingam garbinimui ir jo paskyrimas Lietuvos ir Lenkijos globėju, be abejo, turėjo didelės reikšmės to meto kovai su protestantizmu Lietuvoje, o taip pat ir bendram katalikybės atgimimui. Nors oficialiai mūsų šventojo kanonizacija rūpinosi Vilniaus vyskupas Voina, karalius Zigmantas Vaza ir Katedros kapitula, tačiau tėvai jėzuitai ar tik nebus visa to iniciatoriai, nes tai matyti ir iš to, su kokiu rūpesčiu ir entuziazmu Vilniaus Akademijos studentai ir kitų jėzuitų mokyklų mokiniai dalyvavo šv. Kazimiero garbei suruoštose iškilmėse Vilniuje 1604 metais.
Taip pat nereikia abejoti, kad Vilniaus kapitulos prelatas Svencickis, atvykęs į Romą, su prašymu ir reikiama dokumentacija kreipėsi į garsų ir labai įtakingą kardinolą Bellarmino, į kurį jį bus nukreipę Vilniaus jėzuitai. Tai įrodo ir tas faktas, kad dar tais pat metais, prelatui Svencickiui atvykus, buvo viskas, kas reikalinga, sutvarkyta. Vadinas, turėjo kas nors čia Romoje reikalą remti. O kaip matysime vėliau, kardinolas atvežtus šiam reikalui dokumentus matė ir, jais pasinaudodamas, parašė šv. Kazimiero biografiją. Visai nenuostabu, kad kilnusis kardinolas buvo susižavėjęs šv. Kazimiero gyvenimo aprašymais, pateiktais dokumentais, todėl ir pats ėmėsi rašyti dar mažai žinomo Lietuvos karalaičio biografiją, norėdamas ją paskleisti plačiame katalikų pasaulyje. Atrodo, kad kardinolui Bellarmino reikia priskirti nuopelną, kad šv. Kazimiero garbinimas paplito Italijoje ir kituose kraštuose, nes tame baroko laikotarpyje mūsų šventasis buvo parodytas kaip žvaigždė, šviečianti katalikiškajai Europos visuomenei, paskendusiai pasaulietiškumo pompoje ir išvargintai nesibaigiančių kovų bei ginčų su krikščioniškojo tikėjimo ir krikščioniškosios moralės "reformatoriais".
Šv. Kazimiero gyvenimo aprašymas yra kard. Bellarmino veikale "De officio Principis Christiani" (Apie krikščioniškojo valdovo pareigas), pirmą kartą išleistame Romoje 1619 m., taip pat, tur būt, tais metais ir parašytame, nes nuo 1615 m. iki jo mirties kasmet vis yra leidžiami Romoje nauji religinio turinio darbai. Veikalas apie krikščioniškojo valdovo pareigas padalintas į tris knygas. Pirmoje knygoje yra išdėstomos valdovo pareigos, antroje — duodami Senojo Testamento valdovų pavyzdžiai, o trečioje — krikščioniškosios eros šventų karalių aprašymai. Šioje knygoje yra aprašytas ir mūsų šventasis Kazimieras.
Labai įdomu, kad kard. Bellarmino visą šį savo trijų knygų veikalą dedikuoja "Šviesiausiam kunigaikščiui Vladislovui, Zigimanto III, Lenkijos ir Švedijos karaliaus, sūnui". Šis faktas rodo, kaip gerai šv. Robertas Bellarmino buvo informuotas apie Lietuvą ir Lenkiją: jis savo veikalo nededikuoja karaliui Zigimantui, tuo metu valdžiusiam (1588-1632), bet jo sūnui Vladislovui, kuris buvo laikomas sosto įpėdiniu (jis karaliavo 1632-1648 m.) ir buvo gerbiamas Lietuvoje ir Lenkijoje ne tik katalikų, kaip jo tėvas, bet ir protestantų bei pravoslavų. Senukas kardinolas iš Romos stebėjo ir gerai pažinojo Lietuvos bei Lenkijos padėtį. Tiesa, kad Zigimantas Vaza buvo nepalaužiamo charakterio karalius, jis daug padėjo sulaikyti protestantizmą, sustiprinti ir išugdyti Vilniaus Akademiją ir kitokią jėzuitų veiklą. Jo noras, kad visi valstybės piliečiai būtų katalikai, buvo didelis ramstis Lietuvos Brastos unijai, kuria slavų žemėse gyvenantieji pravoslavai susijungė su Katalikų Bažnyčia. Tačiau tai, kas iki šiol buvo padaryta, reikėjo išlaikyti. Reikėjo protingo ir didelių dorybių valdovo rankos, kad krašte būtų taika ir ramybė, kad atsigavusi katalikybė nuolat stiprėtų, kad unitai nemaištautų ir pasiliktų vienybėje su Bažnyčia. Štai dėl ko šventasis autorius dedikuoja savo veikalą, skirtą visiems katalikams valdovams, Lietuvos sosto įpėdiniui Vladislovui.
Toje labai gražioje dedikacijoje kardinolas sako, jog dėl to šį veikalą Vladislovui dedikuojąs, kad jis esąs pilname jaunystės pajėgume ir jau labai protingai įvairias krašto valdovo pareigas atlieka; jam priklausanti ne tik Lenkijos karūna ir Švedijos sostas, bet taip pat ir plati Maskvos kunigaikštija. Toliau kardinolas sakosi trokštąs, kad Vladislovo valdymas būtų visais atžvilgiais gražus ir pavyzdingas, todėl jis ir duodąs šventų karalių pavyzdžių, kuriuos sekdamas, jis galėsiąs būti saugus savo karaliavimo kelyje. Tarp šių pavyzdžių jis paduodąs ir neseniai šventuoju paskelbto šv. Kazimiero gyvenimą, kuriuo jis galįs sekti, nes ir jis pats (Vladislovas) esąs tos pačios karališkos giminės sūnus. Baigdamas dedikaciją, kardinolas prašo didįjį kunigaikštį priimti šią mažą dovanėlę, tačiau su didele viltimi, kad jo valdymas bus laimingas žemėje ir jis pats galės tapti amžinai laimingas danguje.
Skaitydamas šitą šv. Kazimiero biografiją, tuoj pastebi gilų ir subtilų autoriaus dvasinio gyvenimo pažinimą. Juk tai tas pats kilnus vyras, kuris buvo šv. Aloyzo dvasios vadovas, nuodėmklausis ir jo pavyzdingo gyvenimo bei šventos mirties liudininkas; tas pats, kuris ne tik pamokslais ir raštais skelbė dorybių prakilnumą, bet ir pats jomis gyveno. Todėl nereikia stebėtis, kad nors ir labai trumpai aprašytas šv. Kazimiero gyvenimas yra lyg asketinio gyvenimo vadovėlis, kuriame yra realiai ir aiškiai aprašytos šventojo praktikuotos heroiškos dorybės ir krikščioniškojo gyvenimo tobulumas.
Toje trumpoje biografijoje autorius nurodo šventojo kilmę, pradėdamas nuo Gedimino ir aprašydamas visą jo šeimą. Kalba apie jo auklėjimą, pamaldumą ir ypatingą dvasinio gyvenimo meilę, pabrėždamas, kad dažniau buvę galima šį jaunuolį rasti bažnyčioje negu karaliaus dvare. Nurodo ir šventojo vartotas asketines priemones: meldimasis prie uždarų bažnyčios durų, miegojimas ant grindų, vengimas karališkojo dvaro triukšmo, ypatingas Marijos garbinimas ir skaistybės branginimas.
Taip pat autorius aprašo ir šventojo įtaką karališkame dvare, ginant Katalikų Bažnyčios teises viešuose valstybės reikaluose ir rodant dorybių pavyzdį kitiems dvaro gyventojams. Visų jis buvo vienbalsiai laikomas šventumo ir angeliško skaistumo pavyzdžiu. Aprašo ir kai kuriuos jo stebuklus, pažymėdamas, kad kitus praleidžia. Tiems, kurie norėtų plačiau apie tai pasiskaityti, pataria kreiptis į prelatą Svencickį, kurio duomenimis ir jis pats naudojosi, rašydamas šią biografiją.
Autorius sako, kad šv. Kazimieras miręs Vilniaus pilyje ir esąs palaidotas Vilniaus katedroje. Dievo Motinos koplyčioje, kurią jis pats prieš mirtį pasirinkęs. Pagaliau rašo apie jo paskelbimą šventuoju. Karaliui ir vyskupams prašant, specialus Apaštalų Sosto nuncijus stropiai ištyręs jo gyvenimą ir stebuklus, patikimi liudininkai tai patvirtinę, ir buvusi nusiųsta byla popiežiui Leonui X (1520 m.). Kitais metais, viską dar kartą stropiai patikrinus ir išegzaminavus, šv. Kazimieras buvo įrašytas į šventųjų skaičių. O vėliau (1602 m.) popiežius Klemensas VIII Apaštališka Breve leido jį iškilmingai garbinti kaip ypatingą globėją Lenkijos karalystei ir Didžiajai Lietuvos kunigaikštijai.